kun.Tomas Šernas

Kas yra Bažnyčia?

Atsakymo nuorodas randame Šventame Rašte, tikėjimo išpažinimuose ir teologiniuose dokumentuose, kurių oficialiai laikosi įvairios bažnyčios. Romos katalikai į Bažnyčią bei jos prigimtį žvelgia kaip į regimą kunigišką organizaciją, Jėzaus Kristaus pastatytą ant žmogaus Simono-Petro asmens, prižiūrimą ir vadovaujamą vyskupų, kardinolų bei neklystančio popiežiaus – apaštalo Petro įpėdinio. Šioje bažnyčioje moterų vadovių negali būti, taip pat moterų ar kitų pasauliečių balsas gali būti tik patariamasis. Tuo tarpu klasikinė protestantų teologija įvardija Bažnyčią tik kaip Kristaus žodžiu pašauktą krikščionių bendruomenę. Ši bendruomenė – surinkimas turi skirtingus prigimties ir prasmės ypatumus, apibūdinamus kaip regimąją (išorinę) ir neregimąją (dvasinę), taip pat ir kovojančią (esanti žemėje, ji kovoja šventame kare), ir triumfuojančią (esančią danguje) Bažnyčią.

Evangelikų reformatų naudojamas tikėjimo išpažinimo dokumentas Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1651) apie Bažnyčią ir jos esmę sako, jog ji yra ...iš pasaulio pašauktas tikinčiųjų surinkimas, šventųjų bendrija,.. kurie tikėjime dalinasi visomis gėrybėmis, dovanai suteiktomis per Kristų.

Ši dogma pabrėžia egalitarinį požiūrį, nes sakoma, jog tikintieji, bet ne vyrai ar moterys, dalijasi visomis gėrybėmis. Tai labai aiškiai atsispindi ir reformatiškame Heidelbergo katekizme (1563), 55 klausime: Kaip supranti šventųjų bendravimą?

Atsakymas pabrėžia: Pirma, kad tikintieji – visi ir kiekvienas- yra Viešpaties Kristaus nariai ir visų Jo turtų bei dovanų dalininkai. Antra, kad kiekvienas narys privalo noriai ir džiaugsmingai savo gebėjimais patarnauti kitiems nariams jų naudai ir gerovei.

Visus pamatinius biblinius teologinius postulatus, sudarančius pagrindą krikščioniškam evangeliniam tikėjimui, galima apibūdinti kaip tikrai egalitarinius. Tačiau šalia jų Biblijoje yra Šventos Dvasios įkvėpti tarsi papildymai prie pagrindinių tikėjimo tiesų. Šie papildymai išreiškia jau komplimentarinę nuostatą. Galima teigti, jog tas būtinas komplimentarinis priedas yra dėl skirtingų, vienas kitą papildančių priežasčių. Dėl pagal Dievo valią esančių skirtumų vyrų ir moterų prigimtyje. Galima spėti, kad ir dėl to, jog, kol esame gyvi pasaulyje, priklausome dvasinį karą kariaujančiai, t.y. kovojančiai Bažnyčiai.

Moteris Bažnyčioje

Nors atpirkimas įgalina vyrus ir moteris būti lygiateisiais partneriais visose Bažnyčios veiklos ir tarnavimo sferose pagal Dvasios suteiktas dovanas, tačiau šis esminis lygiateisiškumas automatiškai jų nedaro lygiavertiškais visose srityse ir automatiškai jų nesuvienodina.
Moteris tesimoko tyliai, su visišku paklusnumu. Neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai. (1 Tim 2, 11–14)

Šį nurodymą egalitarinio požiūrio teologai yra linkę vertinti kaip buvusį tik tam tikroje kultūroje ir tik toje geografinėje vietovėje, tik tam tikrame istoriniame laikotarpyje, tik tam tikroje bendruomenėje, tik neišsilavinusių ir tik nekultūringų bei perdaug aktyvių moterų'sudraudimą. Todėl, esą, šis draudimas – tik gerbtina apaštalo nuomonė, bet ji nėra privaloma visai ir visų laikų Bažnyčiai. Tačiau, pavyzdžiui, ištrauka iš laiško galatams (Gal 3, 28) traktuojama kaip universalus lyčių lygybės patvirtinimas, taikytinas visai Bažnyčiai.
„Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!" (Gal 3, 26–28)

Pastarąją ištrauką apmąstant į akis krenta tai, kas yra numanoma esant moterų teisių pradžia. Tačiau eilutės iš laiško galatams skelbia lygybę kiek kitokia prasme. Visų pirma, apaštalas skelbia savo amžininkams žydams šokiruojančią žinią, jog ir pagonims yra skirta Dievo malonė ir išganymas Jėzuje Kristuje. Antroji revoliucinė žinia – Kristuje vergas ir laisvasis yra lygūs. Trečioje vietoje, giliai įžvelgdamas Dievo darbą per Sūnų, Paulius pakartoja nepasenusias tikėjimo tiesas, sutinkamas jau pirmame tvėrimo pasakojime Pradžios knygoje. Dievas palaimina, išgano žmogų kaip vyrą ir moterį. Tas išganymas yra Jėzuje Kristuje.

Šį skelbimą apie tikinčiųjų lygybę Jėzuje Kristuje turėtume suprasti Pauliaus ginčo su Jeruzalės bažnyčios vyresniaisiais kontekste. Pastarieji teigė, jog Jėzus neneigė Įstatymo. Todėl Jėzaus sekėjams žydams, dalinai ir pagonims, Įstatymo reikia laikytis. Paulius helenizuotus žydus bei pagonis mokė visai kitaip. Kadangi išganymas yra Kristuje, todėl čia, kaip ir nagrinėjamoje ištraukoje iš laiško galatams, skamba ta pati žinia: .. kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja (2 Kor 5, 17)

Kas tampa nauja, o kas lieka sena?

Priimta tikėjimu ši žinia turi keičiančią galią. Tą žinome ir iš savo patirties. Naujas tikėjimas, nauja viltis, Šventos Dvasios pašventintas ir atnaujintas, t.y. naujas žmogus. Kaip naujajam žmogui teisingai elgtis? Reikia manyti, kad ne visi korintiečiai ir kitų bažnyčių vyrai bei moterys žinojo, ką daryti su savo naujumu. Bendruomenėse atsirado keistų ir nepageidautinų reiškinių. Atmesdamas privalomą Įstatymo laikymąsi Paulius vis dėlto privalėjo naujatikius mokyti ne tik Evangelijos pagrindų, bet ir kaip reikėtų teisingai elgtis Bažnyčioje. Nors galima sakyti - štai atsirado nauja, bet vyrai taip ir liko vyrais, o moterys - moterimis. Rašydamas pirmame laiške Korintiečiams 11 skyr. apie moterų galvos dengimą, Paulius rašo "naujuosius-moderniuosius" korintiečius bei šiuolaikinius teologus blaivinančią tą pačią (esate viena Kristuje Jėzuje) pamatinės lygybės žinią:

Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters. Kaip moteris kilusi iš vyro, taip vyras gimsta iš moters, o visa yra iš Dievo. (1 Kor 11, 12)

Argi Bažnyčioje moterų reikšmė yra mažesnė, o vyrų didesnė?

Šis klausimas nuolatos kyla teologėms, prisilaikančioms feministinių pažiūrų. Jos konstatuoja faktą, jog vyrai bažnyčiose yra užėmę valdžią, o moterims paliekamas tik pagalbininkių ir statisčių vaidmuo. Bažnyčiose moteriškių yra daugiau nei vyrų, todėl ir jų reikšmė proporcingai turinti būti didesnė. Žvelgiant iš krikščioniško, bet ne religijotyros požiūrio taško, šis klausimas yra beprasmiškas. Jėzus mokė:
Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo. (Lk 8,21)

Ką reiškia klausytis Dievo žodžio ir jį vykdyti?

Sinoptinėse evangelijose aprašomas pirmasis liudijimas apie Jėzaus prikėlimą. Šį stebuklą praneša būtent moterys, judaizmo ir kitose kultūrose juridiškai tuomet vertintos kaip mažiau patikimos liudytojos. Tokiu būdu didingas Viešpaties darbas, t.y. atpirkimo suvokimas ir žemiškosios Bažnyčios pamato statymas, prasideda neįtikėtinai "neracionaliai" – nuo nepatikimo moterų liudijimo. Dar daugiau, viena iš liudininkių buvo moteris, iš kurios Jėzus buvo išvaręs septynis demonus. Tai tuomet buvo ir šiandieną yra iššūkis žmogiškai logikai bei papročių kultūrai. Kaip Jėzaus amžininkai suvokė tą moterį ir tuos „septynis demonus", su ja susijusius? Vieni iš jų tai vertino kaip moteriško netobulumo, nuodėmingumo, pasileidimo ir beprotybės pasireiškimą. Labai tikėtina, jog kiti suvokė priešingai. Jėzus nuolatos mokė palyginimais, skelbė žinią apie Izraelio tautos ir atskiro žmogaus būklę.Vienas iš dramatiškų pavyzdžių yra Mt 12, (43-45), ten minimos septynios piktos dvasios, kurios ateina į vienos išvarytos dvasios vietą. Vieni teologai mano, jog taip Jėzus iliustruoja Izraelio padėtį po Makabiejų sukilimų – išvarė vieną „okupantinį pagonių demoną", bet vėliau atėjo septyni dar piktesni. Kai kas mano, jog tai nuoroda į fariziejus ir kitus panašius sąjūdžius, kurie savo pačių „religinėmis" jėgomis išvarę vieną velniūkštį, sulaukia visos velnių „visovės", nes skaičius septyni žymi išbaigtumą bei pilnatvę. Dar kiti mano, jog pavyzdys yra skirtas visiems, kurie tarsi pagonys nori patys savo pastangomis artėti prie Dievo, darydami gerus darbus ir panašiai. Tai viso Izraelio būsena – nuolatos būti septynių demonų įtakoje. Todėl, jeigu parašyta, kad iš moters buvo išvaryti septyni demonai, tai turime suprasti, jog anuomet tai reiškė ne tik išgydymą. Ši skaitmens septyni simbolika (turbūt) liudijo kur kas daugiau - dangaus karalystės priartėjimą ir naują išganyto žmogaus-moters vaizdinį. Taigi ši moteris tampa tikrai nepriekaištinga, skirtingai nuo daugelio amžininkų.

Bet kokiu atveju, tai yra iššūkis. Nuo šio iššūkio prasideda paradoksalus krikščionybės įgyvendinimas. Moterų skelbimas apie Jėzaus prikėlimą ir Jo liepimas pranešti broliams - mokiniams yra krikščionybės pradžia bei įgaliojimas skelbimui - tarnystei. Tačiau kokiai tarnystei? Ar pastoracijai? Evangelijoje aiškiai nusakoma, kad šis "nepatikimų moterų"skelbimas yra reikalingas broliams-mokiniams. Kodėl Viešpačiui reikėjo, kad vienuolika ir kiti broliai iš pradžių išgirstų "nepatikimų moterų" skelbimą? Mano manymu, Jis išbando brolius/mokytinius/ vyrus ir jų tikėjimą. Koks tas jų tikėjimas, kuo remiasi, ar tiki Jo žodžiu. Tačiau, kaip žinome iš Švento Rašto, šie broliai netikėjo. Tik Petras buvo trumpam bėgte nubėgęs prie kapo patikrinti išsigandusių moterų pasakojimų.

Viešpats siekia, kad būsima Bažnyčia remtųsi pasitikėjimu Jo žodžiu ir Šventos Dvasios darbu, bet ne žemiška logika, įstatymais, papročiais ir kultūra. Viešpats siunčia būtent šias"nepatikimas moteris" kaip pirmą Naujos Sandoros ženklą ir liudijimą. Ar dabartiniai krikščionys suvokia tą ženklą ir liudijimą? Viešpats ateina per tai. Per tai, kas žmonių akimis atrodo nepatikima, ateina tai, kas yra patikima. Jis siunčia tas moteris liudyti, taip ruošdamas tikrai nepatikimus ir mažatikius vyrus /brolius Sekminių dienai – Bažnyčios gimimui.
Tą dieną broliai ir seserys Kristuje buvo kartu atsidėję maldai, jie buvo kartu toje pačioje patalpoje, kai ant jų nužengė Šventa Dvasia. Jie kartu gavo Šventos Dvasios dovaną. Tai yra bendras ir lygiavertis vyrams ir moterims Dievo malonės ženklas ir įgaliojimas. Nuo to bendro palaiminimo prasidėjo Bažnyčia.

Viešpaties priesakai tarnystei

Tačiau Jėzaus specialus priesakas tarnystei mokiniams ant Kalno Galilėjoje buvo ne bendras, ne visiems, bet vienuolikai mažai patikimų mokinių vyrų. (Mt 28, 16-20) Priesakas liepė – padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones. Tokiu būdu apaštalavimui, misijoms, pastoracijai buvo įgalioti tik iki tol besislapstę broliai.
Kodėl jie, ar jie buvo geresni, ar labiau tikintys už moteris? Tikrai ne. Šventas Raštas ne kartą tai liudija. Aišku tai, kad broliai nėra geresni už seseris, tiesiog jie yra kitokie. Jie vyrai. Viešpats aukojosi dėl žmogaus išgelbėjimo ir pašventinimo, (žr. analogiją į pirmąjį tvėrimo pasakojimą) bei tam įsteigė Bažnyčią. Tačiau Jo priesakai tarnystei buvo duoti diferencijuotai (žr. į analogiją pagal antrąjį tvėrimo pasakojimą). Paprastai tariant, moterys yra paties Kristaus įgaliotos skelbti – priminti broliams, o šie turi Jo užduotį skelbti pasauliui.

Kokia tarnystė yra svarbesnė - rūpintis vidumi ar rūpintis išore?

Nuo moterų/seserų Kristuje priklauso nepaprastai daug – kaip elgsis Bažnyčioje vyrai/broliai Kristuje. Be abejo, moterys įgaliotos skelbti Evangeliją, visų pirma, labiau artimesniam ratui, artimiesiems, pažįstamiems, broliams ir seserims, daugiau Bažnyčios viduje. Tačiau esant būtinybei arba stipriam pašaukimui moterys kartais viešai tarnauja, jeigu taip galima išsireikšti, Bažnyčios išorėje.
Pasaulyje žinomas Motinos Teresės pavyzdys. Ji gavo apreiškimą išorinei tarnystei pagoniškoje aplinkoje, bet praėjo nemažai laiko, kol ji ryžosi kreiptis į savo vadovus. Jos tarnystė ryški, ji padarė daug, bet Teresė tai darė ir su savo dvasinio tėvo-nuodėmklausio patarimais, ir dvasiniais sustiprinimais, su vyskupo leidimu bei palaiminimu.

Ar visi vyrai yra broliai?

Jėzus ir apaštalai buvo antikiniai žydai, vyrai, kurie gyveno rūsčiame pasaulyje su jo iššūkiais, religinėmis bei politinėmis problemomis ir Artimųjų Rytų patriarchaline kultūra. Nuo tų laikų pasaulis gerokai pasikeitė. Teologas Rudolfas Bultmanas (1884-1976) savo laiku kvietė krikščionis palikti I – ojo amžiaus Izraelio tikslus ir problemas. Krikščionis, anot jo, turintis asmeniškai pasirinkti tai, kas teisu. Taip pat demitologizuoti visa tai, kas neatitinka šiuolaikinio pasaulio papročių ir mokslo. Kritiškai žvelgti į senovinius šaltinius, tame tarpe ir į Bibliją. Krikščionis turi nuolatos egzistentiškai rinktis, nuolatos gyventi šiandieną, bet ne I-ame amžiuje. Galbūt todėl kai kurie krikščionys Kristaus įgaliojime moterims (Mt 28, 10) pranešti /skebti broliams bando įžvelgti tiesioginį įgaliojimą moterų pastoracijai ir tarnystei, skelbiant Evangeliją visam pasauliui.
Jei Šventą Raštą vertiname kaip senovės kultūrinę literatūrą ir į šį skelbimą/įgaliojimą žvelgiame ne tiesiogiai, bet simboliškai, tuomet išryškėja malonus, tačiau iškreiptas vaizdas. Taip galima prieiti optimistinės "antropocentrinės" išvados, kad visi pasaulio vyrai yra broliai ir Jėzaus mokytiniai, kuriems krikščionės moterys turi skelbti Jėzaus prikėlimo žinią. Šventas Raštas aiškiai nurodo, kad toli gražu taip nėra. Nėra visuotinės brolystės nuo Abelio ir Kaino laikų. Nėra ir visuotinio išganymo. Jėzaus išsakyti palyginimai ne kartą tai iliustruoja.

(Laukite tęsinio)