Lietuvos evangelikų reformatų religinė bendrija, reaguodama į pastaruoju metu spaudoje ir televizijoje (toliau tekste – ir žiniasklaida) paskleistą informaciją apie tariamai netinkamą šviesios atminties Natalijos Olgos Šarkūnienės ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo (toliau tekste – ir Bažnyčia) sudarytos 2011-01-06 ,,Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties" – arba Rentos sutarties vykdymą (toliau tekste – Rentos sutartis) ir apie tariamą Bažnyčios siekį pasisavinti N. O. Šarkūnienės turtą bei tariamą norą neteisėtais būdais perimti N. O. Šarkūnienės dukters A. Š. globą, pažymi, kad žiniasklaidoje paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina ne tik Biržų evangelikų reformatų parapijos klebono kunigo Rimo Mikalausko garbę ir orumą, bet ir visos Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos reputaciją.

Apie Rentos sutarties vykdymą

Pažymėtina, kad iki 2014 metų pradžios parapijietė N. O. Šarkūnienė dėl minėtos sutarties vykdymo Bažnyčiai neturėjo jokių pastabų ar priekaištų. Nurodytos Sutarties vienas pagrindinių tikslų (be išlaikymo iki gyvos galvos) – yra išsaugoti senolės turtą po rentos gavėjos mirties jos neįgaliai ir neveiksniai dukteriai A. Š. Nors teisine prasme tuo metu galbūt buvo pasirinkti ne visai tikslūs teisiniai instrumentai šiems įsipareigojimams užtikrinti, tačiau esant gerai visų sutarties šalių valiai – dėl to niekam nekilo klausimų ar neaiškumų. Juo labiau, Sutarties vykdymui buvo pasitelkta Bažnyčios tarnautojų pagalba, kurie bendromis pastangomis nuoširdžiai rūpinosi senolės bei jos neįgalios dukters poreikiais, o po senolės mirties ir toliau rūpinasi jos neįgalia dukterimi.

Bažnyčia mato poreikį informuoti visuomenę apie susidariusią situaciją dėl p. Vaidoto Ivanausko, prisistatinėjusio N. O Šarkūnienės ,,advokatu", Ritos Kuprovskajos bei kitų su jais susijusių asmenų veiklos šioje istorijoje.

2014-01-29 buvusiam Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo, dabartiniam Biržų evangelikų reformatų parapijos ir kitų Bažnyčios juridinių asmenų atstovui Lietuvos evangelikų reformatų vicesuperintendentui kunigui R. Mikalauskui pil. V. Ivanauskas, tikėtinai dirbantis UAB Kodeksas, įteikė 2014-01-28 ,,Atstovavimo sutartį", pasirašytą paties V. Ivanausko ir, tikėtina, N. O. Šarkūnienės, kartu su galimai N. O. Šarkūnienės pasirašytu 2014-01-28 ,,Pranešimu apie sutarties nutraukimą".

Pirmiausiai Bažnyčia buvo nustebinta, kad neaišku, kokiomis aplinkybėmis buvo surašytas šis raštas, kas toks yra V. Ivanauskas, kokie jo įgaliojimai. Minėtų dokumentų pateikimo Bažnyčiai forma sukėlė įtarimų, kad V. Ivanausko veikla yra abejotina ir neskaidri, juo labiau, kad minėtas asmuo nėra advokatas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo prasme ir nėra įtrauktas į praktikuojančių advokatų sąrašą, kas buvo matyti iš viešai prieinamų duomenų.

Šias abejones sustiprino ir tai, kad pil. V. Ivanauskas asmeniškai kunigui R. Mikalauskui aiškino, kad „jį padarys žymiausiu Lietuvos kunigu", jei šis nepasirašys sutarties nutraukimo. Be to, kitiems asmenims girdint, kunigui paminėjo, kad „jei sutartis bus pasirašyta, „žurnaliūgų" veiksmus bus galima pakoreguoti".

Dėl šio asmens veiklos Bažnyčia nedelsdama kreipėsi į teisėsaugos institucijas, turėdama pagrindo manyti, kad jo veikla yra panaši į sukčiavimą, juo labiau, kad visai neseniai pasibaigė byla, kurioje p. V. Ivanauskas buvo kaltinamas nusikaltimais senyvo amžiaus žmonėms, o būtent sukčiavimu, dokumentų klastojimu, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu, apgaulingu apskaitos tvarkymu, piktnaudžiavimu. Už dalį išvardintų veikų V. Ivanauskas buvo nuteistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.

Netrukus visuomenės informavimo priemonėse pasirodė pirmoji V. Ivanausko žadėta viešųjų ryšių akcija, bandant R. Mikalauską padaryti „žymiausiu Lietuvos kunigu". Po to Biržų rajono apylinkės teismui buvo pateiktas ieškinys dėl Rentos sutarties nutraukimo, kurio pati N. O. Šarkūnienė net nepasirašė (ieškinys buvo pasirašytas advokato vardu), dėl ko kyla abejonės, ar N. O. Šarkūnienė iš viso žinojo apie tokio ieškinio ir jame suformuotų reikalavimų Bažnyčiai pareiškimo faktą.

Bažnyčia pabrėžia, kad kunigas R. Mikalauskas yra labai gerbiamas ir mylimas Biržų krašte, todėl būtent kriminalinę praeitį turinčio asmens puolimas ypač žeidžia tiek visą Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenę, tiek parapijiečius, kurie rūpinosi senolės N. O. Šarkūnienės ir toliau rūpinasi jos dukters A. Š. gerove pagal Rentos sutartį.

Bažnyčia nesupranta, kodėl tokie jautrūs klausimai nėra sprendžiami geranoriškai, o vietoje to pasitelkiamas šantažas ir šmeižimas naudojant žiniasklaidą, su apsimestiniu tikslu „apginti" garbios senolės ir jos neįgalios dukters interesus. Bažnyčia pažymi, kad kunigas R. Mikalauskas nėra vienasmeniškai atsakingas už Rentos sutarties vykdymą ir nėra įgaliotas spręsti Rentos sutarties nutraukimo klausimų, nes pagal bažnytinę teisę tą gali padaryti tik Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorija. Todėl tikrovės neatitinkančios informacijos apie kunigą R. Mikalauską skleidimas yra ne tik nepagrįstas ir neteisingas, bet ir akivaizdžiai pažeidžiantis pastarojo asmens teises ir teisėtus interesus.

Apie priešistorę ir Ritos Kuprovskajos vaidmenį šioje istorijoje

Šviesios atminties N. O. Šarkūnienė buvo religinga moteris, nuolatos palaikiusi ryšį su Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia ir jos bendruomene. Kadangi N. O. Šarkūnienė turėjo neįgalią, savimi pasirūpinti negalinčią dukterį, senolei buvo itin svarbu užtikrinti nuolatinę ir tinkamą dukters priežiūrą po savo mirties. Dėl to N. O. Šarkūnienė 2010-02-24 sudarė testamentą, kurio kopiją pateikė Bažnyčiai, kaip įrodymą, jog ketina Bažnyčiai palikti visą savo turtą mainais į tai, kad Bažnyčia rūpinsis ja ir jos dukterimi bei saugos jas nuo pašalinių asmenų siekio pasisavinti jų turtą, kai ji pati to daryti jau nebegalės dėl sveikatos ar kitų priežasčių. Toks senolės apsisprendimas buvo racionaliai priimtas dėl aplinkybės, kad Bažnyčia nėra privatus ir pelno siekiantis asmuo, todėl neturi slaptų ketinimų pasisavinti ir užvaldyti tikinčiųjų turtą, paliekant neįgaliąją A. Š. likimo valiai.

Po minėto testamento surašymo iš N. O. Šarkūnienės pusės buvo nuolatos inicijuojamas dialogas dėl kokio nors detalesnio susitarimo, tame tarpe rentos sutarties, sudarymo su Bažnyčia. Senolė buvo įsitikinusi, kad sudarius rentos sutartį su Bažnyčia bus geriau užtikrinta A. Š. ir jos užgyvento turto priežiūra po jos mirties. Bažnyčia ilgai svarstė dėl tokios prievolės prisiėmimo, kadangi Bažnyčiai nėra būdinga sudaryti tokio pobūdžio sutartis. Tačiau galiausiai, siekiant pasirūpinti, tiek N. O. Šarkūniene, tiek jos neįgalia dukterimi A. Š., Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorija 2010-11-13 vykusio posėdžio metu pritarė prievolės dėl N. O. Šarkūnienės ir jos neįgalios dukters išlaikymo prisiėmimui ir Rentos sutarties sudarymui. Atitinkamai, 2011-01-06 tarp Bažnyčios, o ne kunigo R. Mikalausko, ir šviesios atminties N. O. Šarkūnienės buvo sudaryta Rentos sutartis.

Tikėtina, nuo 2013 metų pradžios pas N. O. Šarkūnienę ir jos dukterį ėmė lankytis R. Kuprovskaja. Netrukus, Bažnyčia, matydama, jog R. Kuprovskaja realiai bandė padėti N. O. Šarkūninenei, pasiūlė R. Kuprovskajai sudaryti su Bažnyčia, kaip rentos davėju, sutartį, kurios pagrindu už N. O. Šarkūnienės ir jos dukters priežiūrą būtų mokamas atlyginimas. R. Kuprovskaja su tokiu Bažnyčios pasiūlymu nesutiko pareikšdama, kad susitarimo sudaryti neva negali, nes senolę ir jos dukterį planuoja prižiūrėti tik laikinai, kadangi ketina išvykti. Pakartotinai pasiūlius sudaryti sutartį su Bažnyčia, R. Kuprovskaja vėlgi atsisakė tai daryti, tik šį kartą jokie aiškūs motyvai nebuvo nurodyti, kas Bažnyčios atstovams sukėlė įtarimą.

Kunigas R. Mikalauskas ir kiti Bažnyčios darbuotojai bei parapijiečiai, lankę senolę ir jos dukterį A. Š. pastebėjo, kad po kurio laiko, kai R. Kuprovskaja atsisakė sudaryti sutartį su Bažnyčia, bet pati savanoriškai talkino N. O. Šarkūninenei, ėmė sparčiai prastėti senolės sveikata, jos jėgos vis silpo, taip pat prastėjo psichinė sveikata, moteris prastai orientavosi aplinkoje. Visų apsilankiusiųjų buvo pastebėta, kad R. Kuprovskajai gyvenant kartu su N. O. Šarkūniene, darėsi vis sunkiau bendrauti su senole ir jos dukterimi, o po kurio laiko R. Kuprovskaja nebeslėpė ir priešiško nusiteikimo Bažnyčios atžvilgiu. Kilo įtarimas, kad galimai dėl R. Kuprovskajos įtakos prie N. O. Šarkūnienės nebuvo prileidžiami ne tik Bažnyčios, kaip rentos davėjo, atstovai, bet ir gydytojai, o bendravimas su pačia R. Kuprovskaja tapo itin komplikuotas, kadangi pastaroji stengėsi abi moteris kuo labiau izoliuoti nuo Bažnyčios ir kitų jomis besirūpinančių asmenų bei likusio išorinio pasaulio. Tokiu būdu R. Kuprovskaja visomis įmanomomis priemonėmis sąmoningai ir sistemingai trukdė Bažnyčiai, kaip rentos davėjui, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus rūpintis N. O. Šarkūniene ir jos dukterimi.

Bažnyčios įsitikinimu, izoliuotai N. O. Šarkūnienei tapus mažai kritiška bei psichologiškai pažeidžiama, R. Kuprovskaja tuo pasinaudojo, kadangi tapo itin paprasta pasinaudoti tokia senolės būkle ir palenkti ją savo pusėn, siekiant asmeninės naudos. Prie tokio N. O. Šarkūnienės pažeidžiamumo, tikėtinai prisidėjo ir tai, kad dėl įvairių ligų paūmėjimo ji vartojo stiprius, budrumą ir žvalumą slopinančius vaistus. Dėl šios priežasties N. O. Šarkūnienei buvo sunku atskirti realybę nuo R. Kuprovskajos galimai peršamos nuomonės apie aplinkinius, ją taip pat buvo nesunku įkalbėti priimti vienokį ar kitokį sprendimą R. Kuprovskajai reikiamais klausimais.

Įtarimus, kad R. Kuprovskaja naudojo psichologinį spaudimą prieš senolę ir jos dukterį, sustiprina ir eilė įvykių. Pavyzdžiui, 2013 metų rugpjūčio mėnesį pas N. O. Šarkūnienę kartu su šeimos gydytoja E. B. atvykęs kunigas R. Mikalauskas, senolę rado itin nusilpusią gulinčią lovoje. Teiraujantis N. O. Šarkūnienės kaip ji jaučiasi, aiškiai matėsi, kad moteris nesiorientuoja aplinkoje, kalba nerišliai, be to atrodė nusilpusi ir ligota. Kadangi senolė buvo itin prastos būklės, gydytoja E. B. pasiūlė moteriai kartu su dukterimi atsigulti į ligoninę gydymuisi. N. O. Šarkūnienė sutiko su šiuo pasiūlymu. Vėliau, atėjus laikui važiuoti į ligoninę (reikėjo palaukti keletą dienų, kol ligoninėje atsiras dvi laisvos vietos), R. Mikalauskas telefonu susisiekė su R. Kuprovskaja, kuri prareiškė, kad N. O. Šarkūnienė su A. Š. gydytis atsisako ir niekur nevažiuos. Šiuo atveju, pagrįstai manytina, kad senolė atsisakė gydytis būtent dėl kartu gyvenusios R. Kuprovskajos įtakos arba galimai iš viso buvo suklaidinta R. Kuprovskajos, kad neva gydytoja „apsigalvojo" ir į ligoninę važiuoti nebereikia.

Kad R. Kuprovskaja abi moteris laikė savo įtakoje paliudija ir atvejis, kuomet 2014 metų pradžioje N. O. Šarkūnienę ir jos dukterį A. Š. norėjusi aplankyti socialinio skyriaus darbuotoja S. P. nebuvo įleista apžiūrėti senolės būtent dėl R. Kuprovskajos veiksmų. S. P. atvykusi pas senolę ir jos dukterį, rado jas užrakintas namo viduje. Moterys pačios durų atidaryti negalėjo, tuo tarpu namo raktus turėjo tik R. Kuprovskaja, su kuria susisiekus telefonu buvo paaiškinta, kad šiuo metu ji yra išvykusi į miestą. Panašus atvejis nutiko ir kunigui R. Mikalauskui, kuris, kaip rentos davėjo atstovas, 2014 metų rugpjūčio mėnesį nusprendęs aplankyti N. O. Šarkūnienę ir jos dukterį, į jų gyvenamąsias patalpas R. Kuprovskajos įleistas nebuvo.

Paminėtina aplinkybė, kad kun. R. Mikalauskui bei A. S. nuvykus pas N. O. Šarkūnienę, kartu gyvenanti R. Kuprovskaja, įsileidusi juos į gyvenamąsias patalpas, atrodė labai sutrikusi ir papasakojo, jog yra išduotas 50.000,00 Lt vekselis V. Ivanauskui už teisines paslaugas, kad pastarasis tuos pinigus reikalavo sumokėti. Pokalbio metu R. Kuprovskaja buvo itin sunkioje emocinėje būsenoje, pokalbio metu ne kartą apsiverkė, o jos kalbėjimo tempas, minčių šuoliai ir nenuoseklumas rodė, kad ji yra akivaizdžiai sutrikusi, galimai įbauginta. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau minėta 2014-01-28 Atstovavimo sutartis buvo sudaryta tarp N. O. Šarkūnienės ir V. Ivanausko, tikėtina, jog ir vekselis galėjo būti išrašytas būtent N. O. Šarkūnienės vardu už tariamai jai suteiktas teisines paslaugas. Pati R. Kuprovskaja, būdama labai susijaudinusi ir, tikėtina, išgąsdinta, nesugebėjo paaiškinti, kieno vardu yra išduotas vekselis – pačios R. Kuprovskajos ar N. O. Šarkūnienės. Taip pat R. Kuprovskaja negalėjo parodyti nei vieno vekselio, kadangi, pasak R. Kuprovskajos, vekselius pasiėmė pats V. Ivanauskas.

Kunigui R. Mikalauskui bei A. S. toks R. Kuprovskajos atvirumas pasirodė nuoširdus ir tuo metu buvo padaryta tikėtinai klaidinga prielaida, kad R. Kuprovskaja veikia labiau įtakojama V. Ivanausko, nei kad galimai siekdama savanaudiškai tenkinti savo asmeninius interesus ir pasisavinti N. O. Šarkūnienės turtą. Tačiau tokios Bažnyčios abejonės buvo dalinai pašalintos, kai kunigas R. Mikalauskas informavo policijos pareigūnus apie R. Kuprovskajos pasakojimą, o R. Kuprovskaja, pareigūnams atvykus su tikslu padėti jai apsisaugoti nuo V. Ivanausko galimai neteisėtų reikalavimų, išsigynė savo pasakytų žodžių apie V. Ivanausko reikalavimus ir skolas šiam piliečiui, taip tik patvirtindama galimas sąsajas su pastaruoju.

Bažnyčios abejonės šiuo klausimu visiškai išsisklaidė gavus informaciją, kad iš N. O. Šarkūnienės sąskaitos 2013-08-02 buvo nuimta 10 000,00 Lt, gavėju nurodant Ritą Kuprovskają, 2014-01-17 buvo nuimta 5 000,00 Lt, taip pat tą pačią dieną buvo nuimta dar 9 000,00 Lt, vėl gi gavėjai Ritai Kuprovskajai. Šios piniginės operacijos (bendra suma 24 000,00 Lt) atrodo labai įtartinos, kadangi sumos yra itin didelės, nuimtos per trumpą laiką, juolab, kai pati R. Kuprovskaja buvo ne kartą teigusi, kad jai neva jokių pinigų nereikia. Todėl tikėtina, kad, pasinaudojant itin senyvo amžiaus žmogaus pasitikėjimu ir piktnaudžiaujant apgaule, buvo galimai nusikalstamai užvaldytas N. O. Šarkūnienei ir jos dukteriai priklausęs turtas.

Įdomi aplinkybė paaiškėjo, kai teismui buvo pateiktas ieškinys dėl Rentos sutarties nutraukimo, kuris, kaip minėta, net nebuvo pasirašytas pačios rentos sutarties naudos gavėjos N. O. Šarkūnienės, tuo tarpu žyminį mokestį už šį ieškinį sumokėjo J. G. – Ritos Kuprovskajos duktė. Bažnyčiai pradėjus giliau aiškintis aplinkybes, koks šioje istorijoje yra J. G. vaidmuo, Biržų miestelėnai papasakojo, kad Ritos Kuprovskajos dukterį J. G. ir V. A. (Biržų rajono policijos komisariato aukštą pareigūną) galimai sieja artimi ryšiai, kai tuo tarpu tas pats Biržų rajono policijos komisariatas sistemingai atsisakinėjo pradėti ikiteisminius tyrimus dėl galimų V. Ivanausko ir kitų susijusių asmenų padarytų veikų šioje painioje istorijoje.

Apie R. Kuprovskajos galimas sąsajas su V. Ivanausku be kita ko liudija aplinkybė, jog pastarasis ją lydėjo ir į susitikimą vykusį tarp R. Kuprovskajos, Biržų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus darbuotojų ir Rentos davėjo atstovo kunigo R. Mikalausko dėl R. Kuprovskajos atliekamos A. Š. priežiūros įforminimo konkrečia atlygintine sutartimi. Kai buvo prieita prie sutarties su R. Kuprovskaja sudarymo sąlygų aptarimo, V. Ivanauskas tiesiog išvesdino R. Kuprovskają iš patalpos. Atitinkamai, po tokių veiksmų R. Kuprovskaja neišreiškė jokio noro sudaryti su Bažnyčia sutartį dėl neįgaliosios A. Š. priežiūros.

Kiek Bažnyčiai yra žinoma, R. Kuprovskaja, naudodamasi N. O. Šarkūnienės emociniu ir psichologiniu prieraišumu, silpna sveikata ir senyvu amžiumi (tuo metu senolei buvo 90 metų) ir jos dukters A. Š. psichine negalia, visą laiką sistemingai manipuliuodavo jomis, grasindama „išeiti ir nebegrįžti", tokiu būdu, tikėtinai, priversdama senolę priimti sprendimus naudingiausius R. Kuprovskajai ir galimai V. Ivanauskui, o ne labiausiai atitinkančius senolės ir jos dukters interesus.

Apie A. Š. globos bylą

Pastaruoju metu išimtinai viename Biržų krašto vietiniame laikraštyje, save pristatančiame nepriklausomu, pasirodė eilė publikacijų, kuriomis, Bažnyčios įsitikinimu, suinteresuoti asmenys bando savanaudiškų tikslų vedini visuomenei perteikti savo siaurą ir neobjektyvų nagrinėjamos A. Š. globos bylos vertinimą, kuri, beje, teismo yra pripažinta nevieša. Bažnyčios įsitikinimu, tendencingais ir tikrovės neatitinkančiais straipsniais buvo siekiama daryti įtaką Temidės tarnams ir formuoti nepalankią visuomenės opiniją apie Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią ir jos tikinčiuosius.

Bažnyčia, atsižvelgdama į pareigą gerbti neįgalaus asmens privatų gyvenimą, kartu gerbdama ir teismo sprendimą globos bylą nagrinėti neviešai, pateikia tik minėtame Biržų krašto vietiniame laikraštyje ir kitose visuomenės informavimo priemonės pateiktos informacijos vertinimą, atskleisdama platesnį vaizdą, kurį visuomenės informavimo priemonės stengėsi nutylėti ir paslėpti po savo subjektyviomis publikacijomis ir televizijos laidomis.

Visuomenės informavimo priemonėse buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kad neva „Laikinąja globėja paskirta Biržų evangelikų reformatų bažnyčios atstovė <...> globoja evangelikų reformatų bažnyčios atstovė Jūratė Duderienė. <...> Jos globos siekia ir bažnyčia. <...> Kunigas Rimas Mikalauskas nedelsdamas ėmėsi vykdyti globėjo funkciją. <...> bažnyčia rengiasi perimti Likėnuose esančius namus, žemę ir mišką ir neįgaliosios globą" ir pan.

Kaip matome, Bažnyčios juridinį asmenį LERB-UL-Sinodą, be tariamo siekio užvaldyti turtą, eilėje publikacijų buvo tikslingai siekiama suniveliuoti ir sutapatinti su viena iš tuometinių kandidačių į A. Š. globėjas J. Duderiene, bandant J. Duderienės išpažįstamą evangelikų reformatų tikėjimą ir buvimą aktyvia tikinčiąja pateikti kaip esminę aplinkybę, dėl kurios neva ji negalėtų tinkamai atlikti A. Š. globėjos pareigų. Bažnyčia šioje vietoje pažymi, kad tokios publikacijoje pateiktos interpretacijos mažų mažiausiai nėra teisingos ir, be to, yra akivaizdžiai prieštaringos.

Paminėtina, kad Jūratė Duderienė nėra nei „Biržų evangelikų reformatų bažnyčios atstovė", kaip nėra ir „evangelikų reformatų bažnyčios atstovė". J. Duderienė neturi jokių įgaliojimų atstovauti Bažnyčios juridinius asmenis ar vidines valdymo institucijas. J. Duderienė yra eilinė tikinčioji, išpažįstanti evangelikų reformatų tikėjimą ir, be savo kasdieninio darbo, ateinanti groti vargonais kitiems tikintiesiems.

Kartu reikia atskirti Bažnyčią atstovaujantį juridinį asmenį, kaip rentos davėją, nuo teismo paskiriamo globėjo, kuris turi įstatyme numatytas pareigas. Jeigu teismas būtų paskyręs kitą globėją, tai yra ne J. Duderienę, Bažnyčia, kaip Rentos sutarties vykdytoja, turėtų lygiai taip pat kartu su teismo paskirtu globėju rūpintis A. Š. interesais ir gerove, tik Bažnyčia šiuose santykiuose tai darytų kaip Rentos sutarties šalis ir dvasinės tarnystės institucija, o paskirtas globėjas rūpintųsi A. Š. teismo priimtos nutarties pagrindu ir atliktų visas jam tiek įstatyme numatytas pareigas, tiek ir žmogiškumo bei atjautos sąlygotas moralines pareigas.

Šioje vietoje Bažnyčia nori atskleisti kelias esmines aplinkybes, kurios yra uoliai nutylimos eilėje publikacijų paskelbusiame Biržų krašto vietiniame laikraštyje ir kitose visuomenės informavimo priemonėse.

Rita Kuprovskaja nuo pat globos bylos pradžios siekė, kad teismas priimtų jos kandidatūrą į globėjas. Tuo tikslu R. Kuprovskaja buvo pateikusi teismui prašymą įtraukti ją į globos bylos nagrinėjimą ir skirti A. Š. globėja, tačiau teismas atmetė tokį R. Kuprovskajos prašymą.

R. Kuprovskaja, supratusi, kad jos paskyrimas A. Š. globėja yra mažai tikėtinas, galimai ne be V. Ivanausko pagalbos, ėmėsi ieškoti kitos alternatyvios kandidatūros. Dėl to globos bylos nagrinėjimo eigoje į procesą įstojo Lilija Vanda Ruplėnaitė, Vilniuje gyvenanti A. Š. teta, kuri taip pat išreiškė norą rūpintis A. Š, bet tik jau vėliau, kai R. Kuprovskajai nepavyko įstoti į globos bylą, teismui jos kandidatūrą atmetus, kaip netinkamą. Tačiau L. V. Ruplėnaitė visuomenės informavimo priemonėms ne kartą viešai pareiškė, kad jeigu ji bus paskirta A. Š. globėja, tai A. Š. priežiūrą faktiškai perduotų tai pačiai R. Kuprovskajai.

Be to, įdomi ir ta aplinkybė, kad ir L. V. Ruplėnaitę, ir R. Kuprovskają atstovauja tas pats advokatas, kuris, beje, pasirašė ir N. O. Šarkūnienės vardu ieškinį dėl Rentos sutarties nutraukimo. Argi nurodyti faktai ne sutapimas, keliantis papildomų klausimų apie šių moterų sąsajas ir veikimą išvien, siekiant galimai savanaudiškų tikslų, ypač turint omenyje rimtus įtarimus apie galimai neskaidrius R. Kuprovskajos bei V. Ivanausko veiksmus N. O. Šarkūnienės ir A. Š. atžvilgiu? Panašu, kad L. V. Ruplėnaitė tapo R. Kuprovskajos bei V. Ivanausko įrankiu, kuriuo pastarieji sėkmingai naudojasi, galimai siekdami pasisavinti šviesios atminties N. O. Šarkūnienės ir neįgalios jos dukters A. Š. turtą.

Tuo tarpu, L. V. Ruplėnaitė ir R. Kuprovskaja, apeliuodamos į tai, kad neva niekas neklausia pačios A. Š., su kuo ji pati norėtų gyventi, ignoruoja ir nutyli svarbias aplinkybes, pavyzdžiui, jog Biržų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus specialistams aplankius A. Š. ir paklausus su kuo ji norėtų gyventi, visiems girdint (dalyvavo ir pati L. V. Ruplėnaitė), A. Š. išsakė, kad nori gyventi savo namuose Dainiūnų k., ir apie globėją Jūratę Duderienę atsiliepė tik gerai, nurodė, kad globėja ja rūpinasi, kad ji gera moteris, kad jos tarpusavyje bendrauja. A. Š. nenurodė, kad kaip nors prieštarauja J. Duderienės kandidatūrai ir neprašė skirti ją prižiūrėti kitą asmenį. Be to, ir Bažnyčia, kaip rentos davėjas, taip pat besirūpinanti A. Š. interesais, neturi priekaištų J. Duderienės, kaip globėjos, atliekamam darbui.

Šioje liūdnoje istorijoje lieka tik pagarba objektyviam ir nešališkam teismo darbui, kuris, įvertinęs visus globos byloje surinktus faktus ir reikšmingas aplinkybes, A. Š. globėja paskyrė Jūratę Duderienę.

Tačiau iki šiol lieka atviras klausimas, kodėl po A. Š. globos bylos paskelbimo nevieša, Biržų krašto vietiniame laikraštyje toliau buvo aprašinėjama bylos eiga, pateikiant išimtinai tik su Rita Kuprovskaja susijusios L. V. Ruplėnaitės subjektyvią poziciją ir interpretacijas. Tačiau toks teismo priimto sprendimo nagrinėti bylą uždaruose teismo posėdžiuose negerbimas yra tik savo asmeninę nuomonę dėstančio asmens sąžinės reikalas ir teisėsaugos institucijų rūpestis.

Susipažinus su visuomenės informavimo priemonėse siekiama pateikti „neginčijama tiesa" kyla klausimas, ar savaime yra blogai, kad ilgametės evangelikų reformatų parapijietės N. O. Šarkūnienės dukters globėja buvo paskirta taip pat evangelikų reformatų tikėjimo J. Duderienė, kuri yra aktyvi Biržų evangelikų reformatų parapijos narė? Galima tvirtai atsakyti, kad ne. Juk aktyvūs bei atsidavę tikinčiosios bendruomenės nariai ir yra tie asmenys, tie šviesuliai, kurie gali geriausiai pasirūpinti bėdoje ar negalioje esančiais savo tikėjimo broliais ir seserimis.

Tuo tarpu tam tikrų interesų grupių žiniasklaidos priemonių pasitelkimas formuoti viešąją opiniją yra tik jų sąžinės reikalas, tačiau, deja, jų peršama „tiesa" kaip taisyklė pritraukia didesnes skaitytojų (žiūrovų) auditorijas, nei tikras, nuoširdus ir nešališkas faktų išdėstymas. Akivaizdu, kad išpažįstama religija ar priklausymas parapijai negali būti kliūtis globoti bėdoje ar negalioje esančius savo tikėjimo brolius ir seseris. Kartu yra apmaudu, kad tik mažos tradicinės religinės bendruomenės susiduria su tokiomis negatyviomis interpretacijomis, paremtomis ribojimu laisvai išpažinti religiją, kai tuo tarpu niekas net nesiryžta kvestionuoti didžiosioms religinėms bendruomenėms priklausančių tikinčiųjų gerų ketinimų rūpintis globos reikalaujančiais broliais ir seserimis.

Dėl tokio visuomenės informavimo priemonėse pateikiamo požiūrio Bažnyčiai tik tenka apgailestauti ir tikėtis visuomenės kritiško vertinimo. Tuo pačiu tai įpareigoja Bažnyčią dar uoliau šviesti visuomenę apie brolišką meilę, skleisti tikėjimo žodį ir įtraukti kuo daugiau žmonių daryti gėrį ir nepasiduoti blogio ir godulio kerams.

Bažnyčia nepaliks likimo valiai A. Š. ir liks ištikima savo misijai ginti tikinčiuosius nuo blogio

Bažnyčia pažymi, kad dėl kriminalinę praeitį turinčio V. Ivanausko, dėl R. Kuprovskajos ir kitų galimai susijusių asmenų veiklos jau kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Bažnyčia tuo pačiu pareiškia, kad kol nepaaiškės šių asmenų veiklos vertinimas ir nesibaigs teisiniai procesai ir Bažnyčia neįsitikins, kad už ,,viešų senutės interesų gynimo iniciatyvų" neslypi nusikaltėlių interesai, nenutrauks Rentos sutarties ir toliau tinkamai vykdys prisiimtus įsipareigojimus rūpintis N. O. Šarkūnienės neįgalia dukterimi A. Š. bei kaip galėdama padės paskirtai A. Š. globėjai.

Taigi telieka apgailestauti, kad viešojoje erdvėje yra skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, kuri kenkia Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos įvaizdžiui ir įžeidžia visus tikinčiuosius. Bažnyčia atsiprašo visos Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos ir tikinčiųjų už tokią situaciją, kartu pabrėždama, kad tokie veiksmai nėra toleruojami ir iš asmenų, teikiančių tikrovės neatitinkančią informaciją, bus reikalaujama atsakyti įstatymų nustatyta tvarka.

Bažnyčios vadovybė