JAM BUVO DUOTAS JĖZAUS VARDAS

Spausdinti

Kun.Raimondas Stankevičius

Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas... /Lk 2, 21/

Praėjo Kalėdos – skelbiama, kad tai gražiausia metų šventė. Ar tikrai taip? Tikrai, galime su tuo sutikti, jei šios šventės metu džiaugiamės Kristumi, susiejame ją su Kristaus gimtadieniu. Tačiau dažniausiai būna kitaip.

Persikelkime į Jėzau laikus. Kaip tuos pirmuosius naujuosius metus atšventė Jėzus?

Tiesa, tada jam dar nebuvo suteiktas Jėzaus vardas, jis dar nebuvo Krikštytas. Tik sausio 1-ją įprastai minimas Jėzaus vardadienis. „Praslinkus aštuonioms dienoms,  kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas,...“ Tą dieną žydų papročiu, Jėzus buvo ir apipjaustytas. Nors „žinome, jog <...> nėra jame nuodėmės“ (1 Jn 3,5) Jėzaus širdis nė trupučiuką nebuvo linkusi į nuodėmę. Jėzus nusileido iki žmogaus – tuometinio žydo lygio. Kad parodytų, kad pagal kūną Jis buvo žydas, kaip ir jie, iš moters žydės ir pavaldus įstatymui. Be šito Jėzus negalėjo būti pripažintas kaip vykdantis įstatymą, kaip Dovydo, Abraomo giminės palikuonis. Kad Jėzus būtų išgirstas sugedusiame pasaulyje, kad būtų pripažintas mokytoju, reikėjo įvykdyti Įstatymą, nors Jėzus yra aukščiau įstatymo, kuris skirtas nuodėmingiesiems.

Esu girdėjęs priekaištų, kad Jūs reformatai dvasininkai bandote pasislėpti po liturginiais rūbais, - bet Viešpats mato kiaurai. Tikrai taip. Jėzaus akyse mes visi esame nuogi. Tačiau kad vieni kitus išgirstume naudojame kažkokias priemones – liturginį rūbą, sakyklą, mikrofoną. Mokomės, tobulinamės, siekiame kuo geriau vykdyti įstatymą - kad būtume išgirsti, kad Dievo Žodis būtų girdimas.

Besikeičiančiame pasaulyje, aplinkoje, komunikacijose, tikriausiai būtina keisti ir skelbimo formą, priemones, bet ne turinį. Nes Dievo nekintantis ir amžinas. Ps 33,11: „VIEŠPATIES užmojis amžinas, jo širdies sumanymai tęsiasi per visas kartas“, ir 119, 142: „Tavo teisumas – amžinas teisumas, ir tavo Įstatymas – tiesa..“ 145,13: „Tavo viešpatavimas – amžinas, tavo valdžia tveria per visas kartas“. Ir Senajame Testamente Danieliaus knygoje skaitome, kad „jis yra gyvasis Dievas, jis yra amžinas. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina.“

Dievas yra amžinas, Jo Žodis – amžinas, Jo tiesa nekintanti, tačiau ji turi būti išgirsta. Ir čia jau kiekvieno krikščionio pareiga – „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10,7) Mt 16,15:`Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“ Ir Apd 5,20: „Eikite ir atsistoję šventykloje skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius

Grįžkime prie šiandienos skaitinio, apie vardą, kurį gavo tas mažas kūdikėlis, gimęs tvartelyje, paguldytas ėdžiose ir visai ne šaltą ir ne baltą žiemos naktį, kaip mums norisi per Kalėdas. Aštuonių dienų amžiaus vaikui „buvo duotas Jėzaus vardas kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose“ Mūsų Viešpaties vardas „Jėzus“ reiškia tiesiog „Gelbėtojas“. Tą patį reiškia ir Senojo Testamento vardas „Jozuė“. Taigi, pagal vardą – tik Gelbėtojas. Tačiau pagal savo veiklą – Jis ir Karalius ir vyriausiasis kunigas, ir Įstatymo davėjas, ir Pranašas, ir puolusio žmogaus Teisėjas. Tačiau, - tik Gelbėtojas. Kodėl? Tikrai galimas būtų ir bet kuris kitas vardas, prilygstantis titului, tačiau pasirenkamas Jėzus – Gelbėtojas. Visi kiti reiškiantys išaukštinimą ir pagarbą vardai praleidžiami, o parenkamas tas, kuris žmonėms kalba apie gailestingumą ir išlaisvinimą, apie pagalbą ir malonę. Viešpats trokšta būti žinomas kaip išlaisvintojas ir atpirkėjas.

Ką mums reiškia Jėzaus vardas? Kaip mes suprantame Jėzų ir ką mūsų širdys žino apie Jėzų. Ar Jis mūsų Gelbėtojas? Ar jis yra ir mano Gelbėtojas? Ir tai yra mūsų išgelbėjimo klausimas. Svarbiausia, suprasti, kad nepakanka Jėzų pažinti kaip dariusį galingus stebuklus, kaip išmintingą patarėją, nuostabų gydytoją, iškalbingą mokytoją, griežtą ir teisingą teisėją. Tai būtina žinoti, bet nepakanka tuo apsiriboti. Turime pažinti Jėzų kaip savo Išlaisvintoją iš begalinės nuodėmės, ir Atpirkėją iš šėtono vergijos.

Ar aš tvirtai galiu pasakyti, kad:

„Juk aš buvau išalkęs, ir Jis mane pavalgydino,

buvau ištroškęs, Jis mane pagirdė,

buvau keleivis, Jis mane priglaudė,

kai buvau nuogas – mane aprengė,

kai buvau beviltiškas ligonis – Jis mane aplankė ir išgydė, Jis išgydė mano dvasios ligas“.

Turime atsakyti į klausimą ar Jėzaus žodžiai  „jau nebebūk netikintis, būk tikintis“  buvo skirti tik apaštalui Tomui? Ar jie nebuvo skirti ir daugeliui iš mūsų? Ar juos išgirdome? Ar iš tikrųjų mums taip svarbus ir brangus Jėzaus vardas? Ar Viešpaties vardas brangus kaip Giesmių giesmėje 1sk 3eil. minimas „tavo brangiojo aliejaus kvapas“. Ar Jėzaus vardas ir Dievo malonė atnaujina mūsų protus, kai esame susirūpinę ir pasimetę, paguodžia kai būname prislėgti, ar sergant paglosto karštą galvą ir pataiso pagalvę, suteikia viltį ir tikėjimą mirštant? Ar galime be jokios abejonės patvirtinti Patarlių knygos 18sk. 10 eil. žodžius, kad „VIEŠPATIES vardas – tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.“ Ar tikime, kad tik su Jėzumi galime tapti teisūs Viešpaties akyse?

Jeigu į visus šiuos gausius klausimus atsakome teigiamai – galime tvirtai eiti pas Jėzų, skelbti Jo Evangeliją, liudyti ir kartu su psalmininku Dovydu sakyti: „VIEŠPATS – mano Ganytojas, man nieko netrūksta.“ Amen.