Darius Širvys

Mokyti to, kas visiems ir taip atrodo savaime suprantama, - nelengvas užsiėmimas. Krikščionys gerai žino, kad jų tikėjimo esmė yra meilė Dievui ir artimui - tai Viešpaties įsakymas. Tačiau dėl mūsų širdies kietumo raginimas mylėti po kiek laiko gali pasirodyti lėkštokas ar net banaliai sentimentalus. Kur kas džiugesnė žinia apie Dievo meilę mums. Juk visada  maloniau gauti negu duoti, ar ne? Ironiška ir tai, jog, kuo dažniau girdime apie meilę Dievui ir artimui, tuo labiau mūsų „atsparumas“, o gal net įtarumas, šiai tiesai didėja. Todėl Dievas, panašiai kaip už kareivių parengimą atsakingas instruktorius, imasi netradicinių mokymo būdų. Jei tai, kas sakoma, nepasiekia per ausis, pasiekia per kojas - įveikus baudos kilometrus ar per kitokias, susimąstyti skatinančias, pamokas. Pasak C. S. Lewiso nelabojo sielų priešo personažo Paraliaus („Kipšo laiškai“), žmonės yra „gyvuliai, ir visa, ką daro jų kūnai, veikia jų sielas“. Grubokai pasakyta, tačiau įžvalga taikli - asmeninė patirtis skatina įsiklausyti ir kažką keičia mūsų širdyse.

Kūno kalba

Visi žinome, jog be verbalinės (žodžių) komunikacijos yra ir neverbalinis informacijos perteikimo būdas. Tai „kūno kalba“. Mimika, gestai, kūno poza ir visas gyvenimo būdas kalba kur kas įtikinamiau ir išraiškingiau negu žodžiai. Kažkas dar viduramžiais yra pasakęs: „Visuomet skelbk Evangeliją. Jei reikia, pasitelk ir žodžius.“ Nenuostabu, kad prieš ištardamas didįjį paliepimą, - įsakymą mylėti vienas kitą - prie Paskutinės vakarienės vaišių Jėzus prabyla į mokinių širdis kūno kalba. Rytų kraštuose prieš svečiams ratu „sugulant“ prie stalo dulkėtos jų kojos būdavo numazgojamos vandeniu. Vaišinimasis ir bendravimas neplautomis kojomis nebūtų malonus, todėl įprastai namų šeimininkas svečiams parūpindavo vandens kojoms nusiplauti. Tai sykiu būdavo ir pagarbos gestas svečiams. Dėl to Jėzus priekaištauja fariziejui Simonui prie Jo kojų atgailaujančios nusidėjėlės akivaizdoje: Tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis (Lk 7, 44). Vanduo kojoms nusiplauti - mažiausia, ko galėjo tikėtis svečias. Siekiant pabrėžti pagarbą svečiui dar labiau, turtinguose namuose pastarojo kojas plaudavo vergai. Jono evangelijos 13 skyriaus pasakojime netikėta yra tai, jog Jėzus - Viešpats ir Mokytojas (Jn 13, 13) imasi ne savo darbo. Prieš mokiniams susiburiant prie Paschos stalo, Jis nuplauna jiems kojas. Tai nebuvo įprastas ritualas, bet gluminantis akibrokštas, šokiruojanti patirtis. Mokytojas nusimeta viršutinį drabužį, persijuosia rankšluosčiu, įsipila į praustuvą vandens ir palinksta prie mokinių kojų (Jn 13, 4-5). Kokia stipri kūno kalba! Jei išgirsti, suspengia ausyse, jei supranti, suminkštėja širdis ir tvenkiasi ašaros.

Didelis mano vargas

Heidelbergo katekizme (dvasiniame vadove evangelinio išpažinimo krikščionims, pirmąkart išleistame 1563 m.) klausiama (2 klausimas): „Ką turi žinoti, kad galėtumei su šia paguoda palaimingai gyventi ir mirti?“ Atsakymas susideda iš trijų punktų: „Pirma, suprasti kokia didelė mano nuodėmė ir vargas; antra, kaip galiu būti išgelbėtas iš visų savo nuodėmių ir vargo; ir trečia, kaip turiu būti Dievui dėkingas už tokį išgelbėjimą.“ Šie trys Evangelijos mokymo postulatai padeda dar aiškiau suvokti Jono evangelijos 13 skyriuje aprašytos istorijos pamokas.

Taip Jis priėjo prie Simono Petro. Šis Jam tarė: „Viešpatie, nejaugi Tu plausi man kojas?“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi.“ Petras atsiliepė: „Tu neplausi man kojų per amžius!“ (Jn 13, 6-8). Tokia vieno uoliausių Jėzaus mokinių reakcija yra visiškai suprantama. Jėzus yra Mokytojas, Viešpats - autoritetas, kurį Petras besąlygiškai išskiria iš kitų ir gerbia. Jis pasiryžęs dėl Jo eiti iki galo, o jei prireiktų, - net aukoti gyvybę. Jis be dvejonių pats nuplautų Mokytojui kojas ar Jo lieptas tai padarytų kitiems. O pačiam priimti tokį patarnavimą iš Viešpaties - sunkiai suvokiamas dalykas. Kojos - mūsų žmogiškos prigimties simbolis. Jomis vaikštome žeme ir susipurviname, ir apsidaužome. Kojas slepiame ir „pasiliekame sau“ - nenorime, kad kas jas apžiūrinėtų ar plautų. Kojose tarsi atsispindi katekizme minimas žmogaus vargas - tai, kas mumyse negražu ir dėl ko mums gėda. Tačiau Jėzus viską žino ir viską mato. Dar daugiau, Jis siekia prisiliesti prie šio vargo ir iš jo mus išvaduoti. Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. Jei išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. (1 Jn 1, 8-9). Nepasilikime savo nuodėmių sau, bet išpažinkime jas - pakvieskime Jėzų į savo vargą.

Būti išgelbėtam

Petro pasipriešinimą Jėzus įveikė tokiais žodžiais: „Jei nenuplausiu tavęs, neturėsi dalies su manimi.“ Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus jam atsakė: „Kas nuplautas, tam reikia tik kojas nusiplauti, nes jis visas švarus“ (Jn 13, 8-10). Akivaizdu, jog šiais įvaizdžiais kalbama yra apie žmogaus (konkrečiai - Petro) sielos išgelbėjimą. Kaip galiu būti išgelbėtas? Jėzus sako, kad išgelbėjimo (dalies su Jėzumi) niekas nepelnys savo pastangomis, - šitai turime tvirtai žinoti. Pats savo nuodėmių nenuplausi - tai gali padaryti tik Jėzus. Tai Jo patarnavimas, dovana ir malonė. Jo rankomis yra nuplaunama tai, kas sutepta. Jėzus pastebi, jog mokiniai yra švarūs, bet ne visi (Jn 13, 10). Švarūs yra priėmusieji pašventinantį Kristaus žodį - visi tikintieji (žr. Jn 15, 3; 17, 17). Ne visi žmonės, nes ne visi Jį įtikėjo, - konkrečiai turimas omenyje išdavikas Judas.

Priėmusieji Jėzų (sykiu ir Jo auką ant kryžiaus) jau gali būti dėkingi už naują gyvenimą - tai, pagal Jėzaus žodžius, reiškia būti nuplautam. Rašau jums, vaikeliai, nes dėl Jo vardo atleistos jums nuodėmės (1 Jn 2, 12). Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą (1 Jn 5, 13). O kas nuplautas, tam reikia tik kojas nusiplauti (Jn 13, 10). Tačiau ir viena, ir kita vyksta protu nesuvokiamos Dievo meilės ir malonės dovanos dėka. Jei tiki Jėzumi, esi švarus - išgelbėtas iš malonės, tačiau vaikščiodamas nuolat susitepi, tad nuolat reikia atleidimo. Tai lyg kasdien nusiplauti kojas. Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio (1 Jn 2, 1-2). Nors mums nuolatos reikia šio sielos ir dvasios apiplovimo, tačiau svarbu, kad išpažindami savo nuodėmes ir atgailaudami nepamirštume, jog tai nėra vien mūsų reikalas. Ne mes patys apsiplauname, bet per Šventąją Dvasią Kristus pats mus apiplauna ir užtaria - atleidžia išpažintas nuodėmes ir pripildo širdį meile ir dėkingumu. Kas aš toks, kad taip su manimi elgiamasi?

Kaip turiu būti dėkingas Dievui?

Tikslus atsakymas į šį klausimą nėra toks svarbus. Kur kas svarbiau, jog jis mums kiltų. Aptartoji iliustracija atskleidžia Dievo meilės jėgą ir užlieja mūsų širdis dėkingumu. Jei įsigilintume į tai, širdis sprogtų iš dėkingumo, pabirdama šukėmis į visas šalis. Manding, visa mūsų krikščioniško gyvenimo esmė ir yra šių šukelių rinkimas ir nešimas prie Jėzaus kojų - dėkingumas Jam. Visa, ką darome, turėtų kilti iš dėkingumo ir noro pagarbinti Dievą, o ne iš noro Jam įsiteikti ar susilaukti pagyrimų iš žmonių. Dėkingumas ir troškimas pagarbinti Viešpatį yra gerų darbų pamatas. Jei išgirdome ir išties supratome Gerąją naujieną, būsime dėkingi. Ši žinia tokia, kad, jeigu ją teisingai suprasime, dėkingi būsime nuolat - nuo pat įtikėjimo iki antrojo Jėzaus atėjimo per visą amžinybę. Dėkingumas yra ne tik „gražus“ krikščioniškas jausmas, bet ir svarbiausias dvasinio augimo veiksnys bei krikščioniškos etikos pagrindas - krikščioniškos tarnystės ir gyvenimo „kraujas“.

„Dėkingumas nukreipia mus nuo to, ką patys pasiekėme arba ko negalėjome pasiekti, ir priverčia sutelkti dėmesį į Dievo meilę, kuri tik viena gali sušildyti abejingas širdis ir jas uždegti gėrėjimusi Dievu, ryžtu tarnauti ir paklusti Jam. Jei žvelgsime tik į savo pačių pastangas, greitai būsime prislėgti savo nesėkmių ir paskęsime nusiminimo liūne. Jei pastebėsime tik visokias nedideles sėkmes arba bet kokius patirtus išgyvenimus, lengvai išpuiksime, ir taip vėl iškils užtvara, neleidžianti mylėti Dievo (1 Pt 5, 5). (Ronald Macaulay, Jerram Barrs, „Būti žmogumi“, 57-58 p.)

Todėl ir Heidelbergo katekizmas pabrėžia (trečia atsakymo į antrą klausimą dalis), jog krikščioniškas gyvenimo būdas ir etika - kaip turime būti dėkingi už tokį išgelbėjimą - gali vaisingai tarpti tik dėkingumo dirvoje, kurią mūsų širdyse išpurena pats Kristus.

Jei tad Aš - Viešpats ir Mokytojas - nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi (Jn 13, 14-17).

Jėzus neprašo daryti dėl kitų to, ko pats nebūtų padaręs dėl mūsų. Iš Jo, mūsų Viešpaties ir Mokytojo, turime imti pavyzdį - būti tokio paties nusistatymo kaip Jis. Nedaryti nieko iš tuščios puikybės, bet nuolankiai laikyti vienas kitą aukščiau už save, žiūrėti ne savo naudos, bet kitų (Fil 2, 3-5).

Tikriausiai niekas taip greit „neiškrauna“ mūsų dvasios ir dėkingumo „baterijų“ kaip puikybė. Tai kaip išmanusis telefonas su daugybe programų - kuo daugiau jų atidarome, tuo greičiau jis išsikrauna. Pakanka kelių išdidžių žvilgsnių į brolį ar bažnyčią, paniekinančių frazių, skirtų bendradarbiui, kaimynui ar valdžios atstovui, ir mūsų meilės rezervuaras išsenka. Apaštalas Jonas moko, kad šis pasaulis (gr. kosmos) yra apkrėstas išdidumo viruso. Jį sustabdo tik tikėjimas Jėzumi, kuris nepaliauja  Žodžio vandeniu mazgoti savo vaikų. Todėl be pasmerkimo ar kaltės jausmo ir su dideliu dėkingumu pripažinkime, jog mūsų meilei dar reikia augti ir augti (Fil 1, 9). Apsispręskime mokytis šios meilės visą savo gyvenimą, nes tik tokia religija yra teisinga. Kelkime Kristaus meilės vėliavą ir eikime.

Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 34-35).

Straipsnis paimtas iš - http://www.btz.lt/article/articleview/7306/1/602/

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction