Dr. Riemer Faber

 

Mąstydami apie Reformaciją dažnai siejame ją tik su religinio atsinaujinimo judėjimu ir pamirštame, kad Reformacija mokyklomis rūpinosi ne mažiau nei Bažnyčia ar šeima. Visgi suvokdami išsilavinimo svarbą kreipiant bažnyčią ir visuomenę link krikščioniškojo tikėjimo ištakų, Reformacijos šulai daug dėmesio skyrė jaunosios kartos mokymui.

Vienas iš pirmųjų M. Liuterio, kaip reformatoriaus, darbų buvo pasiūlymas paversti vienuolynus mokyklomis, o vienas iš paskutiniųjų –  mokyklos Eislebene (kur jis ir mirė 1546 m.) įkūrimas. Ne tik M. Liuteris, bet ir F. Melanchtonas, U. Cvinglis, T. Buceris, Bulingeris, J. Kalvinas savo raštuose aktyviai skatino reformuoto švietimo plėtrą. Taigi neperdėsime sakydami, kad baigiantis XVI a. Reformacija nulėmė reikšmingus visos švietimo sistemos pokyčius.

Reformuoto švietimo plėtra neprasidėjo ir nesibaigė su pirmąja reformatorių karta. Dar gerokai prieš tai, kai M. Liuteris ir jo amžininkai rašė apie būtinybę reformuoti švietimą, krikščionys humanistai jau buvo paskelbę traktatų, prisidėjusių prie švietimo tobulinimo. Tiesą sakant, vienas iš Renesanso, pasiekusio net Šiaurės Europą, požymių ir buvo mokslo atgimimas. Reformatoriai ne tik skaitė humanistų raštus, bet būdami universitetų absolventai patys stebėjo ten vykstančius debatus apie skirtingus švietimo principus ir metodus. Tai vertė juos gerai apmąstyti švietimo vaidmenį tikinčiojo gyvenime. Nepaisant besitęsiančių ginčų apie stipriąsias ir silpnąsias Reformacijos indėlio į krikščioniškąjį švietimą puses, akivaizdu, jog XVI a. tapo pavyzdžiui, ko gero labiausiai suderintų pastangų, dedamų reformuojant švietimo sistemą pagal Šventąjį Raštą.

Nors jau pirmosios kartos reformatoriai svariai prisidėjo prie krikščioniško švietimo plėtros, per visą XVI a. švietimas ir toliau buvo tobulinamas ir keičiamas, ypač mokyklų statybos, mokymo planų sudarymo, vadovėlių leidimo bei filosofijos krypčių nagrinėjimo srityse. Ankstyvosios Reformacijos tėvams pelnytai tenka svarbi vieta švietimo istorijoje, nes jie pirmieji suformulavo reformatoriško švietimo principus, tikslus ir metodus. Taigi jie sukūrė tvirtą pamatą, ant kurio savo dalį galėjo statyti vėlesnių kartų pedagogai.

XVI amžiaus pradžioje tapo aišku, kad būtina skubi švietimo reforma. Tuo metu mokyklų sistemos apskritai nebuvo, o išsilavinimas buvo prieinamas tik turtingų pirklių ir miestų pareigūnų vaikams. Jaunimo mokymą vienuolynuose ir kitose švietimo įstaigose daugiausia kontroliavo Romos katalikų bažnyčia. Tačiau šios įstaigos ne tik turėjo blogą vardą, bet ir vis labiau tapo nepriimtinos, nes paprasti žmonės piktinosi dvasininkijos ištvirkimu ir korupcija. Daugelis tėvų tiesiog nustojo leisti savo vaikus į mokyklas, taigi vienas iš pirmųjų reformatorių uždavinių buvo įtikinti tėvus kad dvasinė vaikų gerovė svarbesnė už patogų gyvenimą.

Martynas Liuteris buvo pirmose eilėse drauge su tais, kurie suprato būtinybę keisti švietimą, ir su jam įprastu uolumu stengėsi tobulinti švietimo sistemą ir Vitenberge, ir visoje Vokietijoje. Nepaisant to, kad jis parašė vos kelis tiesiogiai su švietimu susijusius veikalus, kituose juo darbuose dažnai pastebime siekį suderinti švietimą su Reformacijos doktrina, o ypač su „kryžiaus teologija“. Net ir tie keli traktatai, kuriuos M. Liuteris išimtinai skyrė švietimui, turėjo tokią didelę įtaką, kad juos galima laikyti protestantiškos XVI a. mokyklos sukūrimo pagrindu. Šie darbai turėjo įtakos ne tik Vokietijos mokslininkams ir pamokslininkams, jie paragino ir kitus teologus naujai pažvelgti į švietimo vaidmenį visuomenėje.

Šiame straipsnyje trumpai aptariami du M. Liuterio darbai švietimo tema: nagrinėjami jų parašymo motyvai, pagrindiniai argumentai, atskleidžiantys švietimo naudą mokykloms, bei pateikiamos M. Liuterio mintys apie esminius švietimo principus ir uždavinius.

Mokyklų steigimas ir išlaikymas (1524 m.)

Pirmasis iš minėtų M. Liuterio darbų – 1524 m. parašytas laiškas visų Vokietijos miestų savivaldybių tarybų nariams su paraginimu steigti ir remti krikščioniškas mokyklas. Laiškas buvo parašytas kaip atsakas į nuosmukį bažnyčios valdomose mokyklose bei į Vitenberge ir kitose vietose kylančias prieš išsilavinimą nukreiptas nuotaikas. Vienas iš šiame laiške išdėstytų argumentų buvo doktrina apie žemiškosios vyriausybės pareigą užtikrinti visuomenės tvarką ir gerovę – dėl to laiškas buvo adresuotas ne tėvams, o miestų savivaldos atstovams. Miestų savivaldybių nariai turėjo kur kas daugiau politinių ir finansinių išteklių nei tėvai, kad galėtų statyti mokyklas, taigi būtent juos buvo svarbu įtikinti, kad jie prisiimtų moralinę atsakomybę stiprinti Dievo karalystę. Tad M. Liuteris priminė miestų tarybų nariams, jog panaudodami Dievo jiems suteiktą valdžią, jie privalo prisidėti prie dievotos visuomenės kūrimo, bei stengėsi juos įtikinti, kad tinkamas švietimas būtų naudingas ir valstybei, ir bažnyčiai.

Tačiau reikėtų pažymėti, kad šiame atvirame laiške M. Liuteris kreipiasi ne tik į miesto valdžios atstovus, bet ir į piliečius, kuriuos vadina „mylimais vokiečiais“. Tuo metu, kai miestų savivaldybėms tenka atsakomybė ugdyti tokią visuomenę, kurioje švietimas galėtų klestėti, atskiri piliečiai, o ypač tėvai, raginami dvasiškai auklėti savo vaikus. Tėvų atsakomybę M. Liuteris grindžia išimtinai Biblija, ir tai patvirtindamas cituoja kelias Šventojo Rašto ištraukas. Viena tokių ištraukų 78 psalmės 5–7 eilutės, kuria remdamasis M. Liuteris teigia, jog Viešpats „įsakė mūsų tėvams, [jog] jie turi skelbti savo vaikams, [Įstatymą] kad ir būsimoji karta – ateityje gimsiantieji vaikai – žinotų ir skelbtų savo vaikams, kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų.“ M. Liuteris taip pat primena Dievo įsakymą gerbti savo tėvą ir motiną, o tėvų atsakomybę pagal šį įsakymą atskleidžia Pakartoto įstatymo 21, 18-21 eilutėmis, kuriose raginama pas miesto vyresniuosius atvesti nepaklusnius jaunuolius, kad jie būtų nubausti. Tėvai privalo išmokyti vaikus paklusti aukštesnei valdžiai. Dievas, sudarydamas su mumis sandorą, „patikėjo mums [vaikus]… ir iš mūsų bus griežtai pareikalauta už tai atsakyti“ (1, 353). M. Liuteris taip pat primena tėvams, jog tam, kad vaikai būtų ugdomi tikėjime, Mozė vaikams pataria: „Klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių – jie tau papasakos“ (Įst 32, 7), nes tėvai turi mokyti savo vaikus pažinti tiesą.

Nepaisant to, M. Liuteris visų pirma kreipiasi į savivaldybių tarybų narius, suprasdamas, kad yra piliečių, kurie ignoruoja savo kaip tėvų pareigas. Kai kurie jų gali nesuprasti Dievo duotos atsakomybės, o kiti – tiesiog jos nevykdyti, nes „patys nieko kito neišmoko, kaip tik rūpintis savo pilvais“ (355). Trečioji tėvų grupė – tie, kurie nepajėgia ar neturi pakankamai išteklių, kad pasirūpintų savo vaikų mokymu. „Taigi būtinybė verčia mus vaikų mokymui pasitelkti savivaldybių mokyklų mokytojus“ (355). Nors šiais laikais tai atrodo savaime suprantama, M. Liuterio raginimas steigti bendrojo lavinimo mokyklas tuo metu buvo visiškai naujas dalykas. Keldamas prielaidą, kad valstybė bus valdoma krikščionių, M. Liuteris vyriausybei skiria uždavinį rūpintis reformuotu švietimu. Nenumatydamas konflikto tarp bažnyčios ir valstybės, kuris įsižiebs vėliau, M. Liuteris siūlo tokią švietimo sistemą, kuri būtų naudinga visiems visuomenės nariams – ir berniukams, ir mergaitėms, ir turtingiems, ir vargšams. Pagal šią siūlomą sistemą bendrojo lavinimo mokyklos turėjo priklausyti vieningai švietimo sistemai visoje šalies teritorijoje ir veikti darnoje su bažnyčia. Atsižvelgdamas į tai M. Liuteris manė, kad švietimas gali pasitarnauti religijos ir visuomenės reformoms.

Įspėjęs tėvus ir miesto valdžią apie jų atsakomybę mokyti jaunimą, M. Liuteris toliau aprašo mokymo mokyklose privalumus valstybei ir bažnyčiai. Miestų pareigūnai raginami remti švietimą, nes „geriausią ir didžiausią klestėjimą, saugumą ir miesto stiprybę visų pirma lemia ne galingos sienos ir prabangūs pastatai“, tačiau tai, kad jame būtų daug gabių, išsimokslinusių, išmintingų, kilnių ir gerai išsilavinusių piliečių“ (356). Pagarbos verta žemiškoji valdžia turėtų vertinti švietimą kaip svarbią atsakingų piliečių ugdymo priemonę. Trumpai tariant, miesto tarybos nariai turi būti teisėtai suinteresuoti mokyti jaunus žmones, kurie ateityje patys galėtų tapti miesto vadovais.

Ne tik valstybės valdžia turės naudos iš reformuoto švietimo, bet ir (ir netgi ypač) bažnyčia. Šioje srityje M. Liuteris taip pat ragino studijuoti senovės tautų gyvenimą bei senovinius laiškus, nes jis buvo įsitikinęs, kad antikos pažinimas leis tikintiesiems geriau pažinti istorinį, socialinį ir lingvistinį Biblijos kontekstą. Nepaisant to, kad tuo metu išleistas Biblijos vertimas į vokiečių kalbą padarė ją prieinama visiems žmonėms, Šventasis Raštas originalo kalba taip pat turi būti studijuojamas su visu stropumu. „Mano mylimieji vokiečiai, – nuoširdžiai ir aistringai rašė M. Liuteris, – atmerkime akis ir dėkokime Dievui už šį neįkainojamą lobį [Bibliją hebrajų ir graikų kalbomis], kurį turime tinkamai saugoti, kad velnias vėl neišlietų savo pykčio ir iš mūsų jo neatimtų“ (358). Evangelija turi būti skelbiama, doktrinų mokoma, o tikėjimas saugomas tik Dievo žodžio pagrindu. M. Liuteris teigia, kad Dievas, kuris trokšta, kad „Jo Biblija būtų atvira visiems“, nori, kad visi žmonės pažintų Šventąjį Raštą. Taigi tokiu būdu M. Liuteris siūlė ir toliau plačiai dėstyti klasikinės filologijos kursą reformuotose mokyklose, nes jis buvo įsitikinęs, kad humanitarinių mokslų (istorijos, kalbų ir pan.) žinios geriau atskleis Šventojo Rašto kontekstą. Įgiję tokį išsilavinimą ne tik dvasininkai, teologai, mokytojai ir filologai geriau atliktų savo tarnystę bažnyčioje, bet ir visi tikintieji, kaip Kristaus kūno nariai, geriau pažintų Viešpatį ir Jo darbus šiame pasaulyje.

Apie nenutrūkstamą vaikų mokymą mokykloje (1530 m.)

Dar vienas M. Liuterio traktatas švietimo tema vadinamas Pamokslu apie nenutrūkstamą vaikų mokymą mokykloje, (1530 m.) kuris taip pat buvo paskelbtas atviro laiško forma. Sužinojęs liūdinančią informaciją apie tai, jog padėtis bažnyčiose, šeimose ir mokyklose negerėja, M. Liuteris suprato, kad jo raginimas pradėti švietimo srities reformas praktiškai liko neišgirstas. Akivaizdu, kad pakeisti mąstymą ir elgesį nebus taip paprasta, kaip pradžioje to tikėjosi M. Liuteris. Daugelis tėvų vis dar ragino savo vaikus tapti darbininkais, kai jie tuoj pat pradėtų gauti materialinį atlygį, ir patys nesistengė investuoti į vaikų dvasinį ugdymą ir dorovines reformas. M. Liuteris ragino tokius tėvus pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita jiems bus pridėta (Mt 6, 31-33 ). Tačiau Vitenbergo neramumai, Valstiečių karas ir plačiai paplitusi klaidinga nuomonė, kad Reformacija pasisakė prieš švietimą, daugelį tėvų paskatino nedelsiant nutraukti vaikų mokymą. Tad šiame traktate M. Liuteris „nuleidžia kartelę“ ir daugiau dėmesio skiria išsimokslinusių pamokslininkų bei mokytojų ruošimui, kurie galėtų padėti įgyvendinti kuklesnius švietimo sistemos patobulinimus. Be to, kitaip nei 1524 m. laiške, šio traktato esmę sudaro ne naujų mokyklų steigimas, o deramas jau esamų mokyklų ir mokymo programų vystymas.

Svarbiausi šio „Pamokslo“ adresatai buvo visoje šalyje tarnaujantys Reformacijos pamokslininkai. M. Liuteris pirmiausia kreipiasi į juos ne todėl, kad painioja bažnyčios ir mokyklos įgaliojimus, o todėl, kad nori įtikinti dvasininkus, jog išsilavinimas yra ypač svarbus dvasiniam krikščionio augimui. 1524 m. laiške aprašyta išsilavinimo svarba religinėms ir pilietinėms bendruomenėms ir toliau lieka svarbiausiu argumentu, kodėl vaikai turėtų tęsti mokymąsi. Pradžioje M. Liuteris kalba apie tai, kad tėvai tėra menkai suinteresuoti savo vaikų dvasine gerove. „Matau, – rašo M. Liuteris, – kaip kai kurie tėvai atsiima savo vaikus iš mokymo įstaigų ir parverčia juos priemone užsidirbti pinigų pragyvenimui“ (2, 219). Nevertindami Šventojo Rašto vaidmens savo vaikų gyvenime tėvai neįvertinta ir išsilavinimo reikšmės tarnaujant Dievo žodžiu, sakramentais ir „visame tame, apie ką liudija Dvasia ir išganymas“.

Atrodo, kad tėvai neskatina savo vaikų geriau pažinti Dievą ir Jo darbus Dievo sukurtume pasaulyje ir istorijoje. Priekaištaudamas savo broliams vokiečiams M. Liuteris primena tėvams baimę keliančius įspėjimus apie bausmę „iki trečios ir ketvirtos kartos“ tiems, kurie nemyli Dievo, primindamas, kad „jūs kalti dėl žalos, kylančios tada, kai dvasingumas nyksta, ir pasaulyje nelieka nei Dievo, nei Dievo Žodžio“ (2, 222).

M. Liuterio nuomone, švietimas ypatingai svarbus Evangelijos plitimui, ir visi tėvai turi rūpinti tuo, kad jų vaikai, visų pirma, gyventų skelbdami Dievo Žodį ir kitiems žmonėms, ir savo pačių gyvenimais. Būtent dėl šios priežasties jis ragina visus atkreipti dėmesį į pamokslavimo ir Dievo Žodžio studijų svarbą bei į būtinybę viso to mokyti.

Kalbėdamas apie švietimo svarbą valstybei, M. Liuteris ypatingai kritikuoja vis stiprėjantį savo brolių vokiečių materializmą. Siekdami patogaus gyvenimo, turtų ir materialinės gerovės, tėvai savo vaikams linki ne dvasinio, o materialinio klestėjimo. Visame savo laiške M. Liuteris priekaištauja, kad mokomasi siekiant pelno, nes jis pastebi, jog daugelis tėvų visą dėmesį skiria šiam, o ne ateinančiam pasauliui. Net jeigu šis pasaulis rūpinasi tuo, kas laikina, M. Liuteris mano, dvasinė gerovė yra aukštesnis tikslas, nei turtų kaupimas, nes tai „Dievo įsakymas ir puiki Jo dovana, kurią jis įkūrė, įtvirtino ir išsaugojo“ (2, 237). Tikroji pasaulio sferos paskirtis – „žmones iš laukinių gyvūnų paversti žmonėmis“ (2, 237), tai yra, sukurti tvarkingą, sąžiningą ir taikią visuomenę, kurioje galėtų būti kuriami dvasiniai turtai. Laikinoji žemiškoji valdžia privalo rūpintis teisingumo, socialinės gerovės ir piliečių gyvybės apsaugos užtikrinimu, ir ši valdžia turi būti rankose žmonių, kurie yra tinkamai išsilavinę, kad galėtų vykdyti šiuos uždavinius. Taigi laikinojo gyvenimo sritis prisideda prie Dievo karalystės žemėje plėtros tada, kai ji pajungta Jo Žodžiui, ir stengiamasi gyventi pagal Jo valią. Dėl šios priežasties „laikinosios valdžios pareiga taip pat slypi tame, kad ji priverstų savo pavaldinius leisti vaikus į mokyklą…. kad visuomet būtų pakankamai pamokslininkų, teisininkų, ganytojų, rašytojų, gydytojų, mokyklų vadovų ir pan.“ (2, 256). Galiausiai ir šiame laikiname pasaulyje „kiekvienas darbas savitai garbingas Dievo akyse, ir jam keliami atitinkami reikalavimai bei pareigos“ (2, 246).

Anot M. Liuterio, Šventojo Rašto pažinimas sudaro švietimo pagrindą ir yra jo tikslas. Humanistiniai metodai gali padėti šio tikslo pasiekti, tačiau patys negali būti laikomi tikslu. Kitaip nei Erazmas Roterdamietis, M. Liuteris nemanė, kad švietimas pats savaime prisideda prie tikinčiojo išganymo ir dievotumo. M. Liuteris teigė, kad žmogaus valia yra taip smarkiai sugedusi, jog be Dievo išteisinimo niekas negali tapti dievotu žmogumi, nekalbant jau apie sielos išganymą. Visi tikintieji yra lygiai nusidėję Dievo akyse, todėl visi lygiai išgelbstimi Dievo malone per tikėjimą į Jėzaus Kristaus mirtį, neatsižvelgiant į jų išsilavinimą. Taigi išsilavinimas be Evangelijos neturi prasmės, o vertingas tik tuomet, jei į jį žvelgiama per Evangelijos skelbimo prizmę. Vadovaujantis Šventuoju Raštu galima teigti, kad visi jaunuoliai privalo siekti išsilavino kaip priemonės padėsiančios tapti atsakingais vyrais ir moterimis, kurie deramai tvarkysis bažnyčiose, valstybėse bei deramai elgsis su kitais žmonėmis ir savo šeimose.

Viename straipsnyje neįmanoma išsamiai įvertinti svarbos tų M. Liuterio pasiūlymų švietimo reformai, kurie buvo išdėstyti minėtuose jo traktatuose – Laiške savivaldybių nariams ir Pamoksle. Nereikia nė sakyti, kad juose buvo keliami esminiai klausimai, ypač kalbant apie M. Liuterio siūlomą laikinojo pasaulio ir dvasinės sferos atskyrimą, humanistinių metodų ir vertybių pasitelkimą krikščioniškoje tarnystėje ir nacionalizmą, kurį vėliau pagimdė išvystyta Vokietijos švietimo sistema. M. Liuteris nenagrinėjo nei atskirų mokomųjų dalykų, nei praktinių jaunuolių mokymo metodų. Tačiau galbūt verta trumpai apibendrinti šiose darbuose iškeltas švietimo priežastis, metodus ir tikslus.

Rašydamas šiuos atvirus laiškus M. Liuteris siekė skatinti reformatorišką požiūrį į švietimą bei tuo pat metu stengėsi atsakyti į oponentų reiškiamą kritiką. Pavyzdžiui, vieni iš jų buvo valdiečiai, kurie manė, kad norint tinkamai suprasti Šventojo Rašto prasmę klasikinės kalbos nebūtinos. Atsakydamas jiems M. Liuteris pabrėžė senovės graikų, hebrajų, lotynų kalbų mokėjimo vertingumą. Kalbėdamas apie senovės istorijos, kultūros, literatūros tyrimus M. Liuteris siekė nutildyti tuos, kurie klaidingai norėjo visų šių mokslų atsisakyti vien todėl, kad jie tiesiogiai nebuvo susiję su Šventojo Rašto studijomis. Dar buvo ir „spiritistualistai“, kurie tikėjo tiesiogiai gauną apreiškimus iš Dievo, todėl mažai dėmesio skyrė žemiškajam gyvenimui. Jiems M. Liuteris kalbėjo apie švietimo vertę, atveriant Dievo žodį šiam pasauliui. Įtaką toliau darė ir scholastika, kuri išsilavinimą vertė neaktualiu ir nepraktišku. Reikšdamas savo požiūrį į švietimą, M. Liuteris norėjo parodyti, kad reformuotas švietimas svarbus ir esamam, ir ateinančiam pasauliui. Ir, galiausia, tas judėjimas, prieš kurį M. Liuteris ypatingai pasisakė savo Pamoksle, buvo begalinis materializmas, kuris mokymąsi suvokė tik kaip priemonę įgyti kuo daugiau žemiškųjų gėrybių, nekreipiant dėmesio į amžinąsias vertybes. Apibendrinant galima teigti, kad net jei M. Liuterio idėjų iki galo neįvertino XVI a. pedagogai, jos padėjo pamatą tolesnei švietimo reformai.

Straipsnyje cituoti M. Liuterio darbai

  1. A. Steinhaeuser M. Liuterio darbų vertimas į anglų kalbą. Vol. 45 (Philadelphia: 1962), 347-378.
  2. C.M. Jacobs in Luther’s M. Liuterio darbų vertimas į anglų kalbą. Vol. 46 (Philadelphia: 1967), 209-258.

Dr. Riemer Faber yra klasikinės filologijos dėstytojas Waterloo universitete, Ontarijuje, Kanadoje.
Originalus straipsnis skelbtas Kanados žurnale Clarion Vol. 47, No. 16 (1998)
Vertė Dalia Janušaitienė
Lietuvių kalba straipsnis skelbtas www.evangelija.lt

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction