Prof. Arnoldas Piročkinas

 

Pagal paplitusią ir labai istoriografijoje įsigalėjusią nuomonę, vieno didžiausių krikščionybės raidoje sąjūdžių – Reformacijos pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 diena, kai augustinų vienuolis, Šv. Rašto profesorius Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalęs 95 tezes, kuriose buvo keliamos ypač skaudžios to meto Katalikų Bažnyčiai ir Vakarų Europos visuomenei religinio gyvenimo problemos.

Jų centre būta atlaidų (indulgencijų) pardavinėjimo klausimo. Tos tezės ir buvo menka kibirkštis, iš kurios įsiliepsnojo didžiulis gaisras, veikiai pakeitęs Europoje intelektualinę struktūrą.

Iš pradžių tų tezių paskelbimas ir svarstymai rodėsi esą tik nuo seno nesutariančių dviejų vienuolijų – augustijonų ir dominikonų – ginčų, kaip vertinti atlaidų pardavinėjimą, nereikšmingas atvejis. Paskui ginčai išaugo į diskusiją kardinaliais krikščionių religijos postulatais. O baigėsi jos kruvinais karais ir protestantiškųjų Bažnyčių atskilimu nuo Katalikų Bažnyčios. Taigi Reformacija daugelio žmonių akimis buvo tik konfesinis reiškinys. Toks požiūris tebėra paplitęs ir mūsų laikais, XXI a. pradžioje. Todėl esama realaus pavojaus, kad kitais metais, kai bus minima 500 m. sukaktis nuo Reformacijos pradžios, žmonės tų konfesijų, kurios yra priešiškos ar abejingos Reformacijos kryptims, neatkreips dėmesio į šią sukaktį. Tad iš anksto galima pasakyti, kad prielaida, jog Reformacija esanti tik konfesinio pobūdžio, kliudė ir kliudys tokiems žmonėms ją įvertinti objektyviau, teisingiau.

Kas be ko, Reformacija, kad ir mūsų tituluojama kaip pasaulinio masto reiškinys, toli gražu neturėjo poveikio visam pasauliui. Pirmaisiais jos šimtmečiais ji tiesiogiai nepasiekė Azijos tautų. Vargu ar kokių atgarsių sukėlė Rusijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Ko gero, jos būta ne tokios veiksmingos Italijoje, Prancūzijoje ar Austrijoje, Vengrijoje.

Tačiau šalia religinio poveikio Reformacija ypač ryškių pažangių impulsų davė tokioms tautoms kaip šveicarai, vokiečiai, olandai, skandinavai, estai, latviai. Tikriausiai ir anglų dvasinio pasaulio raidą yra smarkiai paveikusios Reformacijos idėjos. To poveikio esama tokio svaraus, kad jo ignoruoti negalėtų nė Reformacijos konfesiniai priešininkai.

 

Tautinių kalbų reikšmės iškėlimas ir jų vartojimo plėtojimas

Esmine Reformacijos indėlio į europinės kultūros lobyną dalimi reikėtų laikyti tautinių kalbų reikšmės iškėlimą ir praktinį jų vartojimo gyvenime išplėtojimą. Tuo atžvilgiu Reformacijai gali būti dėkinga ir lietuvių tauta.

Dalis Europos kalbų, kad ir stelbiamų įsigalėjusios lotynų kalbos, dar iki Reformacijos turėjo rašomąją atmainą. Antai vokiečių kalba, kurios raštų tradicija prasidėjo jau VIII amžiuje, buvo sukurta grožinės literatūros kūrinių, vartota raštvedyboje. Tačiau prestižinė vis dėlto buvo lotynų kalba. Reformacija čia padarė perversmą. Kad ir ne visiškai išstūmė lotynų kalbą, bet į pirmą vietą ji iškėlė vokiečių kalbą. Šiame perversme didžiausią vaidmenį atliko Reformacijos pradininko Martyno Liuterio darbai: 1534 m. išėjusi jo versta Biblija, taip pat gausybė jo publikuotų laiškų, pamokslų, kalbų, ypač sugestyvios jo sukurtos giesmės, taip pat pasakėčios. Šitie reformatoriaus raštai padėjo pagrindą vokiečių bendrinei kalbai. Jis sąmoningai yra nurodęs vokiečių bendrinės kalbos šaltinį – pagrindą, kuris padarė ją patrauklią ir veiksmingą. Tas šaltinis – tai liaudies kalba. Norintis vokiškai kalbėti, sakė jis, turįs žiūrėti, kaip kalbanti „namie motina, vaikai gatvėje, paprastas vyras turguje”. M. Liuterio nurodymas kurti bendrinę kalbą liaudies kalbos pagrindu paskui tapo kelrode žvaigžde daugeliui vėlesnių amžių bendrinių kalbų kūrėjų.

Dar ryškesnis vaisingas Reformacijos poveikis kalboms, kurios iki tol net neturėjo rašto, nors jau šimtas ar daugiau metų buvo pakrikštytos. Šių tautų kategorijai priklausė ir lietuvių tauta. Kaip žinoma, 1251–1263 m. Mindaugo valdomi lietuviai oficialiai buvo priėmę krikščionybę – katalikybę. Per tą trumpą laiką vargu ar spėta bent pačius elementariuosius naujojo tikėjimo dalykus išversti į lietuvių kalbą ir pritaikyti šiems tekstams kokį raidyną. Teoriškai tokia prielaida galima, bet jokių konkrečių duomenų neturime.

Po Mindaugo žūties, praėjus keliems dešimtmečiams, lietuvių tauta dėl vokiečių ordinų agresijos atsidūrė keliose skirtingose valstybėse. Didžioji jos dalis, pajėgusi atremti ordinų kėslus užkariauti visą šalį, sugebėjo sukurti didelę daugiatautę valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (toliau LDK). Mažesnioji dalis, gyvenusi už Šešupės ir Nemuno žemupyje, plote, kuris XVI a. imtas vadinti Mažąja Lietuva, liko Kryžiuočių ordino valdžioje. Į šiaurę nuo Telšių ir Šiaulių vienas kitas lietuvių gyvenamas kaimelis atsidūrė Livonijos ordino valdomame plote. LDK lietuviai dar šimtą su viršum metų laikėsi senosios savo tikybos. Ordinų engiami lietuviai, suprantama, privalėjo būti krikščionys. Tačiau jiems krikščionybė rašytinės jų kalbos atmainos nesukūrė. Gal ji būtų pritaikiusi raštą lietuvių kalbai, jei būtų Gediminui pavykę, pasikvietus iš Čekijos dvasininkų, įvesti krikščionybę lietuviams, gyvenantiems LDK.

Vis dėlto katalikybės priėmimas dėl įvairių aplinkybių buvo toks įsakmus, jog 1387 m. tada Lietuvą valdęs Jogaila, pasitelkęs lenkų dvasininkus, ją įvedė Aukštaitijoje, o 1413 m., taigi praėjus trejiems metams po Žalgirio mūšio, jau abu pusbroliai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai pakrikštijo ir žemaičius. 1417 m. pradėjo savo veiklą Žemaičių vyskupystė, kurios pirmuoju vyskupu tapo gerai lietuviškai mokantis vokietis Motiejus. Tačiau nuo abiejų Lietuvos dalių krikšto turėjo praeiti nemažai metų, kol Didžiojoje Lietuvoje katalikų dvasininkai pasistengė išleisti pirmąją lietuvišką savo religijos knygą. Tai buvo apie 1585 m. Vilniuje išspausdintas vokiečių jėzuito P. Kanizijaus “Katekizmo” vertimas – pirmoji lietuviška knyga LDK. Taigi nuo aukštaičių krikšto praėjo beveik šimtas metų, kol prisirengė krikštytojai išleisti pirmąją knygą lietuvių kalba.

Tas vangumas dar labiau išryškėja, kai pažiūri į lietuviškos knygos radimąsi Kryžiuočių ordino šalyje. Kol valdė šis ordinas – militaristinė Katalikų Bažnyčios organizacija – taip pat niekam nerūpėjo lietuvių kalba. Tačiau 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis, turėdamas daugumos riterių ir krašto gyventojų pritarimą, skatinamas paties M. Liuterio, atsisakė katalikybės ir, tapęs ryžtingu kylančios Reformacijos šalininku, likvidavo Kryžiuočių ordiną ir paskelbė jo valdytas sritis pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, o pats pasiskelbė jos valdovu – kunigaikščiu (hercogu). Tais pačiais metais Krokuvoje jis prisiekė Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam (lenk. Zygmunt I Stary) vasališką ištikimybę. Tačiau naujosios Prūsijos kunigaikštystės priklausomybė buvo nominali: vidaus gyvenimas vyko vadovaujantis liuteronybės principais.

Tarp tų naujųjų principų buvo vienas, kuris betarpiškai nulėmė tautinių kalbų vertinimą Bažnyčios ir valstybės administracijoje. Skirtingai nuo iki tol buvusios praktikos beveik visur vartoti lotynų kalbą ir ignoruoti tautines kalbas, dabar Prūsijos kunigaikštystėje imta intensyviai, kiek tai buvo įmanoma po ilgamečio ignoravimo, diegti tautines kalbas. Pirmiausia jos pradėtos vartoti religinėje sferoje. Istorikė Ingė Lukšaitė savo veikale “Reformacija” (1999) taip apibūdina šį posūkį: “Tikėjimo mokymas, grindžiamas Evangelijos pažinimu, apeigų pagrindas – Šventojo Rašto skaitymas, jo aiškinimas žodžiu ir giesmėmis reikalavo, kad tikintysis suvoktų, kas sakoma, dalyvautų mintimis ir jausmais toje interpretacijoje. Todėl į apeigas buvo įvedama gimtoji šnekamoji kalba, gimtąja kalba buvo aiškinamas Šventasis Raštas” (p. 125).

Šitokia gimtosios, t.y. tautinės, kalbos iškėlimo nuostata, buvo būdinga bene visoms viduriniais amžiais kilusioms, bet Katalikų Bažnyčios pasmerktoms “erezijoms”. Ryškiausiu kovotoju dėl gimtosios kalbos vartojimo liturgijoje, moksle ir administracijoje iki Reformacijos tapo čekas Janas Husas, kuris kaip eretikas buvo sudegintas Konstance 1415 metais. Jo idėjas plėtojo XVI a. Reformacijos veikėjai.

Visus tikinčiųjų kalbos vartojimo bažnyčioje šalininkus skatino ne kokios asmeninės ambicijos: jie rėmėsi apaštalo Pauliaus I laiško korintiečiams 14 skyriuje “Charizmų laipsniai” išdėstytais nurodymais ir samprotavimais. Viso dėstymo esmę išreiškia skyriaus 18 ir 19 eilutės: “ 18… Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus, 19… vis dėlto bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis” (I Kor 14, 18, 19). Lietuviškasis vertimas kiek miglotas. Rusiškame vertime ištrauka baigiama žodžiais “neželi tjmu slov na neponjatom jezyke”. Vokiečiai visą frazę yra išvertę pavartoję poetizmą “die Zunge” (liežuvis” = kalba) ir menkinamąjį veiksmažodį “stammeln“ (burbėti): „als zehntausend Worte in Zungen stammeln“, t.y. negu dešimt tūkstančių žodžių (nesuprantamomis) kalbomis burbėti. Lietuviškas vertimas daugiau pažodiškas, bet juk tais laikais vadovautasi tikriausiai lotynišku tekstu, kuris buvo teologams ir apskritai mokslo žmonėms aiškus.

Naujųjų Reformacijos tikėjimų vadovai ir skleidėjai stropiai laikėsi apaštalo Pauliaus nurodymo. Tai nebuvo visur lengva: trūko dvasininkų, galinčių kalbėti ir rašyti prūsų ir lietuvių kalbomis. Ypač didelių sunkumų kilo dėl prūsų kalbos: nebūta geriau mokančių šią kalbą raštingų žmonių. Vis dėlto vargais negalais Prūsų kunigaikštystėje spėta išleisti tris M. Liuterio Mažojo katekizmo vertimo leidinius:1545 m. du, o 1561 m. kiek didesnį ir geresnės kalbos Abelio Vilio (Will, Wild) verstą taip pat M. Liuterio Katekizmą, literatūroje dažniausiai vadinamą „Enchiridionu“. Jam padėjo prūsas Paulius Mėgotas, nes pats vertėjas, nebūdamas prūsas, ne visai gerai mokėjęs kalbą. Vėliau iš pačių prūsų neatsirado šio darbo tęsėjų, o kitakalbiams jis taip pat nebuvo patrauklus. Tad viskas tuo ir pasibaigė…

 

Lietuviškomis knygomis Mažoji Lietuva (Prūsija) lenkė Didžiąją Lietuvą (LDK)

Ko gero, toks pat likimas būtų laukęs ir Prūsijoje gyvenančių lietuvių. Jų čia 1825 m. būta apie 120 tūkstančių (žr. Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. II, 2003, p. 595), taigi ne mažiau kaip prūsų. Reformacijos pradžioje susikūrusios Prūsijos kunigaikštystės lietuviai, kaip ir prūsai, neturėjo išsimokslinusių gentainių. Tačiau čia lietuvių likimas po poros dešimtmečių pakito: lietuvybė stiprėjo tokiu mastu, kad M. Lietuva XVI a. 5–9 dešimtmečiais tapo lietuviško rašto centru visai Lietuvai. Tik paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje D. Lietuvoje atsirado tolygios vertės leidinių (M. Daukšos darbai), bet pagal kiekybę M. Lietuva smarkiai lenkė D. Lietuvą, kur lietuvių XVI a. 3-čiajame dešimtmetyje gyvenę700 tūkstančių (žr. Lietuva: enciklopedija. D. I, 2008, p.153, 3 lent.) ir faktiškai jų valdyta visa LDK.

Šitą skirtumą visų pirma lėmė LDK lietuvių antplūdis į Prūsijos kunigaikštystę. Amžiaus pradžioje iš užsienio grįžę išsimokslinę lietuviai iš karto bandė parsigabentas Reformacijos idėjas skleisti Lietuvoje. Prisiminkime Abraomo Kulviečio bandymą įkurti Vilniuje 1540 m. mokyklą. Pasak Ingės Lukšaitės, taip „jis sąmoningai laužė katalikų bažnyčios monopolį steigti mokyklas, nes bažnyčia buvo konservatyvumo garantas ir bandė išlaikyti švietimo sistemoje nepakitusią padėtį (…). Naujo tipo mokyklos įkūrimas buvo viena pirmųjų ryškių naujovių, atėjusių į Lietuvą per Reformaciją (…)“ (Ingė Lukšaitė, cit. veik., p.137–138).

Reformacijos idėjų propagavimas Lietuvos gyvenime netrukus sulaukė Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio žygio uždrausti Abraomo Kulviečio mokyklos veiklą. 1542 m. buvo išgautas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dekretas, kuriuo remdamiesi vyskupai galėjo Kulvietį ir kitus Reformacijos šalininkus patraukti į dvasinį teismą. Jo sprendimas būtų buvęs negailestingas: kalėjimas arba tremtis, turto konfiskavimas. Kulvietis dar bandė ieškoti karalienės Bonos užtarimo, bet, jo nelaimėjus, beliko palikti Lietuvą. Jis išvyko į Prūsijos kunigaikštystę. Negalėdami darbuotis D. Lietuvoje, čia netrukus atsidūrė lietuvių literatūrą ugdę Stanislovas Rapolionis (1485–1545), Jurgis Zablockis (1510–1563), Martynas Mažvydas (apie 1510–1563). Prūsijos kunigaikštystėje mielai įsikurdavo mokyti lietuviai ir po karaliaus Žygimanto Senojo mirties 1548 m., kai ėmęs valdyti šalį sūnus Žygimantas Augustas pakančiau žiūrėjo į „eretikų“ veiklą Lietuvoje. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas jiems vis dėlto sudarydavo kur kas geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas.

Prūsijos kunigaikštystės dvasininkai buvo įvairios kilmės – ne vien atvykėliai iš D. Lietuvos. Apie šalies, priėmusios M. Liuterio tikėjimą dvasininkų kilmę plačiai rašoma minėtoje Ingės Lukšaitės knygoje (p. 365–373). Atrodo jau pačioje XVII a. pradžioje lietuviškos bažnyčios Prūsijos kunigaikštystėje buvo aprūpintos dvasininkais. Tačiau, kaip teigia Ingė Lukšaitė, „ir per šį laikotarpį Didžioji Lietuva liko reikšmingu lietuvius kunigus teikiančiu „donoru“. Seniau atvykusių kunigų vaikai ir vaikaičiai, naujai atvykę kunigai ir jau išaugusi vietinių baltų kilmės dvasininkų karta sudarė pastovų lietuvių inteligentų būrį, kuris savo darbui ir kūrybai rinkosi lietuvių kalbą. Apie šį lietuvių inteligentų branduolį būrėsi ir vokiečių kilmės šviesuoliai, išmokę lietuviškai“ (p. 373).

Ši istorikės apibendrinta lietuvių kalbos būklė Prūsijoje skatina gretinti ją su lietuvių kalbos padėtimi LDK.

Pirma, vokiečių valdomame krašte lietuvių kalba ne tik nebuvo engiama ar apskritai rodomas jai abejingumas, kaip tai darė LDK bažnytiniai ir pasaulietiniai vadovai, bet stengiamasi ją įtvirtinti bažnyčioje. Šitas skirtumas kaip tik ėjo iš Reformacijos idėjų vertinimo. Ten, kur jomis vadovautasi, lietuvių kalba laikyta lygiaverte kitoms kalboms; ten, kur į Reformaciją žiūrėta įtariai ar net priešiškai, lietuvių kalba tretiruota.

Antra, Reformacijos principai neleido kitataučiams dvasininkams aptarnauti tikinčiuosius ne jų kalba, todėl visi vokiečių kilmės kunigai ir net vyskupai vokiečiai iki XX a. geriau ar blogiau mokėjo čia lietuvių kalbą. Net tose parapijose, kur lietuvių būdavo likę vos kelios dešimtys, lietuviškos pamaldos būdavo laikomos bent kelis kartus metuose per didžiąsias šventes. Antai XIX–XX a. sandūroje Pilkalnio apskrities Malviškio parapijoje, 15 km į šiaurę nuo Gumbinės, kur 1897 m. būta vos 50 lietuvių (1,4 proc. visų parapijiečių), lietuviškos pamaldos per metus vykdavo tik 4 kartus, bet vis dėlto vykdavo! Pakalnės apskrities Kaukėnų parapijoje (buvo už 24 km į šiaurės vakarus nuo Tilžės), kurioje lietuviais 1848 m. save laikė 3762 žmonės, o 1921 m. jų būta tik 700, pamaldos lietuvių kalba laikytos kas sekmadienį ir per didžiąsias šventes iki 1930 metų. Jos visiškai uždraustos (matyt, nacių valdžios potvarkiu) apie 1934 metus (ten pat, p. 40–41).

Visiškai priešingą vaizdą turime Didžiojoje Lietuvoje, kur labai retas lenkas kunigas išmokdavo lietuviškai, todėl ir bažnyčiose šalia oficialiosios liturginės lotynų kalbos vyravo lenkų kalba. Apie lenkų kalbos įsigalėjimą šalyje XVI amžiuje straipsnyje „Lenkinimas ir lenkėjimas“ kelis ryškius faktus yra pateikę istorikai Konstantinas Avižonis ir Zenonas Ivinskis. Pavyzdžiui, Vilniaus vyskupijos I sinode 1526 m .buvę nutarta, kad per krikštą vartojamas formules reikią tarti ne lietuviškai, nes kunigai dažniausiai nemoką lietuvių kalbos. Žemaičių (Medininkų) vyskupiją 1579 m. vizitavęs Tarkvinijus Pakulus (t.y. Pakulas, Paculus) savo protokoluose yra pažymėjęs, jog ir keliolika metų išgyvenę Lietuvoje katalikai kunigai lenkai neišmokdavę kalbos tiek, kad būtų galėję lietuviškai sakyti pamokslus. Vilniaus vyskupiją 1595 m. vizitavęs jėzuitas Mangauskas pripažino: „Iš tikrųjų labai retai tepasitaikydavo klebonų, kurie moka lietuviškai“ (Lietuvių enciklopedija, t. 14, Bostonas, 1958, p. 437).

Vis dėlto Žemaičių vyskupijos būta mažiau paveiktos lenkybės. Todėl iš jos dvasininkų ir kilo lietuviškų knygų leidimo iniciatyva D. Lietuvoje. Tos iniciatyvos žymiausi atstovai buvo nuo 1576 m. tapęs Žemaičių vyskupu Merkelis Giedraitis (apie 1536–1609) ir jo didžiausias talkininkas kanauninkas Mikalojus Daukša (g. tarp 1527–1538, m.1613). Jų pastangas parūpinti lietuviams katalikams lietuviškų tikybinių knygų, suprantama, skatino kontrReformacijos poreikiai. Tačiau kaip reikia leisti lietuviškas knygas, jiems pavyzdys buvo Reformacijos atstovų lietuviška literatūra Prūsijos kunigaikštystėje ir LDK išspausdintos reformatų knygos baltarusių kalba. Jų pastangomis pačioje amžiaus pabaigoje parengtos ir išleistos dvi M. Daukšos knygos: „Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus“ (1595) ir „Postila katolicka“ (1599).

„Postila katolicka“ – veikalas, kurį galėtume vertinti kaip lietuvybės manifestą ir tam tikrą Reformacijos idėjų atgarsį. Knygos garsiojoje lenkiškai rašytoje „Prakalboje į malonų skaitytoją“ yra vieta, kurioje būtinumą vartoti gimtąją kalbą bažnyčioje ir apskritai tikėjimo praktikoje M.Daukša grindžia apaštalo Pauliaus (Povilo) autoritetu: „Kaip tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas , kuris turi tai daryti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko? Ką reikia daryti, jei nesupranta mokytojo?“ ( cit. iš : M. Daukšos Postilės prakalbos. V., 1990, p. 35). Argi čia nejaučiama savais žodžiais pakartota apaštalo Pauliaus mintis iš jo laiško korintiečiams? O juk tuo pačiu nurodymu vadovavosi visi Reformacijos veikėjai!

Šioje prakalboje karštas M. Daukšos skatinimas branginti savo gimtąją kalbą siejosi su to meto baltarusių ir lenkų Reformacijos veikėjų raginimais rūpintis savo kalbos vartojimu bažnyčiose ir visuomenėje. Pavyzdžiui, baltarusis Vasilijus Tiapinskis ( apie 1540 – apie 1604) yra žinomas kaip savo verstų į gimtąją kalbą Evangelijų (1560–1570) prakalbos autorius, ne mažiau karštai kaip M. Daukša raginęs tautiečius puoselėti ir visur vartoti gimtąją kalbą. Lenkas Simonas Budnas (1530–1593), radikaliosios Reformacijos LDK veikėjas, iš principo gynė visų kalbų teisę būti vartojamoms. Apskritai visoje Lenkijoje XVI amžiuje daug svarstyta ir kovota dėl gimtosios kalbos (žr. Z. Klemensiewicz. Historia języka polskiego, Warszawa, 1976, p. 261–284). Kas galėtų sakyti, kad M. Daukšos nepasiekė impulsai, atėję betarpiškai iš Reformacijos sluoksnių ar jos sukeltų katalikiškuose kraštuose ginčų dėl gimtosios kalbos vaidmens?

Didžiojoje Lietuvoje katalikų pradėtas judėjimas dėl lietuvių kalbos davė šiokį tokį rezultatą. Vis dėlto, jei lygintume lietuviškų knygų leidybą Prūsijos kunigaikštystėje ir LDK, kiekybės mastai gana skirtingi. Prūsijoje XVI amžiuje 1547–1600 m. buvo išleisti 22 spaudiniai, o Lietuvoje – 8 (žr. Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuvių kalba. T. 1. 1547–1861. Vilnius, 1989, p.XII).

  1. Daukšos parengtos knygos veikiai sukėlė tam tikrą sujudimą. Apie jį sprendžiame iš to, kad Lietuvos jėzuitų provincijos vizitatorius J. Argentas (Argentus Johannes) 1614 m. gegužės 5 d. memoriale vyresniesiems vizitatoriams įrašė tokį nurodymą: „Murmėjimas, pavyduliavimas, priešiškumas, nacionalinis jausmas turi būti šalinami; nuo tų jausmų turi būti laisvi vyresnieji ir veiksmingai rūpintis, kad tų jausmų neskatintų ir kituose…“ ( cit. iš: J. Lebedys. Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius, 1976, p. 215). Šis nurodymas vėliau nulėmė skirtingą reagavimą į žymesnius lietuviškus leidinius Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Tas skirtumas ypač darosi ryškus, kai skaitai lietuviškų knygų pradžioje spausdinamas dedikacijas. M. Lietuvoje jose dažnai išreiškiamas džiaugsmas ar net pasididžiavimas, kad štai turime dar vieną lietuvišką knygą. Tas dedikacijas rašydavo ne tik pats autorius, bet taip pat kiti žymūs to meto Prūsijos kunigaikštystės veikėjai, ne tik lietuviai, bet ir vokiečių intelektualai. Ryškiausias to entuziazmo pavyzdys yra Danieliaus Kleino darbai. Jo 1653 m. gramatikoje „Grammatica Litvanica“, be paties autoriaus dedikacijos Brandenburgo kurfiurstui Fridrichui Vilhelmui, yra lotyniškai rašytos eiliuotos vokiečių poeto Simono Dacho ir Tilžės provincijos mokyklos rektoriaus Kasparo Devicijaus dedikacijos, skirtos D.Kleinui. To paties D. Kleino parengtame giesmyne „Naujos giesmjų knygos“ (1666 m.) net penkios dedikacijos hebrajų, lotynų ir vokiečių kalbomis, pagerbiančios sudarytoją. Jų autoriai: Verdainės kunigas Vilhelmas Martinijus, Aulavėnų klebonas Jakobas Pušas, Karaliaučiaus universiteto profesorius dramaturgas Jakobas Mikelis Reichas, Karaliaučiaus lietuvių kunigas Fridrichas Vitichijus ir anonimas.Tuo tarpu D. Lietuvoje tokio įpročio, rodos, nebūta. Konstantino Sirvydo darbai tikriausiai to meto visuomenės buvo suvokiami kaip išimtinai reikšmingi, bet jie buvo sutikti tylomis. Tik 1629 m. išėjusioje „Punktų sakymų“ pirmojoje dalyje yra paties K. Sirvydo dedikacija Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui – tai pagarbos išreiškimas savo viršininkui, labai nusipelniusiam Lietuvos veikėjui.

Šis straipsnis buvo skelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“, rugpjūčio 9 d. Nr. 175, 176, 177 ir Lietuvos Reformacijos kultūros ir istorijos draugijos svetainėje

 Arnoldas Piročkinas – kalbininkas, vertėjas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Vilniaus universiteto dėstytojas.

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction