Darius Širvys

Daugiau nei prieš dvidešimt metų atgimstančioje Lietuvoje naujai suskambo pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo „Katekizmo“ žodžiai: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“

Naujai ne tik dėl to, kad tarybiniais metais buvo ignoruojamas dvasinis šios knygos turinys, bet ir dėl įsivyraujančio polinkio šią knygą vertinti tik kaip lietuviškosios kultūros ir raštijos paminklą. Dar 1993 metais leidyklos „Tikėjimo žodis“ išleisto Mažvydo „Katekizmo“ pratarmėje Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai...“ - pranašiška žinia Lietuvai pastorius Giedrius Saulytis atkreipia dėmesį į tai, jog iš esmės šios knygos turinys yra dvasinis - tai kvietimas tautiečiams priimti Dievo žodį ir tikėti Evangelija. Anot autoriaus, katekizmas - tai Evangelijos mokymas, paprasti žodžiai paprastiems žmonėms gimtąja kalba. Pratarmė alsuoja anų dienų užsidegimu ir tikėjimu, jog turime atsiliepti į Mažvydo kvietimą „maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimti“, jį mokyti, „visa širdžia tą Dievo žodį mylėti“, „Dievą Tėvą, ir Sūnų sau mielu padaryti [...] ir prie Dangaus Karalystės prisiartinti.“ Daug vandens nutekėjo ir nemažai sulig tais žodžiais gerų darbų buvo atlikta, tačiau ar tai jau viskas, ar tobulai šituo mokslu Dievą pažinome, ar Dievo žodį permanėme? „Neužtrukit, broliai ir seserys“, - graudena pirmosios lietuviškos knygos autorius, - manęs skaityti, jei pagal valią Dievo norit gyventi.“ Rodos, kaip gali „užtrukti“, kai knygynuose gali nusipirkti kelis Šventojo Rašto vertimus gimtąja kalba, kai bažnyčios laukia nesulaukia pamokslaujamo žodžio klausytojų? Dievo žodžio sėkla šventa, tačiau mūsų širdžių dirvoms vis dar reikia priežiūros. Šiame straipsnyje (ne paskutiniame šia tema) sieksiu priminti Dievo žodžio svarbą ir paprasta (katekizmo) kalba paprastiems žmonėms atskleisti svarbiausius, protestantiško tikėjimo tradicija grįstus principus bei tiesas, idant „šituo mokslu Dievą tikrai pažintume“ ir „visuose daiktuose palaimą turėtume“.
Palyginimas apie sėjėją
Palyginimas apie sėjėją, sutinkamas visose sinoptinėse evangelijose (Mk 4, 1-20; Mt 13, 3-23; Lk 8, 4-15), yra vis dar aktualus ir pamokantis, nesvarbu, kiek kartų būtume jį girdėję. Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus? (Mk 4, 13) - klausia Jėzus savo mokinių. Svarbiausia palyginimo žinia - kad Dievas šiame pasaulyje veikia per savo Žodį (žr. išaiškinimą Mk 4, 14-20). Kaip sėjėjas sėja sėklą, taip Dievas siunčia savąjį Žodį, ieškodamas tinkamos dirvos - žmogaus širdies, kurioje galėtų sudaiginti ir subrandinti tikėjimo vaisių. Kaip sėkla į dirvą krenta iš sėjėjo rankos, taip Dievo žodis - į žmogaus širdį iš Viešpaties lūpų. Tiesa ir išganymas - ne iš žmogaus, bet Dievo dovana. Nors dažnai girdime, jog „reikia tikėti savimi“, patys savyje neturime nieko, kuo būtų galima tikėti ir pasitikėti, tai yra Dievo žodžio, ypač, jei kalbame apie sielų išgelbėjimą. Mums tereikia būti gera, tinkama, Dievo žodį priimančia ir jam paklūstančia dirva. Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas (Jok 1, 21).
Sėjama Dievo žodžio sėkla susiduria su dideliu pasipriešinimu. Pakelėje nukritusią sėklą tuoj pat sulesa paukščiai, uolėtoje, mažai dirvožemio turinčioje dirvoje ji neįsišaknija ir nuo kaitros sunyksta, o ten, kur jai sudygti ir augti, rodos, visko pakanka, Dievo augalą nustelbia usnys ir erškėčiai. Šis pasaulis - Dievo žodžio sėklai nelabai draugiška vieta. Apaštalai moko, kad pasaulis yra pavergtas piktojo, veikiančio neklusnumo vaikuose per geismus ir išdidumą (1 Jn 5, 19; 1 Jn 2, 15-16; Ef 2, 1-2). Jėzus įspėja mokinius, kad jie pasaulyje patirs priespaudą (Jn 16, 33) ir net susilauks neapykantos iš netikinčiųjų ir dvasios, veikiančios neklusnumo vaikuose. Priešiškumo priežastis ta, kad Jo mokiniuose pasilieka pašventinantis Dievo žodis (Jn 17, 8. 14-15). Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs - ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia (Jn 15, 19), - sako Jėzus. Kodėl nekenčia ir priešinasi? Dėl Dievo karalystės žodžio. Tačiau neskubėkime kaltinti velnio ir „nepalankių oro sąlygų“, nes viskas prasideda nuo dirvos, žmogaus širdies, į kurią sėjamas Dievo žodžio grūdas. Nuo jos pasirinkimų priklauso, kas laimės, - Šėtonas (paukščiai - šio pasaulio vėjai, saulė - persekiojimai dėl žodžio, piktžolės - geismai ir turtų apgaulė) ar Dievas.
Drįstu teigti, kad keturios dirvos - tai ne skirtingi žmonių tipai, kaip kartais linkstame manyti, bet įvaizdis, atspindintis kiekvieno tikinčiojo širdyje vykstančią dvasinę kovą. Nė vienas neapdariai neturėtų būti tapatinamas su kieta, uolėta ar erškėčiais apaugusia dirva - rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą (2 Tim 2, 25). Kas išdrįstų niekinti Dievo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? (žr. Rom 2, 4). Antras šveicariškasis išpažinimas (XVI a. protestantiško tikėjimo dokumentas) perspėja, kad nepasiduotume pagundai skirstyti žmones į išrinktuosius ir pasmerktuosius - reikia turėti gerąją viltį dėl visų žmonių:
 „Ir nors Dievas žino, kurie yra Jo [išrinktieji], ir kai kur minimas nedidelis išrinktųjų skaičius, tačiau apie visus reikia galvoti gerai, ir nė vienas neturi būti neapgalvotai priskirtas prie atmestinųjų. [...] Ir kai Viešpaties klausė, ar maža bus išgelbėtųjų, Viešpats neatsako ir nekalba, ar daug ar maža būsią išgelbėtųjų ar pasmerktųjų, bet veikiau ragina, kad kiekvienas pasistengtų įeiti pro ankštus vartus (žr. Lk 13, 23-24). Tarsi sakytų, jog jūsų reikalas ne smalsiai klausinėti tokių dalykų, bet stengtis, kad tiesiu keliu patektumėte į Dangų” (Lietuvos reformatų tikėjimo pagrindai, 33-34 p.).
Sykiu nė vienas krikščioniškai gyvenantis brolis ir sesuo teneapsileidžia tikėjime. Turime budėti, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo (Hbr 12, 15), sugadindama tai, kas buvo ilgai puoselėta. Todėl atbaikime savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami (Fil 2, 12). Didžiausia kova tarp Dievo ir Šėtono vyksta žmogaus širdyje, kaip yra pastebėjęs Fiodoras Dostojevskis. Jei tik Dievo žodžio sėkla leidžia šaknis ir Kristaus žodis tarpsta, „paukščiams“ nelieka „lesalo“, išmėginimai ir persekiojimai tik sustiprina, o nuolat želiančios geismų ir pasaulio rūpesčių piktžolės išravimos. Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų (Jok 4, 7).
