Jaunas prancūzų teologas Maksimas Žorželis, kilęs iš baptistų pastorių šeimos ir perėjęs į reformatų tikėjimą, skyrė nemažai dėmesio ir darbo vaikų krikšto klausimui. Du jo straipsniai jau paskelbti lietuviškai (žr. Reformatų žinią nr. 8, 9). Be pagrindinių argumentų, Šventajame Rašte galima rasti ir netiesioginių argumentų už vaikų Krikštą. Pažvelkime šį kartą iš šono į šitą temą.

Antrame laiške tesalonikiečiams (3,10) apaštalas Paulius sako: Kas nenori dirbti — tenevalgo!

Logika paprasta: kas nedirba, neturi ir valgyti. Darbas — tai sąlyga, kuria įgauname teisę. Paulius tai sako kovodamas prieš netikrą mokymą, skatinantį neveiklumą. Bet juk niekas nedraudžia vaikams (ar bedarbiams) valgyti. Kodėl? Nes jie fiziškai negali įvykdyti šios sąlygos.

Kai baptistai (ir kiti vaikų krikšto atsisakantys krikščionys) teigia, esą vaikai neturi būti krikštijami dėl to, kad negali išpažinti savo tikėjimo, tai prilygsta pasakymui, kad neturi valgyti dėl to, kad negali dirbti. Iš tiesų, argumentas grindžiamas negalimybe įvykdyti tokios sąlygos, kurios reikalaujama iš suaugusiųjų. Vaikų atveju tai neteisingas, neproporcingas reikalavimas, kaip mus to moko sveikas protas. Kalbant apie maistą juk nebūtina patikslinti, kad taisyklė vaikų neliečia; tai kodėl to nepadarius krikšto atveju?

Kodėl galvojama, jog vienu atveju šis samprotavimas galioja, o kitu — ne? Baptistai apie krikštą laikosi tam tikrų abejotinų išankstinių prielaidų. Į Krikštą jie žiūri ne tiek kaip į matomą Dievo pažado ženklą (žr. Apd 2, 38-39, Rom 4, 11, Kol 2, 11-12), o visų pirma kaip į žmogišką darbą. Ogi tas ženklas turi būti užantspauduotas visiems Dievo matomosios Bažnyčios nariams. Kai sakome vaikams (tiems, kurie priklauso Bažnyčiai), kad jie negali jo priimti dėl to, kad negali išpažinti tikėjimo, tai neteisingai pritaikome jiems šią sąlygą.

Puikiai žinau, kad baptistai turi dar kitų priežasčių atmesti vaikų krikštą. Siūlyčiau baptistams atsisakyti bent jau šio argumento, nes jis remiasi negaliojančiu samprotavimu. Tai aiškiai matyti, kai tik mes jį perkeliame į kitą sritį, kaip, pvz., darbą. Juk nevalia jokiu atveju neigti kieno nors teisės dėl jo fizinės (ne moralinės) negalios. Tai paprastai neteisinga.

Iš prancūzų kalbos išvertė A. Laisis

Panaši argumentacija galioja ir proto negalią turinčių asmenų atžvilgiu. Galimas dalykas, kad tokie žmonės niekada neįstengs išpažinti savo tikėjimą patikinamai (bent jau mūsų vertinimu). Ar dėl to privalome jiems užkirsti prieigą prie sakramentų visiems laikams? Nereikalaukime iš jų, ko tokioje padėtyje negalima sulaukti. Kaip ir iš mažų vaikų. (A.L.)