Kun.Vytenis Vaškelis

2017 metų birželio 30 d. Vokietijos parlamentui balsavus už vienos lyties santuokos legalizavimą ir galimybę įsivaikinti, netrukus Vokietijos vyskupų konferencijos šeimų sielodavos vadovas, Berlyno arkivysk. Heineris Kochas (Heiner Koch) išreiškė apgailestavimą dėl esminio santuokos sąvokos apibrėžimo iškreipimo, nes „įstatymų leidėjai apleido pamatinius santuokos sąvokos aspektus ir dėl to nebeliko diferencijavimo tarp skirtingų partnerystės formų“.

Dėl tos pačios lyties porų santuokos Vokietijoje įteisinimo, Rusijos sekmininkų vadovas, vyskupas Sergejus Riachovskis atviru laišku kreipėsi į tikinčiuosius. Jis rašė: „Šiais jubiliejiniais Reformacijos metais mes tapome kito „istorinio“ įvykio liudininkais, kuris atrodo kaip pasityčiojimas iš minėto jubiliejaus. (...) Moralinio kamieno praradimas – tragedija tautai ir valstybei. Liūdna ir skaudu žiūrėti į tuos, kurie, skelbdami ir įkūnydami Biblijos principus, buvo Reformacijos judėjimo priekyje, o šiandien krypsta link Sodomos ir Gomoros principų. Neturiu tikslios statistikos, bet esu įsitikinęs, kad tų vokiečių parlamentarų, kurie buvo šio įstatymo priėmimo iniciatoriai, tėra saujelė. Deja, dabar dar daugiau žmonių yra gundomi įteisinta nuodėme. Biblijoje parašyta: „Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kad nepridera“ (Rom 1, 28).

Dievo charakterį ir tikrąją žmogaus vertę geriausiai atskleidžia Jo žodžio pažinimas. Nepažinti Apreiškimo - matyti ribotą šio gyvenimo prasmingumą tik iki savo būsimos kapavietės. Štai kodėl ne tik Vokietijos Reformacijos laikais netruko Šventojo Rašto vertimų į vokiečių kalbą. Kai kurie istorikai pastebi, jog Martynas Liuteris buvo pirmasis Biblijos vertėjas, kurio vertimas iš originalo kalbų į šnekamąją vokiečių kalbą pasižymėjo žodyno turtingumu, išraiškingumu... Prieš 500 metų jis šmaikščiai sakė: „Aš siekiau Mozę padaryti tokį vokišką, kad niekas neįtartų, jog jis buvo žydas.“

Dabar, kai ekonomiškai klestinčioje Vokietijoje daugelio širdis vis labiau užvaldo magnetinis materijos blizgesys, o ne tikrą gyvenimą atverianti Biblijos transcendentinė šviesa (beje, tai būdinga visam sekuliariam pasauliui), toji Mozės vedlio figūra – gelbėtojo Mesijo prototipas – pasidarė mažai kam svarbi. Anot besivadovaujančiųjų perdėm savo individualistinio realiativyzmo mąstymu, kas turi pakankamai pinigų, tas pats yra sau vedlys, žengiantis į komfortiško gyvenimo viršukalnes, nesvarbu, kad ilgainiui jos taps tik puraus smėlio kauburiais, iškilusiais virš kapo... Žmogaus perdėtas patogaus gyvenimo siekis yra susijęs su lytinių malonumų ieškojimais, kuriuos patenkinus, žemiausieji instinktai „atsidėkodami“ individui niekada nepavargsta šnabždėti: „Bičiuli, nedelsk, kol turi laiko, naudokis gyvenimu; čia ir dabar pasistatyk tau labiausiai patinkančių malonumų buveinę, pasikviesk į ją savo bendramintį ir mėgaukitės vienas kitu...“

Nors homoseksualūs polinkiai savaime nėra nuodėmė, bet verta įsiklausyti į Bažnyčios mokymą, bylojantį, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti“. Taigi gerbiame kiekvieną asmenį kaip unikalų Dievo mylimą kūrinį, kuris, turėdamas savo subjektyvų bei liberalų požiūrį į homoseksualumą, elgiasi taip, kaip jam norisi... Tačiau niekada negalėsime pritarti tokiam jo gyvenimo būdui, kuris atmeta Kūrėjo duotą vyro ir moters lyčių skirtingumo dovaną, nes intymiai bendraudamas su tos pačios lyties asmeniu akivaizdžiai prieštarauja suverenaus aukščiausiojo Dievo visuotiniam kūrybos planui (plg. Pr 1, 27).

Nors Vokietijoje ne tik Katalikų Bažnyčia, bet ir daugelis įvairių krikščioniškų denominacijų tvirtai laikosi Biblijos nubrėžto tiesų kelio, bet tikėtina, kad vartotojiškoje visuomenėje kylančių iššūkių, ypač vienos lyties porų legalizavimo, akivaizdoje, sielovadininkai dar su didesniu pasišventimu skelbs Kristų ir savo gyvenimu Jį liudys aplinkiniams, kad visos jų evangelizavimo pastangos pirmiausia paveiktų tuos žmones, kuriems kyla abejonių dėl moralinių vertybių pasirinkimo...

Trumpai prisiminkime vieną Vatikano Tikėjimo Mokslo Kongregacijos dokumentą, skelbiantį: „Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos.“ Neseniai Kolumbijoje buvo teisiškai pripažinta trijų vyrų „poligaminė“ šeima. Kokį pavyzdį matytų ir kuo galėtų tapti tokioje „šeimoje“ įvaikintas berniukas ar mergaitė?

Girdėjau nuomonę, kad, kai visuomenėje žmonių fiziologiniai dalykai iškeliami aukščiau už dvasinius, sparčiai auga moralinė jų degradacija ir priartiname pasaulio pabaigą. Be abejo, antrą kartą ateisiantis į žmonių planetą visatos Karalius norėtų matyti visus savo atpirktuosius jau pasirengusius Jį tinkamai sutikti. Tačiau iš tikrųjų Jis gali pas mus ateiti anksčiau, nei daugelis mano ar visai tuo netiki, nes nuodėmių sienų žmonių širdyse statymas yra netinkamiausias būdas pasitikti Tą, kuris pirmą kartą dėl to ir buvo atėjęs, kad jų tvanas virstų mikroskopinėmis dulkėmis. Ar atėjęs berasiu tikėjimą?.. (plg. Lk 18, 8)