M. Liuteris (1520 m.)

Dau­ge­liui krikščio­niškas tikėji­mas yra pa­pras­tas da­ly­kas ir ne­mažai žmo­nių tie­siog pri­ski­ria jį prie kitų do­ry­bių. Jie taip da­ro, nes pa­tys nie­ka­da ne­bandė tikėti ir ne­su­pran­ta tos didžios tikėji­mo jėgos. Tas, ku­ris vie­nu ar ki­tu me­tu vy­riš­kai neišstovėjo, su­si­dūręs su ne­laimėmis ir su­spau­di­mais tikėji­mo ke­ly, ne­ga­li ge­rai pa­rašyti apie tikėji­mą ar su­pras­ti, kas apie jį jau bu­vo pa­rašyta. Bet tas, ku­ris bent kiek pa­ra­ga­vo tikėji­mo, nie­ka­da ne­pa­si­ten­kins vien tuo, kas apie jį pa­ra­šy­ta, pasakyta, ap­mąs­ty­ta ar pri­sik­lau­sy­ta. Tai gy­vas “šal­ti­nis van­dens, trykštan­tis į amžinąjį gy­ve­ni­mą”, kaip Kris­tus va­di­na jį Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną (Jn 4,14).

Aš ne­ga­liu gir­tis di­de­liu tikėji­mu ir su­vo­kiu, koks men­kas jo re­zer­vas, bet ti­kiuo­si, jog pa­sie­kiau tam tik­rą tikėji­mo lygį, nors ir bu­vau pa­kliuvęs į įvai­rius di­de­lius pa­gun­dy­mus. Vi­liuo­si, jog ga­liu tai ap­tar­ti, gal ir ne­la­bai įmant­riai, bet, be abe­jonės, tiks­liau nei aukščiau minėti rašyto­jai ir gud­ra­gal­viai dis­pu­tan­tai.

Kad ge­riau pažin­tu­me, kas yra krikščio­nis ir jo laisvė, ku­rią įgi­jo ir jam su­teikė Kris­tus – apie tai daug rašo šven­ta­sis Pau­lius – no­riu pa­teik­ti šiuos du tei­gi­nius:

1. Krikščio­nis yra lais­vas nuo visų da­lykų, yra šei­mi­nin­kas ir nie­kam ne­pa­val­dus.

2. Krikščio­nis yra visų pa­klus­nus tar­nas ir pa­val­dus kiek­vie­nam.

At­ro­do, jog abu šie tei­gi­niai priešta­rau­ja vie­nas ki­tam. Bet abu juos aiškiai teigė pats šven­ta­sis Pau­lius: “Nes nors aš esu lais­vas nuo kiek­vie­no, bet ta­pau kiek­vie­no tar­nas, kad dau­giau jų laimėčiau” (1 Kor 9, 19) ir “ne­būki­te nie­kam kažko sko­lin­gi, išsky­rus meilę vie­nas ki­tam” (Rom 13, 8). O meilė yra pa­si­ruošusi tar­nau­ti ir pa­val­di tam, ku­ris my­li­mas. Taip pat ir Kris­tus. “Die­vas pa­siuntė sa­vo Sūnų, gi­musį iš mo­te­riškės ir pa­valdų įsta­ty­mui” (Gal 4, 4).

Kad su­pras­tu­me šiuos du priešta­rau­ja­nč­ius tei­gi­nius apie laisvę ir pa­val­du­mą, tu­ri­me su­vok­ti, jog kiek­vie­nas krikščio­nis yra dve­jo­pos pri­gim­ties: dva­sinės ir kūniškos. Pa­gal sa­vo dva­sinę esmę, ku­rią žmonės apibrėžia kaip sie­lą, krikščio­nis yra va­di­na­mas dva­si­niu, nau­ju, vi­di­niu žmo­gu­mi; pa­gal kūną ir krau­ją jis va­di­na­mas kūnišku, se­nu ir išori­niu žmo­gu­mi, apie kurį apašta­las rašo: “Jei mūsų išori­nis žmo­gus ir nyks­ta, bet vi­di­nis die­na iš die­nos at­si­nau­ji­na” (2 Kor 4, 16). Dėl šito skir­tu­mo Šven­ta­ja­me Rašte yra pa­sa­ky­ti žodžiai, tie­sio­giai priešta­rau­jan­tys vie­ni ki­tiems: “Nes kūnas trokšta priešin­go dva­siai, o dva­sia – priešin­go kūnui” (Gal 5, 17). Sie­los ne­nu­skais­tins šven­ti kūno rūbai, ku­riuos dėvi pa­moks­li­nin­kai ir šven­tie­ji, net jei kūnas lan­ko bažny­č­ias ir šven­tas vie­tas, jei jis lie­č­ia­si prie šventų daiktų; taip pat ne­padės ir kūniška mal­da, pas­nin­kas, šventų vietų lan­ky­mas ir gerų darbų da­ry­mas, ku­rie at­lie­ka­mi tik per kūną. Tu­ri būti dar kažkas, ką sie­lai at­neša ir su­tei­kia mal­din­gu­mas ir laisvė. Nes vi­sus šiuos išvar­din­tus da­ly­kus ir dar­bus ga­li at­lik­ti ir išla­vin­ti pik­tas žmo­gus – veid­mai­nis. An­tra ver­tus, sie­lai ne­pa­kenks kūno “nešven­ti” dra­bužiai – t.y. pa­sau­lie­ti­niai, ir tai, kad būna nešven­to­se vie­to­se, ne­val­go, ne­ge­ria, ne­si­meldžia ir ne­vyk­do visų darbų, ku­riuos da­ro veid­mai­niai. Pa­mal­daus ir lais­vo krikščio­nio sie­la ne­tu­ri jo­kių kitų po­rei­kių dan­gu­je nei žemėje, kaip tik vie­ną – šven­tą Evan­ge­li­ją, Die­vo žodį, pa­moks­lau­tą Kris­taus, kaip Jis pats sa­ko: “Aš esu pri­sikėli­mas ir gy­ve­ni­mas, kas ti­ki ma­ne, gy­vens amžinai” (Jn 11, 25), “Aš esu ke­lias, tie­sa ir gy­ve­ni­mas” (Jn 14, 6), “Žmo­gus bus gy­vas ne vie­na duo­na, bet kiek­vie­nu žodžiu, išei­na­nč­iu iš Die­vo bur­nos” (Mt 4, 4). Aki­vaiz­du, jog sie­la ga­li ap­si­ei­ti be vis­ko, išsky­rus Die­vo žodį, ir be Die­vo žodžio nie­kas ne­galės jai padėti. Bet kai sie­la tu­ri Žodį, jai dau­giau ne­rei­kia jo­kių kitų da­lykų, nes Žody­je tu­ri pa­kan­ka­mai mais­to, džiaugs­mo, ra­mybės, švie­sos, tie­sos, su­gebėjimų, tei­sin­gu­mo, išmin­ties, laisvės ir vi­so­kio gėrio be sai­ko. Todėl psalmėse skai­to­me, jog pra­našas nie­ko dau­giau ne­trokšta, kaip tik Die­vo žodžio (Ps 119), pa­nau­do­da­mas tiek daug epi­tetų jo ap­rašymui.

Ki­ta ver­tus, Šven­ta­ja­me Rašte ne­su­tik­si di­desnės kan­č­ios ir Die­vo rūstybės nei tai, kad Die­vas at­ima iš žmo­gaus sa­vo Žodį, kaip pa­sa­ky­ta pra­našo Amo­so kny­go­je (Am 8, 11). Taip pat nėra di­desnės ma­lonės už tai, kad Die­vas siu­nč­ia sa­vo Žodį, kaip pa­sa­ky­ta: “Jis siuntė sa­vo Žodį ir pa­gydė juos, ir išgelbėjo juos iš mir­ties” (Ps 107, 20). Kris­tus bu­vo pa­siųstas į šį pa­saulį ne ko­kiam nors ki­tam, kaip tik Žodžio tar­na­vi­mui. Ir vi­si apašta­lai, vys­ku­pai, pa­moks­li­nin­kai bei vi­sas dva­si­nis luo­mas bu­vo pašauk­ti ir įtvir­tin­ti Žodžio tar­navimui. Tu ga­li pa­klaus­ti: “Kas gi yra tas Die­vo žodis, ku­ris tei­kia ko­kią di­delę ma­lonę, ir kaip aš turėčiau Jį nau­do­ti, jei eg­zis­tuo­ja daug Die­vo žodžių?” At­sa­ky­siu: “Tai žodžiai, ku­riuos kal­ba tik Evan­ge­li­ja. Jie sa­ko, koks tu tu­ri būti ir ką rei­kia da­ry­ti, kad išgirs­tum sa­vo Die­vą, kal­bantį tau, ir kad vi­sas ta­vo gy­ve­ni­mas bei dar­bai, at­lik­ti Die­vo aki­vaiz­do­je, ne­pražūtų amžiams. Kol ti­ki pa­gal įsta­ty­mą, ne­turėda­mas troški­mo, nu­si­vil­si sa­vi­mi ir pažin­si, jog tei­sin­gai Ozėjas pa­sakė: “O Iz­ra­e­li, tu at­ve­dei sa­ve į ne­laimę, nes tik ma­ny­je yra ta­vo išgelbėji­mas” (Oz 13, 9). Ka­dan­gi tu pats iš savęs nie­ko ne­ga­li, o tai ky­la iš ta­vo su­ge­di­mo, todėl, kai Jis so­di­na ta­ve prieš sa­vo my­li­mą Sūnų Jėzų Kristų ir kal­ba tau sa­vo gy­vu, guodžia­nč­iu Žodžiu, tu tu­ri at­si­duo­ti Jam tvir­tu ir ty­ru pa­si­tikėji­mu. Dėl to­kio tikėji­mo vi­sos ta­vo nuodėmės yra at­leidžia­mos, vi­sas ta­vo su­ge­di­mas pašali­na­mas, – tu tam­pi tei­sus, tei­sin­gas, ro­mus, vyk­dan­tis vi­sus įsa­ky­mus ir lais­vas nuo bet ko, kaip sako šven­ta­sis Pau­lius: “Tei­su­sis gy­vens tikėji­mu” (Rom 1, 17) ir “Kris­tus yra Įsta­ty­mo pa­bai­ga; kas Juo ti­ki, tas yra tei­sus” (Rom 10, 4). Todėl visų krikščio­nių pa­grin­di­nis užda­vi­nys ga­na ne­sun­kus – ap­gy­ven­din­ti sa­vy­je Žodį ir Kristų, tokį tikėji­mą nuo­lat la­vin­ti ir stip­rin­ti. Nes joks ki­tas dar­bas ne­pa­da­ro tavęs krikščio­ni­mi, kaip tas, apie kurį Kris­tus kalbėjo žydams Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną. Kai jie pa­klausė, ką tu­ri da­ry­ti, kad vyk­dytų die­viškus ir krikščio­niškus dar­bus, Jis pa­sakė: “Štai yra Die­vo dar­bas – tikėti Tą, kurį Jis siuntė” (Jn 6, 29). Dar­bas, kurį vie­nas Die­vas Tėvas pa­skyrė. Tai neišma­tuo­ja­mas tur­tas – tei­sin­gas tikėji­mas Kris­tu­mi; nes jis at­neša vi­sus pa­lai­mi­ni­mus ir pašali­na bet kokį pra­kei­ki­mą, kaip pa­sa­ky­ta: “Kas tikės ir krikšty­sis, bus išgelbėtas; kas ne­tikės, bus pa­smerk­tas” (Mk 16, 16). Todėl pra­našas Izai­jas, ma­ty­da­mas to­kio tikėji­mo vertę, sa­ko: “Die­vas pa­siųs į žemę trum­pą Žodį, ku­ris su­kels tei­su­mą kaip po­tvynį”; tai reiškia: “Tikėji­mas, ku­ris leng­vai ir to­bu­lai įvyk­do įsta­ty­mą, pri­pil­dys ti­ki­nč­iuo­sius to­kiu didžiu tei­su­mu, kad šiems ne­be­reiks nie­ko, kas padėtų tap­ti tei­siais”. Pa­našiai sa­ko ir šven­ta­sis Pau­lius: “Šir­di­mi ti­ki­ma, ir taip įgy­ja­mas tei­su­mas” (Rom 10, 10).

Kaip at­si­tin­ka, kad vien tik tikėji­mas ga­li pa­da­ry­ti pa­maldžiu ir be darbų su­teik­ti be­saikį tur­tą, kai tuo tar­pu Rašte mums duo­ta daug įsta­tymų, įsa­kymų ir nu­ro­dymų? Čia rei­kia pa­stebėti, kad, kaip minėjau anks­čiau, tik tikėji­mas be jo­kių darbų pa­da­ro ta­ve pa­mal­dų, teisų ir lais­vą. Be to, svar­bu žino­ti, kad vi­sas Šven­tasis Raštas yra pa­da­lin­tas į dvi da­lis: Die­vo įsa­ky­mai, ar­ba įsta­ty­mai, ir Die­vo pažadai, ar­ba įsi­pa­rei­go­ji­mai. Įsa­ky­mai mo­ko mus ir pa­ro­do įvai­rius ge­rus dar­bus, ta­č­iau pas­ta­rie­ji dar nėra at­lik­ti. Jie ro­do į ge­ra, ta­č­iau ne­pa­de­da; mo­ko, ką rei­kia da­ry­ti, bet ne­su­tei­kia tam jėgų. Todėl įsa­ky­mai su­kur­ti tam, kad žmo­gus pa­ma­tytų sa­vy­je ne­su­gebėji­mą da­ry­ti ge­ra ir galėtų vi­siškai nu­si­vil­ti sa­vo su­gebėji­mais. Štai kodėl tie įsa­ky­mai va­di­na­mi Se­nuo­ju Tes­ta­mentu. Tai pa­tvir­ti­na įsa­ky­mas: “Ne­geisk pik­to”. Juk mes vi­si esa­me nu­sidėjėliai ir nėra nė vie­no žmo­gaus, ku­ris ne­geistų blo­go, – jis da­ro, ką no­ri. Todėl įsa­ky­mas ve­rč­ia nu­si­vil­ti pa­č­iu sa­vi­mi ir ieško­ti ki­to pa­gal­bos, kad ne­be­geis­tu­me pik­to ir įvyk­dy­tu­me įsa­ky­mą per kažką ki­ta. Ir visų kitų įsa­kymų mums neįma­no­ma įvyk­dy­ti.

Kai įsa­ky­mas žmo­gui ap­reiškia jo ne­su­gebėji­mą ir šis pa­jun­ta baimę, steng­da­ma­sis įvyk­dy­ti įsa­ky­mą, – ar­ba įsa­ky­mas bus įvyk­dy­tas, ar­ba žmo­gus pra­keik­tas, – tuo­met jis tam­pa nuo­lan­kus ir nie­ko ne­reiškian­tis sa­vo aky­se, ne­ran­dan­tis sa­vyje nie­ko, kuo galėtų būti išgelbėtas. Ta­da at­ei­na ki­tas Žodis – Die­vo pažadas, kal­ban­tis: “Jei no­ri įvyk­dy­ti vi­sus įsa­ky­mus, pa­lik­ti sa­vo geis­mus ir nuodėmes, kaip lie­pia įsa­ky­mai, – tikėk Kris­tu­mi, per kurį Aš tau pažadu ma­lonę, tei­su­mą, ra­mybę ir laisvę. Jei ti­ki, tai tu­ri, jei ne­ti­ki, ta­da to ne­tu­ri. Kaip tau neįma­no­ma įvyk­dy­ti visų įsa­ky­mo darbų, ku­rių yra be ga­lo daug, ly­giai taip pat leng­vai ir daug ga­li gau­ti per tikėji­mą. Nes vi­sus da­ly­kus Aš su­tal­pi­nau tikėji­me, kad tas, ku­ris ti­ki, turėtų ir vi­sus juos ir būtų pa­lai­min­tas; kas ne­ti­ki, ne­turės nie­ko. “Nes Die­vas vi­sus įka­li­no ne­pa­klus­nu­me, kad visų pa­si­gailėtų” (Rom 11, 32)”.

Tai­gi Die­vo pažadai su­tei­kia tai, ko rei­ka­lau­ja įsa­ky­mai, ir at­lie­ka tai, ką nu­sa­ko įsa­ky­mai, kad vis­kas pri­klau­sytų Die­vui – tiek įsa­ky­mas, tiek ir jo įvyk­dy­mas. Jis vie­nas lie­pia, Jis vie­nas ir įvyk­do. Todėl Die­vo pažadai yra Nau­jo­jo Tes­ta­mento žodžiai ir pri­klau­so Nau­ja­jam Tes­ta­mentui.

Vi­si Die­vo žodžiai yra šven­ti, tei­sin­gi, teisūs, tai­kūs, lais­vi ir pil­ni ge­ru­mo; to, ku­ris pri­si­riša prie jų ty­ru tikėji­mu, sie­la taip su­si­lies su jais, kad įgaus vi­sas Žodžio do­ry­bes ir per tikėji­mą taps šven­ta, tei­si, tei­sin­ga, tai­ki, lais­va ir pil­na vi­so­kio ge­ru­mo, taps tik­ru Die­vo vai­ku, kaip pa­sa­ky­ta: “Vi­siems, ku­rie Jį priėmė, Jis davė ga­lią tap­ti Die­vo vai­kais, tiems, ku­rie ti­ki Jo var­dą” (Jn 1, 12).

Iš to leng­va su­pras­ti, kodėl tikėji­mas tiek daug ga­li ir kad jo­kie ge­ri dar­bai ne­ga­li jam pri­lyg­ti. Nes joks ge­ras dar­bas ne­pri­si­riša prie Die­vo žodžio taip, kaip tikėji­mas, ir, be to, ne­ga­li būti at­lik­tas sie­lo­je, bet vien tik Žodis ir tikėji­mas, val­do sie­lą. Sie­la su­si­lie­ja su Žodžiu taip, kaip išly­dy­ta ge­ležis su­si­lie­ja su ug­ni­mi. Tai­gi ma­to­me, jog krikščio­niui vis­ko pa­kan­ka tikėji­me; jam ne­rei­kia darbų, kad būtų ištei­sin­tas. Ir jei jam ne­rei­kia darbų, tai, be abe­jo, jis yra lais­vas ir nuo visų įsa­kymų bei įsta­tymų. Jis yra at­leis­tas nuo jų, tai­gi iš tikrųjų lais­vas.

Tai ir yra krikščio­niška laisvė – mūsų tikėji­mas, vei­kian­tis ne tam, kad ska­tintų gy­ven­ti tuščiai ir ne­do­rai, ne tam, kad siek­tu­me tei­su­mo ir pa­lai­mi­nimų ge­rais dar­bais.

Tikėji­mui būdin­ga tai, jog pa­si­ti­ki­ma tuo, ku­ris yra gerb­ti­nas ir tei­sin­gas, ir tai yra didžiau­sia garbė, ku­rią žmo­gus ga­li su­teik­ti ki­tam; an­tra ver­tus, didžiau­sia ne­garbė pa­si­reiškia tuo, kad ki­tas lai­ko­mas leng­vabū­dišku, ne­pa­ti­ki­mu ir me­la­giu. Tai­gi, kai sie­la tvir­tai ti­ki Die­vo žodžiu, lai­ko jį tei­sin­gu, tei­siu ir tai­kiu, ta­da ji su­tei­kia jam pa­č­ią didžiau­sią garbę, ku­rią tik ga­li pa­ro­dy­ti. Sie­la ger­bia Žodį ir leidžia jam keis­ti ją taip, kaip Jis no­ri; nes ji ne­abe­jo­ja, jog Jis yra ro­mus ir tei­sin­gas vi­suo­se sa­vo žodžiuo­se. Ki­ta ver­tus, nėra di­desnės ne­garbės Die­vui, kai Juo ne­ti­ki­ma, kai sie­la lai­ko Jį me­la­giu ir ne­su­ge­ban­čiu ką nors pa­da­ry­ti, kai to­kiu ne­tikėji­mu at­si­sa­ko­ma Jo ir šir­dy­se prieš Die­vą sta­to­mas sta­bas. Kai Die­vas ma­to, kad sie­la pa­ger­bia Jį tikėji­mu, ta­da Jis sa­vo ruožtu pa­ger­bia ją, pa­da­ry­da­mas ro­mia ir tei­sin­ga. Tai, kad Die­vas duo­da tei­su­mą ir ro­mu­mą per tikėji­mą, yra tei­su ir tei­sin­ga, ir to ne­ga­li pa­siek­ti tie, ku­rie ne­ti­ki ir vargs­ta sa­vo gau­siais ge­rais dar­bais. Tikėji­mas įga­li­na sie­lą ne tik su­si­jung­ti su Die­vo žodžiu, pil­nu ma­lonės, bet taip pat su­jun­gia ją su Kris­tu­mi kaip sužadėtinę su sužadėti­niu. Iš to­kių jung­tu­vių se­ka, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius, kad Kris­tus ir sie­la tam­pa vie­nu kūnu; taip abiejų sėkmė, nuo­ty­kiai, kri­ti­mai ir vi­si ki­ti da­ly­kai tam­pa ben­dri; tai, ką tu­ri Kris­tus, yra ir krikščio­nio. Vi­sos gėrybės ir pa­lai­mi­ni­mai, ku­riuos tu­ri Kris­tus, pri­klau­so ir sie­lai, o vi­sas sie­los ydas ir nuodėmes Kris­tus pa­si­i­ma ant savęs. Nes jei Kris­tus – jau­ni­kis, va­di­na­si, Jis tu­ri pa­si­im­ti sau tai, kas pri­klau­so Jo nuo­ta­kai, ir do­va­no­ti jai tai, kas pri­klau­so Jam. Jei­gu Jis ati­duo­da jai sa­vo kūną ir patį sa­ve, tai kaip­gi Jis ne­duos jai vi­so to, kas pri­klau­so Jam? Ir jei­gu Jis pri­ima sa­vo nuo­ta­kos kūną, kaip Jis ne­pri­ims to, kas pri­klau­so jai? Tai pui­kus ap­si­kei­ti­mas ir tuo pa­č­iu ko­va, nes Kris­tus yra ir Die­vas, ir Žmo­gus, – nie­ka­da ne­nu­sidėjęs, ku­rio tei­su­mas yra ne­nu­ga­li­mas, amžinas ir vi­sa­ga­lis. Jung­tu­vių ke­liu Jis pri­si­i­ma vi­sas ti­ki­nč­ios sie­los nuo­dė­mes, tar­si jos būtų Jo nuo­sa­vybė. Nes Jo neįvei­kia­mas tei­su­mas prieš vi­sas nuodėmes yra per stip­rus. To­kiu būdu ti­kin­ti sie­la lais­va Kris­tu­je, sa­vo Jau­ni­ky­je, lais­va nuo visų nuodėmių, ne­pažeidžia­ma mir­ties bei pra­ga­ro ir ap­do­va­no­ta amžinu Kris­taus tei­su­mu, gy­ve­ni­mu ir išgelbėji­mu. Taip Jis ima sau šlo­vin­gą nuo­ta­ką, be dėmės ir raukš­lės, ap­valęs ją van­de­niu per gy­ve­ni­mo Žodį (Ef 5, 26-27), t. y. tikėji­mu gy­ve­ni­mo, tei­su­mo ir išgelbėji­mo Žodžiu. Jis su­si­jun­gia su ja tie­so­je, ge­ru­me, gai­les­tin­gu­me ir išti­ki­mybėje, kaip pa­sa­ky­ta Ozėjo kny­go­je (Oz 2, 19-20). Ar ne pui­ku, kad tur­tin­gas, kil­nus, ro­mus sužadėti­nis Kris­tus ve­da ne­tur­tin­gą, pa­nie­kin­tą, pik­tą kekšę, išlais­vi­na ją iš visų blo­gy­bių ir pa­da­bi­na vi­so­mis sa­vo do­rybėmis? Nuo šiol neįma­no­ma, kad nuodėmės ją nu­teistų, nes jos uždėtos tik ant Kris­taus ir yra Jo su­ger­tos. Ji tu­ri tą puikų tei­su­mą Sužadėti­ny­je, ku­riuo ga­li didžiuo­tis kaip nuo­sa­vu ir kurį mir­ties ir pra­ga­ro aki­vaiz­do­je ga­li tvir­tai iš­kel­­ti kar­tu su sa­vo nuodėmėmis ir pa­sa­ky­ti: “Jei­gu aš nu­si­dėjau, tai ma­no Kris­tus, kurį ti­kiu, ne­nu­sidėjo. Ir vis­kas, kas pri­klau­so Jam, – yra ma­no, o vis­kas, kas ma­no, pri­klau­so Jam”, kaip sa­ko nuo­ta­ka Sa­lia­mo­no Gies­mių gies­mėje: “Ma­no my­li­ma­sis yra ma­no, ir aš Jo” (Gg 2, 16). Apie tai kal­ba ir šven­ta­sis Pau­lius: “Ačiū Die­vui, ku­ris su­teikė mums per­galę Viešpa­ty­je Kris­tu­je Jėzu­je, ku­ria­me su­nai­kin­tos nuodėmė ir mir­tis” (plg 1 Kor 15, 56-57). Todėl ga­li­ma su­pras­ti, kodėl tikėji­mui pri­ski­ria­ma tiek daug, nes tik jis ga­li įvyk­dy­ti vi­sus įsa­ky­mus ir ištei­sin­ti be jo­kių kitų darbų. Aki­vaiz­du, kad tik jis vie­nas įvyk­do pir­mąjį įsa­ky­mą: “Gar­bink tik sa­vo Die­vą”.

Net jei esi pil­nas gerų darbų nuo gal­vos iki kojų, tu dar ne­si tei­sus ir ne­pa­gar­bi­ni Die­vo, ir taip neįvyk­dai pir­mojo įsa­ky­mo, nes Die­vo neįma­no­ma pa­gar­bin­ti ki­taip, kaip tik pri­pažįstant Jam vi­są išti­ki­mybę ir do­ry­bes, ku­rios iš tiesų yra Jo. To neįma­no­ma at­lik­ti dar­bais, bet tik šir­dies tikėji­mu. Tik tikėji­mu, ne dar­bais mes pašlo­vi­na­me Die­vą ir pri­pažįsta­me Jo išti­ki­mybę bei tei­su­mą. Todėl tik tikėji­mas yra žmo­gaus tei­su­mas ir visų įsa­kymų įvyk­dy­mas, nes tas, kas įvyk­do pir­mąjį įsa­ky­mą, tiks­liai ir ne­sun­kiai įvyk­dys ir vi­sus ki­tus. Dar­bai gi yra mirę ir ne­ga­li pa­gar­bin­ti bei pašlo­vin­ti Die­vo, nors, esant tikėji­mui, ga­li būti da­ro­mi Die­vo gar­bei. Bet mums čia rūpi ne tai, ko­kie dar­bai da­ro­mi, o iš ko ky­la tie dar­bai ir gar­bi­na Die­vą. Tai yra nie­kas ki­tas, taip tik šir­dies tikėji­mas, esan­tis mūsų tei­su­mo pa­grin­das ir esmė. Pa­vo­jin­ga ir ak­la, kai mo­ko­ma vyk­dy­ti Die­vo įsa­ky­mus dar­bais. Įsa­ky­mai tu­ri būti įvyk­dy­ti iki tol, kol da­ro­mi bet ko­kie dar­bai, nes dar­bai ky­la iš įsa­kymų vyk­dy­mo, kaip ma­ty­si­me toliau (Rom 13, 10).

No­rint ge­riau suvokti, ką mes tu­ri­me Kris­tu­je ir koks didžiu­lis gėris yra tei­sin­gas tikėji­mas, rei­kia žino­ti, kad Se­na­ja­me Tes­ta­mente Die­vas pašventė sau vi­sus žmo­nių ir gyvūnų vy­riškos ly­ties pirm­gi­mius. Pirm­gi­mystė bu­vo rink­ti­nis da­ly­kas ir turėjo du di­de­lius pra­našumus prieš ki­tus vai­kus – būtent valdžią ir ku­ni­gystę. To­kiu būdu pirm­gi­mis žemėje bu­vo viešpa­­čiu vi­siems sa­vo bro­liams ir ku­ni­gu prieš Die­vą. Šis įvaiz­dis ro­do į Jėzų Kristų, ku­ris bu­vo Die­vo Tėvo ir mer­gelės Ma­ri­jos pirm­gi­mis. Todėl Jis yra ka­ra­lius ir ku­ni­gas, bet ne pa­gal kūną, o pa­gal dva­sią, nes Jo ka­ra­lystė ne iš šio pa­sau­lio (Jn 18, 36). Jo ka­ra­lystė sly­pi ne žemiškuo­se, bet dva­si­niuo­se tur­tuo­se, to­kiuo­se kaip Tie­sa, Išmin­tis, Ra­mybė, Džiaugs­mas, Išgelbėji­mas ir t.t. Tai nėra lai­ki­ni tur­tai; nes Jam pa­val­du vis­kas dan­gu­je, žemėje ir pra­ga­re, nors Jis ir yra ne­ma­to­mas; taip yra todėl, kad Jis val­do dva­siškai, ne­ma­to­mai. Jo ku­ni­gystė pa­si­reiškia ne išori­niuo­se veiks­muo­se ar bažny­ti­niuo­se rūbuo­se, kaip pa­prastų ku­nigų gy­ve­ni­me, bet ne­ma­to­mai, dva­sio­je, kai Jis be pa­lio­vos užta­ria sa­vuo­sius Die­vo aki­vaiz­do­je, au­ko­ja­si ir da­ro vis­ką, ką pa­mal­dus ku­ni­gas tu­ri da­ry­ti, kaip Jį api­būdi­na šven­ta­sis Pau­lius – “ku­ni­gas Mel­chi­ze­de­ko tvar­ka” (Žyd 6, 7 sk.). Jis meldžia­si bei užta­ria mus (Rom 8, 34) ir mo­ko mū­sų šir­dis, – tai ir yra dvi es­minės tei­sin­gos ku­ni­go pa­rei­gos, ku­rių išorinė išraiška ma­to­ma žemiškų ku­nigų tar­na­vi­me – mal­dos ir pa­moks­lai. Kris­tus, būda­mas pirm­gi­mis, įgi­jo šias tei­ses, todėl da­bar Jis da­li­na­si jo­mis su vi­sais krikščio­ni­mis, kad jie per tikėji­mą taip pat galėtų būti ka­ra­liais ir ku­ni­gais su Juo, kaip sa­ko šven­ta­sis Pet­ras: “Jūs esa­te ku­ni­giška ka­ra­lystė ir ka­ra­liška ku­ni­gystė” (1 Pt 2, 9). Tai reiškia, kad krikščio­nis per sa­vo tikėji­mą yra tiek išaukštin­tas virš visų da­lykų, jog dva­siškai yra vi­siems kaip viešpats, nes joks da­ly­kas ne­ga­li pa­kenk­ti jo išgelbėji­mui. Vis­kas jam yra pa­jung­ta ir pa­de­da įgy­ti iš­gelbėji­mą, kaip mo­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Jo pašauk­tie­siems vis­kas išei­na į ge­ra” (Rom 8, 28), t. y. gy­ve­ni­mas, mir­tis, nuodėmės, tei­su­mas, gėris ir blo­gis. “Vis­kas yra jūsų <…> ar gy­ve­ni­mas, ar mir­tis, ar da­bar­tis, ar at­ei­tis” (1 Kor 3, 21-23) ir t.t. Ta­č­iau ne­reiškia, kad mes val­do­me vi­sus da­ly­kus fi­ziškai, nau­do­ja­me ir dis­po­nuo­ja­me jais kaip žmonės žemėje, – tai be­pro­tybė, ku­ri būdin­ga kai ku­riems dva­si­nin­kams, – nes to­kia valdžia žemėje pri­klau­so ka­ra­liams, ku­ni­gaikščiams ir pa­našiems į juos. Mūsų visų kūnas mirs – nie­kas ne­ga­li išveng­ti mir­ties; taip pat teks daug kentėti ir nuo kitų da­lykų, kaip ma­to­me iš Kris­taus ir Jo šventųjų pa­vyzdžio. Kuo bran­des­nis yra krikščio­nis, tuo dau­giau pa­tirs blo­gio, ka­nč­ios ir mir­ties. Mes kal­ba­me apie dva­sinį val­dy­mą, ku­ris vyks­ta kūno su­spau­di­muo­se. Tai reiškia ne ką ki­ta, kaip tai, kas išreikšta žodžiuo­se “ma­no jėga yra sil­pnu­me” (2 Kor 12, 9), ir vis­kas, kas vyks­ta ap­lin­kui, ga­li tar­nau­ti ma­no išgelbėji­mui (Rom 8, 28), kad net mir­tis ir ka­nč­ia tar­nau­ja išgelbėji­mui. Tai tik­rai vi­sa­ga­lis val­dy­mas, dva­sinė ka­ra­lystė, ku­rio­je nėra blogų ar gerų da­lykų, bet vis­kas tar­nau­ja ge­ram, jei aš ti­kiu. Todėl man ne­rei­kia nie­ko, išsky­rus tikėji­mą. Iš tiesų ko­kia bran­gi ir ver­tin­ga yra krikščio­nio jėga ir laisvė!

Tai­gi mes esa­me ku­ni­gai, ir tai yra žymiai dau­giau, nei būti ka­ra­liu­mi, nes būtent ku­ni­gystė pa­da­ro mus ver­tus at­ei­ti Die­vo aki­vaiz­don ir mels­tis už ki­tus. Stovėti Die­vo aki­vaiz­do­je ir mels­tis ga­li tik ku­ni­gas. Kris­tus įga­li­no mus užtar­ti ir mels­tis dva­sio­je vie­nas už ki­tą, kaip ku­ni­gas kūniškai užtar­da­vo ir mels­da­vo­si už tau­tą. To­kiu būdu mes ga­li­me drą­siai įei­ti į Die­vo bu­vi­mą tikėji­mo dva­sio­je (Žyd 10, 19-22) ir su džiaugs­min­gu “Aba, Tėve” mels­tis vie­nas už ki­tą ir da­ry­ti vis­ką, kas at­si­spin­di išori­niuo­se ir ma­to­muo­se ku­nigų dar­buo­se. Ta­č­iau kas ne­ti­ki Kris­tu­mi, tam nie­kas neišei­na į ge­ra, nes jis yra visų da­lykų ver­gas. Jis vis­kuo pik­ti­na­si ir išnau­do­ja vi­sas ap­lin­ky­bes siekdamas sa­vo nau­dos, o ne Die­vo šlovės. To­kio žmo­gaus mal­da Die­vui yra ne­ma­lo­ni ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia Jo bu­vi­mo, nes Die­vas neišklau­so nu­sidėjėlių (Jn 9, 31).

Kas ga­li su­vok­ti krikščio­nio garbę ir išaukšti­ni­mą? Nau­do­da­ma­sis sa­vo ka­ra­liška valdžia jis val­do vis­ką, o per sa­vo ku­ni­gystę yra vi­sa­ga­lis kar­tu su Die­vu, nes Die­vas da­ro tai, ko jis no­ri ir prašo, kaip pa­rašyta psal­mėse: “Jis su­tei­kia, ko trokšta Jo bi­jan­tys, išgirs­ta jų šauks­mą ir pa­de­da jiems” (Ps 145, 19). Į šią šlovę žmo­gus įei­na tik per tikėji­mą, ne per dar­bus. Iš vi­so to aišku, kodėl krikščio­nis yra nuo vis­ko lais­vas ir yra virš vis­ko, nes jam ne­rei­kia jo­kių gerų darbų, kad būtų tei­sus ir išgelbėtas, – tik tikėji­mas jam tai suteikia. Jei jis ap­si­gau­na ir ima ma­ny­ti, jog krikščio­ni­mi taps per ge­rą dar­bą, tai jis pra­ran­da tikėji­mą kar­tu su vis­kuo, ką šis duoda. Tai pa­našu į šunį, ku­ris, bėgda­mas šalia upe­lio su mėsos ga­ba­lu dan­ty­se, pa­ma­to tos mėsos at­vaiz­dą van­de­ny­je ir pa­kvaišęs puo­la jį, pra­ras­da­mas ir mėsą, ir jos at­vaiz­dą.

Tu pa­klau­si: “Koks ta­da skir­tu­mas bažny­č­io­je tarp ku­nigų ir pa­sau­lie­čių*, jei­gu vi­si yra ku­ni­gai?” At­sa­kau: “Ne­tei­sin­ga žodžius “ku­ni­gas”, “dva­si­nin­kas” ir pa­našius į juos sie­ti ne su vi­sais krikščio­ni­mis, o tik su ne­di­de­le gru­pe žmo­nių, ku­rie šian­dien va­di­na­mi dva­si­niu luo­mu”. Šven­ta­sis Raštas ne­duo­da jo­kio ki­to skirs­ty­mo, kaip tik pa­va­din­da­mas kai ku­riuos “tar­nau­to­jais” (mi­nist­res), “tar­nais” (ser­vos), “val­dy­to­jais” (oeco­no­mus), ku­rie tu­ri pa­moks­lau­ti ki­tiems Kristų, tikėji­mą ir krikščio­nišką laisvę. Nors mes vi­si esa­me ku­ni­gai, ta­č­iau ne­ga­li­me vi­si viešai tar­nau­ti, ad­mi­nist­ruo­ti ir pa­moks­lau­ti. Apie tai rašo šven­ta­sis Pau­lius: “Todėl bet ku­ris žmo­gus te­lai­ko mus Kris­taus tar­nais ir Die­vo pa­sla­pčių prie­vaiz­dais” (1 Kor 4, 1). Ta­č­iau da­bar ši ad­mi­nist­ra­vi­mo tar­nystė išsi­vystė į žemišką, išorinę, pra­ban­gią ir ti­ro­nišką valdžią ir jėgą. Šios tar­nystės jo­kiu būdu ne­ga­li­ma pri­ly­gin­ti pa­sau­lie­ti­nei valdžiai, o pa­sau­lie­čių – krikščio­nims. Dėl to iškry­po vi­sas su­pra­ti­mas apie krikščio­nišką ma­lonę, laisvę, tikėji­mą, apie tai, ką mes tu­ri­me Kris­tu­je, ir apie patį Kristų taip pat; visa tai pa­keitė žmo­nių su­gal­voti prie­sakai ir darbai, at­ve­dę iki to, kad mes ta­po­me pa­našūs į žmo­nes, apie ku­riuos kal­ba Je­re­mi­jas Raudų kny­go­je (Rd 1 sk.), – ne­do­riau­sių ir blo­giau­sių žmo­nių žemėje ver­gai.

Iš vi­so to ga­li­me pa­si­mo­ky­ti, jog ne­pa­kan­ka pa­moks­lau­ti apie Kris­taus gy­ve­ni­mą ir dar­bus tik kaip apie is­to­ri­ją ar met­raščių įvy­kius, ne­mi­nint to, kad dažnas žmo­gus iš vi­so apie Kristų nekalba ir vie­toj Jo pa­moks­lau­ja kitų žmo­nių įsa­ky­mus, mo­ky­mą ar ka­nonų teisę*. Tarp jų ne­mažai to­kių, ku­rie pa­moks­lau­da­mi ir pri­sta­ty­da­mi Kristų, su­ke­lia žmonėse užuo­jau­tą Jam, pyktį prieš žydus (už tai, kad jie nu­kryžia­vo Jį) ir pa­našius vai­kiškus įsi­vaiz­da­vi­mus. Kris­tus pri­va­lo būti pa­moks­lau­ja­mas visapusiškai, kad ma­no ir ta­vo tikėji­mas Juo būtų išsau­go­tas ir au­gi­na­mas.

Tikėji­mas išsau­go­mas ir stip­ri­na­mas ta­da, kai kal­ba­ma, dėl ko Kris­tus atėjo, ką Jis at­nešė ir su­teikė, ko­kia nau­da iš vi­so to. Tai įvyks­ta, kai tei­sin­gai aiški­na­ma apie krikščio­nišką laisvę, ku­rią mes Ja­me tu­ri­me, apie tai, jog mes, krikščio­nys, esa­me ka­ra­liai ir ku­ni­gai ir ga­li­me tvir­tai tikėti, kad vis­kas, ką mes da­ro­me, yra Die­vo išklau­so­ma ir pri­im­ti­na Jo aki­vaiz­do­je, kaip aš minėjau ank­s­čiau. Kai šir­dis gir­di apie tokį Kristų, ji pra­linksmėja, pri­ima pa­guo­dą ir džiau­gia­si Juo, pa­mil­da­ma Jį. To nie­kuo­met ne­pa­siek­si vyk­dy­da­mas įsta­ty­mus ar da­ry­da­mas dar­bus. Kas ga­li pa­kenk­ti to­kiai širdžiai ar ją išgąs­din­ti? Kai nuodėmė ir mir­tis įsi­veržia į ją, ji ti­ki, jog yra Kris­taus tei­su­mas, ir nie­kuo­met ne­si­ta­pa­ti­na su nuodėme, bet su Kris­tu­mi. Kai nuodėmės at­si­du­ria prieš Kris­taus tei­su­mą, jos išnyks­ta. Taip šir­dis mo­ko­si duo­ti at­kirtį mi­rč­iai ir nuodėmei ir sa­ko kar­tu su apašta­lu: “Mir­tie, kur ta­vo per­galė? Mir­tie, kur ta­vo ge­luo­nis? Ta­vo ge­luo­nis yra nuodėmė. Ta­č­iau, ačiū Die­vui, su­tei­ku­siam mums per­galę per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Mir­tis pa­skan­din­ta Jo per­galėje ir t. t.” (pgl. 1 Kor 15, 55-57). Turbūt pa­kaks kalbėti apie vi­dinį žmogų, apie jo laisvę ir jos šal­tinį – tei­su­mą, ku­riam ne­rei­kia jo­kio įsta­ty­mo, nei gerų darbų, nes šie jam ken­kia – jis ap­si­gau­na, jei per juos no­ri pa­si­da­ry­ti tei­sus.

Per­ei­ki­me prie ant­ro­sios da­lies – prie išori­nio žmo­gaus. Čia norėčiau at­sa­ky­ti vi­siems, ku­rie jau pik­ti­na­si tuo, kas bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau, ir klau­sia: “Jei tikėji­mas vis­ką ku­ria ir jo vie­no užten­ka, kad būtum ištei­sin­tas, kodėl yra įsa­ky­mai apie ge­rus dar­bus? Tai­gi ne­be­da­ry­ki­me gerų darbų ir pa­si­ten­kin­ki­me tikėji­mu”. Ne, my­li­mas žmo­gau, ne taip! Tai tiktų, jei tu būtum tik vi­di­nis žmo­gus, to­bu­lai dva­si­nis, ta­č­iau to­kiu tap­si tik pas­ku­tinę die­ną. Čia, žemėje, vyks­ta tik au­gi­mas ir to­bu­li­ni­mas to, kas bus to­bu­lai at­lik­ta ki­ta­me gy­ve­ni­me. Vi­sa tai apašta­las va­di­na pir­mai­siais dva­sios vai­siais (pri­mi­tias spi­ri­tus) (pgl. Rom 8, 23), ir mes iš tiesų at­ei­ty­je gau­si­me dau­giau, – net­gi dva­sios pil­natvę. Tai pa­tvir­ti­na, kas bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau: krikščio­nis yra pa­klus­nus tar­nas ir vis­kam pa­val­dus; ka­dan­gi jis yra lais­vas – nie­ko ne­da­ro, ka­dan­gi yra tar­nas – pri­va­lo da­ry­ti vis­ką. Kaip tai pa­vyks­ta, pa­ma­ty­si­me vėliau.

Nors žmo­gus per tikėji­mą yra visiškai ištei­sin­tas sa­vo dva­sio­je ir tu­ri vis­ką, ko rei­kia, vis dėl to, kol kas jis pa­si­lie­ka šia­me mir­tin­ga­me gy­ve­ni­me žemėje ir tu­ri val­dy­ti sa­vo pa­ties kūną, taip pat ben­drau­ti su ki­tais žmo­nė­mis. Čia pra­si­de­da dar­bai. Žmo­gus ne­ga­li be­tiks­liai ir tuš­čiai gy­ven­ti; jis tu­ri rūpin­tis sa­vo kūno la­vi­ni­mu pas­nin­kais, budėji­mais, dar­bais ir ki­to­kiais nuo­sai­kios draus­mės me­to­dais, kad būtų pa­našus į vi­dinį žmogų ir pak­lus­nus tikėji­mui bei jam nekliudytų ir nesipriešintų. Nes vi­di­nis žmo­gus yra vie­na su Die­vu, links­mas ir lai­min­gas dėl Kris­taus, ku­ris tiek daug dėl jo pa­darė, todėl jo vie­nin­te­lis užsiėmi­mas yra džiaugs­min­gas ir ne­sa­va­nau­diškas tar­na­vi­mas Die­vui, my­lint laisvėje. Bet tuo patme­tu jis at­ran­da sa­vo kūne priešin­gą no­rą – no­rą tar­nau­ti pa­sau­liui ir ieško­ti pa­si­ten­ki­ni­mo sau. To tikėji­mas ne­ga­li pak­ęsti ir su džiaugs­mu spaudžia kūną, siek­da­mas jį slo­pin­ti ir ge­sin­ti, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Ma­no vi­di­nis žmo­gus su džiaugs­mu pri­ta­ria Die­vo įsta­ty­mui, bet sa­vo kūno na­riuo­se pa­ste­biu ki­tą įsta­ty­mą, priešta­rau­jantį ma­no pro­to įsta­ty­mui, no­rintį įka­lin­ti ma­ne nuodėmėje” (Rom 7, 22-23); ir “aš nu­ga­liu sa­vo kūną ir su­tram­dau jį, kad aš, pa­moks­lau­da­mas ki­tiems, pats ne­pa­si­da­ry­č­iau at­mes­ti­nas” (1 Kor 9, 27); taip pat: “ku­rie pri­klau­so Kris­tui Jėzui, tie nu­kryžia­vo kūną su jo aist­ro­mis ir gei­du­liais” (Gal 5, 24). Ta­č­iau to­kie dar­bai ne­reiškia, kad per juos žmo­gus tam­pa tei­sus prieš Die­vą. Tikėji­mas, ku­ris vie­nin­te­lis ištei­si­na prieš Die­vą, ne­ga­li pak­ęsti to­kio me­lo. Rei­kia siek­ti, kad kūnas būtų pa­klus­nus ir ap­va­ly­tas nuo piktų įgeidžių. Ka­dan­gi sie­la ap­va­ly­ta ir my­li Die­vą per tikėji­mą, ji no­ri, kad vi­si da­ly­kai būtų ty­ri, pir­miau­sia jos kūnas, ir kad kiek­vie­nas kar­tu su ja mylėtų ir šlo­vintų Die­vą. Va­di­na­si, žmo­gus dėl sa­vo kūno dvi­ly­pu­mo ne­ga­li pa­lai­dai gy­ven­ti ir tu­ri da­ry­ti daug gerų darbų tam, kad pažabotų kūną. Tai­gi dar­bai nėra ge­ri tuo, kad jie ištei­si­na prieš Die­vą, bet žmo­gus juos da­ro ne­sa­va­nau­diškai, iš lais­vos meilės, norėda­mas pa­tik­ti Die­vui. Jis neieško nie­ko ki­to, kaip tik pa­tik­ti Die­vui, ku­rio no­rus jis trokšta to­bu­lai įvyk­dy­ti. Čia kiek­vie­nas ga­li nu­sta­ty­ti sau kūno ma­ri­ni­mo mas­tą ir sai­ką, nes jis pas­nin­kau­ja, bu­di ir dir­ba tiek, kiek ma­no esant rei­ka­lin­ga kūno gei­du­liams su­tram­dy­ti. Bet ki­ti, ku­rie gal­vo­ja tap­ti teisūs per dar­bus, ne­si­do­mi kūno ma­ri­ni­mu, žiū­ri tik į dar­bus ir gal­vo­ja, kad jei­gu jie at­liks tiek gerų darbų, kiek tik įma­no­ma, tai juos ištei­sins. Jie vel­tui eik­vo­ja fi­zi­nes jėgas sa­vo be­ve­rč­iams dar­bams. Ma­ny­mas, jog ištei­sin­tu ir pa­lai­min­tu ga­li­ma tap­ti be tikėji­mo ir per dar­bus, yra didžiulė kvai­lystė ir vi­siškas krikščio­niško gy­ve­ni­mo ir tikėji­mo ne­su­vo­ki­mas.

Kad leng­viau su­pras­tu­me, kas pa­sa­ky­ta, pa­nag­rinėki­me ke­le­tą pa­ly­gi­nimų. Į krikščio­nio, ku­ris ištei­sin­tas per sa­vo tikėji­mą ir di­delę Die­vo ma­lonę, dar­bus reiktų žiūrėti kaip į Ado­mo ir Ie­vos dar­bus Ede­no so­de. Pradžios kny­gos 2 sky­riu­je, 15 ei­lutėje, skai­to­me, kad Die­vas su­kur­tą žmogų ap­gy­ven­di­no Ede­no so­de, kurį šis turėjo įdirb­ti ir sau­go­ti. Die­vas sukūrė Ado­mą teisų, svei­ką ir be nuodėmės, ir jam ne­reikėjo būti ištei­sin­tam so­do įdir­bi­mo ir sau­go­ji­mo dar­bais; ta­č­iau jis ne­galėjo leis­ti lai­ko tuščiai, todėl Die­vas davė jam užduotį – įdirb­ti ir sau­go­ti so­dą. Šis dar­bas turėjo būti vi­siškai sa­va­no­riškas, at­lie­ka­mas tik sie­kiant pa­tik­ti Die­vui, o ne gau­ti ištei­si­ni­mą, kurį Ado­mas jau bu­vo įgijęs ir ku­ris yra pri­ei­na­mas vi­siems mums per pirm­gi­mystę. Ti­ki­nč­ia­jam rei­kia tik vie­no dar­bo, ku­ris jį at­sta­tytų Ede­no so­de ir at­gim­dytų iš nau­jo, – jam ne­rei­kia kitų darbų, ku­riais pats galėtų pa­siek­ti ir išlai­ky­ti ištei­si­ni­mą; bet tam, kad ne­veltėdžiautų ir įvyk­dytų sa­vo kūno po­rei­kius, ti­ki­nč­ia­jam skir­ta tuos dar­bus da­ry­ti lais­vai ir vien tik tam, kad pa­tiktų Die­vui. Ka­dan­gi ne­sa­me vi­siškai išgelbėti ir mūsų tikėji­mas bei meilė kol kas nėra to­bu­li, todėl jie tu­ri stiprėti bei aug­ti – bet ne išori­niais dar­bais, o pa­tys.

Pa­našiai kaip įšven­tin­tas vys­ku­pas – jis šven­ti­na bažny­č­ią, at­lie­ka vaikų kon­fir­ma­ci­ją ar ki­tas sa­vo pa­rei­gas, bet šie dar­bai jo ne­da­ro vys­ku­pu. Jei prieš tai jis nebūtų įšven­tin­tas į vys­ku­pus, tai vi­si šie jo at­lie­ka­mi dar­bai būtų ne­tik­ri. Taip pat ir krikščio­nis, pašven­tin­tas per tikėji­mą, da­ro ge­rus dar­bus, bet šie ne­da­ro jo ge­res­niu ir dau­giau ne­pašven­ti­na, nes tai at­lie­ka tik tikėji­mas. Jei žmo­gus pir­miau ne­pa­ti­ki ir ne­tam­pa krikščio­ni­mi, vi­si jo dar­bai yra ne­tikę – tie­siog kvai­los, baus­ti­nos, vel­niškos nuodėmės.

Todėl tei­sin­gi šie du tvir­ti­ni­mai: “Ge­ri, die­vo­bai­min­gi dar­bai nie­kuo­met ne­pa­da­ro žmo­gaus ge­ru ir die­vo­bai­min­gu, bet ge­ras, pa­mal­dus žmo­gus da­ro to­kius dar­bus”. “Blo­gi dar­bai nie­ka­da ne­da­ro žmo­gaus blogu, bet blogas žmo­gus da­ro blogus dar­bus”. Būti­na, jog, prieš da­ry­da­mas ge­rus dar­bus, as­muo visų pir­ma būtų ge­ras ir pa­mal­dus, o šie ge­ri dar­bai ky­la iš žmo­gaus jau ta­pu­sio ge­ru, kaip pa­sakė Kris­tus: “Ge­ras me­dis ne­ga­li nešti blogų vai­sių, nei blo­gas me­dis – gerų” (Mt, 7, 18). Aki­vaiz­du, jog ne vai­siai “neša” medį, kad medžiai ne­au­ga ant vai­sių, bet medžiai neša vai­sius ir vai­siai au­ga ant medžių. Todėl kaip yra būti­na, kad medžiai būtų ank­sč­iau už vai­sius, ir kaip vai­siai ne­da­ro medžių nei ge­rais, nei blo­gais, taip ir žmo­gus, kaip as­muo, pir­miau­sia tu­ri būtų ge­ras ar­ba blo­gas, kad galėtų da­ry­ti ge­rus ar­ba pik­tus dar­bus. Ir tie dar­bai ne­pa­da­ro jo ge­ru ar blo­gu, bet būtent jis da­ro ge­rus ar­ba blo­gus dar­bus.

Tai mes ma­to­me vi­suo­se kūri­niuo­se: ge­ras ar­ba blo­gas na­mas ne­su­ku­ria ge­ro ar­ba blo­go dai­lidės, bet ge­ras ar­ba blo­gas dai­lidė pa­sta­to ge­rą ar­ba blo­gą na­mą. Joks dar­bas ne­pa­da­ro meist­ro pa­gal sa­vo pa­vi­da­lą, priešin­gai – jis yra toks, koks yra meist­ras. Taip yra ir su žmo­gaus dar­bais. Jis ti­ki ar­ba ne­ti­ki, todėl ir jo dar­bai yra ge­ri ar­ba pik­ti. Ir ne at­virkščiai – lyg jo dar­bai nuspręstų, ar žmo­gus tei­sus ir ti­kin­tis. Kaip dar­bai žmo­gaus ne­pa­da­ro ti­ki­nč­io, taip ne­pa­da­ro jo ir tei­saus. Bet kaip tikėji­mas pa­da­ro tei­siu, taip tikėji­mas da­ro ir ge­rus dar­bus.

Ka­dan­gi dar­bai nie­ko neištei­si­na, ir žmo­gus tu­ri būti tei­sus prieš tai, kol im­sis ge­ro dar­bo, aki­vaiz­du, kad vien tikėji­mas iš ma­lonės per Kristų ir Jo žodį pa­kan­ka­mai žmogų ištei­si­na ir išgelbs­ti. Kad įgytų išgelbėji­mą, krikščio­niui ne­rei­ka­lin­gi jo­kie dar­bai, jo­kie įsta­ty­mai, nes jis lais­vas nuo visų įsta­tymų ir todėl laisvėje da­ro vis­ką, neieško­da­mas sa­vo nau­dos ar išgelbėji­mo, nes jis jau yra išgelbėtas ir vis­ko tu­ri dėl sa­vo tikėji­mo ir Die­vo ma­lonės; da­bar jis tik sten­gia­si pa­tik­ti Die­vui. Ki­ta ver­tus, ne­ti­kin­č­io­jo joks ge­ras dar­bas ne­ve­da į ištei­si­ni­mą ir išgelbėji­mą. Bet ir jo­kie blo­gi dar­bai ne­ga­li pa­da­ry­ti jo blogu ir pra­keik­tu, – tik ne­tikėji­mas, ku­ris as­menį pa­da­ro blogu ir da­ra­nč­iu blogus dar­bus. Žmo­gus yra ge­ras ar­ba blo­gas, ir tai ky­la ne iš darbų, bet iš tikėji­mo ar­ba ne­tikėji­mo, kaip sa­ko vie­nas išmin­tin­gas vy­ras: “Visų nuodėmių pradžia yra pa­si­trau­ki­mas nuo Die­vo ir ne­pa­si­tikėji­mas Juo”. Ir šven­ta­sis Pau­lius sa­ko: “Nes at­ei­nan­tis pas Die­vą tu­ri tikėti” (Žyd 11, 6). Taip pat mo­ko ir Kris­tus: “Jei me­dis yra ge­ras, tai ir jo vai­sius bus ge­ras; jei me­dis blo­gas, tai ir jo vai­sius bus blo­gas”, lyg norėda­mas pa­sa­ky­ti: “Kas no­ri turėti ge­rus vai­sius, pir­miau­sia te­gu pa­so­di­na ir išau­gi­na ge­rą medį”. Tai­gi kas no­ri da­ry­ti ge­rus dar­bus, tu­ri pradėti ne nuo darbų, bet nuo as­mens, ku­ris da­rys tuos dar­bus. As­mens gi nie­kas ne­pa­da­ro ge­ru, vien tik tikėji­mas, ir nie­kas ne­pa­da­ro blo­gu, kaip vien ne­tikėji­mas. Tai tie­sa, jog žmo­nių aky­se dar­bai da­ro žmogų ge­ru ar­ba blo­gu, jie išskir­ti­nai pa­ro­do, kas yra ge­ras ar blo­gas, kaip sa­ko Kris­tus Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą: “Iš jų vai­sių pažin­si­te juos” (Mt 7, 20). Bet vi­sa tai yra pa­viršuti­niška, ir dau­ge­lis žmo­nių klys­ta, pa­si­kliau­da­mi šia išore; rašyda­mi, mo­ky­da­mi, kaip rei­kia da­ry­ti ge­rus dar­bus ir jais būti ištei­sin­tam, nie­ka­da taip ir ne­su­si­mąs­ty­da­mi apie tikėji­mą. Jie ei­na ke­liu, ku­riuo ak­las ve­da ak­lą, kan­ki­na­si dėl dau­ge­lio da­lykų ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia tik­ro ištei­si­ni­mo; apie to­kius šven­ta­sis Pau­lius kal­ba: “Jie lai­ko pa­mal­du­mo išorę, bet išsižada jo jėgos <…> vi­suo­met mo­ko­si, bet nie­ka­da taip ir ne­pa­sie­kia tie­sos pažini­mo” (2 Tim 3, 5.7).

Tas, ku­ris ne­no­ri nu­klys­ti su to­kiais ak­lai­siais, tu­ri žvelg­ti to­liau nei tik į dar­bus, įsa­ky­mus ir mo­ky­mus apie dar­bus. Jis tu­ri pažvelg­ti į žmogų ir pa­klaus­ti – kaip jis ištei­si­na­mas? Nes žmogų ištei­si­na ne įsa­ky­mai ar dar­bai, bet tik Die­vo žodis (tai yra Jo ma­lonės pažadas) ir tikėji­mas, jog vi­sa garbė pri­klau­so Die­vui, jog Jis ištei­si­na mus ne dėl mūsų darbų, bet dėl sa­vo ma­lo­nin­go Žo­džio, do­va­nai ir iš di­de­lio gai­les­tin­gu­mo (1 Kor 1, 21). Vien iš to leng­va su­pras­ti, kodėl ge­ri dar­bai yra at­me­ta­mi ar­ba pri­pažįsta­mi, ir kaip rei­kia ver­tin­ti vi­sus mo­ky­mus, mo­ka­nč­ius apie ge­rus dar­bus. Nes iškrypę aiški­ni­mai ir klai­din­gos nuo­monės apie tai, jog esa­me ištei­sin­ti ir išgelbėti per dar­bus, yra ne­ge­ri ir vi­siškai pa­smerk­ti, – to­kie mo­ky­mai neneša laisvės ir ne­ger­bia Die­vo ma­lonės, ku­ri vie­nin­telė per tikėji­mą ištei­si­na ir gelbs­ti. Dar­bai neįsten­gia to at­lik­ti, nors to ir sie­kia, pri­skir­da­mi sau vi­są garbę ir ma­lonę.

Mes ne­at­me­ta­me gerų darbų dėl jų pa­čių, o tik dėl iškreip­to aiški­ni­mo ir klai­dingų su­vedžio­ja­nčių nuo­mo­nių, ku­rios nėra ge­ros ir kiek­vie­ną ap­gau­dinėja lyg plėšrūs vil­kai avių kai­liuo­se (Mt 7, 15). Ta­č­iau šio klai­din­go aiški­ni­mo apie dar­bus neįma­no­ma nu­galėti ten, kur nėra tikėji­mo. Tie “šven­tie­ji pa­gal dar­bus” klys­ta tol, kol atėjęs tikėji­mas ne­su­griau­na to ap­si­ga­vi­mo. Kūnas ne­pajėgia pats iš savęs nei jo išva­ry­ti, nei at­pažin­ti, bet lai­ko jį bran­giu, pa­lai­min­tu da­ly­ku; dėl to tiek daug žmo­nių yra su­klai­din­ti. Rašyti ir pa­moks­lau­ti apie at­gai­lą, išpažintį ir nuodėmių at­lei­di­mą yra ge­rai, bet jei tai ne­ve­da į tikėji­mą, tai vi­so la­bo tėra vel­niškas, su­vedžio­jan­tis mo­ky­mas. Kris­tus, kaip ir Jo­nas Krikšty­to­jas, tarė ne tik­tai “At­gai­lau­ki­te” (Mt 3, 2; 4, 17), bet ir pridėjo tikėji­mo žodį: “Pri­siar­ti­no Die­vo ka­ra­lystė”. Rei­kia pa­moks­lau­ti ne tik pir­mąjį, bet abu Die­vo žodžius. Tu­ri­me skelb­ti ir se­na, ir nau­ja iš sa­vo šir­dies lo­by­no: kaip įsta­ty­mo bal­są, ly­giai taip ir ma­lonės žodį (Mt 13, 52). Įsta­ty­mą rei­kia pa­moks­lau­ti, kad nu­sidėjėlius apimtų baimė ir jie su­voktų sa­vo nuodėmes, kad jie imtų gailėtis ir at­si­verstų. Ta­č­iau to ne­pa­kan­ka, tu­ri­me skelb­ti ir ki­tą žodį – ma­lonės pažadą, mo­ky­ti tikėji­mo, be ku­rio įsta­ty­mas, at­gai­la ir vi­sa ki­ta yra be­reikšmiai. Daug pa­moks­li­ninkų pa­moks­lau­ja apie at­gai­lą dėl nuodėmių ir ma­lonę, bet jie ne­aiški­na Die­vo įsta­ty­mo, ku­ris mo­ko, iš kur ir kaip at­ei­na at­gai­la ir ma­lonė. Nes at­gai­la ky­la iš įsta­ty­mo, tikėji­mas – iš Die­vo pažadų (Rom 10, 17), ir taip žmo­gus tikėda­mas die­viškais žodžiais yra ištei­si­na­mas ir išaukšti­na­mas po to, kai jis per Die­vo įsta­ty­mo baimę bu­vo at­ves­tas į Jo pažini­mą. “Va­ka­re būna verks­mas, bet ry­te džiaugs­mas” (Ps 30, 6). Tai pa­sa­ky­ta apie vi­sus dar­bus ap­skri­tai ir apie dar­bus, ku­riuos krikščio­nis da­ro sa­vo nau­dai.

Da­bar pa­kalbėki­me dau­giau apie dar­bus, ku­riuos jis da­ro ki­tiems žmonėms. Nes žmo­gus gy­ve­na ne tik sau vie­nam ir ne tik sa­vo mir­tin­gam kūnui, bet ir vi­siems žmonėms. Krikščio­nis pažabo­ja sa­vo kūną, kad galėtų nuoširdžiau ir lais­viau tar­nau­ti ki­tiems, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Nie­kas iš mūsų ne­gy­ve­na sau, ir nie­kas ne­miršta sau. Jei gy­ve­na­me – gy­ve­na­me Viešpa­č­iui, jei miršta­me – miršta­me Viešpa­č­iui” (Rom 14, 7-8). Todėl krikščio­nis ne­ga­li gy­ven­ti be darbų ki­tiems; jis tu­ri su jais kalbėti, kur­ti, nors šie dar­bai ne­at­neša jo­kios nau­dos jo tei­su­mui ir išgelbėji­mui. Todėl jo nuo­sta­ta – tar­nau­ti ir būti nau­din­gam ki­tiems žmonėms ir ne­si­im­ti nie­ko, išsky­rus tai, kas at­neša nau­dą ar­ti­mui.

Apašta­las ra­gi­na mus dar­buo­tis taip, kad su­gebėtu­me duo­ti sto­ko­ja­nč­iam, nors jis taip pat galėtų pa­sa­ky­ti, jog mums rei­kia dirb­ti tam, kad apr­ūpin­tu­me pa­tys sa­ve. Vis dėlto jis sa­ko: “<…> kad galėtų duo­ti sto­ko­ja­nč­iam” (Ef 4, 28). Tai yra krikščio­niškų darbų pa­grin­das – turėda­mi pa­guo­dą, ga­li­me dar­buo­tis, įgy­ti ir atidėti lėšas, padėda­mi tiems, kas sto­ko­ja, kad to­kiu būdu stip­rie­ji na­riai galėtų tar­nau­ti sil­pnie­siems ir galėtu­me būti Die­vo sūnu­mis, kiek­vie­nas rūpin­da­ma­sis ki­tu ir dar­buo­da­ma­sis dėl ki­to, nešda­mi vie­ni kitų naštas ir tuo įvyk­dy­da­mi Kris­taus įsta­ty­mą (Gal 6, 2). Tai yra tik­ras krikščio­niškas gy­ve­ni­mas. Taip tikėji­mas iš tiesų vei­kia kar­tu su mei­le ir džiaugs­mu, kaip mo­ko šven­ta­sis Pau­lius ga­la­tus (Gal 5, 6). Todėl jis, mokęs fi­li­pie­č­ius apie tai, kiek jie tur­tin­gi per tikėji­mą Kris­tu­mi, sa­ko: “Tai­gi, jei yra pas jus koks pa­ra­gi­ni­mas Kris­tu­je, jei ko­kia meilės pa­guo­da, jei koks ben­dra­vi­mas dva­sio­je, jei nuošir­di meilė ir gai­les­tin­gu­mas, tai pa­da­ry­ki­te ma­no džiaugs­mą to­bu­lą, būda­mi vie­nos min­ties, turėda­mi to­kią pat meilę, būda­mi vie­nin­gi ir darnūs. Ne­da­ry­ki­te nie­ko iš sa­va­nau­dišku­mo ar dėl tuščios garbės, bet nuo­lan­kiai lai­ky­ki­te vie­nas ki­tą aukštes­niu už sa­ve; ir kiek­vie­nas težiū­ri ne sa­vo, bet to, kas tar­nau­ja ki­tam” (Fil 2, 1-4). Ma­tosi, jog šven­ta­sis Pau­lius tai pa­tei­kia kaip krikščio­niško gy­ve­ni­mo tai­syklę, teig­da­mas, kad vi­si dar­bai tu­ri būti nu­kreip­ti ki­to gerbū­viui, nes kiek­vie­no tikėji­me yra to­kie di­de­li tur­tai, kad vi­si ki­ti jo dar­bai ir vi­sas gy­ve­ni­mas pa­pra­sč­iau­siai yra li­ku­tis ar­ba per­tek­lius, ku­riuo jis lais­va va­lia ir tau­riai da­li­na­si su sa­vo ar­ti­mu, – t.y. da­ro jam ge­ra ir tar­nau­ja iš lais­vos meilės. To pa­vyz­dys Pau­liui yra Kris­tus: “Kiek­vie­nas te­mąs­to kaip Kris­tus: Jis, būda­mas Die­vo at­vaiz­das, ne­lai­ky­da­mas apiplėšimu būti ly­giu Die­vui, at­si­sakė to ir pri­siėmė tar­no pa­vi­da­lą, pa­si­darė pa­našus į žmo­nes ir ta­po išvaiz­da kaip žmo­gus. Jis nu­sižemi­no ir ta­po klus­nus iki mir­ties” (Fil 2, 5-8). Šį ma­lo­nin­gą apašta­lo žodį mums bu­vo užtemdę tie, ku­rie vi­siškai ne­su­pran­ta to­kių jo žodžių, kaip “Die­vo at­vaiz­das”, “tar­no pa­vi­da­las”, “pa­našus į žmo­nes”, “išvaiz­da tapęs kaip žmo­gus”. Štai ką šven­ta­sis Pau­lius tu­ri ome­ny: nors Kris­tus bu­vo pil­nas Die­vo at­vaiz­das, turėjo to­bu­las do­ry­bes ir Jam ne­reikėjo nei darbų, nei ka­nč­ios tam, kad įgytų tei­su­mą ir išgelbėji­mą, vis dėlto Jis tuo ne­pa­si­didžia­vo ir prieš mus ne­si­aukšti­no, nors teisėtai galėjo taip elg­tis. Bet, priešin­gai, Jis gy­ve­no, dir­bo, kentėjo ir mirė taip, kad būtų pa­našus į ki­tus žmo­nes, – ir išvaiz­da, ir po­el­giais būtų žmo­gu­mi – taip, lyg Jam vi­so to reikėtų ir Jis nebūtų Die­vo at­vaiz­das. Bet vi­sa tai Jis darė dėl mūsų, kad pa­tar­nautų mums, ir kad vis­kas, ko Jis pa­si­ekė, būda­mas tar­nu, galėtų pri­klau­sy­ti mums.

Krikščio­nis, kaip ir jo gal­va Kris­tus, tu­ri būti pil­nas tikėji­mo ir pa­si­ten­kinęs sa­vo tikėji­mu, pas­ta­rąjį stip­rin­da­mas, nes tikėji­mas yra krikščio­nio gy­ve­ni­mas, tei­su­mas ir išgelbėji­mas, tikėji­mas duo­da jam vis­ką, ką tu­ri Kris­tus ir Die­vas, kaip bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau ir kaip kal­ba šven­ta­sis Pau­lius: “Nes da­bar, gy­ven­da­mas kūne, gy­ve­nu tikėji­mu į Die­vo Sūnų” (Gal 2, 20). Ir nors krikščio­nis yra vi­siškai lais­vas, ta­č­iau, ki­ta ver­tus, tu­ri sa­va­no­riškai tap­ti tar­nu, padėti sa­vo ar­ti­mui, ben­drau­ti ir elg­tis su juo taip, kaip Die­vas per Kristų pa­si­elgė ir te­be­siel­gia su juo. Tai jis tu­ri da­ry­ti lais­vai, ne­siek­da­mas nie­ko, išsky­rus Die­vo pa­lan­ku­mo, ir gal­vo­da­mas: “Man, ne­do­ram ir pra­keik­tam žmo­gui, ma­no Die­vas be jo­kių nuo­pelnų, vi­siškai vel­tui ir vien iš gai­les­tin­gu­mo per Kristų ir Ja­me su­teikė vi­siško tei­su­mo ir išgelbėji­mo tur­tus, todėl nuo šiol dau­giau nie­ko ne­be­rei­kia, tik tikėti, ir vis­kas. Kodėl gi man tuo­met su džiaugs­mu ir no­riai, iš vi­sos šir­dies ne­da­ry­ti to, kas to­kiam Tėvui, ku­ris išlie­jo man sa­vo neįkai­no­ja­mas gėry­bes, pa­tin­ka ir yra pri­im­ti­na? Todėl aš pa­sišvęsiu sa­vo ar­ti­mui, kaip ir Kris­tus man, ne­da­ry­siu šia­me gy­ve­ni­me nie­ko, išsky­rus tai, kas, ma­no aki­mis žiū­rint, yra būti­na, nau­din­ga ir ge­ra ma­no ar­ti­mui, ka­dan­gi per tikėji­mą tu­riu Kris­tu­je visų gėry­bių per­tek­lių”. Su­pras­ki­te, kad iš tikėji­mo ky­la meilė ir džiaugs­mas Viešpa­ty­je, o iš meilės – lais­vas ir džiaugs­min­gas gy­ve­ni­mas, ku­rio esmė – tar­nau­ti ar­ti­mui, ne­sie­kiant at­ly­gi­ni­mo. Nes žmo­gus tar­nau­ja ne tam, kad kuo nors įpa­rei­gotų ki­tus. Jis neišski­ria draugų ir priešų ir ne­mąs­to apie tai, ar šie liks jam dėkin­gi, ar ne, bet no­riai ati­duo­da sa­ve ir vis­ką, ką tu­ri, ne­pai­sant to, ar jis tuo nu­si­pel­no at­ly­gio, ar at­lie­ka ne­pel­nin­gą dar­bą. Kaip Tėvas vi­sas gėry­bes skirs­to gau­siai ir be at­ly­gio, įsa­ky­da­mas “sau­lei pa­tekėti virš piktų ir gerų” (Mt 5, 45), taip ir Sūnus vyk­do ir pa­ke­lia vis­ką su ne­sa­va­naudišku džiaugs­mu, ku­ris su­tei­kia Jam pa­si­ten­ki­ni­mą. Jei mes pri­pažįsta­me mums duo­tas didžias ir bran­gias do­va­nas, mūsų šir­dys, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius, per Šven­tą­ją Dva­sią bus pil­nos meilės (Rom 5, 5), ku­ri da­ro mus lais­vus, džiaugs­min­gus, vi­sa ga­lin­čius dar­bi­nin­kus ir nu­galėto­jus vi­suo­se siel­var­tuo­se, mūsų ar­timųjų tar­nus ir, be to, viešpa­č­ius virš vis­ko. Ta­č­iau tiems, ku­rie ne­pri­pažįsta do­vanų, at­ei­na­nčių per Kristų, Kris­tus gimė vel­tui; jie ei­na sa­vo ke­liu, vyk­dy­da­mi sa­vo dar­bus, ir nie­ka­da ne­pa­ti­ria ko nors aukštes­nio. Kaip mūsų ar­ti­mas sto­ko­ja, ko mes esa­me per­tekę, taip ir mes sto­ko­jo­me prieš Die­vą, ne­turėda­mi Jo ma­lonės. Va­di­na­si, mes tu­ri­me ne­sa­va­nau­diškai padėti sa­vo ar­ti­mui, pa­nau­do­da­mi sa­vo kūną ir jo dar­bus, nes dan­giška­sis Tėvas Kris­tu­je ne­sa­va­nau­diškai atėjo mums į pa­gal­bą. Kiek­vie­nas tu­ri tap­ti ki­tam lyg Kris­tus, kad galėtu­me būti Kris­tu­mi vie­nas ki­tam ir Kris­tus galėtų būti tas pats vi­suo­se, t. y. kad galėtu­me tap­ti tik­rais krikščio­ni­mis.

Kas gi tuo­met ga­li sa­vo pro­tu aprėpti krikščio­niško gy­ve­ni­mo tur­tus ir šlovę? Šis gy­ve­ni­mas ga­li vis­ką ir vis­ką tu­ri, ir jam nie­ko ne­trūksta. Jis viešpa­tau­ja virš nuo­dė­mės, mir­ties ir pra­ga­ro ir tuo pat me­tu tar­nau­ja ir at­neša nau­dą vi­siems žmonėms. Bet, de­ja, mūsų die­no­mis toks gy­ve­ni­mas pa­sau­ly­je yra re­te­nybė. Apie jį ne­pa­moks­lau­ja­ma ir jo ne­sie­kia­ma. Mes nie­ko nežino­me apie sa­vąjį var­dą, nežino­me, kodėl esa­me krikščio­nys ir nešio­ja­me šį var­dą. Žino­ma, Kris­taus gar­bei mus va­di­na ne todėl, kad Jo nėra tarp mūsų, bet todėl, kad Jis gy­ve­na mu­my­se, – mes ti­ki­me Juo ir esa­me lyg kristūs vie­nas ki­tam, elg­da­mie­si ar­ti­mo atžvil­giu taip, kaip el­gia­si su mu­mis Kris­tus. Bet šiais lai­kais žmo­giškos dok­tri­nos ne­mo­ko mus siek­ti ko nors ki­to, išsky­rus as­me­ninę nau­dą ir nuo­pel­nus. Iš Kris­taus gi mes pa­darėme “prižiūrėto­ją”, rūstesnį nei Mozė.

Evan­ge­li­jo­je pa­gal Lu­ką (Lk 2, 22) skai­to­me, kad mer­gelė Ma­ri­ja, elg­da­ma­si kaip vi­sos ki­tos mo­te­rys, atėjo į šven­tyk­lą po šešių sa­vai­čių, kai baigėsi Įsta­ty­mo nu­sta­ty­tos ap­si­va­ly­mo die­nos, nors ji ne­bu­vo su­rišta to Įsta­ty­mo ir jai, ly­gi­nant su ki­to­mis, ne­reikėjo ap­si­va­ly­mo. Bet ji tai at­li­ko iš ne­sa­va­nau­diškos meilės, nes ji ne­nie­ki­no kitų mo­terų, todėl ir pa­si­li­ko su jo­mis kar­tu. Ji ne­bu­vo ištei­sin­ta šiuo dar­bu, bet, būda­ma tei­si, at­li­ko jį no­riai ir ne­sa­va­nau­diškai. Taip tu­ri būti at­lie­ka­mi ir mūsų dar­bai, – ne tam, kad per juos būtu­me ištei­sin­ti. Dar prieš juos at­lik­da­mi esa­me teisūs per tikėji­mą, todėl tu­ri­me vis­ką da­ry­ti ne­sa­va­nau­diškai ir su džiaugs­mu kitų la­bui.

Šventasis Pau­lius lei­do api­pjaus­ty­ti Ti­mo­tiejų ne dėl to, kad tai bu­vo būti­na, bet, kad sil­pno tikėji­mo judėjams ne­duotų priežas­ties pa­si­pik­tin­ti. Ki­ta ver­tus, jis ne­norėjo leis­ti api­pjaus­ty­ti Ti­to, nes im­ta aiškin­ti, jog tas api­pjaus­ty­mas rei­ka­lin­gas išgelbėji­mui gau­ti. Šven­ta­sis Pau­lius ne­norėjo įžeis­ti ar pa­nie­kin­ti kie­no nors sil­pną tikėji­mą ir lai­ki­nai nu­si­leis­da­vo to žmo­gaus va­liai, ly­giai taip pat jis troško, kad žmonės, gi­nan­tys gerų darbų būti­nu­mą įgy­jant tei­su­mą, ne­nie­kintų tikėji­mo laisvės. Tam, kad vi­sus at­verstų į tikėji­mo laisvę, jis pa­si­rin­ko kom­pro­mi­so ke­lią: at­sar­giai elgėsi su sil­pnai­siais, bet vi­sa­da išsto­da­vo prieš užsis­pyrėlius. Mes ir­gi tu­ri­me uo­liai pa­lai­ky­ti pa­sil­pu­siuo­sius tikėji­me, kaip pa­sa­ky­ta laiške Ro­mie­čiams (Rom 14, 1), bet tu­ri­me tvir­tai pa­si­priešin­ti mo­ky­to­jams, tei­gian­tiems, jog ge­ri dar­bai at­neša išgelbėji­mą.

Taip ir Kris­tus Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą (Mt 17, 24-27), kai iš Jo mo­ki­nių bu­vo pa­rei­ka­lau­tas mo­kes­tis už šven­tyk­lą, pa­klausė Pet­ro, ar ka­ra­liaus vai­kai yra lais­vi nuo šio mo­ke­sč­io, Pet­ras at­sakė, jog taip. Bet vėliau Jėzus liepė Pet­rui ei­ti prie ežero, sa­ky­da­mas: “Kad mes jų ne­pa­pik­tin­tu­me, eik, iš pir­mos su­gau­tos žuvies išimk pi­ni­gą ir duok jį už ma­ne ir už sa­ve”. Tai pui­kus šio mo­ky­mo pa­vyz­dys, nes Kris­tus sa­ve ir sa­vuo­sius va­di­na ka­ra­liaus vai­kais, tais, ku­rie nie­ko ne­sto­ko­ja, ta­č­iau sa­va­no­riškai pa­klūsta ki­tiems, tar­nau­ja ir mo­ka mo­ke­sč­ius. Šis Kris­taus dar­bas bu­vo rei­ka­lin­gas ir pa­si­tar­na­vo Jo tei­su­mui ir išgelbėji­mui, taip ir vi­si ki­ti Jo ir Jo krikščio­nių dar­bai yra nau­din­gi išgelbėji­mui, nes vi­si jie yra tar­na­vi­mas lais­va va­lia kitų no­rams ir la­bui. Taip pat vi­si pa­moks­li­ninkų, vie­nuo­lynų ir se­ne­lių prie­glaudų at­lie­ka­mi dar­bai tu­ri būti nu­kreip­ti kitų no­rams įgy­ven­din­ti, pažabo­ti sa­vo kūną, duo­ti ki­tiems pa­vyzdį. Ta­č­iau vi­suo­met rei­kia at­si­min­ti, kad per tai neįgy­ja­mas tei­su­mas ir išgelbėji­mas, – tai pa­sie­kia­ma tik tikėji­mu.

To mo­ko ir šven­ta­sis Pau­lius (Rom 13, 1-7, Tit 3, 1); krikščio­nys tu­ri pa­klus­ti pa­sau­lie­ti­nei valdžiai ne todėl, kad per tai būtų ištei­sin­ti, bet kad jie ki­tiems ir vy­res­ny­bei tar­nautų sa­vo no­ru ir da­rytų sa­vo dar­bus iš meilės ir lais­va va­lia.

Kiek­vie­nas, ku­ris tai su­pran­ta, ga­li leng­vai įvyk­dy­ti ne­su­skai­č­iuo­ja­mus po­piežiaus, vys­kupų, vie­nuo­lynų, ku­ni­gaikščių ir val­di­ninkų įsa­ky­mus ir įsta­ty­mus, ku­riuos kai ku­rie pa­mišę ga­ny­to­jai vyk­do, lyg jie būtų rei­ka­lin­gi išgelbėji­mui, ir va­di­na juos “bažny­č­ios įsa­ky­mais”, nors tai ne­tei­sin­ga. Nes lais­vas krikš­čio­nis kal­ba taip: “No­riu pas­nin­kau­ti, mels­tis, da­ry­ti tai ir tai, kaip pa­rašyta, ne to­dėl, kad taip rei­kia ar kad per tai at­ei­na tei­su­mas ir išgelbėji­mas, bet todėl, kad no­riu gerb­ti po­piežiaus, vys­ku­­po, ben­druo­menės, ma­no po­no ar ma­no bro­lio no­rus, tar­nau­ti jiems ir pa­ro­dy­ti pa­vyzdį, – taip, kaip Kris­tus, ku­ris pa­darė ir at­li­ko daug di­des­nių da­lykų, nors Jam to daug mažiau reikėjo. Ir nors ti­ro­nai da­ro ne­tei­sy­bes, prie­šin­tis tam man ne­nau­din­ga tol, kol tai ne­su­ky­la prieš Die­vą”. Iš to kiek­vie­nas ga­li su­si­da­ry­ti aiškią nuo­monę apie vi­sus dar­bus ir įsa­ky­mus, apie skir­tu­mus tarp jų ir taip ga­li at­skir­ti ak­lus ir blo­gus ga­ny­to­jus nuo tei­singų. Nes bet koks dar­bas, ku­ris nėra da­ro­mas, kad pa­tar­nautų ki­tam, ar­ba ku­ris su­ky­la prieš Die­vą, nėra ge­ras krikščio­niškas dar­bas. Dėl to aš bai­mi­nuo­si, jog mūsų lai­kais yra la­bai mažai bažny­čių, prie­glaudų, vie­nuo­lynų, pa­maldų, su­da­rytų tes­ta­mentų, ku­rie būtų iš tiesų krikščio­niški, taip pat tikrų pas­ninkų ir maldų, prak­ti­kuo­jamų kai ku­rių šventųjų die­no­mis. Bi­jau, kad vi­sa­me ta­me dažnas žmo­gus ieško tik sa­vo nau­dos, veng­da­mas at­gai­lau­ti už sa­vo nuodėmes ir tap­ti pa­lai­min­tu. Vi­sa tai ky­la dėl to, kad ne­­pažįsta­ma tikėji­mo ir krikščio­niškos laisvės. Taip pat dėl to, kad kai ku­rie ak­li ga­ny­to­jai ga­no žmo­nes ir pa­moks­lau­ja, su­gal­vo­da­mi įvai­riau­sių bažny­ti­nių at­lei­dimų* ir ne­pa­moks­lau­ja tikėji­mo. Todėl krikščio­niška laisvė žūsta. Bet aš tau pa­ta­riu: jei no­ri šelp­ti, mels­tis, pas­nin­kau­ti – da­ryk tai ne­mąs­ty­da­mas, jog da­rai kažką ge­ro, ir turėsi iš to nau­dą. Būk lais­vas, kad ki­ti žmonės galėtų mėgau­tis ta­vo ge­ru­mu ir tai išeitų jiems į ge­ra, – tuo­met būsi ge­ras krikščio­nis. Ką tau ga­li duo­ti ta­vo ge­ri dar­bai, ku­rie rei­ka­lin­gi kūnui pažabo­ti? Tau užten­ka tik tikėti, nes per tai Die­vas tau su­teikė vi­sus da­ly­kus. Žiūrėk, vi­sos Die­vo gėrybės te­ka nuo vie­no žmo­gaus prie ki­to ir yra tos pa­č­ios vi­siems, kad kiekvienas galėtų pri­im­ti jas iš sa­vo ar­ti­mo. Iš Kris­taus vi­sos gėrybės te­ka į mus, nes Jis priėmė mus, lyg būtų kaip mes. Iš mūsų jos tu­ri tekėti į tuos, ku­riems jų rei­kia, ir taip aš tar­si ga­liu pa­teik­ti Die­vui sa­vo ti­kėji­mą ir tei­su­mą, kad pri­den­gč­iau sa­vo ar­ti­mo nuo­dė­mes, pa­si­im­da­mas jas ant savęs, ir ne­da­ry­ti nie­ko ki­to dau­giau, kaip ir Kris­tus pa­si­elgė mūsų atžvil­giu. Tai yra meilės esmė ir tik­ro­ji pri­gim­tis. Todėl apašta­las kal­ba, kad meilė ieško ne sa­vo, bet ar­ti­mo nau­dos (1 Kor 13, 5). Tad ga­li­ma pa­da­ry­ti išva­dą, jog krikščio­nis ne­gy­ve­na sa­vy­je, bet gy­ve­na Kris­tu­je ir sa­vo ar­ti­ma­ja­me: Kris­tu­je gy­ve­na tikėji­mu, ar­ti­ma­ja­me – mei­le. Tikėji­mu jis ky­la į Die­vą, to­liau vėl grįžta mei­le iš Die­vo ir pa­si­lie­ka Die­ve ir Jo meilėje, kaip pa­sakė Kris­tus: “Jūs ma­ty­si­te at­vi­rą dangų ir an­ge­lus, nužen­gia­nč­ius ir užžen­gia­nč­ius ant Žmo­gaus Sūnaus” (Jn 1, 51). Kaip ma­to­me ir kaip šven­ta­sis Pau­lius sa­ko, tai yra tik­ra dva­sinė krikščio­niška laisvė, ku­ri išlais­vi­na širdį nuo visų nuodėmių, įsta­tymų ir įsa­kymų (1 Tim 1, 9). Ji pra­noks­ta vi­sas ki­tas lais­ves taip, kaip dan­gus pra­našes­nis už žemę. Te­su­tei­kia mums Die­vas to­kią laisvę, kad galėtu­me ją su­pras­ti ir išsau­go­ti! Amen.

Pa­ga­liau reikėtų pri­dur­ti dar šį tą dėl tų, ku­riems neįma­no­ma pa­sa­ky­ti taip ge­rai, kad jie su­prastų tai tei­sin­gai. Abe­jo­ju, ar jie su­pras net tai, kas čia bus pa­sa­ky­ta. Dau­ge­lis, išgirdę apie tikėji­mo laisvę, kaip­mat pa­da­ro ją pre­teks­tu kūno dar­bams, ma­ny­da­mi, jog da­bar jiems vis­kas leis­ta. Jie sie­kia pa­ro­dy­ti, kad da­bar esą lais­vi žmonės ir krikščio­nys, nes nie­ki­na ir ne­vyk­do ri­tu­alų, tra­di­cijų ir žmo­giškų įsta­tymų. Lyg jie būtų krikščio­nys todėl, kad ne­pas­nin­kau­ja, kai ki­ti pas­nin­kau­ja, ar ne­val­go mėsos nu­sta­ty­to­mis die­no­mis, ar­ba todėl, kad ne­si­meldžia tra­di­cinėmis mal­do­mis ir ty­č­io­ja­si iš žmo­giškų prie­sakų, nors tuo pa­č­iu vis dėlto nie­ki­na ir vi­sa ki­ta, kas yra krikščio­nybėje. Jų priešin­gybė yra tie, ku­rie pa­si­kliau­ja ri­tu­alų vyk­dy­mu, lyg jie būtų išgelbėti dėl to, jog nu­sta­ty­to­mis die­no­mis pas­nin­kau­ja ar­ba su­si­lai­ko nuo mėsos, ar­ba meldžia­si tam tik­ro­mis mal­do­mis. To­kie žmonės bažny­č­ios ar jos tėvų įsa­kus pa­ve­rč­ia pa­si­didžia­vi­mo da­ly­ku ir vi­siškai ne­sirū­pi­na tikėji­mo es­me. Aki­vaiz­du, jog ir vie­ni, ir ki­ti klys­ta, nes ne­su­pran­ta pa­grin­di­nių išgelbėji­mo da­lykų ir su­ke­lia daug triukšmo dėl ant­ra­ei­lių ir ne­reikšmingų da­lykų. Bet daug pui­kes­nis apašta­lo Pau­liaus mo­ky­mas, ku­ris ra­gi­na pa­si­rink­ti “auk­so vi­durį” ir smer­kia abu kraštu­ti­nu­mus, sa­ky­da­mas: “Kas val­go, te­ne­nie­ki­na to, ku­ris ne­val­go; kas ne­val­go, te­ne­tei­sia val­ga­nč­io­jo” (Rom 14, 3). Matosi, kad tie, ku­rie ne­ger­bia apeigų ne iš tikėji­mo ir įsi­ti­ki­ni­mo, o vien iš nie­ki­ni­mo, ap­si­gau­na, nes apašta­las ne­mo­ko jų nie­kin­ti. To­kie žmonės pu­č­ia­si prieš ki­tus, ro­dy­da­mi sa­vo pažini­mą. An­tra ver­tus, tuos, ku­rie lai­ko­si apeigų, šven­ta­sis Pau­lius mo­ko ne­teis­ti kitų, nes nė vie­nos tų pu­sių veiks­mai vie­na ki­tos atžvil­giu ne­ky­la iš meilės, ku­ri sta­ty­di­na. Dėl šios priežas­ties ver­ta klau­sy­ti Rašto, ku­ris mo­ko, jog ne­tu­ri­me pa­suk­ti nei į dešinę, nei į kairę (Įst 28, 14), bet vyk­dy­ti įsa­ky­mus Vieš­pa­ties, ku­ris yra tei­sus, – įsa­ky­mus, ku­rie “džiu­gi­na širdį” (Ps 18, 9). Kaip žmo­gus ne­tam­pa tei­sus todėl, kad da­ro ge­rus dar­bus ir at­lie­ka apei­gas, ly­giai taip pat jis ne­tam­pa tei­sus vien todėl, kad jų ne­vyk­do ir nie­ki­na.

Mūsų tikėji­mas Kris­tu­mi išlais­vi­na mus ne iš darbų, bet iš klai­din­go požiū­rio į juos – iš kvai­lo manymo, jog ištei­si­ni­mas pa­sie­kia­mas dar­bais. Tikėji­mas gelbs­ti, tai­so ir sau­go mūsų mąs­ty­mą, todėl mes žino­me, kad tei­su­mas ky­la ne iš darbų. Ta­č­iau be darbų ne­ga­li­me ir ne­tu­ri­me ap­si­ei­ti, ly­giai kaip mūsų mir­tin­gas kūnas ne­ga­li ap­si­ei­ti be mais­to ir gėri­mo, nors mūsų tei­su­mas pagrįstas ne jais, bet tikėji­mu. Ne­pai­sant to, šių kūno darbų ne­derėtų at­mes­ti. Šia­me pa­sau­ly­je mes tar­nau­ja­me kūniško gy­ve­ni­mo po­rei­kiams, bet vis dėlto ne­tam­pa­me teisūs dėl jų. “Ma­no ka­ra­lystė ne iš šio pa­sau­lio” (Jn 18, 36), – sa­ko Kris­tus. Vie­nok, Jis ne­sa­ko, kad “ma­no ka­ra­lystė ne čia, t. y. ne šia­me pa­sau­ly­je”. Ir šven­ta­sis Pau­lius sa­ko: “Nors mes esa­me kūne, bet ne­ko­vo­ja­me kūniškai” (2 Kor 10, 3); taip pat: “O da­bar, gy­ven­da­mas kūne, gy­ve­nu tikėji­mu į Die­vo Sūnų” (Gal 2, 20). Tai, ką da­ro­me, – vi­sas mūsų gy­ve­ni­mas, dar­bai ir apei­gos, – yra šio gy­ve­ni­mo po­rei­kiai, są­ly­go­ti mėgi­ni­mo pažabo­ti kūną. Ne­pai­sant to, esa­me teisūs ne dėl darbų ir apeigų vyk­dy­mo, bet dėl tikėji­mo į Die­vo Sūnų.

Tai­gi krikščio­nis tu­ri pa­si­rink­ti ba­lan­so ke­lią ir pasi­priešin­ti tų dviejų kraštu­ti­numų šali­ninkams. Pradžio­je jis su­tiks ne­kal­bius ir užsis­py­ru­sius apeigų vyk­dy­to­jus, ku­rie, pa­našiai kaip “ku­rč­ios gy­vatės”, ne­no­ri klau­sy­ti išlais­vi­na­nč­ios tie­sos (Ps 58, 5) ir ne­turėda­mi tikėji­mo gi­ria­si sa­vo ce­re­mo­ni­jo­mis, pri­me­ta jas ki­tiems ir sie­kia, kad jos būtų vyk­do­mos, ma­ny­da­mi, jog jos ištei­si­na. To­kie bu­vo pra­ei­ty­je gy­venę judėjai, ne­norėję klau­sy­tis, kaip tei­sin­gai elg­tis. To­kiems krikščio­nis tu­ri priešin­tis, elg­da­ma­sis ne taip, kaip jie rei­ka­lau­ja, bet at­virkščiai, – ašt­riai bei at­vi­rai juos kri­ti­kuo­ti, nes ki­taip jie sa­vo be­die­viš­ko­mis pažiū­ro­mis dau­gelį įtrauks į pa­kly­di­mą. To­kių žmo­nių aki­vaiz­do­je net­gi nau­din­ga val­gy­ti mėsą, pa­žei­džiant pas­nin­kus, ir dėlei tikėji­mo laisvės da­ry­ti tai, ką jie lai­ko didžiulėmis nuodėmėmis. Apie to­kius pa­sa­ky­čiau: “Pa­li­ki­te juos, jie ak­li va­dai”. Būtent taip mąs­ty­da­mas šven­ta­sis Pau­lius ne­apip­jaustė Ti­to, kai judėjai to rei­ka­la­vo. Taip ir Kris­tus pa­tei­si­no sa­vo mo­ki­nius, kai jie sa­ba­to die­ną “išal­ko ir ėmė skin­ti var­pas bei val­gy­ti” (Mt 12, 1-8). Pa­našių pa­vyzdžių yra ir dau­giau.

Ki­ta žmo­nių ka­te­go­ri­ja, su ku­ria su­si­du­ria krikščio­nis, tai neišmin­tin­gi, tamsūs žmonės, sil­pni tikėji­me, – kaip juos va­di­na apašta­las, – ku­rie kol kas ne­ga­li su­vok­ti tikėji­mo laisvės, net jei­gu to ir pa­norėtų (Rom 14, 1). Su to­kiais rei­kia elg­tis at­sar­giai, kad neįžeis­tum jų jaus­mų. Rei­kia nu­si­leis­ti jų sil­pnybėms, kol ga­liau­siai jie įsit­vir­tins tikėji­me. Ka­dan­gi jie mąs­to ir el­gia­si sa­vaip ne dėl užsis­py­ri­mo, bet dėl sil­pno tikėji­mo, tai pas­nin­kai ir vi­sa ki­ta, ką jie lai­ko būti­nais da­ly­kais, te­būna at­lie­ka­mi, kad jų neįžeistų. Tai meilės įsa­ky­mas – meilės, ku­ri nie­kam ne­pa­kenks, bet galės tar­nau­ti vi­siems. Tie žmonės sil­pni ne dėl sa­vo kaltės, bet dėl kaltės sa­vo ga­ny­tojų, ku­rie juos įkinkė į apeigų jun­gą. Jie tu­ri būti išlais­vin­ti nuo to­kių ga­ny­tojų tik vie­nu būdu – pa­moks­lau­jant jiems tikėji­mą ir laisvę. Taip ir šven­ta­sis Pau­lius mo­ko: “Ge­riau ne­val­gy­ti mėsos, ne­ger­ti vy­no ir ne­da­ry­ti nie­ko, dėl ko su­kluptų ta­vo bro­lis” (Rom 14, 21; 1 Kor 8, 13). Ir dar: “Aš žinau, ir esu įsi­ti­kinęs Viešpa­ty­je Jėzu­je, jog nėra nie­ko ne­ty­ro pa­č­io sa­vy­je; tik tam, ku­ris lai­ko tai ne­ty­ra, yra tai ne­ty­ra” (Rom 14, 14). Dėl šios priežas­ties – nors mes ir tu­ri­me ryžtin­gai pa­si­priešin­ti “ri­tu­alų mo­ky­to­jams” ir kruopščiai peržiūrėti po­piežių įsta­ty­mus, ku­riais jie plėšia Die­vo tau­tą – tu­ri­me gailėtis tos ne­di­delės mažumos žmo­­nių, ku­riuos tie be­die­viai ti­ro­nai lai­ko ver­gi­jo­je, – gailėtis jų tol, kol jie išsi­lais­vins. Uo­liai ko­vo­ki­te prieš vil­kus, ta­č­iau gin­ki­te kai­menę. Taip da­ry­si­te, jei aršiai pul­si­te tuos įsta­ty­mus ir jų su­da­ry­to­jus ir tuo pat me­tu vyk­dy­si­te įsta­ty­mus kar­tu su sil­pnai­siais, kol šie at­pažins ti­ro­ni­ją ir su­voks sa­vo laisvę. Jei no­ri­te nau­do­tis sa­vo lais­ve, da­ry­ki­te tai slap­to­je, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Tikėji­mą, kurį tu­ri, išlai­kyk sa­vy­je prieš Die­vą” (Rom 14, 22). Bet būki­te atidūs, kad ne­nau­do­tumėte sa­vo laisvės prieš sil­pnuo­sius. Ki­ta ver­tus, nau­do­kitės sa­vo lais­ve nuo­la­tos ir at­kak­liai prieš ti­ro­nus ir užsis­pyrėlius, kad jie taip pat galėtų pažin­ti, jog yra ne­teisūs, jog jų įsta­ty­mai nie­ko ne­duo­da tei­su­mui ir jie ne­tu­ri teisės tų įsta­tymų nu­sta­tinėti.

Ka­dan­gi mes ne­ga­li­me pra­gy­ven­ti gy­ve­ni­mo be jo­kių apeigų ir darbų, o kap­ri­zin­gam, su­ge­du­siam ir neišsi­la­vi­nu­siam jau­ni­mui rei­kia šių varžtų, kad būtų ap­sau­go­ti nuo ydų, ir ka­dan­gi kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri pažabo­ti sa­vo kūną to­kiais dar­bais, tai būti­na, kad Kris­taus tar­nas būtų įžval­gus ir išti­ki­mas. Jam de­ra taip val­dy­ti krikščio­nis ir taip mo­ky­ti juos vis­ko, kad neįžeistų jų mąs­ty­mo ir tikėji­mo ir kad juo­se neišaugtų kar­ti įta­ri­mo šak­nis, ir kad vi­sa tai jų ne­su­teptų, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius (Žyd 12, 15). Kad jie ne­pra­rastų tikėji­mo ir nebūtų su­klai­din­ti klai­din­go su­pra­ti­mo apie dar­bus, – gal­vo­jant, kad šie ištei­si­na. Jei apie tikėji­mą ne­mo­ko­ma nuo­la­tos, la­bai leng­vai tai išsik­rei­pia ir su­teršia dau­gelį; būtent tai vy­ko iki šios die­nos per žuda­nč­ias, be­die­viškas, sie­lą griau­na­nč­ias mūsų po­piežių ir te­ologų pažiū­ras. Per tai ne­su­skai­č­iuo­ja­ma dau­gybė sielų nuėjo į pra­ga­rą, ir ta­me ga­li­me įžvelg­ti an­ti­kris­to vei­ki­mą.

Trum­piau sa­kant, kaip tur­tas išmėgi­na skur­dą, sėk­min­gas sandėris – išti­ki­mybę, pa­gar­ba – pažemi­ni­mą, iš­kil­mės – sai­kin­gu­mą, ma­lo­nu­mai – išmintį, taip apei­gos ir ce­re­mo­ni­jos išmėgi­na tikėji­mo tei­su­mą. “Ar kas nors ga­li, – klau­sia Sa­lia­mo­nas, – pa­im­ti į užantį ugnį, kad ne­su­degtų jo dra­bužis?” Taip, kaip žmo­gus gy­ve­na tur­te, pa­gar­bo­je, ma­lo­nu­muo­se, taip jis tu­ri gy­ven­ti ir tarp apei­gų, t. y. pa­vojų. Iš tiesų kūdi­kiai, kad nežūtų, tu­ri būti iš­nešio­ti įsč­io­se ir pa­mai­tin­ti auk­lių ran­ko­se, bet jų gy­ve­ni­mui gre­sia pa­vo­jus, jei po to, kai jie pa­au­ga, yra pa­lie­ka­mi tų pa­čių auk­lių priežiū­rai. Ly­giai taip pat ne­pa­tyręs ir užsis­pyręs jau­ni­mas tu­ri būti su­lai­ko­mas ir ap­mo­ko­mas “ge­ležiniais apeigų pa­nč­iais”, nes, priešin­gu at­ve­ju, ne­su­val­dy­ta ener­gi­ja ves juos nuo vie­nos ydos prie ki­tos. Ki­ta ver­tus, jei nuo­lat juos lai­ky­si­me apeigų ver­gi­jo­je, tvir­tin­da­mi, kad tai at­neš ištei­si­ni­mą – pražudy­si­me juos. Ve­rč­iau juos rei­kia mo­ky­ti taip, kad vyk­dytų apei­gas ne tam, kad taptų teisūs, bet kad tos apei­gos su­lai­kytų juos nuo blo­gio, kad būtų ga­li­ma leng­viau juos įtvir­tin­ti tikėji­mo tei­su­me. To neįma­no­ma pa­da­ry­ti, ne­ap­ri­bo­jant jau­nat­viško cha­rak­te­rio karštu­mo.

Apei­gos krikščio­nio gy­ve­ni­me tu­ri užim­ti to­kią vie­tą, ko­kią sta­ty­bi­ninkų ir ama­ti­ninkų gy­ve­ni­me užima mo­de­liai ir brėžiniai. Jie ku­ria­mi ne kaip pa­sto­vi ir ga­lu­tinė kon­struk­ci­ja, bet tik todėl, kad be jų neįma­no­ma nie­ko pa­sta­ty­ti ar su­kur­ti. Kai pa­grin­dinės kon­struk­ci­jos sta­ty­ba baig­ta, mo­de­liai ir brėžiniai ati­de­da­mi į šalį. Ne­pai­sant to, jie nėra nie­ki­na­mi, tie­siog jie ne­be­svarbūs; jei­gu juos nie­ki­na­me, va­di­na­si, ne­tei­sin­gai ver­ti­na­me jų vaid­menį, nes nie­kas ne­lai­ko jų tik­rą­ja ir ga­lu­ti­ne kon­struk­ci­ja. Jei koks nors žmo­gus yra toks kvai­las, kad vi­są gy­ve­ni­mą ne­sirū­pi­na nie­kuo, o tik at­kak­liai ruošia bran­giai kai­nuo­ja­nč­ius pla­nus, mo­de­lius ir sche­mas ir nie­ka­da ne­su­si­mąs­to apie pa­č­ią kon­struk­ci­ją, yra pa­ten­kin­tas to­kiu sa­vo dar­bu, didžiuo­ja­si ir gi­ria­si tuo, tai ne­gi žmo­nės ne­jaus jo atžvil­giu gai­le­sč­io, lai­ky­da­mi jį sie­los li­go­niu? Į apei­gas ir dar­bus mes nežiū­ri­me at­sai­niai, at­virkščiai, tei­kia­me jiems didžiulę reikšmę. Ta­č­iau mes nie­ki­na­me klai­din­gą darbų ver­ti­ni­mą, kad nie­kas ne­gal­votų, jog tai yra tik­ra­sis tei­su­mas, kaip tei­gia tie veid­mai­niai, ku­rie išti­sus gy­ve­ni­mus pašve­nč­ia, kad vyk­dytų uo­lius dar­bus, ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia tiks­lo, dėl ku­rio tie dar­bai tu­ri būti at­lie­ka­mi. Apie juos apašta­las kal­ba, kaip apie “vi­sa­da be­si­mo­ka­nč­ius ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia­nč­ius tie­sos pažini­mo” (2 Tim 3, 7). Tai da­ry­da­mi, jie pa­si­ten­ki­na sa­vo pa­stan­go­mis ir net drįsta teis­ti ki­tus – tuos, iš ku­rių, kaip jie ma­no, “ne­ky­la pa­našus gerų darbų spin­de­sys”. Bet tos Die­vo do­va­nos, ku­rias jie tuščiai eik­vo­ja, jei būtų pri­pil­dy­tos tikėji­mu, galėtų būti pa­nau­do­tos dau­ge­liui di­de­lių pa­sie­kimų – sa­vo ir kitų išgelbėji­mui. Ka­dan­gi žmo­giška pri­gim­tis ir pro­tas linkę tikėti prie­ta­rais, žmonės yra ska­ti­na­mi vyk­dy­ti ge­rus dar­bus ir įsta­ty­mus ir leng­vai pa­ti­ki, kad tik taip pa­sie­kia­mas tei­su­mas. Ka­dan­gi že­miš­ki įsta­tym­da­viai mo­ko juos to pa­ties, jiems tam­pa ne­beįma­no­ma išsi­gelbėti iš darbų ver­gi­jos sa­vo jėgo­mis, ir jie ne­ga­li pa­tys pa­siek­ti tikėji­mo laisvės pažini­mo. To­kiu būdu rei­kia mels­ti, kad Die­vas pa­da­rytų mus the­o­di­dac­ti, t. y. “išmo­ky­tais Die­vo” (Jn 6, 45), ir kad Jis pa­gal sa­vo pažadą įrašytų sa­vo įsta­ty­mą mūsų šir­dy­se, – ki­taip mes ­ne­tu­ri­me vil­ties. Jei Jis pats ne­mo­ko mūsų tos bran­gios išmin­ties (1 Kor 2, 7), tai kūnas ga­li tik teis­ti ir lai­ky­ti ją ere­tiška, nes kūną ji įžeidžia ir todėl jis lai­ko ją kvai­lys­te. Ma­to­me, kad taip ank­sč­iau vy­ko ir su apašta­lais bei pra­našais, kad be­die­viai ir ak­li po­piežiai, kar­tu su sa­vo pad­laižiais taip pat elgėsi ma­no ir pa­našių į ma­ne žmo­nių atžvil­giu. Te­būna Die­vas ma­lo­nin­gas jiems ir mums ir te­apšvie­č­ia mus sa­vo vei­du, kad pažin­tu­me žemėje Jo ke­lią, Jo išgelbėji­mą vi­so­se tau­to­se (Ps 67, 2-3). Te­būna Jis pa­lai­min­tas per amžius (2 Kor 11, 31). Amen.

* *T.y. ne­pro­fe­sio­na­lių dva­si­ninkų
* * Bažny­č­ios tėvų mo­ky­mą
* *Tu­ri­mos ome­ny in­dul­gen­ci­jos.

Iš vokiečių kalbos vertė dr. Deimantas Karvelis

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction