„Moralės įstatymas manyje, o žvaigždėtas dangus virš manęs" (I.Kantas)

Spausdinti

Prisimename šviesios atminties Lietuvos evangelikų reformatų kuratorę Aleksandrą Balčiauskienę 2011 m. spalio 8 d. Biržuose šventusią 90-ies metų jubiliejų. 

Gražina Dagytė


Spalio 8 d. Biržuose 90-ies metų Jubiliejų šventė Vilniaus vaikų sekmadieninės mokyklėlės įkūrėja, kunigo Aleksandro Balčiausko našlė, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios kuratorė, Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narė, kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos valdybos narė, p. Aleksandra Balčiauskienė. Jubiliejaus proga Ji sutiko su „V.r.ž." skaitytojais pasidalinti mintimis apie nueitą gyvenimo kelią.

Apie vaikystę ir jaunystę

Mano gimtinė - Kybartuose. Tėvelis buvo išmintingas žmogus, geležinkelio inžinierius, kuris ragino mokėti ne tik savo, bet ir kaimyninių valstybių kalbas, todėl leido mane į privačią vokišką mokyklą, pagrįstą I. Kanto filosofijos principu: „Moralės įstatymas manyje, o žvaigždėtas dangus virš manęs". Visada sakau, kad žmogus moraliai turi būti labai stiprus ir dėlioti tik gražias mintis.

Mokiausi Klaipėdos Vyt. Didžiojo gimnazijoje, kurioje tikybą dėstė kun. Povilas Jašinskas. Mano jaunystės laikais dešimt Dievo įsakymų buvo moralės pagrindas.
1940 m. baigiau Tauragės mokytojų seminariją, kurioje mokėsi didelė Klaipėdos krašto evangeliško jaunimo dalis.

Apie moterystę
Moterystė buvo Dievo dovana. Prisimenu, kaip su tėveliais ėjome į bažnyčią Kaune. Zakristijoje norėjau pasiteirauti apie giedojimą chore. Ten tarnavęs kunigas Aleksandras Balčiauskas užsirašė mano adresą. Taip Dievulio ranka mus suvedė...
Kaip Aleksiukas man vėliau sakė, aš jam patikau iš pirmo žvilgsnio. Jau pirmą kartą susitikus mums atrodė, jog esame pažįstami šimtą metų. Buvome labai laimingi. Draugavome mėnesį. Po to jis man pasipiršo. Tai buvo 1942 metais. Mus tada jau jungė ir bendra veikla. Kunigas senjoras Adomas Šernas, būdamas poetiškos sielos ir muzikalus, (o muzika juk yra dieviška kalba, kuriai nereikalingi vertėjai) tuomet atliko didelį darbą - leido naująjį giesmyną. Kun. Adomui Šernui talkininkavo - atliko korektūros darbus ir rūpinosi giesmyno leidimo reikalais - kunigas A.Balčiauskas. Jis ir manęs paprašė padėti atlikti korektūros darbus. Aš sutikau ir po pirmos darbo dienos Aleksandras paklausė, ar nesutikčiau būti jo gyvenimo drauge. Atsakiau „taip". Mes jau kitą dieną tėvų akivaizdoje susižiedavome ir koregavimo darbus dirbome toliau. Vėliau kolegija padovanojo mums po vardinį giesmyną, kuris visą laiką kartu su manimi ir yra mano dvasinė stiprybė. Šis giesmynas - mūsų šeimos relikvija. Į šį leidinį jaučiuosi įdėjusi ir savo širdies dalelę.

Mus sutuokė kunigas Povilas Jašinskas Kaune, bažnyčioje prie Aleksoto tilto. Sutuoktuvių metu kompozitorius Vladas Jakubėnas vargonais su operos soliste Veronika Dagelyte atliko muzikinį kūrinį. Prasidėjo be galo laimingi gyvenimo metai. Tik po vestuvių pradėjome vienas į kitą kreiptis žodeliu „tu". Mane jis vadino Alisinka. Vienas kitą supratome ir gerbėme. Tai buvo tikra meilė, kupina pasiaukojimo vienas kitam. Jos prisiminimas senatvėje yra mano gyvenimo šviesulys.


Apie karo ir pokario metus Biržuose

Iš pradžių gyvenome medinėje klebonijoje, vadinamojoje Meškauskynėje. Ši mūsų gūžta sudegė karo metais. Persikėlėme į išlikusią mūrinę kleboniją, kuri 1948-aisiais buvo nacionalizuota, 1949 m. buvo įsakyta iš jos išsikraustyti. Kur eiti? Dukrai Virginijai tuomet tebuvo ketveri metukai. Nutarėme ją nuvežti į Braškių kaimą pas krikšto mamą.
Mūsų kambaryje netrukus apgyvendino Švietimo skyriaus vedėją. Visus savo daiktelius sunešėme į mažą kambariuką klebonijoje, patys miegoti eidavome į zakristiją. Ten kūrendavome krosnį, kuri dažnai rūkdavo.
Vėliau pradėjome statyti savo namus. Stengėmės vienas kitą palaikyti - vienas kitam rašydavome laiškelius, juos palikdavome ant rašomojo stalo. Dabar jų negaliu kilnoti - būna graudu. Praeitis man be galo graži, ja gyvenu. Viskas pasibaigė su ta valanda, kai Aleksiukas 1952 m. sausio 24 d. užmerkė akis nuo širdies infarkto.

Apie netektį
Kai tetytė (kun. Aleksandras - red.pastaba) mirė, prasidėjo ne rožėmis klotas gyvenimas. Liko daugybė darbų, kurių nemokėjau, kurių man iki tol ir nereikėjo mokėti. Būdavo, žiūriu žiūriu į neįrengto namo sienas, ant kiemo likusią lentų krūvą... Bet teisingai sakoma, jog „nereikia mokėti, reikia norėti". Norėjau gyventi tvarkingai.
Kai nenori skursti, tenka dirbti. Išmokau visko. Sužinojau, kas yra fernica, ką reiškia colis. Su sūnumi Donatu, kuris tėvelio neteko būdamas aštuonerių, važiavome į lentpjūvę, paskui obliavome lentas, apkalėme nebaigtą įruošti namą. Taip pamažu baigėme statybas...
Buvau kunigo našlė, todėl darbo negavau. Siūlė padaryti viešą atgailą spaudoje, jog ištekėjau už kunigo. To nepadariau. Reikėjo galvoti, kaip išgyventi. Gyvenimas yra pati tikroji mokykla. Ir mezgiau, ir siuvinėjau mašina, ir daržus sodinau, ir tortus kepiau. Dirbau dieną naktį. Padėjo vaikai. Iš tų tortų juos ir pastačiau ant kojų.

Apie vaikus ir anūkus
Aleksiukas vaikams kalbėjo: „Aukite dori, klausykite mamytės, nenuklyskite nuo kelio". Manęs prašė: „Neatstok nuo bažnyčios, neapleisk našlaičių".
Meilė man yra kaip stipri uola, į kurią įsikibusi aš stipriai laikausi. Džiaugiuosi vaikais - nė vienas nenuklydo nuo kelio. Užaugo anūkai ir proanūkiai, kiekvienas dirba savo darbą. Jie - mano džiaugsmas.
Esu laiminga ir patenkinta. Kai merksiu savo akis, kaip Dievas duos, taip ir bus. Svarbiausia yra gyventi taip, kad nebūtų apsunkinta sąžinė. Noriu, kad aplinkui būtų gražu. Vasarą sodyboje prisodinu gėlių, kad man glostytų akis.

Apie reformatų bažnyčią
Dabar bažnyčia kvėpuoja tikru reformatišku oru, ji turi tai, ko labiausiai reikia - teologinius mokslus baigusius kunigus. Jie gerai atlieka savo darbą. Tuo labai džiaugiuosi. Mes visi turime būti dvasiškai labai stiprūs ir gerai prisiminti Reformacijos himno žodžius: „Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Viešpats Dievas; bėdoj mūs skydas ir viltis, pagalba tik jis vienas".

Apie protestantizmą
Man patinka protestantiškas mąstymas - išsiveržimas iš žmogų kaustančių varžtų. Šis mąstymas yra laisvas, bet turi moralės įstatymą. Žinai mokymą - nevok, nemeluok, nekalbėk neteisaus liudijimo prieš savo artimą...
Man patinka ir šviesus supratimas apie Dievą. Dievą, kurio nematome, bet kurį jaučiame. Ir aš jaučiu, kad Jis yra, kad Jo ranka mane veda. Kai būna pilnatis, žiūriu į naktinį dangų ir kartoju: „Dieve, koks stebuklas, ir tik Tu sugebėjai sukurti šį gražų pasaulį." Visada prašau Dievo pagalbos, kaip mokoma vienoje giesmėje: „Šaukis iš dangaus paguodos, kai užeis tau dienos juodos". Dievas gelbsti ir duoda žmonių, kurie padeda nešti tavo skausmą. Yra toks geras paraginimas: „Eik Viešpaties keliais be baimės, daryk, kas tavo pareiga".

Apie veiklą per paskutinį dvidešimtmetį
1990 - ieji - atgimimo metai. Po Sąjūdžio atsivėrė daugiau galimybių bažnytinėje veikloje. Mokėdama vokiečių kalbą, verčiau vizituojančių mūsų bažnyčias svečių iš Vakarų Europos pokalbius, paskaitas, pamokslus. Jų kvietimu dalyvavau vaikų pamaldėlių seminare Štutgarte (Vokietija). Jame su grupe dalyvių iš kitų organizacijų 1990m. lapkričio mėnesį dalyvavau konferencijoje „Lietuvos ir Baltarusijos dienos". Skaičiau pranešimą apie Reformaciją Lietuvoje. 1991 metais lankiausi tradicinėje vengrų bažnyčioje, kur vyko Sinodas. Nepamirštamą įspūdį paliko trys savaitės, 1998 m. praleistos Šveicarijoje, Locarno mieste, kunigų šeimoms skirtame pensionate. Kiekvieną rytą prieš pusryčius ten vykdavo pamaldėlės, kurias pakaitomis laikė svečiai. Atėjus mano eilei, pasirinkau 103 psalmę.
Dar lankiausi Čekijoje ir Italijoje.
Būdama kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos valdybos narė, įvairiuose renginiuose prisidėjau prie kompozitoriaus vardo suteikimo Biržų muzikos mokyklai, į kurią 1959 m. sausio mėnesį tuometinė direktorė Aldona Kezytė pravėrė man duris, priimdama dirbti bibliotekoje.

Apie Vilniaus Sekmadieninę vaikų mokyklėlę
1990 m. rugsėjo 2-ąją po pamaldų Vilniaus bažnyčioje pasiūliau parapijiečiams įkurti vaikų sekmadieninę mokyklą. Tėvai mielai pritarė tam sumanymui ir mokyklėlė buvo įkurta. Tą pačią dieną užsirašė 17 vaikų. Užsiėmimus pradėdavome maldele: „Mes norime būti dori. Dieve, padėk mums tokiais tapti". Mano tikslas buvo paruošti dorą žmogų, be pavydo, reformatiškoje dvasioje. Mokykla buvo įteisinta Vilniaus miesto Švietimo skyriuje 1995 12 11d.- pažymėjimo Nr. 335 - ir veikė iki 1996 12 25 d.
Džiaugiuosi, kad ir šiandien veikia naujai atkurta sekmadieninė mokykla.
Dabar man jau reikia apmąstyti savo gyvenimą, atsiprašyti, jei ką ne taip padariau. Dievas viską mato ir žino, ir nieko nuo Jo nenuslėpsi.
„Kas tiki, Dievas niekados to nepalieka be globos".

 

*   *   *   *


PADĖKA
Spalio 8d. įžengiau į paskutinį šimtmečio dešimtmetį. Laikraštyje „Biržiečių žodis" radau grupės biržiečių sveikinimą poeto B.Brazdžionio eilėmis. Ačiū Jiems. Dėkoju už malonius sveikinimus telefonu: unikaliam Lietuvos Žmogui, Ev. reformatų bažnyčios generaliniam superintendentui, kunigui Tomui Šernui, kunigei Erikai Brooks, Vandai Jodinskaitei iš Čikagos, bičiuliams iš Frankfurto, Detmoldo, Dachau ir gyvenantiems Lietuvoje.
Dėkoju už spalio 9-ąją, sekmadienį, įvykusį pasveikinimą Biržų bažnyčioje po pamaldų. Ačiū kun. Rimui Mikalauskui, kun. Sigitai Švambarienei ir seniūnei Lenai Palšienei, vargonininkei Jūratei Dudarienei bei daugybei parapijiečių. Dėkoju kun. Raimondui Stankevičiui ir Vilniaus parapijos atstovei Donatai Indriūnaitei bei Panevėžio parapijos atstovei Sigitai Audickienei. Ačiū N.Radviliškio parapijos atstovėms - Vidai Gasiūnienei, Daivai Janonienei ir pirmininkei Valerijai Kubiliūnienei. Dėkoju Lietuvos televizijos laidos „Kelias" vedėjai Inai Drąsutienei ir filmavimo operatoriams už pamaldų ir sveikinimų akimirkų sustabdymą televizijos ekrane.

Iš bažnyčios persikėlėme į kleboniją, kur tęsėsi jubiliejaus šventė.
Dėkoju visiems psalmininko žodžiais: „Liaupsink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, ką jis tau gero padarė". Dėkoju Jam už viską: už džiaugsmą, liūdesį ir skausmą, už ištvermę ir ryžtą, už užaugintų vaikų, anūkų ir proanūkių meilę ir rūpinimąsi manimi. Dėkoju už žmones, kurie liko ištikimi iki šiol ir prisimena kunigą Aleksandrą Balčiauską, nuo kurio mirties sausio 24-ąją sukaks 60 metų.

Dėkoju ir už gilią senatvę. „Giesmė kančios ir laimės nuskambėjo. Gyvenimas kaip pasaka praėjo. Dabar jau aidi ilgesio skiemuo - ruošiuos keliauti jau namo". Linkiu neblėstančios širdies šilumos, kuri visiems, visur, visada labai reikalinga.

Aleksandra Balčiauskienė
 
Straipsnis iš Vilniaus reformatų žinių 2011 m.  lapkričio mėn. Nr 9 (113)