Holger Lahayne

Motina, mokykla ir laivas

Kanonų teisės kodeksas yra pagrindinis norminis teisės aktas Romos katalikų Bažnyčioje. Paskutinė jo redakcija buvo atlikta 1983 metais, valdant popiežiui Jonui Pauliui II. 2012 m. pasirodė oficialus CIC (lot. Codex Iuris Canonici) vertimas į lietuvių kalbą – anot vertimo komisijos pirmininko vyskupo Gintaro Grušo, tai „reikšmingas įvykis Lietuvos Bažnyčios gyvenime. Dabar juo naudosis didesnė grupė Bažnyios narių, jis paskatins mūsų tikinčiųjų formaciją, užtikrins gilesnį jų teisių ir pareigų supratimą.“

Po įvadinių nuostatų apie tikinčiuosius Kodekso II knygos („Dievo tauta“) pirmasis skyrius kalba apie minėtas visų Kristaus tikinčiųjų pareigas ir teises. Pradžioje rašoma, kad visi tikintieji „lygūs orumu ir veikla ir todėl visi... bendradrabiauja statydami Kristaus Kūną“ (Can. 208). Iš karto po to įvardijama pagrindinė visų katalikų pareiga: „Kristaus tikintieji įpareigojami.... visuomet išlaikyti bendrystę su Bažnyčia.“ (Can. 209§1) 

Kokia tai Bažnyčia? II knygos pradžioje vienareikšmiškai nustatoma: „Toji Bažnyčia... laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų.“ (Can. 204§2) Taigi bendrystę būtina išlaikyti ne su kuo kitu, o su Romos Bažnyčia, kuriai vadovauja popiežius. Tikintieji „privalo savo jėgas skirti šventam gyvenimui“ ir šios „Bažnyčios augimui...“ (Can. 210); jie įpareigojami „klusniai laikytis to, ką šventieji ganytojai... skelbia kaip tikėjimo mokytojai ar nusprendžia kaip Bažnyčios vadovai.“ (Can. 212§1)

Protestantai taip pat laikosi įsitikinimo, kad reikia išlaikyti bendrystę su Bažnyčia. Jie, kartu su Kiprijonu (III a.), išpažįsta dogmą (lot.) extra ecclesiam nulla salus – be Bažnyčios nėra išgelbėjimo. Jonas Kalvinas užrašo Kiprijono formulę savo Institutio ir prideda: „Kas Dievą laiko savo Tėvu, tas Bažnyčią turėtų laikyti savo motina.“ (Inst. IV,1,1) Bažnyčia, anot Kalvino, nešioja „šį garbingą vardą ‘Motina’“, nes „nėra mums kito kelio į gyvenimą, kaip tik per tai, kad ji mus savyje pradeda, pagimdo, savo krūtimi išmaitina ir galų gale paima savo globon... Nes mūsų silpnybė neišlaikys, jeigu būsime iš mokyklos atleisti, nepabuvę per savo gyvenimą mokiniais.“ (IV,1,4)

Bažnyčios palyginimas su motina ir mokykla yra labai naudingas, nes atspindi mūsų silpnumą ir priklausomybę, būtinybę augti ir poreikį lavintis. Dievas taip suplanavo, kad visi jo tikintieji „vien per Bažnyčios auklybą augtų ir pasiektų brandą“. Dievas per Bažnyčią ugdo žmonėse nuolankumą ir išbando paklusnumą, bet ypač „mums padeda silpnume“. Dėl to „visi, kurie niekina šį dvasinį maistą, Dievo duodamą Bažnyčios ranka, verti pražūti nuo bado ir nepritekliaus.“ (IV,1,5)

Antrasis šveicariškasis išpažinimas laikosi to paties mokymo: „Iš tikrųjų bendrystę su tikrąja Kristaus Bažnyčia taip vertiname, kad neigiame, jog galėtų gyventi Dievo akivaizdoje tie, kurie nebendrauja su tikrąja Dievo Bažnyčia, bet atsiskiria nuo jos. Nes kaip nebuvo išsigelbėjimo niekam už Nojaus laivo ribų, žūstant pasauliui tvano metu, taip tikime, kad nėra jokio kito išganymo šalia Kristaus, kuris atiduoda save Bažnyčios išrinktiesiems džiaugtis: taigi mokome, kad norintys gyventi neturi atsiskirti nuo tikrosios Kristaus Bažnyčios.“ (XVII,13)

Vandenyne be gelbstinčio laivo žmogus paskęstų; kūdikis be motinos pagalbos neišgyventų; laivas, motina – šie palyginimai ar metaforos visuotinai tvirtina bendrystės su Bažnyčia reikalingumą. Jeigu visi krikščionys taip panašiai pasisako, gal jokių skirtumų tarp Romos katalikų ir evangelikų pozicijos Bažnyčios atžvilgiu nė nesama? Kaip tuomet su Liuteriu, kurio pagrindinė problema argi nebuvo ta, kad jis neišlaikė bendrystės su Bažnyčia?

„Kur Žodis, ten ir Bažnyčia“

Kalbant apie bendrystę su Bažnyčia visų pirma reikia išsiaiškinti Bažnyčios sampratą. Protestantai neigia, kad Romos katalikų bažnyčia (kaip ir bet kuri kita) galėtų būti tiesiogiai tapatinama su tikrąja Kristaus Bažnyčia. Mat šią, kaip avinėlio nuotaką, sudaro visi visų šimtmečių, visų žemynų ir šalių tikri tikintieji, Dievo išsirinkti prieš pasaulio sukūrimą ir per Kristų išganyti žmonės, visi tie, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje (Fil 4, 3). „Mes tikime ir išpažįstame vienintelę katalikišką ar visuotinę Bažnyčią – šventąjį susirinkimą tikrų tikinčių krikščionių, kurie, nuplauti Jėzaus Kristaus krauju, pašventinti...“ (Belgų išpažinimas, 27) Šios Bažnyčios nariai nėra vien tik Romos katalikai (ir toli gražu ne visi Romos bažnyčios nariai jai priklauso).

Kas šiai Bažnyčiai iš tikrųjų priklauso, žino tik Dievas, nes žmonėms neįmanoma neklystamai nustatyti, kas yra išrinktas, tikrai tiki ir yra Kristaus atgimdytas. Todėl ši Bažnyčia vadinama neregimąja, „paslėpta nuo mūsų akių, pažįstama tik Dievui“ (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, XVII,15). Šie, gyvojo Dievo namai, pastatyti iš gyvųjų akmenų (1 Pt 2, 4), nėra tapatūs nė vienai žmonių suburtai bažnytinei bendruomenei; Dievo vienatinė Bažnyčia nėra identiška nė vienai žemiškai, taigi regimai organizacijai. Tad jokio sutarimo nėra, kadangi aiškiai matosi, jog evangelikai tiesiai prieštarauja Can. 204§2 teiginiui.

Tačiau taip pat aiškiai matosi, kad reformatoriai akcentuoja ir regimosios, mūsų akimis matomos Bažnyčios svarbumą, tik pradeda ne nuo jos, kaip Romos katalikai. Martynas Liuteris yra pasakęs: „Kur Žodis, ten ir Bažnyčia.“ Tenai, kur skelbiamas Dievo Žodis, rasi ir tikėjimą; visur, kur teisingai skelbiama Evangelija, rasi Bažnyčią (t.y., tose organizacijose ar denominacijose atsispindės neregimoji Bažnyčia).

Regimąją bažnyčią „sudaro visi, kurie išpažįsta tikrąjį tikėjimą...“ (Vestminsterio  tikėjimo išpažinimas, XXV,2), kur ištikimai ir neiškreiptai skelbiamos pagrindinės Evangelijos tiesos. Tokių bažnyčių yra nemažai. Tokios privalo ieškotis bei joje įsišaknyti ir kiekvienas tikras tikintysis, kadangi tik tokioje bažnyčioje jis ras sau tikėjimo brolių bei seserų ir tik tokioje jis galės būti tinkamai pamokytas bei augti tikėjimu. Kai kurios bažnyčios užsimoja įtikinėti, kad tikroji ar pilnoji Evangelija randama vien tik jose. Tai aukšta ambicija, kuriai nepakenktų šiek tiek kuklumo: mat visos regimosios bažnyčios yra „labiau arba mažiau tyros“ (Vestminsterio  tikėjimo išpažinimas). Net jeigu aiškiai matytume, kad kurios nors bažnyčios konfesiniai dokumentai atrodo labai švarūs ir teisingi, turėtume nepamiršti, kad Evangeliją visada skelbia konkretūs tarnautojai, kurie nė vienoje bažnyčioje nėra apsaugoti nuo pavojaus tiek ją, tiek net patį tobuliausią išpažinimą iškreipti arba netgi paneigti. Todėl į amžiną tikrosios bažnyčios statusą nekuklu pretenduoti nė vienai regimajai bažnyčiai.     

Reformacija sugriovė vienos tikrosios regimosios bažnyčios monopolį. Iki šiol protestantai moko, kad nėra ir negali būti vienintelės regimosios institucijos, galinčios pretenduoti į tiesos ir malonės priemonių pilnatvę. Todėl bet kuris tikintysis gali be tiesioginės grėsmės išganymui palikti vieną regimąją bažnyčią ir prisijungti prie kitos. Bet Romos katalikų bažnyčia labai tampriai pririša saviškius prie organizacijos, šį ryšį pavadindama tikinčiojo pirmąja pareiga (žr. viršuje). Todėl net ir pagal atnaujintą Kanonų teisės kodeksą vis dar nėra galimybės konvertuoti ar pereiti į, pvz., protestantų bažnyčią (žr. ir Dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium, 14).  

Protestantai sutinka, kad negalima „tenkintis vienuma“; „visi privalo prisidėti ir prisijungti prie šio susirinkimo ir saugoti Bažnyčios vienybę, paklusdami jos nurodymams ir drausmei...“ (Belgų išpažinimas, 28). Bet jie deda visai kitus akcentus negu Romos katalikai. Heidelbergo katekizme rašoma, kad kiekvienas krikščionis turi „uoliai“ lankyti bažnyčią, „ypač šventadieniais“, kadangi visi privalo „stropiai“ mokytis Dievo žodžio (103). Panašiai pasisako ir Kalvinas Ženevos katekizme:  Krikščionys privalo su „didžiausiomis pastangomis ir rūpestingumu“, netgi „su užsidegimu visą uolumą sutelkę skaityti Dievo žodį, jo klausytis, apie jį galvoti, idant kuo geriau viską išmanytų ir perprastų“. Visa tai turį vykti arba asmeniškai Dievo žodį studijuojant, „arba stropiai lankant tuos susirinkimus, kuriuose aiškinamas mokymas apie išganymą“. Dėl to būtina „nueiti visur, kur tik įmanoma“ (304–305). Kalvino ir jo įpėdinio T. Bėzos laikais Ženevos miesto gyventojai aplankydavo net kelias pamaldas per savaitę ir tokiu būdu kas mėnesį išklausydavo per tuziną pamokslų.

Šiandien Romos katalikų bažnyčia taip pat rekomenduoja studijuoti Bibliją: „Šventasis Susirinkimas karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, ypač vienuolius, dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti ‘Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę’ (Fil 3, 8)“ (žr. Dogminę konstituciją apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 25). Tačiau šis sakinys nuskęsta Vatikano II Susirinkimo dokumentų platybėse, o jo žodžių aistra net gali suklaidinti: Kanonų teisės kodekse tarp pagrindinių tikinčiųjų pareigų Rašto mokymasis net neminimas.

Dvi medalio pusės

Romos katalikai tvirtai laiko savo tikinčiuosius institucijos glėbyje – svarbiausiai neprarasti ryšio. Prarasti ryšį, išeiti iš bažnyčios arba nepaklusti jos vadovams savaime yra blogai, visada vengtina, kadangi kelia pavojų išganymui. Jeigu Romos katalikas išsilaiko šių normų rėmuose (t.y., lieka bažnyčios nariu, nemaištauja prieš kunigą ir vyskupą), asmeninį dvasinį augimą gali reguliuotis itin laisvai, nepaisant to, kad, pvz., kanone 1247 griežtai nurodoma: „Sekmadieniais ir kitomis privalomomis šventėmis tikintieji įpareigojami dalyvauti Mišiose“. Mat nesilankymui galima turėti „rimtą pateisinamą priežastį“ (KBK, 2181) – o kas gi sukontroliuos, ar ta priežastis tikrai rimta ir pateisinama? Labiau stengiamasi išsireikalauti kiek realistiškesnio minimalaus paklusnumo: „bent kartą per metus sąžiningai išpažinti savo sunkias nuodėmes“ (Can. 989).  

Evangelikai savo tikinčiųjų šitaip neriša nei prie vienos bažnytinės organizacijos ir leidžia ją panorėjus palikti. Kartais net ir ragina, kadangi lemiamas klausimas jiems yra ne bendrystės su institucija išlaikymo, o tos institucijos mokymo: ar konkreti regimoji bažnyčia teisingai skelbia Evangeliją ir ištikimai moko Dievo Žodžio. Jeigu to nedaro arba daro labai prastai, verčiau tokią bažnyčią palikti, nes joje tikrai gali kilti pavojus išganymui. Jeigu motina nemaitina, o mokykla prastai moko, iš tokios ne tik galima, bet ir būtina išeiti, ir prisijungti prie sveikesnės, geriau aprūpinančios.

Tad, viena vertus, evangelikai yra laisvesni, nes bet kokia kaina bendrystės su viena ar kita bažnyčia išlaikyti neprivalo. Jiems aukščiausias autoritetas yra Šventasis Raštas, kuris sykiu yra ir pagrindinis bažnyčios, jos mokymo ir tarnautojų kritikos instrumentas. Ir Liuteris 1521 m. Vormso susirinkime Biblijos pagrindu atmetė Romos katalikų bei imperatoriaus reikalavimą atšaukti savo teiginius:  „Jei nebūsiu įtikintas Šventojo Rašto liudijimu arba aiškiais proto argumentais, aš nesitrauksiu nuo Rašto eilučių, kurias užrašiau, o mano sąžinė liks susaistyta Dievo žodžio. Nes vien tik popiežiumi, ar susirinkimais aš nepasitikiu, kadangi akivaizdu, jog jie dažnai klysdavę ir patys sau prieštaraudavę.“ Liuteris teisėtai neišlaikė bendrystės su to meto Romos bažnyčia.

Panašiai teigia ir Kalvinas: „Kada ką begirdėtume, mes visada turime kuo remtis [būtent Biblija], kad pažiūrėtume kritiškai, ar Dievas tikrai taip sakęs, ar ne.“ Bažnytinis mokymas nėra tas, kuris „negalėtų būti svarstomas“ ar kritikuojamas. Jam reikia ir galima prieštarauti, ypač tada, kai bažnyčia liepia daugiau „negu Viešpats savo žodyje yra apreiškęs“ (Inst. IV,8,15). Romos katalikų bažnyčios paprasti tikintieji pasauliečiai turi viso labo tik teisę „pareikšti savo nuomonę šventiesiems ganytojams“ (Can. 212§3) – apie bent kiek rimtesnę kritiką nė kalbos būti negali.

Tačiau reikia pripažinti, kad nemažai evangelikų itin vienpusiškai žvelgia į laisvę ir kritiką, pernelyg dažnai pasitenkindami vienuma ir pasilikdami visai be bažnyčios. Arba pradeda nesustodami migruoti ir niekur neįsišaknija: „Mes juk laisvi!“, teisinasi. Kai kurie net didžiuojasi tuo ir ‘bendrystę per atstumą’ laiko tikro protestantiškumo išraiška.

Gali būti, kad dėl neprisirišimo prie institucijos ir minėtosios laisvės, evangelikų pamaldų lankymas, bendrai žiūrint, yra gerokai prastesnis negu Romos katalikų. Mat laisvei būtinai reikia atsakomybės, o jau per dideliam kiekiui evangelikų jos stinga. Juk kiekvienas tikintysis yra mokinys, kuris negali bėgti iš mokyklos, kaupdamas „n“ raides dienyne. O bažnyčia – žymiai daugiau negu pasaulietinė mokykla! Joks tikintysis negali atsisakyti mokytis, augintis tikėjimą, Rašto supratimą, negali atsisakyti paklusti.

Heidelbergo katekizmas ne prašo, o reikalauja „uoliai“ lankyti bažnyčią, „ypač šventadieniais“. Tai – ne nurodymas evangelikų davatkoms, tai – prievolė visiems. Tačiau šiandien kai kas iš evangelikų pamaldumo ir pavyzdingumo viršūne jau laiko ir vieną apsilankymą per mėnesį – kad nepasirodytų pernelyg įstatymiškas it koks sektantas. Klausimas, tik kaip toks nori „stropiai“ mokytis Dievo žodžio?

Reformacijos jubiliejaus metais vieni statė paminklą Liuteriui, kiti šlovino Kalviną, bet reformatorių žodžių dauguma nė nepastebėjo – jų raštai buvo gėdingai ignoruojami. O juk iš tikrųjų Kalvinas meta evangelikams net gerokai didesnį iššūkį, negu Romos katalikų bažnyčia savo nariams. Į mišias kartą per savaitę ateiti – visai nesunku, tačiau „su didžiausiu kruopštumu ir pastangomis“, netgi  „su visu atsidavimu pasistengus Jo Žodį skaityti, klausytis ir studijuoti bei dargi tame pažangą daryti“ – tai jau visai kas kita.  Ir tai paliepta ne tik dvasininkams, bet visiems tikintiesiems.

Evangelikų akyse krikščionių pirmoji pareiga (arba viena iš pirmųjų) tikrai suprasti, ką Dievas nori pasakyti per savo Žodį. Tam reikia daug pastangų, ypač iš Žodžio tarnų pusės. Jų atsakomybė ir užduotis auginti ir remti kiekvieno tikinčiojo tikėjimą, nuolat aiškinant Bibliją. Jie turi savo tikinčiuosius apginkluoti Dievo žodžio ginklais, apmokyti, kad tikėjimo žibintas ryškiai šviestų pasaulyje, o druska neprarastų sūrumo (žr. Ef 4, 11–12); kad tikintieji sugebėtų pritaikyti Dievo žodžio tiesas kasdienybėje ir visose gyvenimo srityse.

Bendrystės svarba

Vis dėlto, drąsesnis paprieštarautų: aš ir vienas galiu stropiai studijuoti Raštą, kam man ta bažnyčia? Argi evangelikai nesako, kad kiekvienas tikintysis gali tiesiogiai bendrauti su Dievu ir būti išgelbėtas be bažnyčios tarpininkavimo?  

Sako. Tačiau sako ir daugiau – kitą dalį tiesos: kad joks tikintysis neturėtų pamiršti, jog žmogus yra klystanti būtybė. Liuteris pastebėjo, kad net bažnyčios vadovai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo (žr. jo kalbą Vormse).  

Reformatoriai labai blaiviai vertino puolusio žmogaus mąstymą. „Tūlui žmogeliui jo mintys atrodo tarsi labirintas“, iš kurio „lavina paklydimų“ veržiasi, rašė Kalvinas (Inst. I,5,12). Ypač tai pasakytina apie religiją. Žmogus juk „kupinas puikybės ir perdėto pasitikėjimo savimi“ (I,11,8). „Visiems mirtingiesiems“ būdinga „akla savimeilė“ (II,1,2). „Gėdinga bedievystė“ laiko „iki pat gelmių suspaudusi“ žmogaus sielą (II,1,9). Nors mūsų protas nėra visiškai sugriautas ir jo „įvairiausių šukių“ dar telkiasi galybė, vis dėlto jis jau nebeturi nieko, „kas sielos išganingam gyvenimui reikalinga“ (II,2,12). Tačiau nuodėmingieji žmonės „puikuote puikuojasi savo proto galiomis“ ir tik sunkiai „leidžiasi įtikinami, kad dieviškuose reikaluose yra visiškai akli ir bežadžiai.“ (II,2,19)  

Žinoma, visa tai pirmiausiai skirta puolusiai žmonijai, t.y. netikinčiam ir neatgimusiam žmogui. Tikintysis jau nebėra „visiškai aklas ir bežadis“ dvasinių tiesų atžvilgiu ir nėra valdomas bedievystės. Tikintys žmonės žino daug dalykų apie Dievą, Evangeliją ir t.t., nes jie yra Dievo vaikai. Šventoji Dvasia apšviečia tikinčiojo mąstymą taip, kad jis širdyje suvoktų Dievo tiesas (žr ir. Inst. I,5,14). Tikintį skaitytoją įgalina Šventoji Dvasia įžvelgti, kas pasakyta Dievo žodyje.  

Vis dėlto kadangi ir tikintis žmogus gyvena nuodėmingame pasaulyje, tad yra priverstas grumtis ir su juo, ir su velniu, ir su savo nuodėminga prigimtimi. „Kvailas savojo protingumo pervertinimas“ kaip pagunda lydi ir kiekvieną tikintįjį. Be to, ir be jokios senosios prigimties įtakos „mūsų pažinimas tėra tik dalinis“ (1 Kor 13, 9), t.y. labai ribotas. Viename iš pamokslų apie 1 Kor 13, 12 Kalvinas sako: „Supratimas, kurį įgijome perskaitę jo Žodį, yra tikras ir teisingas, neskelbiantis nieko melagingo. Tačiau turint omeny, kad vieną dieną Dievą susitiksime akis į akį, šio supratimo neturėtume laikyti pačiu aiškiausiu.“ 

Todėl joks tikintysis ar teologas neturėtų dėtis visas teologines tiesas iki galo perpratęs. Iš jų reikalaujama nuolankumo, vadinasi, aiškaus įsitikinimo, jog Biblijos ir dvasinių tiesų supratimas tėra ribotas, dalinis ir kartais labiau tamsus negu šviesus. Abiems būtina suvokti savo netobulumą ir ribas, ir sąmoningai atsidėti savęs ugdymui.

Dar viena svarbi išvada dėl žmogaus klystamumo ir silpnumo – ja grįžtame prie pagrindinės temos apie bendrąsias Rašto studijas. Vienas pirmųjų šių studijų reikalingumą suprato ir savo veikaluose ėmė akcentuoti Filipas Jakobas Špėneris (1635–1705). Dirbdamas liuteronų kunigu Frankfurte 1670 m. jis pradėjo kviesti kolegas bei kitus besidominčius į „maldinguosius susitikimus“ (lot. collegia pietatis) – savotiškus privačius sambūrius dvasiniams pokalbiams. Vėliau juos plačiau aprašė savo 1675 m. veikale Pia Desideria, tapusiame svarbiausiu pietizmo programiniu dokumentu.

Špėneris suprato, kad „stropus Dievo žodžio studijavimas“ yra kiekvieno krikščionio pareiga. Jo nuomone, gerai, kad „greta mūsų įprastų pamaldų, organizuojama ir daugiau susirinkimų“, kuriuose nagrinėjami konkretūs Biblijos tekstai ar biblinės temos. Anot Špėnerio, būtina „kiekvieną eilutę broliškai aptarti“, o jeigu kuris ko nors nesupranta, tegu „savo abejojimą ir išreiškia“. Špėneriui buvo labai svarbu, kad žmonės apie Bibliją galėtų laisvai pasisakyti, o išgirstas mintis draugėje kritiškai, kartu „tvarkingai ir nesipešdami“ aptarti.  

Tokie „broliški aptarimai“ yra „visų puikiausioji priemonė“ siekiant bažnyčioje ką nors pagerinti. Kadangi „Dievo žodis yra sėkla, iš kurios išauga visa, ką turime gero; jeigu mums pavyktų žmones uždegti šią gyvenimo knygą kuo stropiau tyrinėti ir joje savo džiaugsmo ieškoti, tai jų dvasinis gyvenimas nuostabiai sustiprėtų, o ir patys jie tarsi naujais žmonėmis pasidarytų. Juk ir mūsų brangusis Liuteris argi ne to labiausiai siekė, kad paskatinti žmones kuo stropiau Šventą Raštą skaityti.“ 

Kalvinas, be abejo, būtų visiškai pritaręs šiam liuteronų kolegai, kadangi pats savęs niekada nelaikė visažiniu Ženevos bažnyčios vadovu. Užtat 1561 metų šios  Bažnyčios tvarka ir pareikalavo panašių susirinkimų kaip Špėnerio collegia pietatis: „Idant visų tarpe išsilaikytų mokslo grynumas bei darna“, pamokslininkai turėtų „tam tikrą savaitės dieną susirinkti bendroms Rašto studijoms“. Paeiliui te kiekvienas paaiškina po teksto dalį, o po to „visi drauge tegu visa tai aptaria“. Šie susirinkimai (pranc. congregation) turėtų išlikti atviri ir besidomintiems neteologams. Tad Kalvinas, kaip ir Špėneris, tikrai pasistengė pabrėžti Rašto studijavimo ir aptarimo nedidelėse grupėse naudą. 

Krikščionių bendrystė reikalinga ir tam, kad kartu geriau suprastume Dievo žodį ir augtume Dievo pažinimu. Mat kiekvienas tikintysis gali klysti ir daug dalykų Rašte nepastebėti. Kad to, kiek įmanoma, išvengti, reikia bendrystės – bendrystės tiek tarp paprastų tikinčiųjų, tiek tarp ganytojų bei pamokslininkų. Knygoje Liuteronybė – Kas tai? randame gerą pastebėjimą: „Bibliją skaitome būtent kaip bendruomenė... Kai skaitome Šventąjį Raštą, ateina Šventoji Dvasia ir sujungia mus su visais krikščionimis iš visų laikų ir visų šalių. Todėl net skaitydami patys vieni, priklausome bendruomenei. Negalime skaityti Biblijos atsiskyrę nuo kitų, mums reikia bendruomenės, kad padėtų tinkamai skaityti, naudotis ir pagal ją gyventi.“

Bet naudinga ir kita bendrystė – tarp įvairių bažnyčių. Citatoje minima vienybė su visa visų laikų pasaulio krikščionija šiandien yra labai svarbi ir mūsų valstybėje, mūsų miestuose. Labai naudinga pasiklausyti tikėjimo brolių iš kitų tradicijų bei konfesijų, pažiūrėti, kaip jie interpretuoja Biblijos tekstus, kokios nuomonės laikosi krikšto ar moterų tarnystės klausimais, kaip organizuoja bažnyčios valdymą ir pan. Domėdamiesi ir dalindamiesi informacija, patirtimis bei iššūkiais, mes patarnaujame vieni kitiems ir taip ugdomės.

Nemažai evangelikų siekia peržengti savo denominacijų ribas, suvokdami, kad Dievas veikia ir už jų. Lietuvoje taip darančiųjų akys pirmiausiai krypsta į Romos katalikų bažnyčią. Tačiau visiems evangelikams pagaliau reiktų aiškiai suprasti, kad katalikai savo tikėjimo negrindžia vien tik Raštu; Biblija katalikams nėra vienintelis aukščiausias autoritetas; evangelikų sola Scriptura principas jiems vis dar atmestinas. Todėl jei siekiame ir tikimės tikrai naudingų ir vaisingų bendrųjų Rašto studijų, katalikai nebus tam tinkami nei parapijų, nei hierarchijos lymenyje.

Tuo tarpu evangelikus tikrai vienija įsitikinimas, kad Dievas visų pirma kalba per Žodį, ir kad nė viena protestantų bažnyčia nėra apdovanota neklystamumu bei ypatingomis Dvasios vedimo privilegijomis. Tad, siekdami bendro veikimo, nebūkime tinginiai ir pasidomėkime Romos katalikų nuostatomis. Nuo Reformacijos laikų jų tonas tikrai sušvelnėjęs, tačiau kai kurios pretenzijos ne tik kad nesumažėjusios, bet net priešingai:  

Nors „pavieniai vyskupai neturi neklystamumo dovanos“, drauge su kitais vyskupais ir su popiežiumi „net pasklidę pasaulyje jie neklystamai skelbia Kristaus mokslą... autentiškai mokydami tikėjimo bei dorovės dalykų ir sutardami, kad koks nors vienas sprendimas dėl šių dalykų yra galutinis... Šis neklystamumas... aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį, kuris turi būti šventai saugomas ir ištikimai perteikiamas.“ Pats popiežius „pačių savo pareigų dėka yra neklystantis... galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo arba dorovės mokymo dalyką.“ Teigiama, kad „jo apibrėžiami dalykai yra nepakeičiami patys savaime, o ne dėl Bažnyčios pritarimo,... todėl nereikalingi jokio kito patvirtinimo ir negalimi apskųsti jokiam kitam teismui“. Taigi „Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas“ glūdi ir popiežiaus tarnyboje, „ir vyskupų kolegijoje“, ir visoje Bažnyčioje: „Visuma tikinčiųjų,... tikėdama negali klysti...“ (Lumen gentium, 25 ir 12). 

Istorikas B. Gailius rašinyje „Katalikybė kaip politika“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 2012/1) taip pat tvirtina, kad „atskiras žmogus netobulas, valstybė netobula, dvasininkai netobuli, net Romos popiežius netobulas (tiek, kiek jis – žmogus), o Bažnyčia tobula. Jos tobulumo esmė aiškiausiai atsiskleidžia santykyje su velniu: Bažnyčia negali būti sugundyta. ‘Pragaro vartai jos nenugalės’, ji negali suklysti ir pasukti velniop kaip valstybė.“ (Išnašoje Gailius pastebi: „Būtent čia išsiskiria katalikybė ir reformacija. Mintį, kad Bažnyčia gali klysti, katalikams tenka vadinti apmaudžiausia Liuterio klaida.“ Tai visiškai teisinga Romos katalikų mokymo sistemoje. Užtat jau tada Liuteris ir iki šiol visi evangelikai įsitikinę: akivaizdu, kad regimosios bažnyčia neretai klydo.) 

Tokiai bažnyčiai, kuri jau viską turi, „broliški aptarimai“ su kitais krikščionimis, akivaizdu, nėra reikalingi. Tad mes, evangelikai, aiškiai matydami, kad tikrovė nei katalikų, nei mūsų pačių, nei bet kurioje kitoje pusėje toli gražu nėra tobula, turėtume stengtis išlaikyti bendrystę su tais, kurie ieško ir išpažįsta pagrindines Evangelijos tiesas bei suvokia savo galių ribotumą.