Holger Lahayne


POSOVIETINĖS VISUOMENĖS ESKIZAS (klausyti: garsas)

Įvadas: Ar Lietuva vis dar – krikščioniškas kraštas?

1998 metų rudenį su žmona apkeliavome šiaurinę Nemuno pakrantę nuo Panemunės pilies iki Vilkijos. Aplankėme ir Veliuoną. Miestelio bažnyčia – viena seniausių Lietuvoje. Zakristijonas leido užlipti į bažnyčios bokštą ir žavėtis Nemuno slėnio panorama. Bažnyčia gali didžiuotis ir kitu turtu – didele krikščioniškų organizacijų vėliavų kolekcija iš prieškario laikotarpio. Moterų sąjunga, Blaivybės draugija ir skautai, įvairūs politiniai, labdaros ir švietimo sambūriai. Belieka tik stebėtis to meto katalikiškų organizacijų gausa tokiame mažame miestelyje!

Šis pavyzdys rodo, kad prieš karą Lietuvos visuomenė buvo labai religinga, o bažnyčių nariai – itin aktyvūs. Tai, beje, atsispindėjo ir universitetuose. Studentų skaičius, palyginus su šiais laikais, buvo labai mažas – tikriausiai nė dešimt tūkstančių nesiekė. Tačiau studentiškų korporacijų, organizacijų ir politinių susivienijimų skaičius buvo tiesiog stulbinantis. Kone kiekvienas studentas buvo vienaip ar kitaip ideologiškai angažuotas.

 

Kas pasikeitė? Šiandien beveik 90 proc. visų Lietuvos gyventojų save priskiria kokiai nors religinei denominacijai, didelė dauguma, žinoma, Romos katalikų bažnyčiai (virš 80 proc.). Tiek žmonių teigia esą "tikintys". Tačiau šių "tikinčiųjų" aktyvumas, deja, visai kitoks nei prieš karą. Šiandien tik kas dešimtas gyventojas reguliariai eina į bažnyčią. Galima spėti, kad tarp 20–60-mečių pamaldų ir Mišių lankymas nesiekia net penkių procentų. Pagal gyventojų surašymą reformatų konfesijai priklauso apie šeši su puse tūkstančio žmonių. Bet eilinį sekmadienį visoje Lietuvoje iš tų tūkstančių į bažnyčią teateina vos keli vargani procentėliai.

Būtų galima pateikti ir daugiau statistikos. Bet ir iš to, kas pasakyta, išvada aiški: Lietuva formaliai krikščioniška ir katalikiška šalis, tačiau iš tikrųjų labai smarkiai sekuliarizuota, t. y. nureliginta. Katalikų nuomone, dauguma tų Lietuvos žmonių, kurie įvardija save krikščionimis, yra proginiai ar kultūriniai krikščionys. "Dievas į gyvenimus įleidžiamas tik kaip kultūrinis ornamentas, kurį paveldėjome iš tėvų ir siekiame perduoti vaikams. Nenuostabu, kad ir katechizacija paprastai suvokiama pirmiausia kaip tam tikrų ritualų ir kultūrinių ženklų perėmimas" – rašo Andrius Navickas (Kelionė su Bernardinai.lt, 2010/1).

Nureliginta būklė

Prie sekularizacijos, žinoma, svariai prisidėjo sovietmetis. Viena šio laikmečio eksperčių – filosofė, kultūros istorikė ir buvusi švetimo viceministrė Nerija Putinaitė. Praeitą rudenį pasirodė jos nauja knyga Nugenėta pušis. Joje autorė nagrinėja Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Mokslininkės dėmesio centre – ne represinė komunistų valdžios veikla, o "švelnioji" ateizacija, su kurios pasekmėmis gyvename iki šiol.

Ateistinė propaganda visų pirma kovojo ne tiek prieš religiją ar krikščionybę kaip tokią, o prieš bažnyčias kaip politiškai ir vertybiškai su valdžia konkuruojančias institucijas. "Ateizacijos tikslas buvo ne tiek pakeisti žmonių suvokimą apie religiją, kiek juos atitraukti pirmiausia nuo Katalikų Bažnyčios, taip pat nuo kitų Bažnyčių" – rašo Putinaitė. "Žmones siekta fiziškai atitraukti nuo religijos praktikavimo, nesirūpinant jų antireligine indoktrinacija."

Pagrindinis tikslas nebuvo įdiegti tikrą ateistišką pasaulėžiūrą, t. y. paversti žmones nuoširdžiais ir įsitikinusiais ateistais. Valdžia netruko suprasti, kad tai neįmanoma. Labiausiai jai rūpėjo "išstumti Katalikų ir kitas Bažnyčias iš visuomenės gyvenimo". Lietuvos sovietų "valdžiai pakako jai lojalaus prie tarybinės tikrovės visiškai prisitaikiusio žmogaus. Ji nedėjo pastangų <...> sukurti tarybinei tikrovei idėjiškai angažuotus žmones".

Kad Bažnyčių įtaka žmonėms silpnėtų, buvo kuriamos patrauklios alternatyvos, pvz., pramogos: "Vietos valdžia, rungdamasi su Bažnyčiomis dėl įtakos žmonėms ir siekdama juos atitraukti nuo bažnytinės praktikos, daug dėmesio skyrė pilietinėms pramogoms. Pilietinių švenčių ir pramogų laikas ir vieta buvo parenkama taip, kad dubliuotų bažnytinius atlaidus, kasmetines šventes ir net sekmadienines pamaldas. Buvo kuriami pakaitalai ir asmeninėms šventėms ar progoms, kaip krikštynos, vestuvės ir laidotuvės... Lietuva buvo viena primųjų respublikų, intensyviai vysčiusi tarybines apeigas kaip ateizmo propagandos priemonę." Vardynos buvo priešpriešinamos krikštynoms, civilinė santuoka – bažnytinei, Pavasario šventė – Velykoms, Šeimos diena – Kūčioms, Platelio ežero festivalis – Žemaičių Kalvarijos atlaidams ir t. t.

Tie naujieji ritualai "reguliavo žmonių elgesį ir jausmus, tačiau buvo vertybiškai tušti. Jie buvo efektyvūs, politiškai priimtini, nes patiko žmonėms, juos linksmino ir pakiliai nuteikė, stimuliavo emocijas. Tačiau drauge jie nesirėmė jokiu aiškesniu ideologiniu ar pasaulėžiūriniu pasakojimu, kas buvo būdinga bažnytiniams ritualams." Naujosios apeigos "nureligino ligi tol religines apeigas, "išplovė" jų religines prasmes. Pakaitalai iš tiesų veikė." Tradicinės krikščioniškos šventės neteko religinio turinio.

Švelnioji ateizacija veikė sparčiai ir efektyviai. Dauguma žmonių sovietmetyje "prisitaikė ir pasikeitė". Ateizacijos politikos rezultatas nebuvo aktyvus ateistas, lojalus tarybinei valstybei žmogus, o "indiferentas" – žmogus, abejingas religijai. Nors lietuviai masiškai netapo ateistais, daug žmonių buvo atvesti "į nureligintą būklę", atsidūrė pasaulėžiūros tuštumoje. Naujieji ritualai užpildė nureliginto žmogaus psichologinę tuštumą, tačiau paliko jį be aiškios prasmės ir tvirtos vertybinės atramos.

N. Putinaitės atlikta analizė paaiškina, kodėl po 1990-ųjų žmonėms buvo visai nesunku masiškai ir be didelių vidinių trukdžių sugrįžti į bažnyčias. Tikram ateistui būtų buvę sunku staiga tapti bažnyčios nariu, o indiferentas tiesiog ėmė ir pakeitė stogą. N. Putinaitė ankstesnėje knygoje Nenutrūkusi styga naudoja kitą statybos srities metaforą: "Galima liūdnai ar net tragiškai konstatuoti, kad šiandien mes labai netoli pažengę nuo sovietinės tikrovės, iš esmės tepakitęs tik mūsų tikrovės fasadas."

Nureligintas žmogus nėra antireligiškas. Atvirkščiai, religija kaip tokia jam netgi atrodo "vertybė". Tačiau šis paviršutiniškumas pasireiškia atvirumu bet kokiam religiniam reiškiniui, bet kokiam dvasingumui. Kaip sovietmetyje indiferentas sugebėjo kartu skaityti ir ateistišką literatūrą, ir bažnyčioje krikštyti vaikus, taip šiandien jis oficialiai išpažįsta katalikybę (ar bet kurį kitą tikėjimą) ir kartu tiki mėnulio kalendoriumi, reinkarnacija bei energijom; jaunieji tuokiasi Katalikų bažnyčioje ir iškart po to eina dar kartą "tuoktis" ant Ramūno Karbauskio pseudopagoniško stabakalnio Naisiuose; indiferentas sugeba praktikuoti ir katalikybę, ir Ajurvedą, suderina Reformatų tikybą ir Vydūno mokymą. Ir visame tame nemato jokių problemų.

Bažnyčios su visais savo ritualais bei patarnavimais žmonėms reikalingos nuotaikai pakelti, emocijoms stimuliuoti, gyvenimui pagražinti. Tačiau, kaip ir anksčiau, dauguma žmonių idėjiškai visiškai neangažuoti – anksčiau nebuvo angažuoti komunistų ideologijai, dabar – bažnyčių mokymui.

Bestuburė visuomenė

Svarbus nureliginto žmogaus bruožas yra vertybinių orientyrų stoka. Apie moralę N. Putinaitė plačiau rašo cituotoje knygoje Nenutrūkusi styga. Autorė teigia, kad "didžiausia sovietinių laikų blogybė buvo ta, kad žmonės laužė bendrąsias moralines taisykles, be kurių negali išlikti jokia visuomenė. Antai vogimas kasdienėje sovietinėje sąmonėje nebuvo laikomas nusikaltimu, juo labiau nemoraliniu dalyku, net paprastai nebuvo vadinamas vogimu".

Žinoma, buvo stengiamasi išlaikyti tam tikrą viešosios moralės standartą. Ypač devintame dešimtmetyje netgi buvo daug kalbama ir rašoma apie etiką bei dorovę. Tačiau moralė nuvo nuasmeninta, nes individo elgesį vertindavo ir smerkdavo visų pirma kolektyvas. Gera yra tai, kas gera kolektyvui. Tuo tarpu tradicinė krikščioniškoji moralė sako, kad svarbiausia yra individo nuoširdus ir sąžiningas veiksmas. Individas normų nenustato, individas vertinančiai klausia: Ar aš elgiuosi teisingai?

"Sovietinę valstybę galima laikyti blogio valstybe vien todėl, kad ji skatino žmones prasikalsti, blogį traktuoti kaip gėrį, o gudravimą – kaip efektyviausią kelią siekti savo tikslų" – rašo N. Putinaitė. Vietoj sąžiningumo išmonė arba tiesiog sukčiavimas atsidūrė centre. "Išmonė padėjo žmonėms prisitaikyti, drauge juos demoralizuodama." Kai galvojama, kad, pasitelkus blogį, galima pergudrauti įsivaizduojamą didesnį blogį, riba tarp gėrio ir blogio galų gale visai išsitrina. Sovietmečiu išbrandinta išmonė "iš tiesų reiškė įstatymų nesilaikymą ir laužymą, gudravimą, aplinkkelių, siekiant savų tikslų, paiešką, egoizmą, nesąžiningumą, įvairiapusį pelnymąsi iš valstybės ir elementarų vogimą." Toks "moralinis reliatyvizmas skatino formuotis bestuburę visuomenę" – rašo N. Putinaitė. Tad verta paklausti, ar ne dėl to šiandien taip sunku kovoti su korupcija? Ar ne dėl to visuomenėje dar tokia stulbinančiai aukšta tolerancija kyšininkavimui?

Išmonė arba "gudrutizmas" vis dar mūsų kasdienis palydovas. Apie šią svarbią mūsų laikų "vertybę" pries dešimtmetį rašė ir tuometinis ŠU docentas dr. Artūras Blinstrubas: "Gudrutizmas apima visas socialinio gyvenimo sritis. Mokyklose – masinis nusirašinėjimas, stengimasis lyderiauti vienas kitą žeminant, pašiepiant. Lietuvos universitetuose masiškai plinta nupirkti studentų darbai. Vis mažėja studentų, kurie patys bando tirti, analizuoti ir dėstyti savo mintis. Gudrutizmas pasiekia aukščiausias valdžios viršūnes..." (Šiaulių kraštas, 2006 04 01).

Bendruomeniškumo beieškant

Sovietų valdžia ne tiek kovojo už ateizmą, kiek prieš pilietines laisves. Visais įmanomais būdais totalitarinė valstybė gniaužė pilietinę visuomenę ir tikrą pilietiškumą. Pilietinę visuomenę "sudaro visos savarankiškos organizacijos, kokios egzistuoja tarp individo ir valstybės, kaip antai šeima, bažnyčios, sporto ir muzikos klubai ir labdaros bendrijos" – rašo N. Ashfordas (Laisvos visuomenės principai). Tikrai laisvos, nuo valstybės nepriklausomos organizacijos komunistų valdžioje negalėjo egzistuoti.

Pilietinė visuomenė kaip savotiškas užpildas, jungiamasis audinys tarp kiekvieno individo ir valstybės, buvo sąmoningai naikinama.
Pilietinėse organizacijose žmonės patys laisvai sprendžia apie savo reikalus ir tikslus. Tuo tarpu, kaip sako N. Ashfordas, "totalitarinėse visuomenėse valstybė nutraukia individų tarpusavio bendradarbiavimą dėl bendrų tikslų, nes visuomenės tikslai nukreipiami valstybės tikslams siekti". Pilietinė visuomenė tiesiogiai priklauso nuo individo laisvės. Laisvas individas, anot Adamo B. Seligmano, yra "pilietinės visuomenės šerdis", be to, "pirmiausia krikščioniška idėja" (Pilietinės visuomenės idėja).

Komunistai suardė pilietines struktūras įjungdami žmones į valstybės reguliuojamus kolektyvus. Šeimos ir bažnyčios, kaip buvusių dar šiek tiek savarankiškų institucijų, funkcijos buvo smarkiai apkarpytos. O juk būtent jose mezgasi ir auga bendravimo ryšiai, vystosi laisvi kontaktai. Jų menkinimas ir žlugdymas sunaikino taip svarbų "socialinį kapitalą" ir galų gale atvedė į bendrąją santykių krizę.

Laisvoje visuomenėje žmonės gali ir privalo reikšti savo interesus bei norus, pozicijas ir idėjas, sugeba juos pristatyti ir geriau ar blogiau apginti. Sovietinėje visuomenėje "tebuvo pripažįstami totalūs vieningi elgsenos, kalbėsenos ir gyvensenos standartai... Individų individualumas ir kitoniškumas buvo netoleruotini ir "nelegalūs" oficialiai nustatytos tvarkos ir gyvensenos atžvilgiu." (N. Putinaitė, Nenutrūkusi styga). Bet kadangi individo interesai ir ypatybės nedingsta, atsiranda dvilypumas, taip pat užmaskuotas interesų siekimas. N. Putinaitė rašo: "Užuot deklaravęs savo tikslus, jis [asmuo] bus linkęs jų siekti aplinkkeliais, vengdamas tiesaus susikirtimo su kitų interesais, balansuos ant leistinumo ir neleistinumo ribos."

Visai išrauti pilietinių institucijų sovietai nesugebėjo. Tačiau jiems gerai pavyko apgadinti pilietinio bendravimo įgūdžius, įtvirtinti visuomenei žalingos elgsenos įpročius. Dabartinė visuomenė vis dar yra paženklinta šio sovietinio palikimo. Todėl mūsų visuomenei kyla didelis iššūkis atrasti naujus bendrumo pagrindus, formas ir pavyzdžius.

KAIP PLAUKTI PRIEŠ SROVĘ

Nureliginti krikščionys, nuasmeninta moralė, sutrikdytas ir susiaurintas bendravimas – taip atrodo mūsų posovietinės visuomenės balastas. Visi šie reiškiniai bažnyčioms daro įtaką ir meta iššūkį. Ką šiame kontekste reiškia "plaukti prieš srovę"?

Šis posakis nėra iš Biblijos, tačiau vaizdingai apibūdina tikinčiųjų elgseną. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius ragina romiečius: "Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą <...>" (Rom 12, 2). Britų teologas J. Stottas pabrėžia, kad nuo Biblijos pradžios iki pabaigos esminė mintis yra ta, jog Dievas pašaukia sau tautą; kad ši tauta yra "šventa" tauta, išškirta iš pasaulio, kad jos pašaukimas – būti "šventa" arba "skirtinga". "Kontrastas tarp krikščionio ir nekrikščionio", anot J. Stotto, yra "pagrindinė ir vienijanti [Kalno] Pamokslo tema". Jėzaus sekėjai turi būti kitokie – "kitokie nei nominali bažnyčia, sekuliarus pasaulis, kitokie nei religingieji ir nerelingingieji". Kalno pamokslą (Mato 5–7) Stottas laiko "išsamiausiu Naujojo Testamento krikščionių kontrkultūros aprašu" (Kalno pamokslo žinia).

Pristatęs posovietinės visuomenės balasto vaizdą ir dabar remdamasis juo, noriu nubrėžti tris krikščioniškosios kontrkultūros gaires.

Pasimokyti iš klasikinių liberalų, kaip tapti idėjiškai angažuotais žmonėmis

Žodis "liberalas" kai kuriems krikščionims skamba tarsi keiksmažodis – ir ne vien tik apibrėžiantis teologinį liberalizmą, kurį aš pats vienareikšmiškai atmetu. Pavyzdžiui, Ateitininkų blogas vadinasi "Neliberaliai"! Ypač nepalankiai žiūrima į politinį ir ekonominį liberalizmą. Pagrindo vienam ar kitam nepalankumui, be abejo, šiek tiek esama. Tačiau per dažnai pamirštama, kad iš klasikinių XIX ir XX a. liberalų mąstytojų galime daug ko pasimokyti, o ypač tokio reikšmingo dalyko kaip idėjų svarba.

Vienas iš klasikinių liberalų, Alexis de Tocqueville'is, prieš šimtą aštuoniasdešimt metų parašė žymiąją knygą Apie demokratiją Amerikoje. Šis prancūzas laikėsi įsitikinęs, "kad neįmanoma sukurti laisvės karalystės, nesukūrus doros karalystės, nei įtvirtinti doros, neturint tvirtų įsitikinimų". Originale žodis "įsitikinimai" išreikštas sąvoka croyances, nuo veiksmažodžio croire – tikėti, bylojančio apie religinio tikėjimo įsitikinimus. Tocqueville'io veikalas iki šiol stebėtinai aktualus. Jis suprato, kad abejingumas griauna viską; kad vienintelis tvirtas visuomenės pamatas yra tvirti įsitikinimai.

Kitas liberalas, Ludwigas von Misesas, buvo agnostikas, tačiau tvirtų įsitikinimų. 1938 metais jam tenka bėgti iš Vienos nuo nacionalsocialistų ir vėliau apsigyventi JAV. Savo laiku kartu su dar vienu liberalu F. A. Hayeku jis sudarė austrų ekonomikos mokyklos branduolį. Vienoje iš esė jis rašo: "Viskas, kas vyksta šiandienos socialiniame pasaulyje, yra idėjų padarinys. Ir geri, ir blogi dalykai. Todėl reikia kovoti su netikusiomis idėjomis... Klaidingas idėjas turime keisti geresnėmis... Idėjos ir tik idėjos gali apšviesti tamsą. Šias idėjas reikia pateikti taip, kad jos įtikintų žmones. Turime jiems įrodyti, kad jos yra teisingos" (Ekonominė politika).

Akcentuodami teisingas idėjas ir dėl jų kovodami, mažiname indiferentiškumą. Deja, šiandien tam smarkiai trukdo visiškai iškreipta tolerancijos sąvoka. Šiandien šis garbingas žodis jau beveik galutinai paverstas abejingumo sinonimu: su viskuo sutik, visas nuomones gerbk, niekam neprieštarauk. Tačiau toleruoti reikia tik asmenį; mes neniekinsime žmogaus kad ir su kokiomis (mūsų manymu) neteisingomis nuomonėmis. Tolerantiškas žmogus kitam taria: Kalbėk, pasisakyk! Tolerancija reiškia pakantumą, kai kantriai išklausome kito žmogaus bet kokios nuomonės. Jos, visų pirma, reikia ten, kur atmetami kitų įsitikinimai. Gerbti galima žmogų, bet ne jo mintis ir idėjas, kurioms nuoširdžiai prieštaraujama. Aš toleruoju ir visada toleruosiu marksistą, bet ne jo marksizmą. Kaip sako žurnalistas V. Laučius viename savo straipsnių, šūkis, jog "visos nuomonės – gerbtinos", yra viena didelė "šiuolaikinė kvailystė".

Panašiai teigia ir katalikų filosofas R. Spaemannas: "Idėjos savo prigimtimi yra netolerantiškos, netgi vadinamosios liberalios idėjos." Nes jos yra arba teisingos, arba klaidingos. Klaidingas idėjas galima ir reikia pagal galimybes "netolerantiškai" keisti, koreguoti arba šalinti, su jomis grumiantis ir kovojant. "O žmonės tarpusavio santykiuose, kai vienų idėjos nepriimtinos kitiems, gali ir privalo elgtis tolerantiškai. Nes tik šitaip vienos idėjos pasimatuoja su kitomis... Idėjų kova yra kiekvienos laisvos visuomenės sudedamoji dalis" – teigia Spaemannas (Das unsterbliche Gerücht).

Visa tai labai aktualu šiandienos bažnyčioms. Nes mūsų bendra atsakomybė skleisti ir skelbti visų laikų pačią geriausią, svarbiausią ir giliausią idėją – Gerąją Naujieną, Jėzaus Kristaus Evangeliją. Gaila, kad tai vis dažniau daroma smarkiai iškreiptais pavidalais kaip, pvz., sakant, kad "Evangelija – tai yra gyventi kaip Jėzus" arba kad "visų religijų žmonės yra Dievo vaikai" (popiežiaus žodžiai, pasakyti sausio mėnesį). Netoleruokime tokių pasakymų, t. y. parodykime, kad šitokios Evangelijos versijos yra neteisingos!

Neturėdami tvirtų įsitikinimų, neišvengiamai nuplauksime su srove. Tad šių dienų iššūkis visiems tikintiesiems galėtų skambėti šitaip: būti, tapti ir likti idėjiškai angažuotais žmonėmis! Nebebūti indiferentais. Kiekvienas bendruomenės narys turi sugebėti atsakyti į pagrindinius klausimus: Kodėl esu krikščionis? Kodėl esu evangelikas? Kodėl esu reformatų konfesijos? Kodėl tikiu būtent šiuo mokymu, o ne anuo? Nebūkime abejingi savo tikėjimui, mokymui ir paveldui!

Viena pagrindinių bažnyčių tarnautojų užduočių yra padėti tikintiesiems įsišaknyti gerose idėjose, sveikame mokyme. Bažnyčios tarnai yra "ganytojai ir mokytojai" (Ef 4, 11). Jie turi, kaip apaštalas Paulius sako 12 eilutėje, "aprūpinti šventuosius" visais reikalingais įrankiais, žiniomis bei įgalinti patiems veikti. Jie privalo padėti eiliniam tikinčiajam pritaikyti savo tikėjimą gyvenime. Kunigai, pastoriai ir vyresnieji yra "Dievo žodžio tarnai", turintys tikinčiuosius pamokyti Dievo žodį suprasti ir taikyti visose gyvenimo srityse.

Bažnyčių tarnautojų atsakomybė – diegti tvirtus įsitikinimus. To galima pasiekti tik įtikinėjant. Įtikinėjimui reikalinga ir būtina laisvės aplinka. Be laisvės įtikinėjimas virsta smegenų plovimu – o tai gerai žinomas sovietmečio metodas. Įtikinti reiškia įtikinamai paaiškinti – ne įbrukti, įkalti ar įsakyti. Žmogus tik tada tikrai supras ir įsitikins, jeigu galės laisvai išreikšti ir savo skeptiškumą bei abejones tų įtikinėjimų atžvilgiu, o tarnautojas savo ruoštu į jas atsižvelgs. Taip vyko ir Biblijos apaštalams pamokslaujant bei mokant – jie nuolat įtikinėjo (Apd 18, 4; 19, 8; 28, 23; 2 Kor 5, 11); tai pavyzdingai pademonstruoja ir pats Jėzus. Štai du mokinius, keliaujančius į Emausą (Luko 24, 13s), jis ne tik pabarė: "O jūs, neišmanėliai!", bet ir "aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta", "atvėrė" jiems "Rašto prasmę" (25, 27 ir 32 eil.)

Mūsų dienomis tai šiek tiek vyksta pamaldų metu, kai pamokslininkas aiškina Šventąjį Raštą ir pagal jį siekia įtikinti žmones vienaip ar kitaip elgtis gyvenime. Tačiau šiandien to neužtenka. Kadangi indiferentiškumas taip paplitęs visuomenėje ir bažnyčiose, reikalingas daug platesnis suaugusiųjų švietimas bei katechezė. Praktika rodo, kad šiandien bažnyčiose daug daugiau dėmesio skiriama vaikų ir jaunimo, o ne suaugusiųjų mokymui. Kodėl? Kodėl nesama geros suaugusiųjų katechezės? O jei kokios ir esama, tai tik iki tampant bendruomenės nariu?

Tvirti įsitikinimai nekrinta iš dangaus. Juos būtina diegti, o tai užima laiko; daug pareikalauja pastorių, kunigų ir vyresniųjų noro bei ištvermės. Dėl to labai gerai, kad egzistuoja tokios pagalbinės priemonės kaip tikėjimo išpažinimai bei katekizmai. Jie padeda atskirti pagrindines tikėjimo tiesas, kurių privalome tvirtai laikytis ir kurių negalime atmesti, nuo kitų tiesų, kurios taip pat svarbios, bet ne lemiamos išganymo klausime (pvz., Kristaus dalyvavimas vakarienėje, krikšto būdas, moterų ordinacija, alkoholio vartojimas vakarienės metu ir pan.). Tos pagalbinės priemonės padeda mums suprasti ir dar vieną svarbų dalyką – kad tvirti įsitikinimai nėra gelžbetoniniai stulpai. Kartais tikrai reikia stovėti tarsi įbetonuotam, nes kitaip nuneš kultūrinė srovė; kartais reikia tiesiog "tik" tvirtai ant žemės stovėti; o kartais turime būti šiek tiek judrūs, gebėti keisti, adaptuoti savo poziciją.

Rūpintis, kad mūsų bažnyčių eiliniai nariai taptų idėjiškai angažuotais žmonėmis – tai, mano įsitikinimu, yra svarbiausia socialinė Bažnyčios atsakomybė. Nes idėjos turi socialines pasekmes!

Pasimokyti iš reformatorių atskirti Evangeliją ir Įstatymą

Lietuvos liuteronų ir reformatų bažnyčios nuo 1992-ųjų palaiko gerus ryšius su Lipės krašto bažnyčia Vokietijoje. Praeitų metų lapkritį šios bažnyčios Sinodas įteisino tos pačios lyties porų laiminimą pamaldose. Kaip mūsų šalies bažnyčioms reaguoti? Kokia mūsų pozicija? Kol kas bendra Lietuvos bažnyčių (ne vien tik minėtų) vadovybių laikysena apsiriboja dažniausiai itin tyliai reiškiamomis pozicijomis: mums tai nepriimtina, mes konservatyvūs, pas mus vyrauja kitokia kultūra. Ir viskas.

Vertybinių orientyrų stokos kontekste geras biblinės etikos mokymas bendruomenėse turėtų būti prioritetinis! Deja, daug kam atrodo, kad dėl krikščionių konservatyvumo įmanoma apsieiti be to. Tačiau jaunoji karta apie homoseksualumo klausimą jau pradeda galvoti "šiuolaikiškai". Tradicinė moralė sparčiai blėsta. Ypač seksualinės etikos pokyčių banga netruks pasiekti Lietuvą ir jos bažnyčias. O mes nesame pasiruošę tam, nes nustatinėti ribas nepopuliaru. Dievo moraliniam įstatymui nėra palankus ir bendras dvasinis klimatas. Bijome būti apkaltini įstatymiškumu. Juk ir W. P. Youngas taip mėgstamoje Trobelėje sako, kad reikia "pereiti iš Įstatymo į malonę".

Teologo J. Stotto išvados panašios: "Vienas didžiausių dabarties evangelikalų trūkumų yra tai, kad tiek mokyme, tiek praktiniame gyvenime esame santykinai apleidę krikščioniškąją etiką. Dėl to geriau žinomi kaip Evangelijos skelbėjai, o ne kaip tie, kurie tikrai ją gerbia ir pagal ją gyvena." Todėl jis siūlo: "Dabarties pliuralizmo ir reliatyvizmo akivaizdoje ypač svarbu sekti apaštalo Pauliaus pavyzdžiu ir mokyti žmones aiškių ir praktiškų etinių dalykų. Krikščionys tėvai savo vaikus privalo mokyti moralinio įstatymo... Pastoriai turi išdrįsti pamokslauti ir aiškinti mums biblinius moralaus gyvenimo standartus, kad bendruomenės pamatytų ir suvoktų ryšį tarp Evangelijos ir Įstatymo. O kiekvienam atsivertusiajam pačioje jo krikščioniško gyvenimo pradžioje turi būti pasakyta, kad naujasis gyvenimas Kristuje yra šventas gyvenimas, toks, kuris patinka Dievui, nes tikintis žmogus laikosi jo įsakymų" (The Gospel & the End of Time).

J. Stottas teisingai pastebi, kad etikos mokymo stygius susijęs su tuo, jog nemokoma ir nesiekiama suprasti klasikinės protestantiškosios atskirties tarp Įstatymo ir Evangelijos. Jeigu norime rasti kelią tarp legalizmo ir antinomizmo, tarp įstatymiškumo ir Įstatymo atmetimo, visų pirma turime įsisavinti šitą teologinę idėją. Neatsitiktinai M. Liuteris yra sakęs: "Perskyra tarp Evangelijos ir Įstatymo yra didžiausias krikščionijos menas."

Gera žinia, kad šis menas iš esmės yra paprastas. Suvokti minėtąją perskyrą mums padeda visi reformatoriai. Štai vienas iš jų, H. Bulingeris, Antrajame šveicariškajame išpažinime moko: "Dievo įstatyme mums atskleista Dievo valia: ką [Jis] nori, kad mes darytume, ir ko nenori; kas yra gera ir teisinga, o kas – bloga ir neteisinga" (12,1). Įstatymas yra įsakantis, reikalaujantis žodis, nes išreiškia Dievo moralinę valią. Liuteris dar 1518 m. Heidelbergo disputo tezėse rašė, kad Dievo Įstatymas yra "išganingiausiasis gyvenimo mokymas", tačiau jis "negali žmogaus nuvesti į teisumą". Toliau priduria: "Įstatymas sako "daryk tai!", ir jis neįvykdomas." Problema slypi ne Įstatyme, kuris yra geras ir tobulas, bet mumyse. Po nuopuolio nesame įgalūs tobulai vykdyti įsakymų reikalavimų.

Dievas nesiliauja reikalauti visiško ir nuolatinio paklusnumo šiam Įstatymui, o Jo Evangelija rodo į tos būtinybės išsipildymą Kristuje. Šia prasme Evangelija yra išlaisvinantis Žodis. Kadangi žmogus neįstengia išpildyti Įstatymo, ateina Evangelija, per kurią Dievas maloningai išgelbsti žmogų iš jo neįgalumo. Įstatymas sako: "Daryk tai", Evangelija atsako: "Tai jau padaryta", nes atlikta Kristuje. Liuteris knygoje Užstalės pokalbiai prideda: "Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Pirmojo dalyko mes negalime įvykdyti, antrąjį galime priimti drauge su tikėjimu."

M. Liuteris, kaip vėliau ir J. Kalvinas, mini Dievo "du žodžius", turėdamas omeny du Dievo kalbėjimo būdus. Nes Įstatyme Dievas kalba kitaip nei Evangelijoje. Be Įstatymo neatpažintume savo varganos padėties Dievo akivaizdoje, be Evangelijos neturėtume išganymo vilties. Be Įstatymo nebūtų [/]veidrodžio, kuris atskleidžia mūsų nuodėmingumą; be Evangelijos nebūtume atgimdomi ir apvalomi, neturėtume naujos širdies, liktume be išganymo ir be tikros, nesavanaudiškos motyvacijos – visi mūsų geri darbai virstų šaltu įstatymiškumu.

Taigi pirmoji Įstatymo užduotis – atskleisti nuodėmes ir parodyti mūsų negebėjimą bei silpnumą. Juk tokia ir Kalno pamokslo paskirtis. Nes kas gi išdrįstų pasakyti, kad tikrai gyvena pagal visus Jėzaus ten iškeltus reikalavimus? Panašiai galime paklausti ir mes šiandien: Kas iš mūsų tikrai geba plaukti prieš srovę? Pabandžiau sužinoti, iš kur kilęs pasakymas "plaukti prieš srovę". Gali būti, kad jis atėjęs iš Antikos laikų, iš posakio "nebandyk sustabdyti tekančios upės" (Siracido 4, 16). Arba iš pirmojo amžiaus poeto Juvenalio kūrybos: "Prieš laikmečio srovę žmogus nemoka plaukti; bet tas, kuris turi jėgų, laikosi ir nebus nunešamas srovės." Labai įdomu: posakio, kuris mums šiandien atrodo toks savaime suprantamas (plaukti prieš srovę – cha, koks krikščionis to nepadarytų!), kilmė ateina iš neiginio sąvokos "prieš srovę paplaukti neina". Romėnų poetas šiek tiek optimistiškesnis, sako, kad, geriausiu atveju, įsikibę gal šiek tiek ir išsilaikytume. Bet tikrai plaukti prieš srovę? Sveikas protas sako, kad tai neįmanoma. Būtent taip ir yra.

Plauk prieš srovę – tai Įstatymas. Tinkamas atsakymas: negaliu, nepajėgiu, nesugebu. Dėl to mums nuolat reikia Evangelijos. Vienintelis Kristus sugebėjo plaukti prieš srovę. Jis nuplaukė ir už mus. Jis tapo mums, tikintiesiems, ir "atpirkimu", ir "pašventimu" (1 Kor 1, 30). Jame esame išgelbėti ir, jeigu liksime Jame, būsime ir toliau pašventinami bei vis geriau suprasime, "kokia beribė Jo jėgos didybė mums" (Ef 1, 19).

"Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų" (Ef 2,8–9). Dievas gelbsti nusidėjėlius. Tai Evangelija. Bet tai ne viskas. Nors geri darbai nepa¬da¬ro mūsų die¬vo¬bai¬min¬gais ir ma¬lo¬niais Die¬vui, mes vis dėlto esame sukurti "geriems darbams" (Ef 2,10). Esame pašaukti panašėti į Kristų ir tapti tikrais žmonėmis. Žmogus, kuris supranta Evangeliją, paklūsta Dievui ne iš baimės ar noro užsidirbti išganymą. Jis paklūsta – net uoliau negu anksčiau (Tit 2, 14) – Dievo Įstatymui iš dėkingumo už visus Kristaus gerus darbus, atliktus vardan jo.

Heidelbergo katekizmo autorius Zacharijas Ursinas puikiai suprato eilės tvarką: pirmoje katekizmo dalyje kalba apie žmogaus vargą, kurį atskleidžia Įstatymas; antroje dalyje pristato Evangeliją; o trečios dalies apie krikščionių gyvenimą antrašte praneša – "apie dėkingumą"; tik šioje dalyje plačiau paaiškinami ir Dešimt Dievo įsakymų. Tikintiesiems jie yra ir veidrodis, ir kelrodis, kuris nurodo, kaip gyventi pagal Dievo valią. Jau vien už šią paprastą struktūrą reikėtų tada buvusiam dar jaunam teologijos profesoriui post mortem įteikti teologijos Nobelio premiją!

Pasimokyti iš ankstyvųjų krikščionių bendruomenių meilės broliui ir artimui

Kaip rasti naujus bendrumo pagrindus? Toks iššūkis kilo ir antrame, ir trečiame amžiuje Romos imperijoje, kurioje per visas romėnų valdomas teritorijas persirito net dvi didelės maro epidemijos. Jos nusinešė ketvirtadalio, o gal net trečdalio miestų gyventojų gyvybes. Žmonės nežinojo, kaip elgtis ir kaip suprasti tokį siaubingą reiškinį. Antikos religijos nedavė orientyrų ir atsakymų bei niekaip neragino rūpintis kenčiančiaisiais. Atvirkščiai, sveikieji jų šalindavosi visu greičiu sprukdami ir palikdami merdėti ant kelio. "Principas, kad skurstantiesiems reikia padėti ir jais pasirūpinti, nemąstant apie atlyginimą arba apie naudą, tikrai nebuvo žinomas antikos laikų pasauliui." (Thomas E. Woods, Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją)

Antikos religijose svarbiausia buvo formalus ritualų laikymasis. "Antikos religija iš esmės yra dievų garbinimo taisyklių rinkinys" (U. Victoras ir kt. knygoje Antike Kultur und Neues Testament). Širdies tikėjimas nebuvo šių religijų puoselėjamo pamaldumo elementas; svarbu tik žinoti, kaip išoriškai pagarbinti savo dievus. Geras tas, kuris teisingai, t. y. taisyklingai, aukoja. "Dievams svarbiausia, kad žmonės jų atžvilgiu teisingai elgtųsi, o kaip elgiasi tarpusavyje – nelabai svarbu... Taigi žmogus galėjo būti, viena vertus, dievobaimingas, bet tarp žmonių – elgtis net nepanašiai."

Senovės pagonių religijos nekūrė socialinės etikos tikrąja prasme, nes joms buvo svetima dievų meilė žmonėms, žmonių meilė dievams, taigi dėl to ir meilė artimui. Visai kitaip krikščionybėje. Ši religija visam pasauliui suteikė naują supratimą apie Dievą ir meilę – ir tai pakeitė viską. Krikščionybė išsiskiria ir tuo, kad jos sekėjai garbina kenčiantį Mesiją, kuris savo pasekėjus įspėjo, jog kančia yra neišvengiama tikėjimo gyvenimo dalis. Iš to išplaukia, kad kančia nėra Dievo atmetimo ar nesėkmės ženklas. Kančia buvo ne ignoruojama ir išstumta, o integruojama į teologiją ir gyvenimo praktiką.

Dėl to per maro epidemijas krikščionys ne bėgo, o rūpinosi sergančiaisiais. Dažnai cituojami IV a. Romos imperatoriaus Juliano žodžiai apie "prakeiktus galilėjiečius", t. y. krikščionis, "kurie remia ne vien tik savo vargšus, bet ir mūsų [t. y. nekrikščionių] – taip kiekvienas gali pamatyti, kad mūsų žmonėms trūksta saviškių pagalbos".

Su tuo artimai susijusi antra idėja, kurią atnešė krikščionybė – "idėja, kad iš esmės žmonija yra viena, o žmonės lygūs savo orumu". Lucas Ferry'is neperdeda sakydamas, kad "moralės požiūriu krikščionybė sukėlė tikrą revoliuciją" (Išmokti gyventi).

Antikos mąstymo šerdis buvo prigimtinė nelygybė: individai nebuvo lygūs nei savo orumu, nei prigimtinėmis teisėmis; neegzistavo nei tikra asmeninė laisvė, nei privatumo sfera. Visuomenė buvo suprantama kaip šeimų, o ne individų asociacija. Šeima buvo sureikšminta dėl protėvių kulto ir giminių tęstinumo. Dėl to religijos centras slypėjo būtent šeimoje, kur paterfamilias, jos galva, veikė kaip kunigas ir įgyvendino niekaip neapribotą kontrolę bei valdžią. Visiems svarbiausias dalykas – atlikti savo pareigas šeimoje. Rūpintis žmonėmis kaip tokiais nebuvo priimta.

Su krikščionybe "Pasaulis apsivertė aukštyn kojom" – tokia L. Siedentopo knygos Inventing the Individual 4 skyriaus apie apaštalą Paulių antraštė. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir egzistuoja Jo akivaizdoje. Pirmą kartą reikšmę įgijo individo tikėjimas ir sąžinė; krikščionims rūpėjo ne tiek šeimos tęstinumas, kiek individo nemirtingumas. Pirmą kartą atsirado asmeninės laisvės samprata – visų žmonių asmeninė laisvė. Siedentopas plačiai aprašo virš tūkstantmečio trukusią transformaciją, tvirtai įšaknijusią naująjį mąstymą Vakarų pasaulyje.

Krikščionybė "atrado" laisvą individą, tačiau netapo ir nėra individualistinė religija. Tad trečioji jos revoliucinė idėja – tikras bendruomeniškumas. Pirmame amžiuje imperijoje veikė daug įvairių asociacijų (collegia), kaip profesinių ar laidojimo; buvo ir religinių, kultinių sambūrių. Tačiau religinės grupės toli gražu nebuvo pamaldumo ašis. Kaip jau minėta, Antikos religijose dalyvavo šeima ir valstybė; aukojimai vykdavo visų pirma šeimoje, taip pat ir viešai kaip pagrindinė piliečių pareiga. Prie to prisidėjo dar ir aukojimai sambūriuose.

Krikščionybėje religija pirmą kartą perėjo į atskirą ir savarankišką socialinę sferą – bažnyčią bei tikinčiųjų bendruomenę. Bendruomenė, kaip iš dalies nepriklausoma sritis šalia valstybės ir šeimos, buvo visai naujas reiškinys. Krikščionybė taip pat turėjo savo ritualus, tačiau jos centre viešpatavo bendras tikėjimas. Krikščionys laisvai susibūrė, laisvai susijungė meilės dvasioje, o svarbiausia – jų bendruomenėse žmonių statusas, kilmė, tautybė, lytis bei visa tai, kas davė Antikos visuomenei savo struktūrą, nustojo veikti kaip siena.

Šiandien sunku įsivaizduoti antikinės Romos visuomenės hierarchiją, kai tais laikais žmonės buvo suskirstyti į rangus pagal savo padėtį. Aukščiausias sluoksnis, lot. honestiores, susidedantis iš garbingųjų, galingųjų, drauge ir turtingiausiųjų bei nedirbančių fizinio darbo, buvo labai negausus. Po jų gausesnį būrį sudarė savotiška vidurinioji klasė, populus integer, laikoma šiek tiek gerbtina visuomenės dalimi; trečiąjį sluoksnį sudarė visi tie, kurie tebuvo tik masė, humiliores: vargšai, nepasiturintys, žemdirbiai, amatininkai, vergai, žinoma, nenusipelnantys ir jokios pagarbos. Viršutinysis sluoksnis niekino apatinįjį ir stengėsi jokiais būdais tarpusavyje nesimaišyti.

Krikščionybė viską radikaliai keitė. Vietinėse bendruomenėse susitikdavo tikintieji iš įvairių sluoksnių (nors tikriausiai ne iš visų), kur visi buvo "vienos širdies ir vienos sielos" (Apd 4, 32)! Krikščionių sakramentai tapo tikrais vienybės ritualais. Neatsitiktinai Naujojo Testamento laiškai kreipiasi į visus vyrus ir moteris, net į vergus bei vaikus, o ne vien tik į bendruomenių elitą ar tarnautojus. Evangelija galioja visiems, visi privalo joje augti.

Iš 1 Kor 11 sužinome, kad bendruomenėse buvo kilę problemų dėl įtampos tarp turtingų ir vargšų. To meto kultūros kontekste tai visai nestebina. Apie panašią situaciją taip pat rašo Jokūbas. Jisai sako, kad jokio atsižvelgimo į asmenį (Jok 2, 1s) negali būti. Atkreipkime dėmesį, kad Jokūbas taip kalba tais laikais, kai paniekinti vargšą (2, 6) ir teikti pirmenybę garbingiems buvo Romos visuomenės Alfa ir Omega! Tad pirmiesiems krikščionims teko ne tik našta grumtis su savo kultūros tradicijomis, bet ir laimė jas nugalėti. Jie plaukė prieš srovę ir sukūrė visai naują bendruomeniškumo modelį.

Pirmuosius krikščionis suvienijo ne tik bendri ritualai, bet ir bendros idėjos, bendri įsitikinimai, bendra doktrina, taip pat ir bendra moralė, gyvensena, bendra savitarpio pagalba. Įdomu tai, kad jų bendruomenėse buvo tik dvi išskirtinės patarnaujančiųjų grupės: vyresnieji (pastoriai, mokytojai), kurie aiškino Dievo žodį ir mokė, bei diakonai, kurie rūpinosi bendruomenių našlėmis, vargšais ir t. t. Laikui bėgant, lot. sąvoka socius įgavo naują reikšmę; politinė reikšmė prarado svarbą (socii buvo laikomi Romos sąjungininkai), o dėl krikščionybės įtakos sąvokos "socialus", "socialinis" labiau imtos sieti su bendru gyvenimu ir rūpinimusi vieni kitais.

Ką tai reiškia mums šiandien? Mūsų laikais bažnyčiose taip pat susitinka labai turtingi įmonių savininkai ir minimumą teuždirbantys samdomi darbuotojai bei net apskritai bedarbiai. Bažnyčiose rastume ir vargšų, ir vienišų, ir ligonių; brolių ir seserų, sergančių depresija, turinčių negalią, patekusių į visokias nelaimes ar kaip nors stokojančių. Sutiktume daug žmonių, kuriais būtina vienaip ar kitaip pasirūpinti. Ir, visų pirma, tai turime padaryti mes. Kiekvienas iš mūsų. Krikščionių "socrūpyba" nėra nei valstybės, nei valdžios reikalas. Tai mūsų reikalas – pirmiausiai tos bendruomenės, kurioje kiekvienas esame.

Kai girdime sąvoką "socialinis darbas", pirmiausiai galvojame apie darbą su narkomanais, kaliniais ir benamiais, apie paramą projektams kitose šalyse, apie visokių organizacijų – globos namų ar valgyklų – steigimą, dalyvavimą "Maisto banke" ir t. t. Gerai, kad taip galvojame, aš nieko prieš! Tačiau, visų pirma, socialinis darbas prasideda vietinėje bažnyčioje, savoje bendruomenėje. Solidarumas, gailestingumas ir parama visų pirma turi krypti į savo bendruomenės žmones, į brolius ir seseris Kristuje. Deja, mūsų bažnyčiose daugiausiai sutiktume pastorių, kunigų, visokiausių mokytojų, kartais jaunimo pastorių, visą būrį administratorių ir tvarkdarių, techninių darbuotojų, vargonininkų ir šiaip muzikantų, šlovinimo grupių vadovų – o diakonų? Kur mūsų diakonai? KUR MŪSŲ DIAKONAI? Diakonija – viena iš pagrindinių bažnyčios užduočių. Bažnyčia turi pareigą pasirūpinti vargšais, bet pirmiausiai – savo vargšais; socialinė veikla pirmiausiai yra nukreipta į vietinę bažnyčią, į savos bendruomenės vidų. "Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams" (Gal 6, 10).

Bažnyčios istorijoje diakono tarnystė dažnai būdavo arba išvis užmirštama, arba iškraipoma. Diakonas iš tarno vargšams paverčiamas patarnautoju kunigams bei vyskupams. Algirdas Jurevičius rašo: "III–IV a. diakono tarnyba prarado savo tiesioginį ryšį su socialine diakonija. Žvelgiant teologiškai, galima sakyti, kad šventybė linko išstumti tai, kas socialu, kultas – karitatyvines tarnystes, nors iš pradžių to nebuvo." (Diakonatas. Teologija ir praktika) Ir šiandien kai kuriose evangelinėse bažnyčiose diakono pozicija laikoma laipteliu į kunigystę.

Reformacijoje socialinės tarnystės buvo reabilituotos. Buvo iš naujo išaiškinta ir pabrėžta, kad visi materialieji reikalai (finansai, šalpa) taip pat yra svarbi krikščioniška veikla, kurios nereiktų nuvertinti ir laikyti mažiau dvasiška ar net "pasaulietiška". J. Kalvinas akcentavo diakono, kaip atskiros vietinės bendruomenės tarnautojo, svarbą ir net būtinumą jo darbą laikydamas "šventu reikalu". Reformatorius išvystė idėją apie dvejopą diakonatą – socialnių reikalų ir pinigų administraciją bei ligonių ir vargšų rūpybą: "Vieni [diakonai] tarnauja bažnyčiai, tvarkydami vargšų reikalus, kiti – vargšais tiesiogiai pasirūpindami" (Inst. IV,3,9). Taip kai kurios reformatų bažnyčios kuriam laikui buvo sėkmingai atgaivinusios pirmųjų krikščionių diakono tarnystę. Šiandien ir vėl būtina prie to sugrįžti ir šį labai reikalingą darbą pratęsti.

Romos katalikų bažnyčia taip pat naujai atranda nuolatinį diakonatą. Daugelyje šalių, ypač Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje, tarnauja dažnai vedę diakonai mokymo, liturgijos ir socialinio darbo srityse. Mons. dr. Jurevičius apgailestauja, kad Rytų ir Vidurio Europos katalikų bažnyčios atsilieka: "Ligi šiol pagrindinę pastoracinio darbo dalį sudaro religiniai patarnavimai <...> Tikintieji įprato Bažnyčią laikyti religine 'paslaugų įmone', malonių teikimo įstaiga, paslaugų organizacija." Jo manymu, negalima visą karitatyvinę veiklą deleguoti "Caritas" organizacijai. "Bendruomenės diakonija reikalauja bent minimalaus bendruomeninio veikimo, to, kad nuoširdžiai diakonine veikla parapijoje užsiimtų bent keletas grupelių." Diakonatas gali prisidėti prie santykių stiprinimo, "kai bendruomenėje stiprieji padeda silpniesiems, pasiturintieji – stokojantiesiems, viršus – apačiai."

Pabaiga: "Two Contents, Two Realities" (F. A. Schaeffer)

1974 m. liepos mėnesį Šveicarijos mieste Lozanoje įvyko "Pirmasis tarptautinis pasaulinės evangelizacijos kongresas" arba trumpai "Lozana 74". Kongreso rezultatas – "Lozanos sandora". Šį dokumentą jau turime išverstą ir į lietuvių kalbą. Tarp kitų prelegentų, kongrese kalbėjo žymusis teologas Francis A. Schaefferis. Šeštame dešimtmetyje šis presbiterijonų dvasininkas su žmona Šveicarijoje įkūrė "L'Abri" (prieglobstis) draugiją. Jo pranešimas (arba tiksliau – position paper) Two Contents, Two Realities buvo išleistas atskira knygele.

Jau pirmu sakiniu Schaefferis išreiškia įsitikinimą, kad Bažnyčia tik tada atsilaikys "prieš milžinišką [pasaulio] spaudimą" – t. y. plauks prieš srovę, – jeigu įgyvendins keturis dalykus: du, orientuotus į krikščionybės doktriną, ir du, orientuotus į gyvenimo praktiką. Pirmojo dvejeto pirmasis dalykas: sveikas, Biblijoje įsišaknijęs mokymas. Mūsų religija turi konkretų turinį, kuris yra tiesa arba teisingas. Antrasis: nuoširdūs atsakymai į nuoširdžius klausimus. Čia jis omeny turi mokymų komunikaciją, pabrėžia apologetikos vaidmenį. Tai atitinka mano punktą apie idėjų ir įtikinėjimų svarbą.

Tačiau tiesą reikia ne tik žinoti, bet ir pagal ją gyventi. Pirmasis Schaefferio gyvenimo praktikos dalykas yra tikras dvasinis gyvenimas, kur akcentuojamas asmeninis dvasingumas. Antras – "žmonių santykių grožis". Krikščionys žino, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir dėl to turi savo orumą. Tad ir privalome atitinkamai elgtis su kiekvienu žmogumi. Net su tuo, prieš kurio mokymą kovojame (Schaefferis mini liberalius teologus), privalome stengtis išlaikyti žmogiškus santykius. Anot Schaefferio, reikalingas ne tik teisingas mokymas, bet ir teisingas gyvenimas, ne tik doktrinų, bet ir santykių ortodoksiškumas. Tai ir yra Bažnyčios socialinė atsakomybė – būti tikrove, pastatyta ant tvirto tiesos pamato.

Sovietinė sistema buvo nenormali sistema tuo, kad ji neatitiko nei žmogaus prigimties, nei tikrovės. Tai buvo melo sistema, pastatyta ant melo ir skatinanti melą, dviveidystę, apgaulę ir išmonę. Žmonės prarado ryšį ir su savimi, ir su tikrove. Anot N. Putinaitės, posovietiniai žmonės vis dar dorojasi su užduotimi užmegzti naują, asmeninį santykį su tikrove, viską atversti atgal ir pastatyti ant kojų, išsivaduoti iš melo ir apgaulės. Krikščioniškos bažnyčios turi pasiūlyti kai ką unikalaus – tiesą ir tikrovę. Turi, bet tik su sąlyga, kad išliks ištikimos savo pašaukimui.

© Lietuvos krikščionių studentų bendrija

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction