Pabaiga. Skaitykite nuo pradžios

Holger Lahayne

C. Paskutinės mintys: kaip gyventi ginčų akivaizdoje?

  1. Įsiklausyti į kitaip krikštą praktikuojančiųjų argumentus

Britų anglikonų teologas J. Stottas (1921–2011) pabrėžė krikščionių „dvigubo klausymosi“ praktiką: pagarbiai ir nuolankiai klausytis Dievo žodžio, smalsiai ir kritiškai klausytis pasaulio. Turime susipažinti su Dievo žodžiu ir su Dievo pasauliu, kad sugebėtume tinkamai ir šiuolaikiškai paskelbti Jo Gerąją Naujieną šio laikmečio žmonėms.

Pagal Stotto minties analogiją būtų galima papildyti, jog naudinga klausytis ir krikščionių iš kitų tradicijų bei konfesijų. Kaip kiti interpretuoja Biblijos tekstus? Kaip žiūri į krikšto klausimą? Ko galima iš jų pasimokyti? Kur jų mokymo silpnos ir stiprios vietos? Visuomet ieškoti progų pasišnekėti, nes, dalindamiesi informacija, patirtimis bei iššūkiais, mes patarnaujame vieni kitiems ir taip ugdomės. Bendraudami su broliais iš reformatų bažnyčios, baptistai galbūt lengviau pastebėtų savo mokymo silpnesius aspektus, pvz., pagundą idealizuoti savų bendruomenių tyrumą. Ir atvirkščiai –  reformatai baptistų bendruomenėse pamatytų gyvo tikėjimo ir atsivertimo praktikos, kurios dažnai labai trūksta pas juos.

Nepaisant diskusijų, kiekviena bažnyčia turi apsispręsti ir pati pasirinkti praktikuotiną krikšto sampratą. Vienos pasiliks prie vaikų krikšto, kitos toliau reikalaus tikėjimo išpažinimo prieš krikštą (dvigubos praktikos įsitvirtina tik labai retai). Esu įsitikinęs, kad abu pasirinkimai teologiškai galimi ir kad tiek tikinčiųjų, tiek kūdikių krikštas bibliškai iš principo pateisinamas. Bažnyčios istorija nekart byloja, kaip pamaldūs broliai ir seserys, būdami ištikimi Biblijos autoritetui, prieidavo prie skirtingų išvadų. Tai ar negali būti, kad Dievo ir yra taip sutvarkyta, jog į nepagrindinius dalykus egzistuotų skirtingi požiūriai, kad viena stovykla turėtų vienokią įžvalgą, o kita kitokią?  

Esu įsitikinęs ir dėl kito dalyko – kad mokymas apie atgimimą per krikštą (ar kūdikių, ar suaugusiųjų) negali būti prasmingo sutarimo objektas. Manau, kad šis mokymas yra per daug problemiškas Biblijos atžvilgiu. Vien pietistų istorija rodo, kad geriau jo iš viso atsisakyti. Lietuvos kontekste jo praktika beveik neišvengiamai ves link RKB mokymo, kas trukdys atsiriboti nuo krikšto masiškumo – abejojant visada bus linkstama krikštyti. Be to, su šiuo mokymu bent jau Lietuvos kultūros kontekste visada bus sunku statydinti gyvybingą bendruomenę.                  

Tarp visų kitų pozicijų (B. 3–5), kurios sutaria, kad tikėjimas neįdiegiamas krikštu, sąlyčio taškų daug daugiau. Skiriasi tik krikšto laikas. Ir kūdikių, ir tikinčiųjų krikštas turi savo privalumų ir trūkumų, savo naudos ir pagundų. Šias paradigmas galima traktuoti kaip savotiškas perspektyvas, kurios skiriasi, bet kurios taip pat gali ir vaisingai papildyti viena kitą. Tikinčiųjų krikštas labiau akcentuoja asmeninę tikėjimo dimensiją, kūdikių krikštas – šeimos. Kūdikių krikštas labiau parodo, kad bažnyčios tikinčiųjų vaikai nuo pat gimimo priklauso bažnyčiai, baptistų tikslas – labiau kreipti individą asmeniškai įtikėti ir praktikuoti gyvą tikėjimą.

O pagaliau beveik visai rimtai galėtume spėti, jog Šventoji Dvasia galbūt ir nenorėjo mums padovanoti vienodo supratimo apie krikštą. Vietoj to ji gal daug labiau norėjo suteikti nuolankumą, idant įsiklausytume į tikėjimo brolių ir seserų argumentus. Gal kaip tik bažnyčių kitoniškumas bei jų naudingos įžvalgos ir duotos tam, kad parodytų mums mūsų ribotą Rašto supratimą bei netobulą praktikavimą?    

  1. Iškelti katechezės svarbą

Sutikdamos, kad ne visi pakrikštytieji savaime yra ir tikintieji, visos pusės nuo reformatų iki baptistų (B. 3–5) turėtų sutarti, kad bažnyčiose būtina mokyti ir skelbti Evangeliją bei raginti tikėti. Galų gale ne taip svarbu, ar vaikai kūdikystėje krikštijami, ar „tik“ laiminami, svarbu, kad jie visi bendruomenėse būtų katechizuojami, idant sąmoningas ir tvirtas tikėjimas išvis atsirastų. Ankstyvesnėje ar vėlyvesnėje paauglystėje palengva pradedama raginti šeimos tikėjimą paversti savo asmeniniu širdies tikėjimu; apsispręsti, ar jie patys norėtų savarankiškai žengti krikščioniško tikėjimo keliu (Apd 9, 2; 19, 9; 24, 14). Pabaigą gali žymėti konfirmacija arba krikštas.

Nors sakramentai skirti tikėjimui sustiprinti, jie neveikia nei magiškai, nei automatiškai. Sakramentai paveikiausi tik su plačia katecheze – vaikų, paauglių, jaunimo ir suaugusiųjų. Ypač pastarųjų, nes jie atsakingi už visas kitas grandis! Visuose gyvenimo etapuose skritingais būdais turi būti žadinamas, tvirtinamas ir apginamas tikėjimas, suteikiama krikščionio gyvumui turinio. Plati katechezė būtina ir vaikus krikštijančioms bažnyčioms, ir tikinčųjų krikštą praktikuojančioms. Abi pusės gali šioje srityje veiksmingai bendrardarbiauti ir dalintis patirtimi. Nereikia pamiršti, kad ir M. Bucerio sumanyta konfirmacija (pirmą kartą 1539 m. aprašyta „Cygenheino drausmės tvarkoje“ [Ziegenhainer Zuchtordnung]) pirmiausiai buvo skirta būti tiltu tarp reformatų ir perkrikštytojų.

  1. Pabrėžti evangelizavimo būtinumą

Žiūrint plačiau, už bažnyčios ribų, atsiskleidžia visas mūsų temos rimtumas. P. Subačius knygoje Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai pateikia labai įdomią žinią: jau kurį laiką per 90 proc. visų gimusių Lietuvoje yra krikštijami katalikiškai (žr. grafiką apačioje). Europos konktekste tai labai aukšti rezultatai, o dar ir stebina, kadangi procentas viršija katalikų skaičių Lietuvoje ir kontrastuoja su menku katalikų aktyvumu (tik kas 10 katalikas yra praktikuojantis, t. y. reguliariai lanko Mišias). Visi tie pakrikštytieji anksčiau ar vėliau užaugs, ir ateityje susidursime su beveik visiškai pakrikštyta visuomene.

Bendra demografinė tendencija Lietuvoje nedžiugina – mūsų toliau mažėja. Vadinasi, mažės žmonių ir bažnyčiose. Evangelinės bendruomenės irgi ne išimtis. O kadangi jos žymiai menkesnės negu RKB, tai galima tiesiai sakyti – joms gręsia išnykimas. Nebent susigriebsime ir pabandysime pritraukti žmonių iš kitur. Šiuo atveju krikšto teologija įgyja lemiamą reikšmę, nes evangelikams nelieka nieko daugiau, kaip tik eiti pas tuos 90 proc. pakrikštytųjų. Pagal RKB mokymą, jie visi yra tikintieji. Kaip į juos žiūrime mes? Mes turime pakankamai pagrindo manyti, kad tik mažuma iš jų yra ir bus tikintys. Tad iš mūsų perspektyvos išplaukia, kad būtent juos turėtume raginti įtikėti, tai yra turėtume evangelizuoti. RKB, žinoma, priekaištautų: prozelituojate mūsų avis! Be abejo, prozelitavimas melu, smurtu, manipuliacijomis yra tikrai atmestinas dalykas. Bet RKB tendencijų bei ekumeninio judėjimo kontekste visiškai pasmerkti bet kokį prozelitavimą Lietuvoje būtų naudinga tik RKB – o evangelikams reikštų pražūtį. Nes evangelikai išgyvens tik tada, jeigu išdrįs žvejoti ir tarp formaliai RKB priklausančiųjų. 

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction