Holger Lahayne

2016 m. vasaros pabaigoje ir Lietuvoje išleistas autorių kolektyvo Luther Blissett romanas pakviečia skaitytojus atgal į Reformacijos laikotarpio šurmulį.

Anotacijoje rašoma, kad ši knyga „pasakoja apie Vokietijos religinius karus, Reformacijos paplitimą bei katalikų bažnyčios kovą su ja. Romano veiksmas apima 40 metų laikotarpį nuo Reformacijos pradžios 1517-aisiais iki Augsburgo religinės taikos paskelbimo 1555 metais. Tačiau pasakojimo dėmesio centre – ne gerai žinomi evangelikų judėjimo atstovai kaip Liuteris, Kalvinas ir kt. Autorių kolektyvas pasirinko kitą perspektyvą – radikaliosios Reformacijos.


Po Martyno Liuterio tezių paskelbimo ir pirmųjų teologijos bei bažnyčios reformų žingsnių, netruko iškilti ir radikalūs Reformacijos dalyviai. Jų akyse Vitenbergo profesorius su savo bendražygiais buvo laikomas neryžtingu užbaigti visos bažnyčios santvarkos atnaujinimą. Ir ne vien tik bažnyčios. Kai kurie reikalavo iš esmės reformuoti visą socialinę sąrangą. Viena ryškiausių pirmųjų radikaliojo arba kairiojo Reformacijos sparno figūrų buvo Tomas Miunceris (Müntzer), tapęs valstiečių sukilimo vadu, romane savo šalininkų vadinamas „Magistru Tomu“.

 Apokaliptinis valymas

Miunceris, kunigas ir vienuolis kaip Liuteris, 1519 m. Leipcigo disputų metu susipažino su reformatoriumi ir tapo evangelikų tikėjimo šalininku. Po metų Liuteris Miunceriui pasiūlė pamokslininko vietą Cvikau mieste. Čia jis susipažino su Nikolausu Storchu bei kitais „Cvikau pranašais“ ir perėmė svarbius jų mokymo elementus kaip vaikų krikšto atmetimą, skeptiškumą organizuotai religijai, asmenines pranašystes bei tiesioginį Šventosios Dvasios vedimą, taip pat visiško Tūkstantmetės karalystės priartėjimo sampratą.

Netruko įsiplieksti smarkūs nesutarimai su Liuteriu bei kitais vitenbergiečiais. Dėl aštrių pamokslų 1521 m. Miunceris buvo priverstas palikti Cvikau. Kurį laiką praleido Prahoje, kur susipažino su taboritais, radikaliaisiais husitais. Nuo 1523 m. gavo pamokslininko vietą Tiuringijoje, Alštete, kur vedė ir (pirma Liuterio) sudarė pirmąją vokiečių bažnytinę liturgiją. Nuo 1524 m. persikėlė gyventi netoli Miūlhauzeno.

Miuncerio mokymas vis labiau aštrėjo, pavirsdamas į radikalųjį dualizmą: remdamasis Danieliaus ir Apreiškimo Jonui knygomis, save ėmė laikyti pasaulio pabaigos pranašu, skelbiančiu, kad visos pasaulio valdžios esančios velnio karalystė, kuri būsianti sunaikinta netrukus kilsiančiame teisiųjų kare prieš bedievius bei visus tironus. Miunceris sulaukė nemažai pritarėjų, kuriuos subūrė į „Išrinktųjų lygą“. Neturtinguosius, visų pirma valstiečius, jis laikė Dievo išrinktaisiais, dėl ko 1524 m. pabaigoje Pietų Vokietijoje susipažinęs su jų maištininkais, jais taip susižavėjo, kad pradėjo remti Tiuringijos valstiečių sukilimą.

Buvo laikomasi nuomonės, kad išrinktieji privalantys ginklu nusitiesti sau kelią į tūkstantmetę karalystę. Tam jie jautėsi visiškai pasirengę: „Jei ‘Gyvasis Kristus’ užvaldo žmogaus sielą, tai, pagal Miuncerį, įvyksta kartą ir visiems laikams, ir žmogus pats pasidaro kaip Dievas. Apdovanotas tobulu gebėjimu perprasti Dievo valią ir gyvendamas pagal jo reikalavimus, šis žmogus neginčijamai pajėgus įvykdyti Apvaizdos amžinybėje numatytą eschatologinę misiją.“ (Norman Cohn, The Pursuit of the Millennium)

Tikslu revoliucingoji Miuncerio „Išrinktųjų lygos“ šerdis iškėlė siekį jėga sunaikinti visus bedievius. Miunceris „pamoksle kunigaikščiams“ (1524 metų liepa) taip skelbia: „Prisiartinus derliaus metui, Dievo vynuogyną būtina išvalyti nuo piktžolių… Angelai, tam jau galandantys savo kardus, yra geriausieji Dievo tarnai, pasirengę įgyvendinti Dievo išminties užsidegimą […]. Mat bedieviai neturi teisės gyventi, nebent jiems ją suteiktų išrinktieji.“ Šio apokaliptinio valymo turėję imtis kunigaikščiai baiminosi socialinio sprogimo ir Miuncerio nepalaikė. Todėl Miunceris priėjo prie išvados, kad ir valdžią šitaip visus nuvylusią, būtina sunaikinti; reikalą į rankas turį perimti paprasti žmonės.

Romano fiktyviame 1524 metų pokalbyje atsispindi iškreiptas Biblijos supratimas, davęs pagrindo tokioms kovingoms kalboms. Miunceris, aiškindamas vienam bendražygiui Pauliaus žodžius iš 1 Kor 5, 11–13 (13 eil.: „Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo“), šitaip paklausia: „Ar nemanai, kad egzistuoja žmogus, gavęs iš Viešpaties kardą būtent šiam tikslui? Tas, kuris tarnauja Dievui ir rūsčiai baudžia darančiuosius pikta [Rom 13,4]?“ Kalbintasis atsako, kad ši užduotis tenka „viešajai valdžiai. Tačiau jei ne mes, niekas nebūtų nubaudęs tos stabmeldžių lupikautpojų šutvės!“ Miunceris: „Būtent taip! Išrinktųjų uolumas turėjo išplėšti kardą galingiesiems iš rankų, kad šie įvykdytų tai, nuo ko anie išsisukinėjo: ginti liaudį ir krikščionių tikėjimą. Ar tai mūsų nemoko, jog valdovams leidus plisti šventvagystei jie išduoda savąją užduotį ir virsta blogio bendrininkais? Ir, kaip visi piktadariai, anot apaštalo žodžių, turi būti pašalinti iš mūsų tarpo. […] Pasitelkdami Kristų ir Paulių tvirtinu, kad, sutinkamai su viso dieviškojo įstatymo mokymu, reikia naikinti šventvagius valdovus, o ypač kunigus ir vienuolius, teršiančius erezija Šventąją Evangeliją ir skelbiančius save pačiais tikriausiais krikščionimis.“

Miuncerio klaida, kad jis reikalingą bažnyčios discipliną, jos narių drausmę, kuri visada negalutinė, nes nusidėjėlis turi galimybę taisytis ir grįžti, paverčia galutiniu Dievo teismo nuosprendžiu. Eschatologinis visų laikų pabaigos teismas sumaišomas su bažnyčios tarnų sprendimais. Taip pat ir viešosios valdžios funkcija neteisėtai sutapatinama su bažnyčios galia.

 

„Lemiamas mūšis artėja!

Netrukus visai kunigaikščių valdžiai Miunceris paskelbė pražūtį. Visi tironai turi būti nuversti, idant imtų galėtis Mesijo karalystė. Į kunigaikščių vietą būsimoje karalystėje turinti stoti paprastų žmonių valdžia. Karalystėje būtų įtvirtintas komunistinis principas omnia sunt communia – viskas yra bendra. Jį romane Miunceris pakartoja net keletą kartų.

Visiškai nepaisydamas skirtumo tarp ST ir NT, tarp Izraelio ir Bažnyčios, Miunceris save sutapatino su senosios sandoros vadais Eliju bei Gideonu. Romane 1525 metų gegužės 10 dieną kunigas kreipiasi į miesto gyventojus: „Miūlhauzeno žmonės, išgirskite, lemiamas mūšis artėja! Viešpats jau greitai atiduos bedievį mums į rankas, kaip padarė su midjaniečiais ir jų karaliais, kuriuos nugalėjo Gideono, Joašo sūnaus, kalavijas.“ Netrukus konfliktas pasiekė kulminaciją mūšyje prie Frankenhauzeno gegužės 15 dieną. Sukilėlių būrys pralaimėjo prieš kunigaikščių armiją. Miunceris liko gyvas, bet buvo suimtas ir gegužės 27 d. jam įvykdyta mirties bausmė.

Socialrevoliucionieriškai skambančios Miuncerio idėjos patiko marksistams, tarp kurių jis tapo klasių kovos simboliu (nors jis niekuomet nėra skleidęs jokių konkrečių idėjų apie naują politinę ar ekonominę tvarką). Buvusi Vokietijos demokratinė respublika Miuncerį bei valstiečių karą įamžino milžiniškame monumentaliame paveiksle Frankenhauzene.

Miuncerio idėjas perėmė ir tokie anabaptistų atstovai kaip Hansas Hutas, vadinęs save Dievo siųstu pranašu ir skelbęs Kristaus atėjimą per 1528-ųjų Sekmines. Jis laikėsi nuomonės, kad dviašmenis teisingumo kalavijas bus atiduotas į perkrikštytų šventųjų rankas. „Kalaviją ir kerštą Kristus atiduos į perkrikštytųjų rankas, idant šie nubaustų nuodėmę ir nuteistų visas žemiškąsias valdžias bei išnaikintų tuos, kurie priešinasi perkrikštijimui ir turto bendrumui.“ Bet ir Hutas neatsilaikė ir 1527 m. kalėjime mirė. Revoliucingasis perkrikštytojų judėjimas apie 1530 metus Pietų Vokietijoje buvo numalšintas.

Šiaurės vakarų Vokietijoje, Miunsteryje radikaliesiems krikštytojams M. Hoffmannui, J. Mathysui ir J. von Leidenui dar pavyko 1533–1535 m. įkurti „Dievo karalystę“. Mūšiai mieste ir aplink jį, sunaikinę šią karalystę, aprašyti ir romane. Miesto „karalius“ Janas van Leidenas pabaigė savo ‘valdymą’ 1536 metais ant ešafoto. Tarp krikštytojų galutinai viršų paėmė pacifistinis, bet kokią jėgą atmetantis sparnas (Menno Simonsas ir kt.).

XVI amžiaus fundamentalistas

Romano Q autoriai – grupė italų, pasivadinusių „Luther Blissett“ – akivaizdu, kairiosios pakraipos šalininkai, smarkiai simpatizuoja Miunceriui bei kitiems revoliucionieriams. Vienoje knygos išnašoje rašoma: „Miunceris aršiai kritikavo vokiečių kunigaikščius ir feodalinę santvarką, savo raštuose ir pamoksluose skelbė socialinę lygybę ir liaudies valdžią, ragindamas išnaudojamus visuomenės sluoksnius ginkluotam sukilimui ir radikalioms reformoms, dėl ko susilaukė Liuterio pasmerkimo ir valdžios persekiojimo.“

Įpintas į kitas gražiai skambančias sąvokas („socialinė lygybė“, „liaudies valdžia“, „radikalios reformos“), pasakymas „ginkluotas sukilimas“ skamba visai pakenčiamai. Nors iš tiesų tai nieko kito, kaip raginimas žudyti. Tad Liuteriui šį sukilimą pasmerkti buvo teisėta ir iš principo tinkama. Šiandien tokius radikalus kaip Miuncerį vadintume fundamentalistais.

Fundamentalizmas atsirado XIX a. pabaigoje Amerikoje pasipriešinimo teologiniam liberalizmui bei kitoms modernistinėms tendencijoms kontekste; jo teologinis tikslas – išsaugoti tradicinį, apaštalinį, reformatorišką mokymą. Pavadinimą davė tarp 1910–1915 m. išleista knygų serija The Fundamentals: A Testimony of the Truth. Deja, laikui bėgant fundamentalizmo sąvoka prarado savo ankstesniuosius kontūrus ir degradavo iki tiesmukiškos kiršinimo bei kovos formulės – „fundamentalistais“ dabar vadinami įvairių religijų ir ne tik religijų aršiai ir radikaliai nusiteikę atstovai. Žodis pavirto keiksmažodžiu.

Vokiečių reformatų teologas T. Schirrmacheris mano, kad tiesiogine prasme fundamentalizmo sąvokos geriau visai nevartoti. Vienintelis fundamentalizmo apibrėžimas, kurį jis šiandien dar laiko prasmingu, pabrėžia jėgos naudojimo arba smurto aspektą. Apie fundamentalizmą geriau kalbėti tik tada, „kai naudojama jėga arba kai kyla grėsmė vidiniam valstybės saugumui“ (Fundamentalismus – Wenn Religion zur Gefahr wird). Jis siūlo šia sąvoka vadinti tik tas grupes, kurios iš principo pateisina savo jėgos naudojimą, demonstruoja norą panaudoti jėgą, dėl ko iš tiesų yra pavojingos viešajai tvarkai. T. Schirrmacheris fundamentalizmą laiko „karingu tiesos gynimu“ – karingu tikrąja žodžio prasme.

Tomas Miunceris gyvenimo pabaigoje pateisino smurtą, ragino vardan religijos imti į rankas kalaviją, Dievo karalystę kurti jėga. Miunceris buvo tikras XVI amžiaus fundamentalistas.

Holger Lahayne, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo kuratorius

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction