Holger Lahayne

Senojo Testamento Izraelio tautai dešimtinė buvo Dievo nustatyta ir privaloma mokėti savotiška duoklė arba mokestis. Ar ir Naujojo Testamento krikščionims privalu dešimtąją dalį atiduoti savo Bažnyčiai? Ar teisus A.W.Pinkas knygoje Dešimtinės aukojimas sakydamas, kad ir Naujajame Testamente yra „aiškus mokymas, jog Dievas reikalauja dešimtinės iš savo žmonių“? O gal tikrai rastume nemažai pliusų dešimtinės naudai, kuri, anot D.Prince’o, yra „paprastas, praktiškas ir bibliškas kelias piniginiuose reikaluose į pirmą vietą iškelti Dievą“? (God’s Plan For Your Money)


Dievas net kelis kartus pakartoja Senojo Testamento izraelitams pareigą atiduoti dešimtadalį savo derliaus pirmienų kunigams bei levitams aprūpinti. Mozės įstatyme su dešimtine pirmą kartą susiduriame Kun 27, 30–33: „Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso VIEŠPAČIUI. Jos šventos VIEŠPAČIUI.“ (30 eil.) Apie gyvulius pasakoma tas pats. Dešimtinės gavėjai buvo levitai, kurie vieninteliai iš Izraelio giminių neturėjo nuosavos žemės: „Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka...“ (Sk 18, 21). Šie, atskyrę gautos duoklės dalį, perleisdavo kunigams.

Greta dešimtinės levitams ir kunigams Įst 12, 5–19 mini dar vieną, teologų dažnai vadinamą „antrąja“, dešimtinę. Ši nuo anos skiriasi savo šventine ir bendruomeniškumo raiškos paskirtimi: „Ten VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, valgysite drauge su savo šeimomis, džiaugdamiesi visais atliktais darbais, kuriais VIEŠPATS, jūsų Dievas, bus jus palaiminęs.“ (7 eil.)

Būtina pastebėti, kad dešimtinė turi ypatingą socialinį bruožą, kaip gerai matosi iš Įst 14, 28–29, kur kalbama apie dešimtinę vargšams: „Kas treti metai atneši visą tų metų savo derliaus dešimtinę ir atiduosi ją į miesto svirną. Levitas,...  taip pat ateivis, našlaitis ir našlė,...  galės ateiti ir pavalgyti iki soties...“ Dėl to verta pritarti teologui T. Schirrmacheriui, kuris mano, kad „dešimtinės panaudojimo sritis buvo labai plati: kunigų ir levitų darbas, auklėjimas, muzikinis, socialinis tarnavimas, pamaldos, taip pat teisėjų bei mokytojų veikla ir vargšų aprūpinimas.“ (Ethik, III t.)

Visų dešimtinių pristatymo vieta dažniausiai būdavo tautos susirinkimo palapinė, vėliau šventykla. Tiek apokrifų Tobijo knyga (1,6–8), tiek istorikas Juozapas (Ant. 4.8.22), tiek žydų Mišna kalba apie tris dešimtines, nors jų apskaičiavimas ir tikslus tarpusavio ryšys kiekvienu atveju nurodomas skirtingas. Tačiau visais atvejais bendroji duoklės arba mokesčio suma izraelitams gerokai viršydavo 10% (J. MacArthuro nuomone, galėjo siekti net 25%; iš God’s Plan For Giving).

Be Mozės knygų, dešimtinė minima ir dar septyniose ST vietose (2 Met 31, 5–6.12; Neh 10, 38–39; 12, 44–47; 13, 5.12; Am 4, 4 ir Mal 3, 8). Nehemijo knygoje (10 sk. nuo 33 eil.) matome, kad prie visko dar pridedama duoklė „Dievo Namų tarnybai“ paremti. 38 eilutėje randame dar vieną naujieną, kad levitai jiems skirtą rinkliavą patys rinkdavosi po visą kraštą. 

Iš to matosi, kaip artimai susijusi dešimtinė su Izraelio religine kultūra, konkrečiai su šventyklos apeigomis. Bet šiandien nei šventyklos, nei aukojimų nebelikę ir į levitų bei kunigų vietą Naujasis Testamentas nėra pastatęs nieko kito. Net dabartinės Bažnyčios tarnai, kaip pastoriai, kunigai ar mokytojai, jokiu būdu nėra tapatūs ST kunigams. Tačiau esama atlygio ir už jų tarnybą, apie ką pakalbėsime vėliau. Visgi jau nuo pat pradžių tebūnie pabrėžta: Senojo Testamento kunigų ir levitų aprūpinimo priesakai šiandien mums niekaip nėra tiesiogiai įpareigojantys.  

Be to, reiktų pridurti, kad didžioji dalis to meto Izraelio dešimtinės susijusi su agrarine kultūra – kaipgi būtų įmanoma ją perkelti į šiandienos modernią visuomenę? Ir ką gi reiškia tariamai aiškus dešimtinės principas dabarties pasaulyje? Nejau visi, kurie šiandien turi daržus ir sodus, turėtų atiduoti savo derliaus dešimtinę Bažnyčiai? O gal dar patys pastoriai ją ir susirankioti turėtų? Žinoma, kad ne. Šitokio logiško nuoseklumo šiandien niekas nesigriebtų, užtat griebiasi, kaip jau plačiai įprasta, nelogiško: selektyviai išsirankioja pritaikomus aspektus ir juos savavališkai dogmatizuoja. Nes kitaip neišeina. Kaip pastebi T. Schirrmacheris, sudėtinga ir su buhalterija: „Sunkumas tiksliai sužinoti, kaip dešimtinė buvo apskaičiuojama Senojo Testamento laikais, trukdo ir galimybei pagal principą, kad Dievui priklauso dešimtoji dalis, išsivesti šiandienos dešimtinės skaičiavimo būdą.“ Tiesa, pirmiau reiktų atsakyti, ar dešimtosios dalies priklausomybės Dievui principas yra amžinas ir universalus, ar galiojantis vien tik Izraeliui?

Izraelio tautos istorijoje dažnai būdavo dešimtinės įsakymo nesilaikoma. Dėl to pranašas Malachijas, veikęs Ezros ir Nehemijo laikais, šaukia atgailauti ir atsiversti. Užtat apie Mal 3, 6–12 šiandien galėtume išgirsti ne vieną pamokslą. Ypač pabrėžiant tas eilutes, kur apie dešimtinės nemokėjimą kalbama kaip apie vagystę iš paties Dievo (eil. 9–10): „Prakeikimą esatę užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis! Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose...“ Tolimesnėse eilutėse aprašomas didis palaiminimas, kuris ateina už paklusnumą, taigi suprask, dešimtinės mokėjimą.  

Tas, kuris šiandien abejoja, ar dešimtinės reikalavimas vis dar galioja ir jam, po tokių pranašo žodžių, be abejo, pajus palengvėjimą – juk niekas nenori apsukinėti Dievo ir šitaip baisiai nemoraliai pasielgti! Tik ar turime nors kiek pagrindo manyti, kad šis žydams ištartas pagrasinimas galioja ir krikščioniškajai dabarčiai? Ar tikrai „sandėlis“ yra mūsų bažnyčių kasa? Kad išvengtų šių nepatogių klausimų (ir toliau paliktų juos neatsakytus), daugelis griebiasi „maloniosios“ Malachijo teksto pusės – „visokeriopa palaima“ (10 eil.) A. W. Pinkas (taip pat Prince’as bei kiti) iš šios ir kitų Biblijos vietų daro gana drąsias išvadas: „Ir jeigu šiandien Dievo žmonės duotų dešimtinę, pasibaigtų visi finansiniai sunkumai...“ Kitoje vietoje: „Ten, kur Dievo žmonės tai ištikimai daro, niekada nieko netrūksta ir nebūna skolų. Kur dešimtinės nepaisoma, ten beveik visuomet neužtenka...“; „Ir dar kartą sakome, kad svarbiausia priežastis [!], kodėl taip daug Dievo žmonių gyvena vargingai, yra ta, kad jie buvo neištikimi naudodami tuos pinigus, kuriuos Dievas jiems davė.“

Tai, kas čia kišama kaip geroji naujiena, neturi pagrindo nei Mal 3, nei kituose Biblijos tekstuose. Maža to. Galų gale ji virsta  grynu cinizmu: pažiūrėkite, vargingieji patys kalti dėl savo vargingumo! Juk jeigu būtų ištikimai skyrę dešimtinę, šiandien nevargtų! Bet ar tokia yra žmonių vargo priežastis? Ar apie vargo kilmę šitaip kalba ir Biblija? Ir kurgi Dievas siūlo tokius paprastus kelius į gerovę?
Dešimtinės šalininkai taip pat mėgsta teigti, esą dešimtinė daug senesnė už Mozės įstatymą, dėl to galiojanti ne tik Izraeliui, bet ir mums.

Esą jau Abelis mokėjęs dešimtinę Dievui – nors tekstas to tiesiai ir nesako. Iš tiesų Biblija dešimtinę pirmą kartą mini Pr 14, 20, kai po laimėto mūšio Abraomas (Abromas) susitinka kunigą Melchizedeką: „Abromas jam davė nuo visko dešimtinę“. Ir Abraomo anūkui Jokūbui dešimtinė tikrai buvo žinoma, nes jis Dievui pažada:  „O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę“ (Pr 28, 22).

Kokią išvadą iš šių eilučių galime daryti? Pirmiausia, tikrai galime manyti, kad dešimtinė yra gana senas dalykas. Bet tik ne taip, kaip mano A. W. Pinkas, sakydamas, kad „jis [Abromas] veikė pagal Dievo valią ir vykdė Jo apreikštą mintį“. Iš kur Pinkas tai žino? Nei tekstas, nei kontekstas nesuteikia jokių duomenų apie konkrečius Abromo motyvus. Kadangi dešimtinė Artimųjų Rytų kultūrose gyvavo nuo seno ir gana plačiai (iš kur atsirado, ginčijamasi), tai Abromo sprendimas galėjo tiesiog tik atitikti to meto mandagumo papročius ir viskas. Apie jokią nuolatinę Abromo (ir Jokūbo) dešimtinės mokėjimo sistemą ar tvarką nėra girdėta. Dėl to gali būti, kad dešimtine Abromas tik padėkoja tam Melchizedekui už tą konkrečią pergalę, nes daugiau duomenų tekstas mums nepateikia.

Labai abejotinas ir argumentas dėl dešimtinės kaip Dievo nustatytos sukūrimo tvarkos. To laikantis, reikėtų manyti, kad dešimtinė lygiai stovi vienoje eilėje su šabo ar septintosios, poilsio dienos įsakymu. Pastarieji dalykai iš tikrųjų galioja visai žmonijai, yra Dievo įvesti ir gerai išaiškinti. O kurioje Biblijos vietoje yra tekstas ar bent eilutė, kuri pagrįstų ir dešimtinės tą patį statusą? Drįsčiau teigti, kad net rimtesnės užuominos apie tai nerastume. Dėl to netikiu ir nemanau, kad dešimtinė priklauso prie Dievo amžinųjų moralinių įsakymų; kad ji viso labo tėra tik dalis Izraelio apeiginio įstatymo (gal kiek priskirtina ir civiliniam įstatymui), dėl to jokiu būdu negaliojanti mums, krikščionims, nes yra įgyvendinta Jėzuje Kristuje.

Bet pats laikas pakalbėti ir apie tai, ko apie dešimtinę moko Naujasis Testamentas. Greta valstybės mokesčių, kuriuos, anot Jėzaus, mokėti būtina (Mt 9, 9; 22, 17.21), pirmojo šimtmečio žydai mokėdavo dar ir šventyklos mokestį (Mt 17, 24) bei dešimtinę kunigams ir levitams (Mt 23, 23 / Lk 11, 42; Lk 18, 9–14). Pastarojo dalyko Jėzus niekuomet nedraudė, kaip nedraudė bei nepanaikino ir aukojimo šventykloje (žr. Mt 5, 23–24). Tačiau čia jis kreipiasi būtent į senosios sandoros žydus, į Rašto aiškintojus bei fariziejus ir peikia jų klaidingus motyvus duodant dešimtinę.  Dėl to teologas C. Blombergas mano: „Ar dešimtinės būtina reikalauti ir naujosios sandoros laikais, tenka spręsti iš kitų NT vietų“ (Neither Poverty Nor Riches).

Ta „kita“ ir kartu vienintelė NT vieta, kalbanti apie dešimtinę, yra Hbr 7. Šiame skyriuje kalbama apie tai, kad Kristus, kuris nebuvo kilęs iš Levio giminės, buvo aukštesnės tvarkos kunigas, būtent Melchizedeko būdu, kuris buvo „panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas per amžius“ (Hbr 7, 3). Ar tai reiškia, kad kaip Abromas davė dešimtinę Melchizedekui, taip ir krikščionys privalo dešimtinę duoti Kristui (kaip mano, pvz., J. B. Jordanas). Manau, kad ne, nes skyrius visai ne tą nori pasakyti. Skyrius siekia parodyti Kristaus kunigystės didybę, o minima dešimtinė tai tik iliustruoja. Ir tiek. Bet net jei iš šio teksto ir būtų išvestas koks nors praktinis mokymas šiandienos Bažnyčiai, tai tik toks, kad dešimtinė neturi viršyti Abraomo intencijos ir išlikti savanorišku vienkartiniu aktu konkrečiam reikalui patenkinti. Dėl to garbusis Evangelical Dictionary of Biblical Theology taip pat teigia: „Niekur Naujajame Testamente krikščionims neliepiama duoti dešimtinės kaip 10 procentų dydžio aukos...“

O ką sako Paulius? Penkiose vietose apaštalas kalba apie tikinčiųjų finansinius išteklius, aukas bei atlygį už tarnavimą (1 Kor 9, 1–23; 16, 1–4; 2 Kor 8–9; Gal 6, 6; Fil 4, 15–17). 1 Kor 9 Paulius aiškina, kad apaštalai ir Žodžio skelbėjai kaip jisai, gali tikėtis net turį „teisę“ (eil. 12) gauti aprūpinimą, kaip ir tarnautojai šventykloje (eil. 13–14). Tačiau tuo jis niekaip nesako, kad tai turi būti sprendžiama per dešimtinę. 1 Kor 16, 2 Paulius ragina korintiečius vykdyti rinkliavas. Kiekvienas teduoda „kiek galėdamas“. Be abejo, šie žodžiai galėtų būti paskata tam tikroms mintims apie dešimtinę, tačiau neaišku, kodėl T.Schirrmacheris prieina prie tokios išvados: „Tikriausiai čia būtent ir yra kalbama apie naujatestamentinę dešimtinę“. A.W.Pinkui taip pat būtina aiškiai paprieštarauti, nes jis sako: „dešimtinės principas čia pakankamai tikras.“ Teologas G.Fee savo komentare mano štai kaip: „Čia nėra jokios užuominos apie dešimtinę ar proporcinį aukų skyrimą; čia kaip tik norima akcentuoti rinkliavos vykdymo situatyvumą – kaip kada duos Dievas“.

Regis, A.W.Pinko negąsdina nei netikslumai, nei biblinio teksto iškraipymai. Antai apie  2 Kor 8, 14 minimą lygybę jis mano, jog ji „reiškia, kad visi Dievo žmonės turi duoti vienodą savo lėšų dalį“ – vadinasi, dešimtinę. Bet 14 eilutė kalba ne apie davimo būdą, o apie tikslą! Atrodo, kad jam nerūpi evangelikų Biblijos aiškinimosi principas, kai pirmiausiai klausiama: ką sako pats tekstas? kokia jo autoriaus mintis? Rodos, minėtosios eilutės bei dar Gal 6, 6 galėtų būti ideali vieta aiškiai išdėstyti krikščionims mokymą apie privalomą dešimtinę, bet Paulius šia galimybe nesinaudoja (o ir tikintiesiems iš pagonių pirma būtų turėjęs paaiškinti žydų dešimtinės principus). Paulius netgi elgiasi priešingai: akcentuoja savanorišką aukojimą. Be jokių procentų, taisyklių ir spaudimo (2 Kor 8, 8; 9, 7).

Dar vienas dešimtinės šalininkų argumentas skelbia, kad dešimtinė buvo tikinčių žmonių visada praktikuojama. T.Schirrmacheris pastebi, kad „ankstyvoji Bažnyčia nuo pat pradžių laikėsi dešimtinės“. Bet būtent nuo pat pradžių, tiksliau, pirmaisiais šimtmečiais, Bažnyčia jos tikriausiai kaip tik ir nesilaikė. Ankstyvosios Bažnyčios mokytojai kaip Klemensas Romietis bei apologetas Aristidas giria nesavanaudišką ir dosnų aukojimą vargšams. Didachėje (II a. pirmoji pusė), kaip ir pačiame NT, reikalaujama: „Nenusigręžk nuo stokojančio, bet viskuo dalykis su savo broliu ir nesakyk, kad tai tavo.“ (4,8) Jeigu kas mano, kad 1,5, kur sakoma, kad „laimingas, kas duoda, kaip įsakymas liepia“, kalbama apie dešimtinę, tai tik dėl to, kad, matyt, taip nori manyti. Justinas Kankinys Apologijoje I vienas pirmųjų aprašo krikščioniškas pamaldas, bet nė žodžiu neužsimena apie dešimtinės rinkliavą. Rinkti dešimtinę neskatina ir jokie kiti ankstyvosios Bažnyčios raštai.

S.Murray’us knygoje Beyond Tithing pateikia išsamią pirmųjų šimtmečių dešimtinės praktikavimo apžvalgą ir pacituoja Irenėją (II a. pabaiga): „Vietoj įsakymo duoti dešimtinę, Jis mums įsakė visą savo turtą pasidalyti su vargšais.“ (Prieš erezijas, 4.13) Kai kurie Bažnyčios tėvai kaip Klemensas Aleksandrietis mini dešimtinę (pvz., Stromata, 2,11.18), tačiau be siūlymo ar įsakymo krikščionims jos laikytis. III a. Kiprijono ir Origeno raštuose taip pat randama minčių apie dešimtinę, bet jau su skatinimu savanoriškai ją duoti. Vėlesnieji Bažnyčios tėvai kaip Jonas Auksaburnis, Jeronimas ir ypač Augustinas pasisako už dešimtinės rinkliavą, bet tik kaip minimalią duoklės dalį, o ne kaip idealą.  

Apie 400 m. po Kr. krikščionybė tapo vienintele legalia religija Europoje. Per šiuos šimtmečius smarkiai pasikeitė ir pati Bažnyčia, ir dvasininkija. Pastarieji ėmė vis labiau panašėti į ST kunigus, o šiam virsmui patogia priemone tapo dešimtinė. Pajutus jos naudą, rinkliavos pradėtos išmušinėti prievarta. 567 metais Tourso sinode dešimtinė buvo paskelbta Dievo rūstybės numaldymo įrankiu. 585 metais II Makono sinodas dešimtinę pavertė teisine prievole; frankų karalystėje 779 metais ji tapo šalies įstatymu. Vėlyvaisiais viduramžiais dešimtinė įteisinta bendrąja prievole visoje Europoje. Šį dalyką jau net ir teologas T.Schirrmacheris, nuosaikusis dešimtinės šalininkas, laiko valstybės ir Bažnyčios „nesveiku susiliejimu“.

Tad matome, kad dešimtinė nėra visuotinis Dievo įsakymas; toks mokymas nepagrindžiamas nei Biblija, nei pirmųjų šimtmečių Bažnyčios praktika. Greta to rikiuojasi visa eilė kitų probleminių aspektų: kaip apsiskaičiuoti dešimtinę šiandienos krikščioniui? Tik nuo piniginio atlyginimo? Nuo kurio – ar to, kuris ant „popieriaus“, ar to, kuris gaunamas „į rankas“? Nuo kurių turto įplaukų skaičiuoti dešimtinę? Ar ir nuo dovanų (kaip mano A.W.Pinkas)? Tuomet kaip nepinigines dovanas įvertinti pinigais (nes tik taip būtų įmanoma atskirti dešimtadalį)? Įskaičiuoti ar atskirti kitus savanoriškus aukojimus bei šalpą? Dar sunkiau atsakyti į klausimą, kam duoti dešimtinę? Teologas J.Stackhouse‘as toliau klausia: „Ar mūsų duodama dešimtinė šiandien turi padengti tik bendruomenės išlaikymą ir jos tarnautojų darbą, ar dalinai ir bendruomenių sąjungą arba net visą denominaciją? O gal kokiu nors būdu ir visą Kristaus Kūną? Kaip su visa kita nebažnytine, ne bažnyčių sąjungų ir net nekonfesine krikščionių veikla?“ (iš More Money, More Ministry, sud. L.Eskridge, M.Noll).

S.Murray’us nurodo, kad šių dienų dešimtinė yra „individualistinės ir privačios etikos“ dalis: „Dešimtinė dažniausiai apibūdinama kaip reikalas, liečiantis tik asmenį ir Dievą. Bet jukkoinonia visų pirma susijusi su dalijimusi ir bendruomene.“ Dėl to ragina pasvarstyti: „Jeigu dešimtinę laikome tikrai Dievo nustatytu krikščioniškojo aukojimo modeliu, tai beveik automatiškai pradedame tikėti, kad taip aukodami visiškai įvykdome Dievo reikalavimą. Dešimtinė kaip dešimtoji mūsų visų materialinių gėrybių dalis skirta Dievui atveria galimybę galvoti, kad (su Dievo pritarimu) likusią didžiają savo turto dalį turime teisę kontroliuoti patys.“ (Beyond Tithing)

Bet tai apsvarstę, štai ką turėtume prisiminti: juk Dievui priklauso ne tik tie 10 procentų, o ir visa kita. Viskas, ką turime, priklauso Dievui! „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai“, sakoma Ps 24, 1 (žr. Ps 89, 12; Ps 95, 4–5; Ps 50, 10–12; 1 Met 29, 11; Iš 19, 5). Be to, tikinčiam žmogui juk galioja daug radikalesnė taisyklė nei dešimtinės: kas nemažina savo brolio vargo, nesvarbu, ar jau bus atidavęs dešimtinę, ar dar ne, tiesiog apiplėšia jį, o drauge ir Dievą. 1 Jn 3, 17: „Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė?“

Ten, kur griežtai reikalaujama dešimtinės, dažnai nežiūrima, kad dešimtoji dalis dažnam turtingam žmogui yra per maža, o vargšui kartais ir žymiai per didelė. Juk būtų tiesiog paprasčiausiai neteisinga, kad du jauni bevaikiai sutuoktiniai, gaunantys gerus atlyginimus nuo savo tūkstančių atskirtų vos keletą šimtinių, o su likusiais darytų, ką tinkami. O trijų vaikų motina, išlaikant dar ir vyrą alkoholiką, nuo savo vargano tūkstantėlio taip pat būtinai dešimtadalį turėtų atiduoti?! Kur gi čia teisingumas ir krikščioniškumas? Žinoma, ir vargšai gali šį tą aukoti (ST aukų įsakymai taip pat atsižvelgia į žmogaus turtinę padėtį), bet šiaip juk šie broliai pirmiausiai yra pagalbos gavėjai. Nejaugi iš jų griežtai reikalauti dešimtinės, o po to iš tų pačių pinigų juos šelpti?  

Dar vienas komentaras pozicijos, kurios laikosi L.Burkettas, J.Frame’as ir  J.Piperis bei daugelis kitų. Jie taip pat mano, kad dešimtinė bažnyčiose neturėtų būti paversta prievole ir teisėtai pabrėžia, jog iš tikinčiųjų iš principo reikalaujama daug daugiau ir radikalesnio davimo. Dešimtinė galėtų būti krikščionių davimo minimumo riba („minimum testimony“) – mažiausiai, kiek visiems reikia aukoti. Iš mūsų pozicijų vertinant problema ta, kad turtingose šalyse, kur net ‘vargšai’ dar turi iš ko duoti, toks raginimas tikrai galėtų pasirodyti prasmingas. Bet kaip tai atrodytų Lietuvoje, kur dalis Bažnyčios narių vis dar turi tiek mažai, kad dešimtadalio atidavimas juos į dar didesnį skurdą įstumtų?!

Ir paskutinis aspektas: dešimtinė beveik neišvengiamai veda prie davimo, aukojimo sudaiktinimo. O juk dosnumą galima reikšti visaip! Kam neturtingą versti mokėti daiktinę dešimtinę, jeigu jis savo „dešimtinę“ gali atiduoti įvairių įvairiausiu patarnavimu?

Anglikonų teologas J.Goldingay’us savo teorijoje apie dešimtinę vargšų klausimą atkelia į patį centrą. Bet ne bet kokių vargšų! Knygoje Key Questions About Christian Faith – Old Testament Answers dešimtinę jis vadina NT galiojančia „norma“, labiau turinčia būti panašia į „viziją“. Dėl to autorius siūlo, „kad krikščionys būtų raginami atiduoti dešimtadalį savo pajamų ir būtent tai veiklai, kuri padėtų gerinti apsirūpinimą maistu, švietimu, sveikatos apsauga žmonėms, gyvenantiems trečiajame pasaulyje.“ Kaip Evangeliją būtina skelbti visam pasauliui bei vargšais pasirūpinti ir už bažnyčios ribų, taip ir dešimtinė turėtų atitekti visiems pasaulio vargšams. Dėl to Vakarų tikintieji pirmiau savo dešimtinę turėtų atiduoti Pietuose gyvenantiems vargšams, o paskui organizuoti antrą „dešimtinę“, kurią skirtų savo bažnyčios bei pastoriaus išlaikymui. Mat J.Goldinggay’ui svarbu ne tik skurdo mažinimas, bet ir neturtingų šalių vystymasis bei turtinės gerovės perskirstymas.

Šitokia ‘altruistiška’ dešimtinės samprata visai miela, tačiau kelia nemažai klausimų. Atsargios formuluotės („siūlymas“) rodo, kad J.Goldingay’us negali ir nesiekia kelti jokio biblinio įsakymo. Tad kam savo siūlomai praktikai dėti vardą „dešimtinė“, kai krikščionijoje ši sąvoka jau ir taip perkrauta įvariu ‘balastu’ ir asocijuojama su privalumu. Be to, kyla įtarimas, ar tik čia nebus sukurptas patogus siūlymas perdėm kontroversiškiems svarstymams (turto perskirstymas) apie pasaulio skurdo problemų sprendimą? Ir trečioji pastaba: juk ne Bažnyčios reikalas kovoti arba išnaikinti pasaulio skurdą. Be abejo, turtingų Vakarų tikintieji visada gali ir turėtų paremti į bėdą papuolusius Pietų tikinčiuosius, bet argi vien tai turėtų būti jų prioritetas?

Bet pakanka kritikos, kuri, beje, buvo neišvengiama, kadangi dešimtinės labai dažnai reikalaujama darant didžiulį moralinį spaudimą. O kokius  aukojimo principus galime išsivesti iš Naujojo Testamento? Tam siūlau pasinaudoti labai naudingais A.J.Köstenbergerio bei D.A.Croteau’o patarimais. Straipsnyje „Reconstructing a Biblical Model for Giving“ šiedu baptistų teologai nurodo tokius orientyrus:
Sistemiškas, t. y. nuolatinis aukojimas (1 Kor 16, 2); proporcinis, t. y. aukojimas pagal galimybes (Apd 11, 29; 1 Kor 16, 2; 2 Kor 8, 2–3); dosnus, t. y. aukojimas kartais net daug ko atsisakant (Apd 2, 44–45; 2 Kor 8, 2–3; Fil 4, 17–18); tikslingas, t. y. į tam tikras reikmes orientuotas aukojimas (Apd 2, 42.45; 4, 34–35; 2 Kor 8, 4; Fil 4, 16);  aukojimas esant teisingiems motyvams: meilei (2 Kor 8, 9); siekimui palaimos sau, o per save ir kitiems (2 Kor 9, 6); skirtumų mažinimui (1 Kor 9, 14–15; 2 Kor 8, 12–14); aukojimas turi būti džiaugsmingas (Apd 2, 16; 2 Kor 9, 7); vykti savanoriškai, t. y. kilti iš širdies (Apd 5, 4; Rom 15, 27; 2 Kor 8, 3–4.8.10.12; 9, 7; Fil 4, 18; 1 Tim 6, 18; žr. Ezr 2, 68).

Anglikonų teologas J.Stottas knygutėje The Grace of Giving – 10 principles of Christian giving, remdamasis 2 Kor 8–9, taip pat išveda štai tokius principus: 1) aukojimas yra Dievo malonės išraiška (8, 1–6); 2) aukojimas gali būti ir Dvasios dovana (8, 7); 3) aukojimas įkvėptas Kristaus kryžiaus (8, 8–9); 4) aukojimas yra proporcinis (8, 10–12); 5) aukojimas prisideda prie skirtumų naikinimo (8, 13–15); 6) aukojimas ir aukų priėmimas turi būti kontroliuojamas (8, 16–24); 7)‚ draugiškas lenktyniavimas gali paskatinti aukojimą (9, 1–5); 8) aukojimas prisideda prie Dievo karalystės derliaus (9, 6–11a); 9) aukojimas turi simbolinę reikšmę; 10) aukojimas žadina dėkingumą Dievui (9, 11b–15).  

Šiuos arba anuos principus drąsiai galima prisitaikyti savo bažnyčiose, juos aiškinti bei jų mokyti. Neturint jokių principų, dėl dešimtinės paprastumo ir nuolatinio lėšų poreikio bažnyčiose, netrunkama nueiti lengviausiu keliu, iš visų narių vienodai griežtai reikalaujant dešimtosios dalies. Be abejo, bažnyčios turi teisę nustatyti ir nario mokestį. Jis su dešimtine nesikerta ir niekaip neturėtų kirstis. Dėl to greta jo gali nekliudomai gyvuoti ir dešimtinė, tačiau jokiu būdu nedaroma nei krikščionišku įstatymu, nei amžinuoju Dievo nutarimu. Apsisprendus įsivesti, ji taip pat turėtų būti išlaikoma lanksti, savanoriška ir socialiai teisinga. Reiktų paieškoti ir būdų, kaip aukoti nepasiturintiems žmonėms, kad dešimtinė jiems netaptų dar didesniu apsunkinimu. Taip pat ir turtingiesiems nepamiršti priminti, kad Dievo žodis iš jų reikalauja daugiau nei dešimties procentų.   

O visa ko pabaigoje bažnyčių vadovybėms telieka paskatinimas apie visas finansines problemas bei poreikius atvirai ir aiškiai kalbėtis bei tartis su savo bendruomenėmis. Nes dažniausiai vyksta tai, ko labiausiai reikėtų vengti: vadovybė, nieko konkrečiai neaiškinus, tiesiog ima ir apkaltina visą bendruomenę per menku aukojimu. Štai, sako, dabar įvesime griežtą dešimtinę, tai žinosite! O po bendruomenę tik sklando gandai, nuogirdos ir nusivylimas. Ir nesmagus jausmas, kad kai kas nuo jos nutylima, slepiama, neteikiama informacijos. O juk ar ne visur  nuoširdumo ir siekiame?

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction