Ilgai laukėme Antrojo šveicariškojo išpažinimo (Antrosios helvetiškosios konfesijos) lietuvių kalba, nes Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai buvo, yra ir bus svarbus šis tikėjimo išpažinimo dokumentas.

Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1566 03 12 išspausdintas Ciuriche) buvo greit išverstas į tautines kalbas ir priimtas pagrindiniu Bažnyčios išpažinimu Vengrijoje, Škotijoje, Lenkijos-Lietuvos Valstybėje (LLV), Prancūzijoje bei kitose šalyse. Lenkijoje, Sandomiero (Sandomiro) mieste 1570 metais įvyko LLV reformatų Generalinis Sinodas. Jame lenkiškas Antrojo šveicariškojo išpažinimo vertimas buvo priimtas LLV reformatų išpažinimo pagrindu. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje jis yra iki šiol aktualus.

Įprastai Antrasis šveicariškasis išpažinimas lenkiškoje ir lietuviškoje literatūroje buvo vadinamas Sandomiro konfesija. Šiuo išpažinimo pagrindu XVI a. pabaigoje buvo siekta teologiškai bei politiškai vienyti mūsų valstybės liuteronus, reformatus, čekų brolius, t. y. „nuoseklios" Reformacijos bažnyčias.  Iš dalies tai pavyko: visiškai susijungė kalvinistinės ir čekų brolių šakos. Iš dalies, dėl prie šios konfesijos pridėto papildymo, buvo padėtas pagrindas broliškiems santykiams su liuteronais. XVIII a. pradžioje Kėdainių provinciniuose Sinoduose Lietuvos reformatai ir liuteronai, išlaikydami savo administracinį savarankiškumą, deklaravo šių Reformacijos bažnyčių politinę vienybę bei abipusį Sakyklos ir Viešpaties Stalo pripažinimą. Šiuo sprendimu buvo beveik keturiais šimtmečiais aplenktas Europoje priimtas panašus Leuenbergo sutarimas (1973).

LLV reformatų bendru sutarimu 1637 metais dar kartą buvo patvirtinta Sandomiro konfesija tikėjimo išpažinimo pagrindu paskelbtoje Gdansko agendoje (GA 1637) - svarbiausioje evangelikų reformatų liturginėje knygoje. Pagal ją  reformatų kunigai ordinacijos metu prisiekia laikytis Antrojo šveicariškojo išpažinimo (Sandomiro konfesijos) savo tarnystėje (GA 1637; Użąd Ministrowski, Pytanie , kl.VII, p. 296). Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorija 2011 metais Biržuose patvirtino šį lietuviškąjį Antrojo šveicariškojo išpažinimo tekstą tinkamu naudoti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios mokymui.

Antrojo šveicariškojo išpažinimo nuostatos buvo tas teologinių uždavinių horizontas, kuris darė įtaką protestantiškųjų Bažnyčių veiklos kryptims Lietuvoje ir dideliame Europos regione tautiniam atgimimui, švietimui: ...nesuprantamų kalbų negali būti Dievo Bažnyčioje, bet tik viešoji ir bendra kalba,  kurią visi supranta toje  vietoje  ar  krašte. Išpažįstame tai, kad žmogui pačiam vienam leidžiama melstis ta kalba, kurią jis supranta, tačiau viešos pamaldos šventuose susirinkimuose turi būti laikomos ta  kalba, kurią visi esantieji supranta.

Skyriuje apie Bažnyčios turtus sakoma : Viešpaties Kristaus Bažnyčia turi savo pajamas bei turtus per karalių ir kunigaikščių dosnumą, per tikinčiųjų dosnumą, kurie dalį savo lėšų paskyrė ir atidavė. Bažnyčiai reikia turėti savo pajamų ir turto, kaip yra nuo senų laikų, kad visokias (Dievo Žodžio) surinkimo reikmes galėtų spręsti: (...) teisingam mokslui išlaikyti, kad bažnyčios ir surinkimai būtų prižiūrimi kaip pridera ir kiekvienas reikalas tarnautų Dievo garbei, (....) taip pat, kad veiktų mokyklos, o jose daktarai ir mokytojai mokytų jaunimą.

Dievo keliai mums dažnai nesuvokiami: kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Izaijo 55,9). Tačiau istorijoje matyti Jo Žodžio darbai, kurie išryškėja per žmonių tikėjimo išpažinimo darbus, nes, pagal Šventąjį Raštą, ...mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas (Izaijo 55,11.). Galima įžvelgti, jog Dievo Žodis per Antrojo šveicariškojo išpažinimo (Sandomiro konfesijos) mokymą lenkų kalba įtakojo lietuvių kalbos apsaugą Bažnyčioje bei nuo jos priklausomose institucijose, buvo tikslingai skatinamas lietuviškas raštingumas ir dvasinis švietimas. Tuo galima paaiškinti, jog XX a. pradžioje daugiatautėje Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje nebuvo tautinių konfliktų, skaudžiai sukrėtusių kitas to meto Lietuvos krikščioniškas konfesijas.

Antrasis šveicariškasis išpažinimas aktualus šiandieną. Laukėme šio lietuviško leidinio, nes jaučiame nerimą dėl plintančio pasaulinio reiškinio - savavališko laisvamaniškų ir laisvatikiškų Šventojo Rašto „šiuolaikinių" aiškinimų. Jais sekdami krikščionys ar net ištisos Bažnyčios praranda savo tikėjimo „sūrumą" (Mk 9,50 ) ir tampa it pasaulietinių madų vėjo blaškomi pelai (Ps 1,4). Laiko išbandymai įrodė, jog Antrasis šveicariškasis išpažinimas gerai atliko ir toliau vykdo Šventojo Rašto pagrindų išdėstymo bei tikėjimo vienybės apsaugos funkcijas krikščioniškam Dievo Žodžio Surinkimui.

Gerą tikėjimo kovą kovojančiai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai nuolat verta pažvelgti į savo raidą pagal šio dokumento doktrinų nuostatas, nes Antrasis šveicariškasis išpažinimas yra ne vien garbus istoriškas konfesinio išpažinimo dokumentas, bet ir Dievo Žodžio šviesos indas, nušviečiantis taką konkretiems sprendimams bei darbams Bažnyčioje ir pasaulyje.