Pirmieji gegužės mėnesio sekmadieniai Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje buvo ypatingi – šventėme Motinos dieną, Krikšto sakramentą, Konfirmaciją ir Sekmines. Šiose šventinėse pamaldose dalyvavo po du dvasininkus. Dievo Žodį skelbė generalinis superintendentas kun.Tomas Šernas ir Vilniaus klebonas kun.Raimondas Stankevičius. Nors Lietuvos bažnyčiose švenčiama Motinos diena nėra krikščioniška šventė, tačiau daugelis krikščionių nori pagerbti ar maldoje paminėti savo Mamas.

Kun. Raimondas Stankevičius Motinos dienos paminėjimo pamaldų pamoksle sakė: neteisinga yra atskirti ir minėti atskirai Motinos ir Tėvo dienas, nes Viešpaties akyse jie vienodai svarbūs. Minėdami Motiną, minėkime ir Tėvą.

Pamokslo pamatu tapo eilutės iš Pirmojo laiško korintiečiams: Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų, – kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį /1Kor 3, 10-14/.

 Kiekvienas tėvas ir ypač – kiekviena motina yra pašaukta statyti šeimą. Tai yra labai svarbus ir pasišventimo reikalaujantis darbas. Iš savo patirties žinome, kad statytojų esama skirtingų. Kaip ir statybininkų.Vieni statybininkai atstovauja geroms firmoms, yra profesionalūs, uniformuoti, laikosi susitarimų ir gerai atlieka savo pareigą. Taip pat susiduriame su visai kitokiais statybininkais, kurie nesilaiko susitarimų, yra nedrausmingi ir nekokybiškai atlieka savo darbą. Taip ir kiekviena motina savo gyvenimą ir šeimą stato skirtingai. Labai svarbu yra ant kokio pamato vyksta statyba. Statoma arba ant pamato, kuris yra Jėzus Kristus, arba ant kitokio pamato. Todėl labai svarbu, kas yra motinos širdyje, ką ji tiki, – sakė kun. Raimondas Stankevičius.

Motinos dienos proga trumpą homiliją pasakė ir kun. Tomas Šernas. Jis atkreipė dėmesį, jog švenčiant Motinos dieną reikia prisiminti visus motiniškumo pavidalus. Mes gražiai paminime savo žemiškas, biologines motinas. Tačiau dar yra dvasinė motinystė, kai per savo meilę ir tikėjimą dvasinės motinos dalijasi tikėjimu ir duona, guodžia, stiprina ir palaiko žmogų iki pat mirties.

Dvasinės motinystės pavyzdį rodo Motina Teresė iš Kalkutos. Tačiau daugelis iš mūsų užmirštame, kad gimstame ir augame kaip krikščionys tik todėl, kad yra Motina Bažnyčia. Apaštališkojo tikėjimo išpažinimo trečioje dalyje yra pasakyta:

Tikiu Šventąją Dvasią, Šventą visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš mirusiųjų atsikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.

Jeigu Išpažinimą skaitytume nuo pabaigos, tai būtų aiškiau, jog mūsų kūno iš mirusiųjų prisikėlimas ir amžinas gyvenimas priklauso nuo nuodėmių atleidimo. O nuodėmių atleidimas yra tiesiogiai susijęs su šventųjų bendravimu. Mūsų šventumas ir bendravimas Kristuje yra neįmanomas be visuotinės Bažnyčios, kuri nėra žmogaus kūrinys, bet kyla iš Šventosios Dvasios. Pasitraukę nuo Motinos Bažnyčios mes rizikuojame netekti šventųjų bendravimo, atleidimo ir amžinojo gyvenimo, – sakė kun.Tomas Šernas.

Po pamaldų visi buvo pakviesti pasiklausyti Motinos dieną jau tapusio tradiciniu koncerto, parengto muzikuojančių parapijiečių jėgomis. Jį pradėjo jaunasis muzikantas Rokas Gluskinas. Fleita jis pagrojo A.Vivaldžio Largo (pianinu pritarė Rasa Šernienė). Skaidrūs ir švelnūs fleitos garsai pasklido po didžiulę bažnyčios erdvę, išsyk panardinę visus į prisiminimus ir dėkingumą savo Mamoms. Gera buvo žiūrėti į susikaupusį ir muzikai atsidavusį Roko veidą, gera buvo matyti visus jo šeimos narius, atėjusius paklausyti sūnaus, brolio, anūko Roko muzikavimo.

Poetų Vlado Vaitkevičiaus, Apolinaro Pakalniškio, Virginijos Virkutienės eiles, skirtas motinai   skaitė Olga Viederienė. Kaip ir visada, gerbiamos Olgos santūrus, tačiau labai išraiškingas balsas  kalbėjo tiesiai į klausytojų širdis, ir poetų išgyventi jausmai aplankė kiekvieną. Koncertą tęsė Auksė Tamariūnienė, violončele pagriežusi J.S.Bacho Ariją. Prakilnūs gerai žinomo kūrinio garsai kvietė susikaupti ir su didžiule meile padėkoti toms Mamoms, kurių šalia jau nebėra.

Vėliau Auksė, pritariant Rasai, įkvėptai pagriežė nuostabiąją E. Elgaro pjesę Meilės pasveikinimas. Aksominiai violončelės garsai jautriai, šviesiai ir pakiliai sklandė po bažnyčios erdves, ir vėl sušildydami mūsų širdis ir pakylėdami mintis. Koncertą tęsė Henrikas Barauskas su Birute Šernaite-Barauskiene – jie visada ypatingai laukiami, mylimi. Klausytojai turėjo nedažną progą išgirsti sodrų, galingą, o kartu ir labai subtilų Henriko vokalą, pasimėgauti jo muzikalumu bei puikiu, įkvepiančiu Birutės akompanavimu. Henrikas, pritariant Birutei, padainavo dvi A.Raudonikio  dainas: J.Lapašinsko žodžiais Tau, mama  ir V.Sagaitytės žodžiais Ta nebaigta daina.

Koncertą užbaigė Damian Finer, elektrine gitara atlikdamas savos kūrybos miniatiūrą. Asketiški akordai, po truputį prie jų prisišliejantys melodijos garsai, galiausiai išsiveržę į jausmingą improvizaciją... Ir Damiano muzikavimas nepaliko abejingų.

Po koncerto bendravome Agapėje ir dėkojome vieni kitiems už muziką, už šventišką nuotaiką, džiugias širdis, dėkojome Dievui už dovaną būti kartu ir dalintis gėriu.

Sekminių – Bažnyčios gimimo dienos – pamaldos sutapo su Vilniaus parapijos švente – Krikštu ir Konfirmacija.

Kun. Tomas Šernas pasakė pamokslą, kurio pagrindu tapo Evangelijos pagal

Joną eilutės: Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu. Judas – ne Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“ 
Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.  Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė / Jon 14, 21-2/. 

Judas nesuprato, kodėl Jėzus apsireikš savo gerai pažįstamiems mokiniams, o ne pasauliui, Izraelio tautai. Žmogiškai mąstant, Jėzus turėjo įrodyti pasauliui, jog Jis yra teisus ir naudingas Izraeliui. Žydai, t.y. tikintieji, reikalavo ženklų, kurie įrodytų ir panaikintų visas abejones. Tačiau Jėzus „pasauliui“ neįrodinėjo savo teisumo. Artimiausieji Jo mokiniai ir šeima daugiau pažinojo Jėzų, daugiau suvokė mokymą ir palyginimus, jie mylėjo. Todėl Šventoji Dvasia per Sekmines „neužgriuvo“ netikėtai pasimetusių žmonių, Dvasia atėjo tik pas tuos, kurie myli Jėzų. Bažnyčia prasidėjo nuo Meilės. Likime toje Meilėje ir mes, – sakė kun. Tomas Šernas.

Foto:Tomas_Katkevicius

Po pamokslo parapijos kun. R. Stankevičius pakrikštijo ir konfirmavo naująjį Bažnyčios narį Tomą Katkevičių. Draugai, giminės, mama Nastazija nuoširdžiai pasveikino konfirmantą Tomą tokios ypatingos šventės proga. Parapijos vardu sveikino pirmininko pav. Danguolė Juršienė ir Šeškinės-Pašilaičių seniūnijos, kuriai priklausys Tomas, seniūnas Raimondas Natka. Šventiškumo  jausmą paryškino darniai giedojęs choras, vadovaujamas Janinos Pamarnackienės, bei Auksės ir Rasos duetas (šįsyk violončelei pritarė vargonai).

Po šventinių pamaldų šiltai pabendravome kukliais pavasariniais lauko gėlių žiedeliais papuoštoje bažnyčioje, vis sveikindami vieni kitus ir naująjį parapijietį Tomą.

 Rasa Žilytė-Šernienė