Krikščioniškos konfesijos skirtingose tautose turi įvairiausių tradicijų, kurių laikymasis papuošia Velykų šventes. Kadangi evangelikai su abejone žvelgia į žmonių tradicijas Bažnyčioje, pakilkime aukščiau tradicijų – į dvasinį lygį. O „dvasinis" lygmuo neretai prasideda gana nuspėjamai. Dažnas bažnyčią lankantis žmogus sutiktų su nuomone, kad jis yra geresnis už kriminalinį nusikaltėlį, kad jis ir jo bendruomenė yra teisingesni už kitus. Taip pat „tradiciniai" krikščionys iš aukšto žvelgia į „netradicinius", visai nesigilindami į tikėjimo subtilybes. Kitai smerkiančiai nuomonei susidaryti dažnai užtenka vien bulvarinės, nekrikščioniškos žiniasklaidos. Bažnyčios tradiciškumą vėlgi suprantame visaip. Vienam Bažnyčia yra tik istorijos būrelio ar muziejaus priedas, antram – priedas prie pareigų universiteto katedroje, trečiam – pozityvus politinis fonas. Jiems krikščionybė yra nepavojinga ir prijaukinta graži tradicija, istorinis ir kultūrinis paveldas. Savo ruožtu, „netradiciniai" krikščionys dažnai linkę save vertinti kaip labiau teisius. Taigi Velykas švenčiame kaip mokame, kaip tikime. Visi stengiamės būti „realistais", to realizmo besisemdami iš aplinkinio politinio – socialinio pesimizmo.

Iš tiesų realybė paprastai yra iš anksto nenuspėjama. Tai viena priežasčių, kodėl išpažįstu krikščionybę. Tai religija, kurios nebūtų įmanoma nuspėti iš anksto. Jei ji mums siūlytų tik tokį pasaulį, kokio visada tikėjomės, įtarčiau, kad krikščionybę patys sugalvojome. Tačiau ji nėra tai, ką kas nors būtų įstengęs sugalvoti. Joje yra kaip tik tas specifinis keistumas, kurį turi visi tikri dalykai, – rašė įžymus XX amžiaus krikščionybės apologetas C. S. Lewisas.

Didžiąją savaitę ir švenčiantiems Velykas visiems krikščionims verta atsisakyti savo išdidumo bei tariamo teisumo ir tikėjimu iš naujo priimti „nenuspėjamą krikščionybės realybę". Mums reikia tapti panašiems į bevardį kriminalinį nusikaltėlį, kuris savo mirties akivaizdoje išpažino Kristų:

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus!" Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas! Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė". Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę". Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje". /Lk 23,39–43/

Kitos religijos yra gerokai labiau nuspėjamos. Pridarei nuodėmių, nesilaikei taisyklių sąrašo – esi pasmerktas. Jėzus suteikia viltį ir kitokią – dvasinę ir amžiną gyvybę kriminaliniam nusikaltėliui. Jėzus žvelgia į žmogų ne išoriškai, Jis neatsižvelgia į žmonių tradicijas, teismus ar bulvarinę žiniasklaidą. Jis žvelgia tiesiai į žmogaus širdį. Pagalvokime apie savo širdį. Ar kartais ji, mūsų širdis, nebus tamsesnė už to nusikaltėlio?

Pasitikime Velykas atvėrę širdis Jėzui Kristui. Jis turi galią vietoj kietos akmeninės širdies duoti jautrią širdį ir amžiną gyvenimą Karalystėje.

Gen. superintendentas kun. Tomas Šernas