Pradžioje buvo Žodis
Gal tema apie Dievo žodį jau išsemta, o dėmesys palyginime apie sėjėją dėstomoms tiesoms gerokai perdėtas? Tiesa, kad mažai ką stebina šio palyginimo išaiškinimas (Mk 4, 14-20) ir tik retas (priešingai, negu apaštalai evangelijoje) jaučiasi susidūręs su neįmenama mįsle. Tad galbūt šiandien reikėtų ne klausti nejaugi nesuprantate šio palyginimo, bet - ar tikrai suprantate, kodėl jis toks svarbus? Viena iš priežasčių, kodėl šis palyginimas toks svarbus yra ta, jog nūdienos pasaulyje vis labiau įsigali nepagarba žodžiui ir cinizmas kalbos atžvilgiu. XX a. totalitarinių režimų propaganda žodžius pavertė melo ir manipuliacijos įrankiu, komercializacija, politikavimas - siekio pasipelnyti ir įtikinėjimo dėl savanaudiškų tikslų priemone. Nepasitikėjimas žodžiais kaip patikimu tiesos perteikimo būdu smelkiasi ir į krikščionišką mąstymą. Pavyzdžiui, gali išgirsti, jog krikščionybė yra tam tikras gyvenimo būdas, o ne kažkokių teiginių (tiesų, dogmų) rinkinys. Ar tikrai? Suprantama, kad nežabotas intelektualizmas nėra didžiausia vertybė ir yra kritikuotinas, tačiau perlenkus lazdą, linkstama į kitą kraštutinumą. Krikščioniškas mąstymas pasislenka link subjektyvaus, jausminio tikrovės suvokimo. Tiesa tampa tuo, ką aš jaučiu, kas „veža“, o kartais - tiesiog tuo, kas man naudinga. „Aš tiesiog jaučiu širdyje, kad tai yra tiesa, ir kitaip būti negali.“ Ar ne taip mąsto šis pasaulis? Pavyzdžiui, madas diktuojanti popžvaigždė Madona cinizmą kalbos atžvilgiu taip išreiškia savo dainų tekstuose:
 „Šiandien paskutinė diena, kai aš naudoju žodžius. Jie išseko ir prarado prasmę. Jie nebeveikia. [...] Ragaukime nesąmoningumo medų. Žodžiai beprasmiai, ypač sakiniai. Jie nieko nereiškia, kaip jie gali paaiškinti, kaip aš jaučiuosi?” (Ištrauka iš dainos „Bedtime stories“)
 Kas gi yra tas „nesąmoningumo medus“? Budistinis nušvitimas (nirvana) ar kvaišalų sukeltas apsvaigimas? Krikščionybė nėra kelias į užsimiršimą ir išnykimą. Apaštalų mokyme žodžiai, o ypač sakiniai, nėra beprasmiai. Priešingai, krikščionybėje Dievo žodis yra saldus kaip medus (Ez 3, 3) ir maistingas kaip motinos pienas (1 Pt 2, 2). Krikščionybė nėra bejausmė, negyva, tačiau Dievo patyrimas, kad ir kaip sunkiai nusakomas, nėra atsietas nuo Jo žodžio. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius rojuje girdėjo neišreiškiamus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti (2 Kor 12, 4), tačiau vis dėlto tai buvo  žodžiai, o ne „nesąmoningumo medus“. Blaise‘as Pascalis, vienas iškiliausių krikščionių mąstytojų, pabrėžęs patyrimo svarbą tikėjimui („širdis turi savo priežasčių tikėti, kurių nežino protas“) asmeninį Dievo išgyvenimą įamžino žodžiais, taip vadinamu „memorialu“ (priminimu). Jame jis, be kita ko, pažymėjo, kad Dievas yra randamas „tik Evangelijos mokomais keliais“. Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa (Jn 1, 1-4). Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi (Kol 1, 17). Dvasios ir žodžio harmonija
Dauguma krikščionių turbūt mielai pritartų aukščiau išdėstytoms mintims apie Dievo žodžio svarbą ir autoritetą, tačiau kaip tai dera su kita, nemažiau svarbia, Šventosios Dvasios tema? Kodėl sėjėjas sėja Dievo žodį, o ne Dvasią? Sėjėjas „nesėja Dvasios“, nes Dievo žodis ir Dvasia Šventajame Rašte sutaria ir veikia išvien. Šventosios Trejybės Asmenys yra lygūs dieviška esybe, tačiau turi skirtingas pirmenybes veikiant. Pavyzdžiui, sukūrime Tėvas taria, Sūnus (Žodis) įvykdo - Jame sukurta, o Dvasia atbaigia darbą. Atpirkime Tėvas suplanuoja išganymą, Sūnus (Žodis) jį įvykdo - įsikūnija (Žodis tapo kūnu (Jn 1, 14), miršta ant kryžiaus ir prisikelia, o Dvasia atbaigia Tėvo ir Sūnaus pradėtą darbą iki galo - mus atgimdo, pašventina ir įgalina tarnystei. Biblijoje mokoma, kad tai to paties gyvojo Dievo veikimas. Pavyzdžiui, į Dievo karalystę gimstama tiek per Dvasią, tiek per Žodį: Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu (1 Pt 1, 23). Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai (Jok 1, 18). Tačiau lygiai taip teisinga sakyti, jog gimstama iš Dvasios: [...] jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę (Jn 3, 5), nes Žodis ir Dvasia sutaria (1 Jn 5, 7). Ši harmonija labai ryški Jėzaus žodžiuose, kuriuos jis kalbėjo žydams: Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas (Jn 6, 63). Žodžio ir Dvasios vienybę pabrėžia ir apaštalas Paulius: Pasiimkite [...] Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį (Ef 6, 17).
Apaštalai moko, kad Šventoji Dvasia įkvėpė Bibliją užrašiusius autorius (2 Pt 1, 20-21), todėl Dievo žodžiu turime laikyti ne tik tai, ką asmeniškai „išgirstame“ ar tai, kas „apšviečia“ mūsų protus, bet visą užrašytą Dievo žodį, Bibliją. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16-17). Turime būti atidūs, kad nesusiaurintume Dievo žodžio iki asmeninio gebėjimo jį priimti. Jėzaus palyginimas mus moko, kad kiekviena Dievo žodžio sėkla neša gyvenimą, net jei mes (dirva) dėl savo silpnumo ir nesame gabūs jos priimti. Tačiau argi Rašte nepasakyta, kad raidė žudo, o Dvasia teikia gyvenimą (2 Kor 3, 6)? Taip, bet čia Paulius turi omenyje ne patį Šventąjį Raštą - įkvėptą Dievo žodį (2 Tim 3, 16-27; 2 Pt 1, 20-21), bet klaidinančių mokytojų skelbiamą išteisinimą per Mozės Įstatymą. Kitaip tariant, klaidingą, savavališką (2 Pt 1, 20) Rašto interpretaciją. Tą patį galima pasakyti ir apie Raštus tyrinėjusius, tačiau ateiti pas Jėzų nenorėjusiais žydus (Jn 5, 39). Raštas turi būti teisingai aiškinimas, ir šito mums visiems  tenka kantriai mokytis.
Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, taip pat - raktas į Šventąjį Raštą. Be tikėjimo Jėzumi Šventojo Rašto prasmė lieka nesuprasta, tačiau tai ne Jo žodžio (sėklos), bet žmogaus širdies (dirvos) problema. Kaip į Emausą keliaujantys mokiniai atpažino Jėzų? Kada užsidegė jų širdys? Kai [...] pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jėzus aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta (Lk 24, 27-32). Tad leiskime Jėzui Šventąja Dvasia tą padaryti ir mūsų gyvenime. Gyvasis Jėzus mūsų širdyse sužadina troškimą pažinti Jo žodį ir iš jo sklindančią šviesą. „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“

Straipsnis paimtas iš http://www.btz.lt/article/articleview/7482/1/602/

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction