Holger Lahayne

Ant pilies bažnyčios durų?

Spalio gale evangelikų tikintieji mini Reformacijos dieną. Mat istorijos žiniomis, 1517 metais spalio 31 dieną augustinų vienuolis Martynas Liuteris paskelbė savo 95 tezes. Ir gali būti, kad tai padarė jas prikaldamas prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Gali būti. Daugelis senų ir šiuolaikinių tos scenos atvaizdavimų paveiksluose ir filmuose būtent tai ir rodo.

Tačiau pagrindo šiam atvaizdavimui nėra labai daug - vienintelis Melanchtono sakinys, užrašytas 1546 m. (kai Liuteris jau buvo miręs): "Ir šias [tezes] prikalė jis [Liuteris] prie bažnyčios, besišliejančios į Vitenbergo pilį, dieną prieš Visus šventuosius, 1517 metais."

Bet 1517 m. Melanchtono Vitenberge dar nebuvo, tad jis negalėjo būti ir šių įvykių liudininkas. Pats Liuteris mini savo raštuose tezių parašymą bei išleidimą, bet nieko nesako apie jų prikalimą. Savo lotyniškųjų veikalų pirmojo tomo pratarmėje 1545 m. Liuteris tvirtina tezes išsiuntinėjęs Brandenburgo ir Mainco vyskupams "su prašymu stabdyti begėdišką atlaidų skelbėjų elgesį ir bjaurias kalbas". To rezultatas žinomas: "Bet į vargšą vienuolį nebuvo atkreipta jokio dėmesio. Tad neišgirstas, lapą su disputo tezėmis aš atidaviau išspausdinti". Atrodo, kad Liuteris patvirtina, jog pirmiausiai tezės buvusios parašytos "privačiai", tik vyskupams ir kai kuriems teologams. O viešam priėjimui, jas išspausdinant, atiduotos jau vėliau.

Ir 1528-ųjų Kristofo Šeurlio (Scheurl) Krikščionijos istorijos knygoje nekalbama apie jokį tezių prikalimą. Joje tik minima, kad "Liuteris sudarė 95 tezes apie atlaidus ir išsiuntė kitiems daktarams, tikrai neturėdamas tikslo jas išplatinti."

Išsamus šaltinių tyrinėtojas Erwinas Iserlohas 1961 m. knygoje Luther zwischen Reform und Reformation prieina prie išvados: "Tezės nebuvo prikaltos. 1517 metų spalio 31 diena laikoma reformacijos gimtadieniu ne dėl to, kad tuomet Liuteris būtų prikalęs savo 95 tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų, o todėl, kad tą dieną jas išsiuntė atsakingiems bažnyčių vadovams." Iserlohui antrina Gerhardas Prause'ė savo populiarioje knygoje Niemand hat Kolumbus ausgelacht - Fälschungen und Lügen der Geschichte richtiggestellt tezių prikalimą laikydamas grynu mitu.

Bet būtina pasakyti, kad esama ir nemažai garsių prieštaravimo balsų. Kurtas Alandas knygoje Geschichte der Christenheit, antrame tome teigia, kad "aplinkybės, kuriomis 95 tezės tapo žinomos, visiškai nėra svarbios. Svarbiausia jų turinys ir įtaka." Be abejo, pakaktų ir taip galvoti. Tačiau vėliau jis netikėtai kategoriškai Iserloho požiūrį pavadina visai neturinčiu perspektyvos.

Naujo peno šioms diskusijoms davė prieš keletą metų rastas Liuterio artimo bendradarbio Georgo Rėrerio (Rörer, 1492-1557) įrašas. 1541 m. jis paskutiniame vieno Liuterio Biblijos vertimo puslapyje lotyniškai užrašęs, kad tezės buvusios "pristatytos" ant Vitenbergo "bažnyčių durų". Įdomu, kad Rėreris kalba apie kelias bažnyčias. Tačiau, deja, ir jis nebuvo tezių prikalimo liudytojas, tad ir jo žodžiai lieka ginčytini.

Kadangi esama poros Melanchtono ir Rėrerio trumpų teiginių, nors ir neturinčių rimtesnio palaikymo, tai, viena vertus, nebūtina skubėti tezių prikalimą laikyti mitu ar legenda, o kita vertus, ir prisistatinėti jo neginčijamu faktu. Horstas Rabe'ė knygoje Deutsche Geschichte 1500-1600 duoda nuosaikaus vertinimo pavyzdį: "Ar 1517 m. spalio 31-osios paskelbimas šiuo simboliškumo kupinu pavidalu, būtent tezes prikalant ant Vitenbergo pilies bažnyčios portalo, įvyko, nėra aišku; gali būti, kad Liuteris išvis į viešumą išėjo tik tada, kai iš bažnyčios vyresnybės nesulaukė reakcijos į savo kritiką."

Prie tezių pridėtas laiškas Mainco arkivyskupui Albrechtui išsaugotas. Jis yra nuosaikus ir labai lojalaus tono. Liuteris, be abejo, nuoširdžiai tikėjosi, kad Hohencolernų giminės bažnyčios kunigaikštis užkirs kelią Tecelio darbams. Tad kam jam ieškotis viešumo iki tol, kol po kelių savaičių, lapkritį, arkivyskupas laišką gaus ir perskaitys? "Jis norėjo tartis, o ne konfrontuoti", rašo A. Francenas apie tezių Liuterį (Trumpa Bažnyčios istorija). Viename iš laiškų savo draugui Špalatinui Liuteris aiškiai rašo, kad būtinai vyskupai pirmi turėję sužinoti apie tezes, o tik po to saksonijos kurfiurstas. Viešas paskelbimas spalio 31 dieną būtų reiškęs, kad žinia apie tezių turinį labai greitai būtų pasiekusi Frydrichą Išmintingąjį. Net daug kas rodo, kad Liuteris kaip tik palikęs nemažai laiko vyskupams Jeronimui ir Albrechtui tinkamai reaguoti - juk atsakymo reikėjo ir teologinio, ir sielovadinio! Bet šiedu tą galimybę prametę, tuo tik padidindami savo atsakomybę už reformacijos pradžią.

Tačiau mes esame įpratę prie tokios istorijos: Liuteris parašytas tezes spalio 31 dieną "vidurdienį prikalė prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.... Kita diena buvo Visų šventųjų šventė, tad bažnyčion suplūdo minios žmonių. Liuterio tezės patraukė didelį visuomenės dėmesį. Jos buvo skaitomos, perrašomos, spausdinamos ir platinamos visoje Vokietijoje." (Bažnyčios istorijos eskizai) J. H. Merle d'Aubigné (Obinjė) savo reformacijos istorijoje vaizdą netgi dar labiau išplečia, esą Liuteris "drąsiai žengė prie bažnyčios, prie kurios buvo susirinkusi prietaringų žmonių minia"; po prikalimo vienuolis, "be abejo, grįžo į savo celę,... kupinas džiaugsmo ir ramybės, kilusios iš veiksmo, atlikto Viešpaties vardu ir dėl amžinosios tiesos". (Panašiai d'Obinjė rašo ir Liuterio biografijoje; ten dar ir prideda, kad niekas iš artimųjų draugų nežinojo apie jo planą prikalti tezes.)

Deja, nei apie vidurdienį, nei apie drąsą ar prietaringųjų minią, nei apie Liuterio nuotaiką po įvykio tikrai iki šiol nieko nėra žinoma. Iš kur autoriai ištraukė šiuos "faktus", irgi nežinia. Bet jais kuriamas vaizdas, tarsi pats Liuteris stengęsis apie tezes informuoti kuo didesnį žmonių ratą, netgi ištisas mases. Taip jis virsta savotišku vienišu didvyriu arba kilniuoju maištininku, daugiau ar mažiau sąmoningai nusprendusiu sukelti savo tautiečius prieš Romą. Bet to nebuvo! Beveik visą lapkritį nieko nevyko. Visi tylėjo. Procesas pajudėjo ir įgavo pagreitį daug vėliau, kai bažnyčios valdžia sureagavo visai netinkamai.

Liuterio biografijos Martin Luther - Rebell in einer Zeit des Umbruchs (2012) autorius Heinzas Schillingas taip pat neatsako, ar buvę tezių prikalimo. Aišku viena, kad vargu "ar profesorius pats būtų griebęsis plaktuko", nes "skelbimus kabinti tam skirtoje vietoje buvęs universiteto patarnautojo darbas". Ko gero, vienuoliui "net galvon nešovė šitaip kėsintis į popiežiaus autoritetą. Jo tezės teturėjusios tarnauti vien akademinėms tiesos paieškoms [juk parašytos lotynų kalba; liaudis tos kalbos nesuprato]. Dėl to jokio revoliucinio tezių prikalimo... nėra buvę."

Nors tezės išjudino akmenį, tačiau Reformacijos dokumentu netapo. Anot Alando, "Liuteris savo tezėmis veikia dar visiškai katalikiškoje erdvėje", dėl to jos ir netapusios liuteronų bažnyčios išpažinimu. Schillingo nuomone, "Prisimindamas Martynas Liuteris kelissyk kartojęs, kad atlaidų tezės nebuvusios tas teologinis trimitas, kuris nugriovė popiežijos sienas". Tačiau būsimasis "teologinis radikalumas" tezėse jau buvęs "užprogramuotas".

Spaustuvininko namuose

Tad kada gi prasidėjo reformacija? Liuterio tezėmis, prikaltomis prie bažnyčios durų ar neprikaltomis, tikrai prasidėjo sujudimas. Tačiau tik kitais metais, 1518-aisiais, Liuteris parašė pirmuosius reformacijos veikalus: Pamokslą apie atlaidus bei Heidelbergo disputo tezes.

Bet nežinia, ar iš to rūpinimosi dėl Liuterio tezių paskelbimo aplinkybių, ar dėl kitų priežasčių pamirštama dar viena galima reformacijos ištaka - Ciuricho dešros valgymo diena. 1522 m. kovo 9 dieną, pirmąjį priešvelykinio pasninko sekmadienį, Ciuricho mieste, spaustuvininko Kristofo Frošauerio (Froschauer) namuose buvo surengtos dešros valgytuvės. Buvo smulkiai supjaustytos dvi rūkytos dešros ir išdalytos susirinkusiesiems. Tai buvęs sąmoningas ir daugiau ar mažiau provokacinis renginys, siekęs viešai pademonstruoti nepritarimą katalikų pasninko įsakymams.

Tose valgytuvėse dalyvavęs ir tuometinis katedros kunigas Huldrichas Cvinglis, tačiau dešros nevalgęs. O ne tik dalyvavęs, bet ir valgęs buvo Leonas Judas, vėliau Heinricho Bulingerio draugas ir kolega. Ciuricho miesto taryba visa tai pasmerkė ir nurodė atlikti tyrimą. Frošaueris buvo tarybos iškviestas pasiaiškinti. Savo ginamajame rašte jis nurodęs, esą dėl didžiulio darbo krūvio skubiai tiekiant Erazmui Roterdamiečiui knygų siuntą, skirtą Frankfurto knygų mugei, jis ir jo tarnai vien "koše" nepasisotinę... Beje, šiek tiek vėliau Bazelyje vykęs net dar gausesnis "mėsėdis".

Ciuricho dešros valgytuvės, iš pirmo žvilgsnio kad ir kaip nekaltai atrodžiusios, jau buvo "kovos paskelbimas" (Aland). Reformacija Šveicarijoje pajudėjo visu greičiu. Cvinglis jau kurį laiką nepamokslavo kitaip, kaip tik vien iš Biblijos, kėlė ir peikė daugelį Bažnyčios trūkumų (maldą šventiesiems, skaistyklą) bei neigė dešimtinę esant krikšionims privalomą, Dievo nustatyta tvarka. Asmeniškai jis jau buvo nutraukęs ryšius su popiežiaus Bažnyčia, dabar artinosi prie viešo konflikto.

Praėjus porai savaičių po dešrų valgytuvių, Cvinglis pasninko klausimu pasakė pamokslą, kurio tekstas Didįjį ketvirtadienį buvo išspausdintas Foršauerio spaustuvėje. Pamokslas vadinosi Von Erkiesen und Freyheit der Speisen [Apie valgių pasirinkimą ir laisvę]. Jame Cvinglis jau visai evangeliškai dėsto apie laisvės sampratą. Kaip Liuteris savo veikaluose Apie gerus darbus bei Apie krikščionio laisvę (abu iš 1520-ųjų) akcentuoja ir atiduoda pagrindinę vietą tikėjimui, be kurio darbai - kad ir kokie religingi - Dievo akyse yra beverčiai, taip ir Cvinglis kalba apie savo kraštiečius, pasidavusius pasninkavimo prievartai: "Jų tikėjimas į Dievą nebebuvo tiek stiprus, kad juo vienu pasitikėtų, savo viltis į jį vieną tedėtų ir jo vieno įsakymų bei valios klausytų. Dėl to jie kvailai griebėsi paklusti žmonių diktatui."

Kadangi Biblija pasninkauti tikintiems žmonėms nei įsako, nei įpareigoja (tik siūlo ir ragina), tai ir Bažnyčios ar žmonių įsakymų pasninkauti nėra reikalo būtinai klausyti. Nes kiekvienas tikintis žmogus be išlygų paklusti privalo tik Biblijos paliepimams. Cvinglis neturėjo nieko prieš, "jei kas nors dėl sveikatos ar savo kūno sutramdymo savanoriškai imasi atsisakymo ir šitaip pasninkavimo nepervertina". Bet nė vienas tenesiekia pasirodyti gudresnis už Dievą, Biblijos įsakymus "papildydamas ar pataisydamas" - "tarsi Dievas būtų ką pražiopsojęs". Toks tikinčiuosius tik suklaidina, o šie sau įsikala nusidedą, jei tik ties kokiu pasninko įsakymu suklumpa. Šitaip, anot reformatoriaus, tik sąžinė be reikalo "apkaltinama ir suteršiama" ir "į tikrą stabmeldystę" pastūmėjama. Dėl to Cvinglis daro išvadą:

"Trumpai ir paprastai pasakius, jei nori pasninkauti, tai ir pasninkauk! Jeigu nori nevalgyti mėsos, tai ir nevalgyk! Bet savo tikinčiam broliui palik laisvę pasirinkti!.. Tačiau jei tavo artimą piktins tavo naudojimasis laisve, tai nestumk jo į sunkumus ir pagundą. Tik tuomet, jei jis aiškiai pamatys tavo laisvės pagrindą, tai ja ir nebesipiktins, nebent tikrai norėtų tau blogo... O tu kaip tik turėtum savo artimui draugiškai išaiškinti savo tikėjimą ir pasakyti, kad ir jis gali valgyti viską bei turi teisę laisvai pasirinkti."

Metais vėliau, po pirmojo Ciuricho disputo 1523-iaisiais, buvo panaikinti visi pasninko įsakymai. Savo 67 straipsniuose arba baigiamosiose kalbose Cvinglis pabrėžė, "kad nė vienas tikintysis nėra įpareigotas daryti darbus, kurių neliepia Dievas. Taigi bet kuriuo metu gali valgyti kokį tik nori valgį" (24). Taip reformacija žingsnis po žingsnio vis tvirtinosi ir 1525 m. pirmuoju Šventosios vakarienės pagal Cvinglio supratimą šventimu buvo užbaigta. O prasidėjo ji dešros valgymu, "dešradieniu". Pasak Theologische Realenzyklopädie (Teologijos enciklopedijos), "momentu, kai įvyko perėjimas nuo reformos senojoje sistemoje iki sistemos lūžio". Taip prasidėjo tikroji "laisvės reformacija". Bent jau Šveicarijoje.

Evangeliškoji įsakymų, sąžinės ir laisvės asmprata visuotinai įsitvirtino ir dėl to randama daugelyje tikėjimo išpažinimų. 1528-ųjų Berno tezėse sakoma: "Kristaus Bažnyčia nesudarinėja nei įstatymų, nei įsakymų be Dievo žodžio. Dėl to visi žmonių sudaryti nuostatai, kuriuos vadina Bažnyčios įsakymais, mus įpareigoja tik tiek, kiek jie pagrįsti ir įsakyti dieviškajame Žodyje." H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime rašo: "Kuo labiau auga apeigų skaičius Bažnyčioje, tuo labiau ji atitraukiama ne tik nuo krikščioniškos laisvės, bet ir nuo Kristaus bei Jo tikėjimo; kadangi liaudis apeigose ieško to, ko turėtų ieškoti vieninteliame Dievo Sūnuje Jėzuje Kristuje per tikėjimą..." (17,1). Nyderlandų išpažinime pabrėžiama, kad "visi žmonių išgalvojimai ir visi įsakymai, kurie yra įvesti Dievo garbinimui išreikšti ir per kuriuos kokiu nors būdu saistoma ar kitaip pančiojama sąžinė, yra atmestini."

Krikščionio laisvės temai Kalvinas paskyrė visą savo įžymiojo veikalo Institutio skyrių (III,19). XVII a. Vestminsterio išpažinimas skyriuje 20,2 pateikė bene preciziškiausią šios klausimo formuluotę:

"Vien Dievas yra sąžinės Viešpats, išlaisvinęs ją nuo žmogiškųjų mokymų bei paliepimų, kurie tikėjimo bei pamaldų reikaluose bent kuo prieštarauja ar viršija jo Žodį. Vadovaujantis sąžine tikėti tokiais mokymais bei paklusti tokiems paliepimams reiškia išduoti tikrąją sąžinės laisvę, o reikalauti tuo besąlygiškai tikėti ir visiškai bei aklai paklusti reiškia tą patį, kaip ir sugriauti sąžinės laisvę, kartu sunaikinant ir proto laisvę."

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction