Gražina Bielousova

Prieš sėsdama rašyti šio straipsnio ilgai kedenau savo prisiminimus bandydama rasto viltingą vienišos motinos įvaizdį lietuviškoje vaizduotėje, bet į galvą įkyriai lindo tik visokie fatališki vaizdiniai. Pirmoji šovusi mintis buvo anaiptol ne viltinga - Antano Vienuolio Veronika, palikta viena su vaiku po širdimi ir prieglobstį radusi tik ežero dugne. Tada iš kažkokių ūkanų išlindo ir moters, karve ariančios lauką, paveikslas - tikras lietuviškos desperacijos atspindys: vyras ir arklys kare, o moteris namie palikta su vaikais ašarų duoną raiko… Lyg to būtų maža, atmintis pakuždėjo ir Klaipėdos skulptūrų parke stovintį motinos atvaizdą - akmens luite sustingusią moters figūrą, nuleistomis rankomis, neįskaitoma, „akmenine“ veido išraiška - tikrą druskos stulpu virtusią Loto žmoną, kuriai į plaukus iš vienos ir kitos pusės visomis išgalėmis kabinasi du vaikučiai.

Kitaip tariant, mūsų tautinė vaizduotė (jei mano atmintis manęs neapgauna) vienišą motiną piešia kaip nevilties, socialinės atskirties, ir netgi apatijos dykumoje klaidžiojančią bedalę. Tokiu atveju motinystė šiandieninėje Lietuvoje yra nebe džiaugsmas, o vargas, nes didžioji dalis moterų augina vaikus vienos. Nebūtinai todėl, kad jos yra išsiskyrusios ar pasiryžusios pačios užauginti vaikelį, pradėtą ne santuokoje - prie šių gretų galime drąsiai priskaityti ir tas mamas, kurių gyvenimo vyrus pasiglemžė emigracija, depresija, priklausomybės, ar ankstyva mirtis. Galėtume ilgai analizuoti šio situacijos priežastis ir padarinius, bet klausimas, kuriam primygtinai reikia atsakymo čia ir dabar yra kaip vienišai mamai su viltimi pažvelgti į savo gyvenimą ir rasti jame džiaugsmo oazę.

Kadangi lietuvių liaudies ir literatūros lobynai nieko viltingo nepakuždėjo, akys nukrypo į Bibliją, į pasakojimą apie moterį, tapusią žinomo patriarcho ir jo žmonos nenumaldomo noro turėti įpėdinį auka. Abraomo žmona Sara, negalėdama pastoti ir pristigusi kantrybės laukti Dievo pažadėto kūdikio gimimo, pasielgė taip, kaip diktavo jos kultūra: davė savo svetimtautę tarnaitę, egiptietę Hagarą, savo vyrui kaip sugulovę, kad ši išnešiotų ir Sarai pagimdytų sūnų. Dabar jau girdžiu, kaip daugelis šiuolaikinių moterų su pasibaisėjimu aikčioja  - bet senovės Artimųjų Rytų kultūroje Hagara tiesiog tapo „surogatine motina.“ Kaip moteris, kaip svetimtautė, kaip vergė Hagara nepriklausė sau ir neturėjo valios savo kūnui. Motinystė, nors teisiškai vaikas priklausytų Sarai, buvo jos vienintelis „bilietas“ į žmogiškąjį orumą.

Po dramatiškos įvykių sekos, kažkuo primenančios meksikiečių telenovelę, Dievas galų gale dovanoja Abraomui ir Sarai sūnų. Hagara ir vaikas, kurį ji pagimdė savo ponui ir šeimininkei, atrodo tampa ne tik kad nebereikalingi, bet netgi ima ir trukdyti. Sarai užsigeidus - O Abraomui pristigus „politinės valios“ - Hagara ir Izmaelis išmetami „į gatvę“ kaip šunyčiai, kurie įgriso įnoringiems šeimininkams. Galų gale, ji tik vergė, o jos berniukas - tik nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Skaitydama Biblijos pasakojimus dažnai pamąstau, kad gal ir sudvejočiau jų tikrumu, bet žmonių silpnybės, trūkumai ir ydos pernelyg tikroviški. Net ir tų, kurie tampa tikėjimo didvyriais.

Nors skaitydama šį Biblijos pasakojimą kaskart giliai išgyvenu Hagaros dramą, laikraščių antraštės ir moterys, kurias tenka sutikti įvairiausiomis aplinkybėmis, primena man, kad Hagaros istorija nėra tokia skaudi todėl, kad tai nutiko seniai seniai ir toli toli, o todėl, kad jos istorija atsikartoja ir šiuolaikinėje, emancipuotoje, pažangioje visuomenėje kone kasdien. Ne viena vieniša mama žino tą jausmą, kai net ir žmogus, kuriam atidavė savo širdį, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms į užgimusį ar užgimsiantį kūdikį žiūri kaip į „problemą,“ kurią reikia spręsti. O ir pati vieniša mama, dažnai net neatsižvelgiant į jos istoriją, automatiškai priskiriama „visuomenės naštos“ kategorijai, kuriai moralistai mielai primeta tokius teiginius kaip ‚pati prisigimdė vaikų, pati dabar tegu ir augina.“

Bet grįžkime prie Hagaros. Svetimtautė, vieniša, su nuo troškulio dykumoje alpėjančiu berniuku ji tampa tikru vienišų moterų pirmavaizdžiu. Išvaryta iš vienintelių namų, kuriuos turėjo nuo tada, kai ją pardavė Egipte - Abraomo ir Saros palapinių, į niekur, Hagara neturi kur eiti. Kokia prasmė, kaip aplink vien deginantis smėlis, tuščios uolos ir ratus sukantys grifai, nujaučiantys jos gyvenimo pabaigą? Ir kur, kai aplink nei gyvos dvasios? Šeimininkės Saros įgeidis išvyti savo tarnaitę iš namų iš esmės yra lėta ir kankinanti mirties bausmė.

Kokia prasmė? Ir kur? Klausimai, kuriuos turbūt ne sykį sau uždavė sau bet kuri vieniša mama, netekusi visko, ką turėjo. Su šeimos, namų, o kartais ir pragyvenimo šaltinio praradimu atsėlinanti neviltis kartais panaši į lėtą mirtį dykumoje. O jei dar aplink ratus suka antstoliai, bankai, policijos pareigūnai, kankina supratimo ir paguodos troškulys, o į galvą nuo aušros iki sutemų spigina negailestingos realybės ir karčių prisiminimų saulė, kartais vienintelė išeitis atrodo tiesiog atsisėsti kur nors nuošaliam kamputyje ar depresijos pavėsyje ir laukti neišvengiamos pabaigos. Koks tikslas, jei lemtis aiški?

Bet Hagaros istorija čia nesibaigia. Čia baigtųsi Veronikos istorija, Veronikos, kuri gyvena visuomenėje, kurčioje jos nevilties šauksmui ir kuriai vienintelis prieglobstis - mirtis. Bet Hagaros viltis, atrodo, įrašyta pačiame Abraomo ir Saros nurašytame vaike. Jo vardas yra tarsi pažadas, kad Dievas neliks kurčias - Izmaelio vardas hebrajiškai reiškia „Dievas girdi.“ Iš tiesų, Dievas išgirstą Hagaros ir berniuko verksmą atverdamas motinai akis ir parodydamas šulinį, oazę dykumoje, žadančią gyvybę ir jai, ir jos sūnui. Dievas siunčia savo angelą, kuris ragina vienišą motiną „Eikš, pakelk berniuką už rankos, nes aš iš jo padarysiu didelę tautą“ (Iš. 21, 18).  

Dievas Hagarai duoda daugiau nei vien vandenį, kurio užtenka palaikyti gyvybę šią minutę. Būtent dykumoje Dievas atveria Hagarai, kad ji nebėra vergė, neturinti teisės net į savo vaiką. Ji yra motina, turinti pareigą dalyvauti Dievo plane padaryti Izmaelį didele tauta. Viešpats, kuris girdi Hagaros raudą, atsako į ją duodamas jai jos pačios sūnų - pirmą kartą ji pagimdė Izmaelį, bet be teisės spręsti, kaip jis augs; šį kartą ji paima leisgyvį berniuką iš po krūmo jau kaip savo sūnų, kuriuo ji gali rūpintis, globoti ir auginti. Šis Dievo kvietimas tapti Izmaelio motina yra ir kvietimas kartu su savo vaiku įžengti į ateitį, kurios dar prieš kelias sekundes ji nebūtų galėjusi įsivaizduoti - į ateitį, kuri tęsis per kartų kartas, kol Izmaelio palikuonys taps gausia tauta. Tai, kad Abraomas ir Sara ar kad tuometinė visuomenė būtų „nurašiusi“ Saros tarnaitę ir jos vaiką, nereikalingą „benkarčiuką“  kaip nevertus net savo gyvybės, kaip bereikalingą naštą, kaip kliuvinį planams ir siekiams įgyvendinti, nėra kliuvinys Dievo palaiminimui. Ateities su viltimi Dieve užtenka ir „netyčiukams,“ ir beteisėms motinoms.

Nesu tikra, kas šiandien yra tie šuliniai, per kuriuos Dievas grąžina motinystės džiaugsmą vienišoms mamoms. Turbūt kiekviena galėtų papasakoti savo istoriją apie stebuklingas oazes dykumoje. Bet esu visiškai įsitikinusi, kad šiandien, kaip ir Hagaros laikais, palaiminimo ir ateities su viltimi užtenka visiems vaikams ir visoms mamoms. Ir tuo,  kad motinystės džiaugsmo prasmės oazę net ir dykumos sąlygomis kuria žinojimas, kad augindama vaikus kiekviena mama dalyvauja Dievo pažadų išsipildyme.

Straipsnis paimtas iš www.btz.lt

 

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction