Kun. Raimondas Stankevičius
 
Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalena ir kita Marija ėjo aplankyti kapo.  Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.  Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.  O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.  Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau“. Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir puolusios žemėn apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.

Mieli broliai, mielosios sesės, tikėjimo namiškiai. Šiandien visur girdime: Viešpats prisikėlė, šlovė Jam. Jėzus nugalėjo mirtį, nugalėjo šėtoną. Jėzus prisikėlė! Minios žmonių džiūgauja, sveikina vieni kitus, krykštauja, skuba į bažnyčias ar iš jų. Lenktyniauja... Štai Romos katalikai jau nuo vakar vakaro pradėjo laukti Kristaus prisikėlimo. Broliai liuteronai šiandien 7 val. turėjo prisikėlimo pamaldas...

                 Kristus prisikėlė, jis tikrai prisikėlė! Bet ar mes reformatai nepavėlavome? Ar suspėjome su visais, su miniomis, su dauguma krikščionių? Ar spės mūsų tikėjimo namiškiai ten, kur pamaldos dar vėliau? Ar nebus per vėlu švęsti, džiaugtis, minėti? Ar mes neliekame ta mažuma, kurie pavėluotai švenčia Kristaus Prisikėlimą, įvykusį ne šiandien, ne šiąnakt, ne šįryt, bet beveik prieš du tūkstančius metų?

                 Tikrai esame mažuma, o taip norėtųsi būti didesniais, daugiau matomais, labiau girdimais... Ir per Velykas, ir per Kalėdas, ir Reformacijos metais norime būti pažymėti didžiosiomis, o gal ir aukso raidėmis. Juk mes irgi prie to prisidėjome!.. Na, mūsų protėviai...

                 Kaip tapti ta dauguma? Religine, bažnytine, visuomenine, politine... Bet ar reikia? Ar Jėzus siekė būti populiarus, ar siekė politinės karjeros, surinkti mases žmonių? Paskui Jį sekė daug žmonių, tačiau ar toks buvo Jo tikslas? Bet kokia kaina surinkti daugumą ir nugalėti, patekti į Seimą, partijos vadovybę. Jėzus vykdė Tėvo valią! Jėzus skelbė Tiesos Žodį! Jėzus nesistengė niekam įtikti ir patikti. Prisiminkime savaitės senumo skaitinį apie Palmių sekmadienį. Pradžioje minios žmonių Jį sutiko tiesdami po kojomis palmių šakas, kailius, drabužius – taip parodydami pagarbą, Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! `Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“ Minios žmonių, minios gerbėjų, partiečių ar palaikytojų! Minios sutiko savo karalių, savo lyderį, savo vadą, turėjusį jiems atnešti šlovę, juos išgelbėti iš romėnų priespaudos, duoti laisvę, duoti fizinę, žemišką gerovę. Deja lūkesčiai nebuvo patvirtinti...

Kitą dieną Jėzus su mokiniais išvaiko prekiautojus! Apšaukia juos plėšikais! Gadina jų verslą, politinę įtaką, - tiesiog trukdo ramiai ir patogiai gyventi, gyventi pagal jų įsitikinimus, pagal daugumos valią.

Todėl tie, gerieji ar labai uolūs Jėzaus garbintojai, šaukusieji „Osana, Dovydo sūnau... (Mt 21,15)“ arba „Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mk 11,10) greit persigalvojo apie besiartinančios karalystės reikalingumą, Išganytojo reikalingumą, Jo naudą man ir atsidūrė kitokioje daugumoje, šaukiančioje „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!(Jn 19,6)

                 Net artimiausi draugai, sekėjai, mokiniai pasitraukė. Tik dvi Marijos sekė iki pat kapo, norėdamos sutvarkyti mirusį kūną, - nuplauti, ištepti kvepalais...

                 Taip mes prieiname iki Velykų Sekmadienio, Kristaus prisikėlimo dienos. Matas aprašo tą įspūdingą ir be galo svarbų įvykį: „Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi” (Mt 28, 2–4). Įvyko! Tą ypatingą Velykų rytą Jėzus prisikėlė iš numirusių! Kapo urve Jėzaus nebebuvo. Tiek mes ir težinome apie Jo prisikėlimą. Mums neduota žinoti kaip konkrečiai prisikėlė Jėzus. Prisikėlimo vaizdo Viešpats neparodė žmonėms. Mums nedavė apie tai žinoti, neužrašė, nenufotografafo, nenufilmano, nepasiuntė žurnalistų paimti pirmojo interviu po prisikėlimo. Tik per angelą atsiuntė trumpą žinutę: “Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta.” (Mt 28,6). Žinutė Marijoms, toliau – Kristaus mokiniams: “Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau“.

                 Moterys klusniai vykdė angelo užduotį. Susipynė išgąstis ir didelis džiaugsmas. Jos išbėgo apie tai pranešti Jėzaus mokiniams. Ir tuomet mes gauname dar vieną Prisikėlimo žinios įrodymą – beeinančias moteris pasveikina prisikėlęs Jėzus! Viešpats pasirodo toms moterims ir pakartoja, patvirtina užduotį, kurią jos jau buvo gavę iš angelo: “Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.

                 Be abejo Jėzus galėjo pasirodyti tuojau pat minioms šventykloje, aikštėje ar dar kitoje masinio žmonių susibūrimo vietoje, galėjo pakilti iš kapo visiems matant, galėjo ten net negulti, galėjo pakviesti Angelų kariauną ir išvaikyti visus priešus dar iki nukryžiavimo. Tačiau Jėzus viską padarė, kaip buvo Tėvo numatyta, Jėzus pakluso Tėvui, pakluso Raštams, kurie išpranašavo Jo mirtį, Jo nukryžiavimą, net nukryžiavimo detales, Jo prisikėlimą. Ir Jėzus pasirodė nedaugeliui. Pradžioje moterims, paskui mokiniams – visiems apaštalams, o “Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę.” (1 Kor 15,6) Taigi, mielieji, tik tiek žmonių ir tematė Prisikėlusį Jėzų. Bet tai nesumenkina prisikėlimo svarbos. Lygiai taip pat šiandien, būdami labai menkoje mažumoje neturėtume sumenkinti savo tikėjimo tiesų, kurios sklinda Dievo žodžio – nenuginčijamo ir gyvojo Tiesos šaltinio, Biblijos, kuri kiekvienam tikinčiam krikščioniui, reformatui yra pagrindinis ir svarbiausias autoritetas.

                 Ir visgi dar - ar tikrai esame mažumoje? Ar tos moterys, lydėjusios Kristų, įėjusios į Jo kapą ir džiaugsmo bei išgąsčio apimtos bėgo vykdyti Kristaus paliepimo, buvo mažuma? Ar tie dvylika, vėliau vienuolika Apaštalų buvo tuometinė mažuma? Ar šiandien Lietuvoje esantys reformatai yra mažuma? Ar nuoširdžiai tikintys Viešpatį Jėzų Kristų sekėjai, bet ne tie formalūs, pakrikštytieji pagonys, bet tikintys krikščionys yra mažuma? Jei skaičiuosime formaliai, matematiškai – taip. Bet jei kokybiškai ir Dievo akimis – drįstu suabejoti.

Nedidelė grupė, Bažnyčia, kariauna, jei joje yra Viešpats Jėzus – tikrai galiu tvirtinti, kad ji labai gausi ir stipri - „su tavimi galiu paimti užkardą, su savo Dievu galiu peršokti mūrą.“ Ji stipresnė, nei minia žmonių be Jėzaus – šaukianti: „ant kryžiaus jį“.

Ir maža neskaitlinga Bažnyčia su Jėzumi, gyva tikinti ir tikėjimu gyvenanti Bažnyčia, išliks per amžius ir bus visada stipresnė už gausią, tik pakrikštytų, tik formalių, religingų krikščionių draugiją ar mėgstančių skaityti Bibliją ir klausyti pamokslų klubą, sekmadieniais ar per šventes užsukančių į bažnyčią žmonių grupę.

Ar moterys ėjusios į Jėzaus kapą ir iš jo buvo vienos?

Ne!

Jos buvo su Viešpačiu. Ir Jos buvo tvirtesnės už bet kokio dydžio minią be Viešpaties.

Netgi būdamas vienas, nesu vienišas ir silpnas, jei esu su Viešpačiu.

Mielieji, turime asmeniškai pažinti Kristų, turime asmeniškai išgyventi Kristaus prisikėlimo žinią ir jos svarbą. Turime asmeniškai susitaikyti su Jėzumi ir Jam paklusti, Jam melstis, Jo prašyti atleidimo. Tam Jėzus atėjo į šį nuodėmingą pasaulį, tam Jis mirė ir prisikėlė – kad mums duotų viltį, kad išgelbėtų, kad sutaikytų su dangiškuoju Tėvu. Todėl melskime Viešpaties ir dėkokime už šią prisikėlimo dovaną bei kiekvieną dovaną, kurios neesame nusipelnę.

Ne!

Jos buvo su Viešpačiu. Ir Jos buvo tvirtesnės už bet kokio dydžio minią be Viešpaties.

Netgi būdamas vienas, nesu vienišas ir silpnas, jei esu su Viešpačiu.

Mielieji, turime asmeniškai pažinti Kristų, turime asmeniškai išgyventi Kristaus prisikėlimo žinią ir jos svarbą. Turime asmeniškai susitaikyti su Jėzumi ir Jam paklusti, Jam melstis, Jo prašyti atleidimo. Tam Jėzus atėjo į šį nuodėmingą pasaulį, tam Jis mirė ir prisikėlė – kad mums duotų viltį, kad išgelbėtų, kad sutaikytų su dangiškuoju Tėvu. Todėl melskime Viešpaties ir dėkokime už šią prisikėlimo dovaną bei kiekvieną dovaną, kurios neesame nusipelnę... Melskime.

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction