Paul Washer (2006 m.)


Šįvakar pasakysiu pamokslą, kuris papiktino nesuskaičiuojamą daugybę bažnytininkų. Jis papiktino daugybę vyresnio amžiaus žmonių. Jis papiktino daugybę jaunų žmonių. Daugelis jaunuolių, kuriems pasakiau šį pamokslą, baisiai įširdo, bet klausydami jo labiausiai niršo tų jaunuolių tėvai. Pamačiau kai ką, kas mane ganėtinai nustebino: jei tėvams pavyksta išpešti iš savo vaikų tam tikrą pareiškimą, kad šie išpažįsta tikį Jėzų Kristų, tėvai atkakliai laikosi to pareiškimo ir jis jiems teikia užtikrinimą bei džiaugsmą. O jei kas ateina ir tuo suabejoja, tėvai iškart sunerimsta. Atrodo, kad mums geriau laikytis įsitvėrus apgaulingos vilties nei išgirsti tiesą.

Daugelis nė nenori klausytis tiesos, nes ji pakerta turimą apgaulingą viltį, kad jų vaikai eina į dangų, kai iš tikrųjų visai ne. Tiek daug krikščionių – Amerikos krikščionių – mano esą susitaikę su Dievu, išgelbėti, nes taip jiems pasakė pamokslininkas, kuriam derėjo daugiau laiko praleisti nagrinėjant Bibliją ir mažiau – pamokslaujant.
 
Visame pasaulyje, o ypač šioje šalyje, girdžiu žmones tvirtinant esą jie išgelbėti. Kai paklausiu, iš kur jie žino, kad yra išgelbėti, jie man atsako, kad tuo tiki. Tik niekas neužduoda jiems kito klausimo: „Iš kur žinai, kad tiki?“
 
Jeigu šįvakar paleistume šį surinkimą ir išsiųstume po įvairiausius šio miesto kampelius apklausti miestiečių, sužinotume, kad dauguma mano, jog jie tiki. O mes juk žinome, kad tai netiesa. Jei šįvakar apsilankytume visokiausiose skylėse ir landynėse, jei užsuktume į lošimų namus, būtinai rastume žmonių, manančių, jog jie tiki. Taigi klausiu: kaip įsitikinti, kad mes tikime, kai tokia daugybė žmonių teigia tikį, o mes žinome, jog ne.
 
Mes, amerikiečiai, sujungėme dvi doktrinas ir jas abi praradome. Krikščionių tikėjime yra dvi labai svarbios doktrinos. Pirmoji paprastai vadinama (pavadinimas, kuris man nepatinka, bet šįvakar juo pasinaudosiu) tikinčiojo saugumu. Kiekvienas, kuris nuoširdžiai tiki Jėzų Kristų, yra atgimęs iš aukšto ir yra saugus. Pats Dievas, kuris jį išgelbėjo, ir išlaikys jį išgelbėtą – tai tikinčiojo saugumas.
 
Bet yra ir kita doktrina, apie kurią nedaug girdime. Tai ne tik doktrina apie saugumą, bet ir doktrina apie užtikrinimą. Tikra tiesa, kad kiekvienas nuoširdus tikintysis yra laikomas Dievo jėga. Tai doktrina apie saugumą. O doktrina apie užtikrinimą kelia maždaug tokius klausimus: Kaip gali būti tikras, kad esi tikras tikintysis? Iš kur tau žinoti, kad esi tikras tikintysis?
 
Žmonės man sakydavo: „Tiesiog žinau.“ O aš jiems atsakydavau, kad žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet jis veda į mirtį.
 
Žmonės tvirtindavo: „Na, giliai širdyje žinau, kad esu išgelbėtas.“ Bet Biblijoje pasakyta, kad širdis yra labai klastinga. Ji pati nesuvokia savo pačios klastingumo. Nejau tikrai norite kliautis ydingu protu? Nejau tikrai norite kliautis klastinga širdimi?
 
Žmonės man net pareikšdavo: „Aš žinau, kad esu išgelbėtas, nes pamokslininkas man pasakė, kad aš išgelbėtas.“ Nuo kada žmonės turi tokius įgaliojimus? O blogiausia, ką girdėjau, tai: „Žinau, kad esu išgelbėtas, nes gyvenau su Dievu.“ Mano mieli bičiuliai, štai ką aš jums pasakysiu: jei dabar negyvenate su Dievu, tai neturite jokio užtikrinimo, kad išvis esate išgelbėtas.
 
Šįvakar kalbame ne apie tai, kad jei gyvename su Dievu, esame išgelbėti, o, nustoję gyventi su Dievu, netenkame išgelbėjimo. Mes teigiame esą užtikrinti, kad Jį pažinome, ne vien dėl to, jog kartą atgailavome, bet kad ir šiandien nepaliaujame atgailauti.  Juk  svarbiausia  ne  tai,  kad  kartą  patikėjome, bet kad ir šiandien nepaliaujame tikėti. Juk svarbiausia ne tai, kad kartą pagyvenome su Kristumi, bet kad ir šiandien gyvename su Juo, nes tas, kuris pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs.
 
Antro laiško korintiečiams 13 skyriaus 5 eilutėje pasakyta, kad kai apaštalas Paulius buvo apsilankęs Korinto bažnyčioje, daugelis jų išpažino Kristų, daugelis jų gyveno pagal kūną, bet apaštalas nė nepaklausia: „Kada pirmą kartą pasikvietei Jėzų Kristų į savo širdį?“ Jis netgi neužsimena apie korintiečių atsivertimo patirtį, o rašo esamuoju laiku ir 5 eilutėje ragina: „Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save. Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?“
 
Jei matau žmogų, kuris, tarkime, trejus-ketverius metus lyg ir gyveno su Dievu, mylėjo šventuosius, stengėsi melstis, nagrinėti Dievo žodį, bendrauti su kitais tikinčiaisiais ir panašiai, bet vėliau pamažu ėmė šalti, trauktis atgal, į savo gyvenimą įsileido pasaulį, nuodėmę ir kitus dalykus, jam pradėjo patikti draugystė su nedorėliais, tai neinu pas jį ir nesakau: „Žinai, tu esi krikščionis ir turi saugotis, kad neatpultum.“ Aš einu pas jį ir sakau: „Tu išpažinai Kristų. Tu, be kita ko, skelbeisi esąs tikintis, o dabar pradedi gyventi kaip bedievis. Labai tikėtina, kad tu Jo niekada ir nepažinai, o visa iki šiol tebuvo itin apgaulingas kūniškos prigimties darbas, nes jei Dievo darbas neišlieka, vadinasi, tai nė nebuvo Dievo darbas.“
 
Ką  gi  apaštalas  Paulius  sako  tokiam  žmogui?  Ogi:  Ištirkite  save.  Ištirkite save. Pasitikrinkite.
 
Štai ką aš jums pasakysiu, mano mieli bičiuliai. Galbūt dangus ir pragaras, amžinybė ir mirtis jums nėra labai realūs, bet šitam pamokslininkui tai tikrai. Man ne itin rūpi jūsų banko sąskaitos balansas ar savigarba. Vienintelis dalykas, kuris šįvakar neleidžia man akių sudėti, tai kad jūs mirsite ir eisite į pragarą.
 
Ištirkite save! Tai tau ne kažkokia užgaida. Tai tau ne kažkoks trumpalaikis nerimas. Mes kalbame apie amžinybę. Ar gerai laikosi jūsų siela? Jei tirsite save remdamiesi Šventuoju Raštu, koks būsite – tobulas ir subrendęs, gimęs iš aukšto ir palaikomas Dievo jėga? Atėjo laikas pasitikrinti ir nustoti kliautis savo jausmais, nustoti kliautis kitų žodžiais, nustoti lyginti save su tais, kurie vadina save krikščionimis, nes Amerikoje dauguma tų, kurie taip daro, anokie krikščionys – jie pražuvėliai.
 
Kai kurie Pietų baptistų konvencijos vadovai pareiškė: „Jei rimtai žiūrėtume į tai, kas Biblijoje parašyta apie krikščionybę, turėtume pripažinti, kad net visų mūsų išgelbėtų narių yra mažiau nei 10–15 procentų.“ Nemanau, kad tai pasakytina tik apie Pietų baptistus. Tai tiesa apie visus.
 
Apaštalas ragina pasitikrinti. Ištirkite save. Tai ne šiaip patyrinėti save, pasiklausyti šio pamokslininko, išeiti ir leisti šėtonui pavogti Dievo žodį iš širdies. Kol jūs čia, kol šalia yra Kristus, kol girdite pamokslaujamą žodį, ištirkite save. Be jokio pasigailėjimo. Nuodėmė tyko prie durų. Ji tūno ir nori jus užvaldyti. Kol jūs dar čia ir šalia yra Kristus, ištirkite save.
 
Darbuodamasis Anduose Pietų Amerikoje, labai dažnai turėdavau pereiti kabančiais tiltais per tarpeklius, kurių apačioje net slėnio nematyti. Patikrinkite virves. Patikrinkite lentas. Ar tiltas saugus? Labai atidžiai patikrinkite. Kodėl? Pasiekus tokio tilto vidurį, jis sulūš, o jūs žūsite. Taip ir tas išgelbėjimas, kurio laikotės įsikibęs, kuriuo kliaunatės, gali būti ašuto storio. Kai pereisite į amžinybę, daugelis jūsų siūbuosite ne ant ko kito, kaip ant ašuto, ir kai jus apims pragaro liepsnos, sunyksite ir pulsite žemyn.
 
Ištirkite save. Paimkite Dievo žodį, perskaitykite, kas jame parašyta apie tikrą krikščionį, ir tuo remdamiesi ištirkite save. O jei patikrinimo nepraeinate, atgailaukite ir tikėkite. Pulkite į Dievo gailestingumo rankas. Šaukitės Jo, kol darbas nebus baigtas. O tai visai kas kita, ar ne? Visai kitas pamokslas. Kol darbas nebus atliktas.
 
Amerikos krikščionybė tokia kvaila – „kartokite paskui mane“. Ne! Gal vis dėlto reikėtų palaukti Dievo. Gal reikėtų šauktis Jo tol, kol darbas – tikras, užbaigtas darbas – bus atliktas!
 
Kaip mums pasitikrinti? Kaip pasitikrinti savo gyvenimą? Kaip šįvakar pasitikrinti ir įvertinti, ar jūs tikrai krikščionis? Tam tereikia atsiversti Dievo žodį, pirmo Jono laiško 5 skyriaus 13 eilutę. Evangelijoje apaštalas Jonas nurodo priežastį. Evangelijos pagal Joną 20 skyriaus 31 eilutėje jis pasako, kodėl rašo savo Evangeliją. O rašo ją tam, kad žmonės tikėtų, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtų gyvenimą. O kodėl apaštalas Jonas rašo laišką? Jono pirmo laiško 5 skyriaus 13 eilutėje jis sako: „Tai [šį laišką] parašiau jums [kurie išpažįstate Kristų], tikintiems Dievo Sūnaus vardą, [kodėl?] kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą.“
 
Norite sužinoti, ar esate gimęs iš aukšto ar ne? Perskaitykite pirmą Jono laišką, nes jis sudarytas iš įvairių patikrinimų, kuriuos atliksime šį vakarą. O aš meldžiu Dievo, kad Jis duotų jums ausis girdėti.
 
Be to, noriu labai labai aiškiai pasakyti: neklausykite savo širdies, klausykite Dievo žodžio. Neklausykite, ką tėtis sako apie jūsų išgelbėjimą. Neklausykite, ką mama sako apie jūsų išgelbėjimą. Klausykite Dievo žodžio. Su juo lyginkite savo gyvenimo paslaptis.
 
Kam taip pasakiau? Daugelis jūsų, jaunuoliai, taip apgaudinėjate savo tėvus, kad net neįtikėtina. Jūs išoriškai prisitaikote prie tėvų įstatymo, bet juo negyvenate, – jo nėra jūsų širdyje. Likęs vienas su savimi, tu žinai, kas per vienas esi. O jūs, kurie jau nebe vaikai, o vyresni paaugliai, suaugę, tie, kurie einate į pasaulį – jūs žinote, kas per vieni esate. Mama ir tėtis nežino. Šito nežinote jūs, suaugusieji bažnyčios nariai. Šįvakar noriu palyginti su Dievo žodžiu tave tokį, koks esi vienas, kai aplink nelieka jokio žmogaus. Ne tą, kuris gražiai atrodo bažnyčioje, ne tą, kuris sėdi pasidaręs religinį makiažą, o tą, kuris yra slaptoje, kai jo niekas nemato. Šįvakar paimkite tą žmogų, palyginkite jį su Dievo žodžiu ir pažiūrėkite, ar jis išstovės. Pažiūrėkite, ar jis išstovės.
 
„Broli Polai, šįvakar kalbi griežtokai.“ O koks turėčiau būti, jei lėtai dardantis traukinys važiuoja skersai kelio, o aš matau savo berniuką  vos  per  plauką  nuo ratų? Nejau tikitės, kad šnibždėsiu jam į ausį: „Pasitrauk, mažyli.“ Nejau tikitės,   kad nekelsiu jokios sumaišties, o švelniai pamosiu ranka? Ar vis dėlto manote, kad rėksiu: „Neeee!“ Kaip turėčiau pamokslauti apie tokius dalykus? Paimkime slaptą jūsų gyvenimą ir palyginkime jį su Dievo žodžiu.
 
Jono pirmo laiško 1 skyriaus 5 eilutė: „Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės.“
 
Ką tai reiškia? Kaip ir visuose apaštalo Jono raštuose, klausimai lieka atviri. Jonas palieka atvirus klausimus. Manau, kad, perskaitę šį tekstą, pamatysite, jog apaštalas Jonas teigia du dalykus. Visų pirma, kalbėdami apie šviesą, kaip matyti Jono 3 skyriuje, kalbame apie šventumą ir teisumą. Dievas yra šventas. Dievas yra teisus, Jame nėra jokios nuodėmės, jokio šešėlio, nė taškelio nedorumo. Dievas negali būti gundomas. Jūs galite būti gundomas, nes jumyse vis tiek yra tas blogio veiksnys, kai blogis traukia blogį. Dievas savyje neturi blogio. Jo negali patraukti blogis. Dievas niekina blogį. Dievas neapkenčia blogio. Jis šventas.
 
Tik manau, kad tai ne pagrindinė apaštalo Jono mintis. Apaštalas kovoja su  netikrais mokytojais, kurie iš esmės visiems įrodinėja, kad Dievas yra visiškai nesuprantama, neaiški ir paslaptinga būtybė, o Dievo pažinimas – ezoterinis. Šis pažinimas paslaptingas, nesuprantamas ir tik nedaugelis jį gauna. Aš manau, kad apaštalas Jonas prieštarauja tiems netikriems pranašams ir sako (labai atidžiai pasiklausykite), kad Dievas yra šviesa. Kitaip tariant, Dievas atskleidė, koks Jis yra  ir kokia Jo valia. Jis tai pasakė labai   aiškiai.
 
O dabar pasakysiu, kaip Amerikoje viskas pasikeistų, jei žiniasklaida tikrai taip manytų. Kokį gi Dievą turime Amerikoje? Koks politikų Dievas Amerikoje? Ogi tokį, kuriam galite melstis, bet negalite apibūdinti, kas jis per vienas. Tokį dievą galite minėti politinėje kalboje, bet negalite apibrėžti, kokia jo valia. Tokį dievą labai paranku turėti. Kodėl? Nes tokiam Dievui jūs nesate atskaitingas. Jūs nežinote, kas jis toks ir ko jis nori, todėl ir darote tai, ko geidžia jūsų nedora kūniška širdis. Tai labai parankus dievas ir būtent jis yra kai kurių tariamų krikščionių dievas.
 
Tik apaštalas Jonas tam prieštaraudamas sako: „Ne, mano bičiuli, Dievas tau aiškiai pasakė, kas Jis toks ir ko iš tavęs reikalauja. Jis ne paslaptingas.“ O dabar, kai tai žinome, pereikime prie kitos eilutės, kurioje apaštalas Jonas teigia: „Jei sakytume, kad bendraujame su juo […].“ Ką tai reiškia? Jei sakytume, kad esame išgelbėti – štai ką reiškia. Jei sakome, kad Jį pažįstame, jei sakome, kad esame Jame. Daugelį metų Amerikoje tam tikra seminarija skelbė, mokė ir skatino tikėti, kad pirmame Jono laiške kalbama apie skirtumą tarp krikščionio, kuris bendrauja su Dievu, ir krikščionio, kuris nebendrauja. Remdamiesi šia vieta, tie skelbėjai teigia, kad jei sakome, jog Jį pažįstame, bet vis tiek vaikštome tamsoje, tai mes tiesiog sumišę krikščionys. Bet šioje Šventojo Rašto vietoje kalbama visai apie ką kitą.
 
Čia sakoma: „Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje,  – meluojame ir nevykdome tiesos.“ Jei teigiame esą krikščionys, bet vaikščiojame tamsoje, mes meluojame! Žinau, kas dabar vyksta jūsų širdyse. „Taip, bet, broli Polai, tu nematai mano širdies. Aš nė akimirkai neabejoju, kad esu išgelbėtas.“
 
Galėčiau taip nesirūpinti tavo širdimi, nes apaštalas Jonas kalba ne apie tai. Apaštalas teigia, kad jei sakome, jog bendraujame su Dievu, jog esame krikščionys, bet vis dėlto vaikščiojame tamsoje, mes meluojame. O ką gi reiškia vaikščioti tamsoje? Visų pirma, mums reikia išsiaiškinti, kas yra tamsa. Tamsa – šviesos priešybė. Jei sakome, kad mes krikščionys, bet vis dėlto vaikščiojame – o vaikščioti graikiškai yra peripateo, kitaip tariant, tai gyvensena. Jei teigiame esą krikščionys, bet mūsų gyvensena prieštarauja viskam, ką Dievas mums papasakojo apie save, ir Dievo valiai, mes meluojame. Štai ką reiškia ši Šventojo Rašto eilutė. Štai kas pasakyta šiame tekste. Aišku kaip dieną.
 
O dabar paklausykite. Aš jums kai ką vėl pasakysiu. Pažvelkime į 6 eilutę. „Jei sakome, kad bendraujame su Juo.“ Kitaip tariant, jei sakome esą krikščionys, o vaikščiojame – gyvename – tamsoje, tai mūsų gyvensena prieštarauja Dievo ypatybėms ir prigimčiai, tam, ką Dievas mums papasakojo apie save; jei mūsų gyvensena neatspindi Dievo charakterio ir visiškai prieštarauja išsakytai Dievo valiai, tada mes meluojame sakydami esą   krikščionys.
 
Mes turime tai suprasti. Ar turite ausis? Jūs turite tai suprasti. Aplink vaikščioja tokia daugybė žmonių. Jūs juos matote. Jų akis aptraukė migla. Štai kodėl religingumas toks pavojingas. Visi tie kvaili berniukai skelbia, kad jei pakartosi maldą, tai eisi į dangų, ir tą akimirką, kai jie ištaria šiuos žodžius žmogui, jis tarsi panyra į rūką. Bet atėjo laikas perskrosti tą rūką stipresne, ryškesne šviesa, tai yra Dievo žodžiu.
 
Mielas bičiuli, pasiklausyk. Apaštalas Jonas sako, kad jeigu teigiate esąs krikščionis, bet jūsų gyvensena, jūsų būdas neatspindi Dievo charakterio, o tai, ką nuolat darote, prieštarauja Dievo valiai, vadinasi, meluojate teigdamas esąs krikščionis.
 
Tęskime toliau. Štai kita patikra, užrašyta 8 eilutėje: „Jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“
 
Taigi, jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. Per visą Bažnyčios istoriją būta tam tikrų krikščionybės ar ribinės krikščionybės atmainų, kurios tikėjo tyru tobulumu. Bet Šventasis Raštas šito nemoko. Biblijoje teigiama, kad net patys brandžiausi, patys dievobaimingiausi krikščionys vis tiek yra linkę į nuodėmę.
 
Šioje Šventojo Rašto vietoje teigiama, kad vienas didžiausių įrodymų, jog žmogus tikrai yra gimęs iš aukšto, tikrai yra Dievo vaikas, yra tai, kad savo gyvenime jis jautriai reaguoja į nuodėmę, dėl tos nuodėmės atgailauja ir ją išpažįsta.
 
Argi ne nuostabu? Dauguma pastorių šypsosi, kai apie tai kalbu. Jie puikiai supranta, ką turiu minty. Kai tiktai pamokslauju bažnyčioje ir Dievas ima veikti, imasi nuodėmės, mane stebina, kad Amerikos bažnyčiose žmonės ima atsiverti, kai kas išeina į priekį ir meldžiasi. Manau, jog tikrai nuostabu, kad visada patys pamaldžiausi, patys ištikimiausi, patys dvasiškiausi žmonės išeina į priekį ir rauda dėl savo nuodėmių, o patys kūniškiausi, didžiausi nedorėliai, patys bjauriausi, pagiežingiausi ir pikčiausi bažnyčios nariai sėdi šalti kaip ledas tarsi būtų tobuli. Bendruomenėje pražuvusieji tuo ir skiriasi nuo išgelbėtųjų.
 
Nuoširdus krikščionis jautrus nuodėmei. Norėčiau užduoti klausimą. Kada paskutinį kartą raudojote dėl nuodėmės? Tai baugu! Kada paskutinį kartą sielvartavote dėl nuodėmės? Tai baugu! Kai kurie net nesuprantate, apie ką aš kalbu. Kai esame Dievo vaikai, Dievas mus saugo. Dievas pasakoja apie savo pavydžią meilę Izraeliui. Argi Jo meilė Bažnyčiai nėra didesnė? Ar Dievas jus saugo?
 
Prisimenu, seminarijoje labai mėgau knygas. Su draugu nuėjau į seminarijos knygyną nusipirkti knygą, o ten buvo likusios tik dvi. Dvi knygos ir mes du. Aš išsitraukiau pirmą knygą, bet vienas jos puslapis buvo šiek tiek įplėštas. Mėgau knygas, todėl apsikeičiau su draugu. Jam įdaviau įplėštą, o pats išsitraukiau kitą. Nuėjome prie prekystalio ir nusipirkome jas. Visą tą laiką eidamas namo jaučiausi, tarsi būčiau nužudęs žmogų.
 
Galiausiai pasimeldęs paskambinau jam ir pasakiau: „Turiu pasikalbėti.“ – „Gerai, apie ką? Pasakyk telefonu.“ – „Telefonu negaliu. Turiu susitikti ir pasikalbėti su tavimi akis į akį.“ Tada nuėjau pas jį ir raudodamas prašiau atleidimo. Kodėl? Todėl, kad esu dievobaimingas? Ne, todėl, kad Dievas saugo savo vaikus! Mane stebina kai kurie krikščionys. „Broli Polai, atvažiuok pas mus pamokslauti. Mes norime atgimimo“, – prašo jie. Bet prieš susirinkimą ir jam pasibaigus grįžta namo, sėda prie televizoriaus ir žiūri tą visą purvą. Jie net nejunta tos nuodėmės.
 
Ar jūs jautrus nuodėmei? Ar padaręs nuodėmę norite ją išpažinti? O dabar norėčiau paklausti kai kurių čia esančių. Turite kai ką suprasti. Neseniai išsiaiškinta, kad mano pažįstamas padarė itin sunkią nuodėmę ir kažkas manęs paklausė: „Kaip toks žmogus puolė į nuodėmę?“
 
O aš atsakiau: „Jis į nuodėmę nepuolė. Niekas nepuola į nuodėmę. Jis kaip ir visi kiti slysta į nuodėmę.“ Kai kurie, matyt, esate krikščionys ir jums reikia išgirsti įspėjimą, todėl norėčiau jūsų paklausti, ar neslystate į nuodėmę? Ar jau pamažu, iš lengvo nepradėjote daryti to, apie ką prieš mėnesį nė nebūtumėte pagalvojęs? Žingsnis po žingsnio… Ar žinote, kas nutiks? Jūs nesiliaunate, o tai įrodymas, kad esate pražuvęs. Jei Dievas atitraukia jus, tai įrodymas, kad esate išgelbėtas.
 
„Broli Polai, – paprieštarausite jūs, – juk tu manęs nepažįsti.“ O man ir nereikia tavęs pažinti. Aš žinau Dievo žodį, kuris galioja kiekvienam žmogui. Ar tu jautrus nuodėmei? Norėčiau labai greitai perskaityti vieną ištrauką. Tu tik paklausyk. Man tai viena nuostabiausių Šventojo Rašto vietų. Norėčiau paklausti, ar tokia tavo nuostata? Ar kada nors esi turėjęs tokią nuostatą?
 
Dievas sako: „Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado, – sako Viešpats. – Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią  dvasią  ir  dreba  prieš mano žodį.“ Ar jūs drebate prieš Dievo žodį ar ieškote jame landų? Teisinate savo nuodėmę ar šiuo metu vengiate Dievo žodžio, nes žinote, kad jis prabils jums į širdį ir liudys prieš jus? Žmonės nuolat ateina ir tvirtina: „Broli Polai, atnaujinau savo santykius su Dievu.“
 
O aš atsiverčiu pirmo Jono laiško 1 skyriaus 8 eilutę ir klausiu: „O ar pasikeitė tavo santykis su nuodėme?“ Juk jei nepasikeitė santykis su nuodėme, neatnaujinai ir savo santykio su Dievu. Ar esi jautrus nuodėmei?
 
O dabar trečia patikra. Tai 2 skyriaus 3 eilutė: „Iš to mes patiriame, kad  Jį pažįstame, jei laikomės Jo įsakymų.“ Paklausykite. „Kas sako: „Aš Jį pažįstu“, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.“ Dabar panagrinėkime  šią patikrą: „Iš to mes patiriame, kad Jį pažįstame.“ Štai ką aš jums pasakysiu. Prieš kurį laiką Peru kalbėjausi su škotu, kuris pasakė: „Jūsų, amerikiečiai, teologija maždaug 5 000 km pločio ir centimetro gylio“. Ir jis teisus.
 
Mūsų Evangelija apgailėtina, o evangelizmas ribojasi su erezija. Iš ko gi patiriame, kad Jį pažįstame? Jei dabar šiame mieste užsuktumėte pas daugumą pastorių ir pasakytumėte, jog nežinote, ar esate išgelbėtas, jie jums užduotų tokį    klausimą:
„Ar tavo gyvenime buvo toji akimirka, kai meldeisi ir prašei Jėzaus ateiti į tavo širdį?“ Jei atsakysi teigiamai, jie paklaus: „Ar nuoširdžiai prašei?“ Jei atsakysi:
„Manau, kad taip“, jie tars: „Tada esi išgelbėtas ir neleisk, kad velnias tave painiotų.“ Jų galvose nėra nė lašo Biblijos!
 
Pažiūrėkite, kas pasakyta Biblijoje. Iš kur žinote, kad esate išgelbėtas? Iš kur žinoti? Pažiūrėkite, kas ten pasakyta. „Iš to mes patiriame, kad Jį pažįstame.“ Iš to, kad širdis pasako? Iš to, kad pamokslininkas pasako? Iš to, kad tiesiog jaučiame? Pažiūrėkite, kas pasakyta. „Iš to mes patiriame, kad Jį pažįstame, jei laikomės Jo įsakymų.“ Čia veiksmažodis laikomės, kaip ir daugelis kitų šiame tekste, vartojamas esamuoju laiku. Taigi čia pasakyta, kad jei laikomės Jo įsakymų, žinome, jog Jį pažįstame; jei ištvermingai laikomės Jo įsakymų, žinome, kad Jį pažįstame.
 
Bet toliau tęsia, kad tas, kuris Jo įsakymų nesilaiko, Jo nepažįsta. O dabar noriu,    kad akimirkai susimąstytume. Ką reiškia laikytis Jo įsakymų? Nejau būti visiškai tobulais, be jokios nuodėmės? Ne. Pasikartosiu, kad tai – gyvenimo būdas. Jei kasdien kiaurą parą filmuotume kiekvieną jūsų gyvenimo žingsnį, ar pamatytume, kad trokštate pažinti Dievo įsakymus, juos vykdyti, įveikti nepaklusnumą, o kai nevykdote įsakymų, labai gailitės? Ar tokį gyvenimo būdą  pamatytume?
 
„Na, bet aš anksčiau laikiausi Jo įsakymų“, – paprieštarausite jūs. Pamiršote, ką parašė apaštalas – jei nepaliaujate ištvermingai laikytis. Kodėl reikia ištvermingai laikytis? Dėl Dievo pažadų. „Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs“, o jei darbas neužbaigtas, vadinasi, Jis jo nepadarė.
 
Ar jūsų gyvensena pažymėta dideliu susidomėjimu Dievo įsakymais ir troškimu juos vykdyti? Pakartosiu, kad daugelis tvirtina: „Broli Polai, aš atnaujinau savo santykį su Dievu“, o aš paklausiu: „O ar pasikeitė tavo santykis su nuodėme?“ Juk jei nepasikeitė tavo santykis su nuodėme, neatnaujinai ir savo santykių su Dievu. O tada klausiu: „Jei tavo santykiai su Dievu būtų nauji, pasakyk, ar pasikeistų tavo požiūris į Jo įsakymus?“ Ar atnaujinai savo santykius su Dievo žodžiu? Juk jei neatnaujinai savo santykių su Dievo žodžiu, neatnaujinai ir su Dievu.“
 
O dabar pažvelkime į 4 eilutę. „Kas sako: „Aš Jį pažįstu“, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.“ Jei lankėtės pamaldose, ypač tokiose, kur žmonės laiko save itin dvasingais ir garsiai apie tai rėkia, pamokslininkas ima pamokslauti, griaudi muzika ir žmogus staiga pašoka iš vietos ir sušunka: „O, aleliuja, jis mano Gelbėtojas. Aš Jį pažįstu.“
 
Juk būtent apie tai ir kalba apaštalas Jonas. Kas pašoka vidury pamaldų iš vietos ir sušunka: „Aš Jį pažįstu“, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis. Toks žmogus yra melagis.
 
O dabar panagrinėkime šią Šventojo Rašto vietą atsižvelgdami į kontekstą. Jonas yra meilės apaštalas. Apaštalas Paulius garsėjo savo išskirtiniu protu, o apaštalas Jonas, mano galva, savo didele meile, bet vis dėlto šis nuolankus apaštalas sudužusia širdimi pateikia tokį nuosprendį. Jūs – melagis. Stebėtina, ar ne?
 
Pereikime prie kitos patikros Šventajame Rašte. 2 skyrius 6 eilutė: „Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi.“ Krikščionys turėtų taip elgtis, kaip elgėsi Jėzus, o jūs sakote: „Na, broli Polai, jau per toli nuėjai. Kas gali elgtis kaip Jėzus?“
 
Pateiksiu jums pavyzdį ir pasistengsiu paaiškinti, ką turiu minty. Kai buvau mažas, mano tėtis buvo labai drūtas ir protingas vyras ir aš, kaip visi berniukai, norėjau   būti panašus į jį. Tada gyvenome šiaurėje, auginome gyvulius ir žirgus. Ten labai smarkiai snigdavo. Tėtis ateidavo penktą ryto į kambarį net kai buvau mažas ir sakydavo: „Polai, berniuk, kelkis. Nedorėlis neturi ramybės.“ O kai jis liepdavo keltis, tai keldavaisi.
 
Mes išeidavome į sniegu užverstą kiemą ir – nuolat tai prisimenu – tėtis brisdavo dideliais žingsniais ir sniege palikdavo savo pėdsakus. Aš norėdavau vaikščioti kaip tėtis, todėl smarkiai išsižergdavau ir taikydavausi į jo pėdsaką. Manau, suprantate, kad išsižergdavau labiau nei galėdavau žengti. Atrodydavau juokingai ir, aišku, parkrisdavau, bet akivaizdu, jog didžiausias mano širdies troškimas buvo vaikščioti taip, kaip tėtis. Žvelgiant į tą berniuką, buvo galima pasakyti, kad jis norėjo būti panašus į tėtį, net jeigu kartais ir visai į jį nepanašėdavo.
 
Norėčiau paklausti, koks jūsų didžiausias troškimas? Ar labiausiai trokštate elgtis taip, kaip elgdavosi Jis? Būti panašus į Jį? Ar toks didžiausias jūsų troškimas? Ar stengiatės pataikyti į Jo pėdsakus? Paklausykite, vyrai. Paklausykite, moterys. Bijokite, jei šito nenorite. Kartą prie manęs priėjo žurnalistas ir paklausė: „Kodėl   visą laiką liepiate  bijoti?“
 
Aš atsakiau: „Todėl, kad jiems reikia bijoti.“ Tai dar viena patikra, egzaminas. Jeigu pažvelgčiau į jūsų gyvenimą, jeigu visą jį nufilmuočiau, ką pamatyčiau nuo tariamos jūsų atsivertimo dienos: tokį troškimą elgtis kaip Jis ar gyventi kaip visi kiti? Norite gyventi, elgtis ir kalbėti kaip šis pasaulis, draugauti su šiuo pasauliu? Su kuo tapatinatės – su šiuo pasauliu ar su Jėzumi? Ar tikrai su Jėzumi?
 
Kalbame ne apie tai, ar šįvakar jums reikia iš naujo atiduoti savo gyvenimą. Kalbame apie tai, ar jums reikia išgelbėjimo. Tęskime.
 
Kita patikra. 2 skyrius 9 eilutė: „Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio. O kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje  ir  nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis.“
 
Žodžiu „brolis“ neturima omeny varguolis, nors ir jį turėtume mylėti. Čia kalbama ne apie kitos rasės atstovus. Visada maniau, kad tai gan kvailas teiginys, nes yra tik viena rasė. Ji vadinama žmonija. Nebent kišenėje turite pasislėpęs marsietį. O šiaip yra tik viena rasė. Mes turime mylėti skirtingų spalvų ir kultūrų žmones. Mes tai žinome. Tik čia kalbama ne apie tai.
 
Rašydamas „brolį“, apaštalas turi mintyje tikinčiuosius. Jei sakote pažįstąs Dievą, bet vis dėlto nuoširdžiai ir praktiškai nemylite tikinčiųjų ir nenorite su jais bendrauti, jūs pražuvęs. Pateiksiu pavyzdį. Prisimenate Jėzaus žodžius: „Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau nuogas, ir manęs neaprengėte, kalinys, ir manęs neaplankėte“? Kapelionai ir tarnaujantys kalėjimuose visuomet pacituos šią eilutę ragindami tarnauti kalėjimuose. Mes turime ten eiti, tik ši eilutė visai su tuo nesusijusi, nebent kalėjime sėdi krikščionys.
 
Iš tikrųjų šioje Šventojo Rašto vietoje pasakyta tai, ką labai gerai supratau būdamas Peru ir kitose trečiojo pasaulio šalyse. Paklausykite, bičiuliai. Kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse atsidūrę kalėjime numirsite badu, jei kas nors kasdien neatneš maisto. Ten kalinių niekas nemaitina, todėl tikrai mirsite badu. Neabejotinai mirsite iš bado. Tarkime, žmogų įmetė į kalėjimą ne už tai, kad jis ką nors nužudė ar pavogė. Apaštalų laikais sodindavo už tai, kad esi krikščionis. Jį uždaro ir jei niekas neatneš maisto, jis mirs badu. Va čia ir yra bėda, nes valdžia žino, kad atnešusysis tam žmogui maistą tikrai krikščionis. Todėl tam, kas atneša maisto, kyla pavojus pačiam atsidurti kalėjime. Štai apie ką kalba Jėzus – jūs taip mylite, kad, rizikuodami savo paties gyvybe, rūpinatės broliais ir seserimis Kristuje.
 
Ar jums patinka būti su tais, kuriems patinka kalbėti apie Dievą, Jį garbinti ir Jam tarnauti, ar verčiau renkatės žmones, kurie nieko bendra su Dievu neturi? Tuo jūs parodote, kas per vienas esate. Kaip jau sakiau, aš užaugau ūkyje. Ten nepamatysi, kad vištos smagiai leistų laiką su kiaulėmis. Vištos leidžia laiką su vištomis.
 
Kiaulės užsiėmusios savais reikalais. Tokia jų prigimtis. „Taip, aš tikintysis, bet ir visi mano draugai tikintys“, – sakote jūs. Taip, žinau. Jie  pražuvę.
 
Ar mylite kitus krikščionis? „Na, aš… Žinai, aš… Aš einu į bažnyčią.“
 
Na, ir kas čia tokio? Velnias irgi ateina į bažnyčią. Ką darote į ją nuėję? O ką darote, kai išeinate? Bažnyčia juk ne palapinė. Bažnyčia juk ne pastatas, o žmonės. Keliems krikščionims patarnaujate? Su keliais skaitote Bibliją? Už kelis krikščionis meldžiatės? Kelis krikščionis mylite? Kelis?
 
Savo gimtinėj turiu draugą iš bažnyčios. Jis žino, kad kuriam laikui išvykau į Teksasą, ir apsiėmė prižiūrėti mano mamą. Jis tvarko jos namus, pjauna žolę, atlieka įvairiausius ruošos darbus. Kodėl? Todėl, kad ji tikinti, ir kol sūnus Dievo valia išsiųstas į Teksasą, draugas perima sūnaus pareigas. Štai ką turiu omeny.
 
Abu mano klubikauliai pakeisti, nes kaulai minkštėja. Ar žinote, kaip jie buvo pakeisti? Aš buvau misionierius ir neturėjau nė skatiko. Iš kur man traukti tuos implantus? Kaip mane operuos? Vieną dieną Teksaso valstijos Ostino mieste 32 metų vyriškis Stivensas Vitlokas III – nuostabus žmogus – įeina į Ostino bažnyčios sekmadieninę mokyklą, išgirsta žmones besimeldžiančius už misionierių, kuris vos vaikšto Andų kalnuose, ir sako: „Pasakykite man to žmogaus vardą ir pavardę.“ Jis man paskambino ir pasakė: „Grįžk ir važiuok į Ostiną. Aš apmokėsiu bilietą, apmokėsiu gydymą ir visa kita. Tavo klubais pasirūpinta.“ Štai apie ką aš kalbu.
 
Kartą Peru per karą su Sendero Luminoso1 ėjau per labai tankias Amazonės regiono džiungles. Su vienu broliu atsidūrėme tokioje vietoje, kur kareiviai neina, ir pasiklydome. Keliavome naktį tamsoje. Mes pasislėpėme grūdų sunkvežimio gale ir ruošėmės pamokslauti vienoje vietoje, nes tikintieji buvo tiek prislėgti ir susiskaldę, kad nežinojo, ką daryti. Visi iš jų šaipėsi. Mums būtinai reikėjo ten patekti.
 
Taigi pasiklydę ėjome per džiungles, kol galiausiai priėjome kaimą. Įžengėme į jį. Nežinojome, kur eiti. Nežinojome, kur praleisti naktį. Žinojome tik tiek, kad teroristai galėjo būti bet kur. Žinojome, kad galime žūti, bet kone vidurnaktį Pako prieina prie žmogaus gatvėje ir klausia: Á Hermanos por acá? („Ar čia yra brolių?“). Jam atsako: „Ten yra tokia senyva moteris – senoji nazyrė.“ Mes pasibeldžiame į duris ir aš sakau: Soy pastor („Aš pastorius“).
 
Ji griebia mus abu, įtraukia į vidų, užtrenkia duris, įgrūda į rūsį, išeina, papjauna vištą, išverda jukos – viskas, ką galima įsivaizduoti. Ji mus pamaitina. Ji mumis pasirūpina. Mus priglaudžia. Nejau jai nekilo pavojaus? Žinoma,  kilo.
 
O jūs sakote: „Aš krikščionis, nes einu į bažnyčią.“ Turbūt juokaujate? Ar tai meilė? Jūs taip suprantate meilę? Jums reikia naujos apibrėžties.
 
„Broli Polai, tu šaipaisi.“ Skaitykite pranašus. Jie darė tą patį. Tokia Amerikoje tarpstanti krikščionybė verta pajuokos ir ją reikia demaskuoti. Ar mylite Dievo žmones? Ar žinote, su kuo esate kartu? Jaunuoliai visada manęs klausia: „Iš kur žinai, kad Čaro, tavo žmona, tau skirta moteris?“ Aš atsakau: „Labai paprastai. Norėjau būti kartu.“ – „Iš kur žinojai, kad ją myli?“ –„Tiesiog norėjau būti kartu.“
 
Iš kur žinote, kad mylite krikščionis? Jūs tiesiog norite būti kartu su jais ir kalbėtis apie Jėzų. Ar mylite?
 
Gerai, eikime toliau. Apie tai galima daug kalbėti, bet mums reikia eiti toliau. Noriu skirti kitą patikrą. 2 skyrius 15 eilutė. „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės.“
 
Kas yra pasaulis? Viskas, kas šiame puolusiame amžiuje priešinga Dievo ypatybėms ir Jo valiai. Viskas, kas nekyla iš Dievo, negrįžta pas Dievą Jį garbinant. Štai kas yra pasaulis. „Na, man labai patinka pasaulietinė muzika“, – sakote jūs. Norėčiau kai ką jums pasakyti. Man ta muzika nerūpi. Aš ne apie tai. Štai ką noriu pasakyti. Man nesvarbu, kokia ta muzika – pasaulietinė ar krikščioniška. Mane domina žodžiai. Jei tie žodžiai prieštarauja Dievo valiai, jūs einate prieš Jo valią ir jums tai patinka.
 
Ir čia esantys suaugusieji, ko gero, pasakys: „Amen.“ Gerai, pakalbėkime apie televiziją. Žiūrite tam tikras laidas ir tikitės Dievo veikimo? Tos laidos jums labai patinka. Jums patinka tie juokeliai, nešvankybės, humoras. Pats suvokiate, kad nedorai juokiatės, o vėliau norite, jog Dievas veiktų jūsų šeimoje ir gyvenime. Ar mylite šį pasaulį? Mano mieli bičiuliai, vakar man buvo devyneri, šiandien – 43, ryt man bus 90. Gyvenimas – tai garas. Jis trumpalaikis. Viskas išnyks. Viskas praeis. Mums reikia mylėti tai, kas Dievo, tai, kas amžina, ir vienas iš krikščionio požymių ir yra tai, kad jo nepagavo ir nepavergė šio dabartinio pikto amžiaus dalykai, jis išvaduotas, mato Kristų šlovėje ir neatlyždamas seka paskui Jį – Kristų!
 
Maždaug prieš pusantrų metų pamokslavau universitete ir pastebėjau, kad visi susirinko likus kokioms dviems minutėms iki renginio pradžios. Staiga pro šonines auditorijos duris įgužėjo apie trisdešimt-keturiasdešimt gražių merginų, jos demonstratyviai praėjo pro mane ir atsisėdo pirmose eilėse. Noriu pasakyti, kad jos sumanė pasirodyti prieš mane. Pasižiūrėjau į jas ir tariau: „Merginos, noriu duoti nedidelį patarimą. Aš viską matau. Aš vyras. Jūs labai labai gražios. Bet vieną dieną jūs visos būsite baisiai baisiai šlykščios.“
 
Tai tiesa. Pinigai nueis perniek. Grožis nueis perniek. Turtai irgi. Nieko neliks. Išlieka vienintelis dalykas – Kristaus šlovė. Mirtis – dabartinė tikrovė. „Iš kur tu žinai? Juk nesi toks senas“, – klausiate jūs.
 
Mirė mano brolis. Man ant rankų mirė mano tėtis. Aš pamokslavau savo sesers laidotuvėse. Žinau, kas yra mirtis. Be to, žinau, kad ji gali užklupti jus man dar nebaigus spragsėti pirštais. „Broli Polai, tu nori mane išgąsdinti“, – sakote jūs. Teisingai pastebėjote.
 
Mylite pasaulį? Jums patinka klausytis būtent to, kas prikalė jūsų tariamą Šeimininką prie kryžiaus? Baikit sekti pasakas! Gyvenkite kaip patrakę, atsiduokite demonams, džiaukitės nevaržoma laisve, bet neikite čia sakydami, kad esate tikintys, ir nežaiskite šito žaidimo. Norite šokti su velniu, tai šokite per naktis, bet neikite čia, kad akimirką pasisuktumėte su Kristumi, o vėliau grįžtumėte atgal ir mylėtumėte kitą. Mes kalbame apie ištikimybę. Mylite pasaulį, kuris prikalė Kristų prie medžio?
 
Daugelis jūsų vien išpažindami tikėjimą į Kristų vėl kryžiuojate Dievo Sūnų. Jūs turite kai ką suprasti. Tai Kristus. Tai Dievo Sūnus. Tai šlovės Viešpats. Argi ne nuostabu, kad bus tikinčiųjų iš Kinijos, tikinčiųjų iš Šiaurės Nigerijos, kurie mirė kaip kankiniai kupranugarių tempiami per dykumą, o kai kuriems jų gyviems buvo nudirta oda, bet jie neatsižadėjo Jėzaus? O štai šalia jų stovi visi tie krikščionys amerikiečiai, kurie net nepasistengia sekmadienio rytą nueiti į bažnyčią. Ar atpažįstate save?
 
Vienam gyvam gali būti nudirta oda ir jis neatsižadės Kristaus, o kitas atsižada Jo mažiausiuose dalykuose. Ir vis tiek visi yra gimę iš aukšto. Bičiuli, manau, kad ne. Vis dėlto ne. Ar mylite šį pasaulį? Pažvelkime į 16 eilutę. „Nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir [pagyrūniškas] gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo,  bet  iš  pasaulio.“  Kartais  pasikalbu  su  studentais  ir  jie  visi puoselėja nuostabią mintį, kad baigę seminariją kažką nuveiks Dievo labui. Todėl atsistoju prieš juos ir sakau: „Gerai, visi įkvėpkite.“ Jie visi įkvepia. Tada sakau: „O dabar iškvėpkite.“ Jie iškvepia. O aš klausiu: „Iš kur ateina tas kvapsnis teologiniu požiūriu?“ Jie atsako: „Iš Dievo.“ – „Gerai, jei savarankiškai negalite kvėpuoti, tai ką gi padarysite Dievo labui?“ Visa tai kūno geismas ir išdidumas. Šiandien faktiškai gyvename Romos imperijoje, nejau to nematote? Mus supa kūno, raumenų, grožio, plaukų imperija, bet kape visa tai supus. Supus. Turtai, žavesys, blizgesys ir visa tai, į ką žmonės investuoja savo gyvenimą, supus, o kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.
 
Dabar žiūriu į savo gyvenimą. Aš vidutinio amžiaus vyras, bet kartais pažvelgiu atgal. Tada pamanau, kas būtų, jei būčiau ne krikščionis. Koks dabar būtų mano požiūris? Pagalvokite apie tai. Man 43-eji. Jėgų žydėjimo dienos praėjo. Mano grožio dienos praėjo. Nuostabos ir svajonių, koks bus mano gyvenimas, dienos baigėsi. Kas man beliko? Tik senti, eiti silpnyn ir mirti. Bet vis dėlto aš krikščionis. Ką tai reiškia? Iš Dievo malonės 22-eji metai nenuėjo veltui. Ko gero, silpnai ir menkai, bet vis dėlto nuoširdžiai jie buvo ir bus atiduoti Kristui.
 
Ir žinote, ką? Aš – Dievo berniukas. Iki kokių 65–erių dar nesate  Dievo  vyras. Matau dar gyvus Dievo vyrus ir tuos, kurie darbavosi prieš mane. Klausausi tų 85– 90-ečių, kurie vos stovi už sakyklos, bet, vos jiems prabilus, juos apgaubia Dievo šlovė. Tada klausiu: „Viešpatie, ar tai manęs  laukia?“
 
Girdžiu apie šventuosius, kurie tuoj peržengs amžinybės slenkstį, jie atsimerkia ir sušunka: „Šlovė, šlovė!“ Viešpatie, ar tai manęs laukia? Bus geriau. Tiesiog bus geriau. „Na, tavo gyvenimas užges“, – sakote jūs. Taip, mano gyvenimas užges tik todėl, kad saulė teka. Šis pasaulis praeina. Remdamasis Biblija galiu pasakyti, kad   jei gyvenate dėl šio pasaulio, esate visiškai kvailys, o kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius. Jūs, jaunuoliai, turite tokią brangią galimybę dabar tarnauti Viešpačiui. Taigi tarnaukite Jam  dabar.
 
Biblijoje daugelis Dievo šauktų ir galingai naudotų žmonių buvo vadinami vaikais. Nejau to nesuprantate? Kokio amžiaus buvo Samuelis, kai išgirdo Dievo    balsą?
„Turiu palaukti“, – sakote jūs. Ne, jums nevalia laukti. Ieškokite Jo dabar. Uoliai Jo ieškokite. Jei uoliai Jo ieškosite, Jis leisis atrandamas.
 
Toliau 19 eilutėje pasakyta: „Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.“
 
Jei žmogus pereina į kitą bažnyčią, tai nereiškia, kad jis jau nebe krikščionis. Ne, ne apie tai kalbama. Čia sakoma, kad tikras krikščionis, išpažįstantis biblinę istorinę krikščionybę, bet po to jos atsižadantis, gali susidomėti naujais vėjais, naujoviška krikščionybe, naujoviškais mokymais, kurie siaučia aplink; jis palieka tai, kas vadinama pamatine istorine krikščionybe, ir nuseka paskui naujus mokymus, kurie nieko bendra neturi su Šventuoju Raštu ir bibline istorija. Jie išėjo iš mūsų. Jie nepasilieka kūne. Arba prisijungia prie grupelės, bažnyčios, bendruomenės, kongregacijos pusei metų, metams, bet po to išeina ir nelanko jokios kitos bendruomenės. Ką tai reiškia? Jie išėjo iš mūsų. Ką tai rodo? Ogi kad jie niekada nebuvo mūsiškiai, nes vos tampate krikščionybės išpažinėju, jūs pasiliekate krikščionis, nes Tas, kuris jus ten atvedė, ten ir laiko. Juk ne Nojus uždarė paskui save laivo duris, o Dievas.
 
Tiek daug žmonių girdžiu sakant: „O, jei tik pateksiu į dangų, būsiu saugus. O, jei  tik pateksiu į dangų, būsiu saugus.“ O kur buvo velnias, kai puolė? Bičiuli, ne dangus tau suteiks saugumą. Jūs esate saugus  Kristuje.
 
Kita patikra yra 2 skyriaus 22 eilutėje: „Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia, kad Jėzus yra Pateptasis? Tas yra antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų. Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.“
 
Tikrasis krikščionis priims Jėzaus Kristaus asmens pilnatvę. Daugelis   pritariate:
„Taip, tai tiesa.“ Jis tikės, kad Jėzus yra Dievas kūne. Taip, tiesa. Jie tikės, kad Dievas tapo žmogumi, kad Jis buvo tikras žmogus. Taip, tai tiesa, bet tai dar ne viskas priimant Kristaus asmens pilnatvę. Šiandien Amerikoje sklandanti kvailystė, kad jūs galite priimti Jėzų kaip Gelbėtoją, bet ne kaip Viešpatį, yra visiška nesąmonė. Jūs tikite, priimate ir įsisavinate visą Jo asmenį. Visą.
 
Jėzus yra Gelbėtojas. Jėzus yra Viešpats. Jėzus yra Pranašas, Kunigas ir Karalius. Jėzus – vienintelis šia žeme vaikščiojęs pranašas. Jis – vienintelis Karalius. Jis – vienintelis tikras pranašas. Be to, Jėzus – vienintelis tikras išminčius. Norėčiau paklausti, ar tuo tikite? Gerai, o ar dažnai Jo žodyje ieškote Jo išminties? Tikite, kad Jis – Karalius? Ar Jo žodyje ieškote Jo įstatymo? Gerai, o ar dažnai Jo žodyje ieškote Jo išminties? Tikite, kad Jis pranašas ir Jam žinomos pastarosios jūsų dienos? Tai ar skaitysite Jo žodį, kad pats klusniai susitvarkytumėte tas pastarąsias dienas?
 
O dabar baigdami pažvelkime į 2 skyriaus 29 eilutę: „Jei žinote, kad Jis teisus, tai žinokite, kad kiekvienas, kuris vykdo teisumą, iš Jo yra gimęs.“ Tai kas gi yra teisumas? Viskas, kas atitinka Dievo prigimtį ir įstatymą.
 
Ar jūs gyvenate teisiai? Jei pažvelgtumėte į savo gyvenimą, ar pasakytumėte, kad gyvenate teisiai? Ar gyvenate pagal Dievo išmintį, Dievo žodį, Dievo priesakus? Ar taip gyvenate? Taip gyvenate ar ne taip? O gal Dievo reikalai niekaip, visiškai niekaip,  su  jumis nesusiję?
 
Evangelijos pagal Matą 7 skyriuje Jėzus sako: „Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!“ Amerikos krikščionims tai viena baisiausių Šventojo Rašto vietų, nes Jėzus faktiškai sako maždaug taip: „Šalin nuo manęs jūs, kurie tvirtinate esą mano mokiniai, bet vis tiek gyvenate, tarsi nė nebūčiau davęs jums įstatymo, kurį turite vykdyti.“ Aš ką tik apibūdinau tai, kas šiandien Amerikoje vadinama bažnyčia.
 
„Aš esu mokinys.“ O kaip jūs susijęs su Dievo žodžiu? „Aš jį pažįstu.“ O kaip jūs susijęs su Dievo žodžiu?
 
Ar stengiatės pažinti Dievo išmintį, Jo priesakus, paliepimus ir pagal juos gyventi? Ar jie jums svarbūs? O dabar norėčiau kai ką pasakyti. Manau, kad legalizmas yra mirtis. Biblijoje pasakyta, apie ką galime mąstyti, o apie ką – ne. Ar žinote tuos įsakymus? Ar juos vykdote? Biblijoje pasakyta, ką dera žiūrėti, o ko – ne.
 
Ar žinote tuos įsakymus? Ar jie jums rūpi? Ar juos vykdote?
 
O dabar paklausykite! Biblijoje pasakyta, ką galime vilkėti, o ko – ne. „Na va, prasideda“, – sakote jūs. Ne, paklausykite. Aš nekalbu apie tai, ką galima vilkėti, o ko ne, – nenurodinėju smulkmeniškai. Mums pasakyta rengtis padoriai. Tegul drabužiai būna padorūs ir pabrėžia jums ir taip Dievo duotą grožį. Kai apsižvalgau ir matau, ką žmonės vilki šiandien, man tai primena komunistines šalis, kuriose pamokslavau iškart po  išsivadavimo.
 
Šiek tiek apie komunistines šalis. Komunistai užėmė Rytų Europą, kuri buvo išraižyta tais siaurais grįstais keliukais, nubarstyta mažais akmeniniais namukais, ir viską sugriovė. Nutiesė kelio dangas, pastatė tuos atgrasius blokinius namus ir privertė atsisakyti savito grožio, jį sunaikinti. Pažiūrėkite į nūdienos madą. Tik pažiūrėkite. Ji neatitinka Dievo valios. Dievas nori, kad žmonės būtų gražūs. Dievas neatsiejamas nuo kuklumo ir padorumo, bet Dievas nori, kad žmonės būtų gražūs, kupini gyvybės ir spalvų. O ką mes matome? Žmonės apdriskę, apsirengę juodais, apsmukusiais drabužiais. Neįtikėtina. Kita vertus, tai labai gerai, nes dievobaimingam žmogui nekyla pagundų. Merginos stengiasi atrodyti kuo bjauriau. Tik ne šito nori Dievas.
 
Neturiu laiko apie tai daug kalbėti, bet pasakysiu trumpai ir aiškiai. Vaikinai ir merginos, manau, kad mano žmona teisingai sako. Jei drabužiai pabrėžia jūsų veidą, jie iš Dievo. Jei drabužiai atkreipia dėmesį į jūsų veidą, kuris turėtų spinduliuoti Dievo šlove, jie iš Dievo. Jei drabužiai pabrėžia kūno formas, jie dirgina jusles, o Dievas šito nepakenčia.
 
Žinau, kad tokios rekomendacijos yra bendro pobūdžio, bet jos tokios. Tai nereiškia, kad turite rengtis kaip puritonas, avėti batus su sagtimis. Tai tik gairės. Va čia.
 
Teisumas. O kodėl aš apie tai kalbu? Todėl, kad Biblija apima kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą. Joje yra aptartos visos mūsų gyvenimo sritys. Mums tereikia išsiaiškinti, kokia ta sritis, ir atitinkamai suderinti savo gyvenimą. O jūs skundžiatės: „Ojojoi, kaip sunku!“ Jūs pražuvęs, nes Biblijoje pasakyta, kad Dievo įsakymai krikščioniui ne našta, o džiaugsmas. Džiaugsmas!
 
3 skyrius 3 eilutė: „Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.“ O dabar pažiūrėkime. Apie ką gi čia kalbama? Apie viltį, kad Jėzus Kristus ateis antrą kartą. Dabar visi skaito serijos „Paliktieji“ (Left Behind) knygas. Vienintelis pasilikęs dalykas serijoje „Paliktieji“ buvo Biblija. Bet visi  džiaugiasi.
„Žinai, aš tikiu antruoju atėjimu. Aš tikiu, kad Jėzus ateina. Aš tikiu visais tais dalykais.“ Gerai, pažiūrėsim, tikite ar ne, nes 3 eilutėje pasakyta: „Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį,“ – ką daro? – „skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.“
 
O štai šiek tiek krikščionybės. Jums tiesiog stogą nuneš. Žinote, kad mums liepta apsivalyti. Ir kai kuriems jūsų, kurie perdėm teologiški, reikia tai išgirsti. Dievas ne tik pašventino mus Kristuje, bet ir ragina siekti būti šventais. Jis ragina mus apsivalyti. Norėčiau užduoti klausimą. Ar dabar galėčiau atsisėsti šalia jūsų ir jūs man papasakotumėte (mes būtume tik vienu du), kaip stengiatės skaistinti save? Ar galėtumėte tai padaryti?
 
Atsisėstume, atsiverstume Laišką hebrajams ir aš paprašyčiau pasidalinti su manimi, kaip Jis pakeitė jūsų gyvenimą. Ar dabar galėtumėte atsisėsti ir jūs man paaiškintumėte, kaip siekiate šventumo? Ar suprantate? Biblija – ne poezija. Tai ne vien nereikšmingi principai, kurie tokie mieli. Tai jūsų gyvenimas! Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, kitaip tariant, kuris Juo viliasi. Iš kur žinome, kad tikrai Jame turime tokią viltį? Ogi iš to, kad stengiamės skaistinti save. Mes trokštame šventumo. Mes siekiame šventumo. Mes tikrai jo norime. Ar tu sieki šventumo?
 
Mano mamai beveik 77 ir ji mažne viena mus visus užaugino, nes tėtis mirė. Kieta moteris. Ji kroatė. Jos tėvai atvyko per Eliso salą. Ji išgyveno Didžiąją depresiją – tvirta moteris. Iš Detroito, todėl taupi. Aš užsuku pas ją ryte eidamas pakeliui į biurą, o ji jau skaito Bibliją. Pažvelgiu į ją, o ji visiškai susigraudinusi. Ji buvo išgelbėta dešimties. Ji pažvelgia į mane pro ašaras ir sako: „Aš tokia netyra. Aš tokia… Ką tik pamačiau… Pažiūrėk į šią eilutę. Dievas sako,  kad  mano  lūpos, mano liežuvis… Aną vakarą prabilau ne vietoje. Turiu eiti ir prašyti sesers atleidimo.“ – „O, mama,“ – tariu aš. O ji man sako: „Kartais manau, kad aš net neišgelbėta.“ Aš jai atsakau: „Bet juk tai ir yra įrodymas, kad tu išgelbėta.“ Nors   tiek metų gyvena su Kristumi, bet ji vis tiek siekia būti šventa. Taip, ji pasitiki užbaigtu Kristaus darbu, taip, bet siekia būti šventa ir teisi. Taip elgsis kiekvienas, kuris turi tokią viltį.
 
O dabar 4 eilutėje apaštalas sako: „Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą. Nuodėmė – tai įstatymo laužymas.“ Ką tai reiškia? Aš jums pasakysiu, ką tai reiškia. Apaštalas bando parodyti, kokia baisi nuodėmė, nes mes tikrai to nesuvokiame. Man patinka Tomo Votsono (Thomas Watson) žodžiai iš knygos „Praktinio dievotumo pagrindai“. Jis visuomet sako taip: „Jūs nusidėjote ne prieš menkesnį kunigaikštį. Jūs nusidėjote ne prieš nereikšmingą mažo kaimelio seniūną. Jūs nusidėjote prieš šlovės Karalių, karalių Karalių, viešpačių Viešpatį. Jūs nė nežinote, ką padarėte.“
 
Įsivaizduokite. Sukūrimo dieną Dievas stovi, žvelgia į žvaigždes, kurios galėtų praryti tūkstančius mūsų saulių, ir sako: „Jūs, žvaigždės, sustokite į  vietas  ir  sukitės ratu tiksliai tokia tvarka, kaip jums įsakiau, kol nepaliepsiu kitaip.“ Ir žvaigždės Jam paklūsta.
 
Dievas sako: „Planetos, sukitės. Mano paliepimu sustokite taip, kol nepaliepsiu kitaip.“ Dievas žvelgia į kalnus ir sako: „Pakilkite aukštyn“, ir kalnai Jam paklūsta. O slėniams liepia: „Įdubkite“, ir tie Jam paklūsta. Dievas žvelgia į jūrą ir sako: „Iki čia ateik, bet ne toliau“, ir jūra paklūsta. Tada Dievas žiūri į jus ir kviečia: „Ateik“, o jūs Jam sakote: „Ne.“
 
Pažvelkite į nuodėmės siaubą ir vargą, nuodėmės vulgarumą ir palaidumą! Nuodėmė – siaubingas dalykas, su ja nejuokaujama. Kaip jau sakiau, nuodėmė – žvėris, ji tyko prie durų ir trokšta jus praryti. Kas daro nuodėmę, tas tiesiai, atvirai, sugniaužtais kumščiais maištauja prieš šlovės Viešpatį.
 
Ji čia. Mes visi suvokiame, jog Biblijoje jau pasakyta, kad tikintieji nusidės. Tik tikintysis, kuris nusideda, išpažįsta savo nuodėmę ir toliau stengiasi šventėti, Viešpaties drausminamas vis tiek nori būti šventesnis, skiriasi nuo to, kam nuolat nusidėti yra įprasta, kam nuodėmė – įprastas gyvenimo būdas.
 
5 eilutė: „Jūs žinote, jog Jis pasirodė, kad sunaikintų mūsų nuodėmes, ir Jame nėra nuodėmės.“ Jis pasirodė, kad sunaikintų būtent tas nuodėmes, kurias daugelis mėgsta ir myli.
 
6 eilutė: „Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino.“ Ir vėl čia kalbama apie gyvenimo būdą – įprotį  nusidėti.
„Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina!“ Ir aš jums sakau: „Vaikeliai, suaugusieji, tegul niekas jūsų nesuklaidina!“ Žiūrėkite, kad pastoriai jūsų neklaidintų, kad mama, tėtis ar koks geranoris kūniškas krikščionis jūsų neklaidintų. Apaštalas sako: „Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Vykdantis teisumą yra teisus, kaip ir Jis teisus. Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias nuodėmiauja nuo pat pradžios.“
 
Ar nuodėmė – tai jūsų gyvenimo būdas? Mylite tai, ko galima atsikratyti? Mielas bičiuli, tada jūs iš velnio.
 
O dabar grįžkime prie paskutinio – 5 – skyriaus 12 eilutės. Paskutinė patikra. Jų daug daugiau, bet šįvakar neturime laiko. „Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.“ Mano viltis – ne kas kitas, kaip Jėzus. Jėzus. Žinote, šito klausti net absurdiška. Amerikos krikščionybėje iš tiesų patikėjome, kad galime būti krikščionys, o Jėzus – tik dalis mūsų gyvenimo.
 
Ar mylite Jėzų? Apie ką dažniausiai galvojate? Pažįstų žmonių, kurie tarnystę myli labiau nei Jėzų. Pažįstų žmonių, kurie Bibliją myli labiau nei Jėzų. Apie ką dažniausiai galvojate, tą ir mylite.
 
Mielas mano bičiuli, paklausykite manęs. Čia turiu stabtelėti ir kai ką ištaisyti. Šįvakar čia yra sunkumus patiriančių tikinčiųjų ir jiems reikia kai ką suvokti. Mes nekalbame apie visišką tobulumą. Mes neteigiame, kad jei jūs tikras krikščionis, tai visuomet galvosite tik apie Kristų. Mes neteigiame, kad jei jūs tikras krikščionis, tai visuomet vykdysite teisumą. Aš vėl pakartosiu, kad mes kalbame apie gyvenimo būdą ir kovą. Aš savo mamai sakau: „Mama, didžiausias įrodymas, kad esi krikščionė, tai faktas, kad dabar skaitai Bibliją, o Dievas tau baksnoja į tavo nuodėmę.“
 
Štai ką jums reikia išgirsti. Pats faktas, kad grumiatės su mintimi, jog nepakankamai Jį mylite, jau įrodymas, jog esate tikintis. Pats faktas, kad žiūrėdamas į savo gyvenimą suvokiate, jog esate ne toks šventas ir teisus, koks norėtumėte būti, ir jums tai kelia nerimą, jau įrodymas, kad pradėjote Jį pažinti. Šįvakar pamokslauju įspėdamas tą, kas nuolat gyvena nuodėmėje, kas myli pasaulį ir tai, kas jame, kas eina ta linkme, kam Jėzus tik nedidelė gyvenimo puošmena. Tokį žmogų įspėju.
 
Šiais laikais girdžiu pamokslininkus skelbiant: „Žmogau, tu viską turi.“ Jie kviečia maždaug taip: „Žmogau, tu viską turi – nuostabią, gražią šeimą, esi sveikas, turi puikų darbą ir visa kita. Kad gyvenimas būtų tobulas,  tau  vieno  tereikia.  Tau  reikia Jėzaus.“
 
Mane vemt verčia. Mano bičiuli, „kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“. Visas jūsų turtas, visa jūsų sveikata, visi jūsų artimieji – viskas, ką turite, yra mėšlas, jeigu Jėzus nėra jūsų Viešpats, Gelbėtojas ir jūsų gyvenimo Aistra. Jis – ne puošmena, kurią prisikabinate prie ir taip puikaus gyvenimo. Jėzus yra Gyvenimas. Štai ką Jėzus turėjo minty sakydamas: „Gersite mano kraują, valgysite mano kūną.“ Apie ką Jis čia šneka? Jis ne kažkokia puošmena. Jis – pats gyvenimo šaltinis. Ar Jis ir jūsų gyvenimo šaltinis?
 
Melskimės.
 
Tėve, ateiname pas Tave tavo Sūnaus vardu. Viešpatie, kalbėjau daug ir sunkiai, bet jaučiau malonę. Brangus Viešpatie, meldžiu, kad veiktum žmonių širdyse, kad gelbėtum, atverstum, kad šis pamokslas sudrausmintų ir atgręžtų net tuos, kurie galbūt pamažu pereina prie pasaulietinių dalykų, o tiems, Viešpatie, kurie mano esą išgelbėti, parodytum, jog jie neišgelbėti, kovojantiems tikintiesiems – kad jie tikrai yra tikintys. Dieve, panaudok savo žodį ir padaryk daug daugiau, nei išvis galime pagalvoti ar įsivaizduoti. Jėzaus vardu. Amen.
 
 
1Peru Komunistų partija (isp. Partido Comunista del Perú), plačiau žinoma  kaip „Šviečiantis kelias“ (isp. Sendero Luminoso), yra maoistų sukilėlių grupuotė.


Straipsnis paimtas iš www.reformatuknygos.lt

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction