KRISTAUS KRYŽIUS

Spausdinti

John Stott

Kodėl esu krikščionis? Todėl, kad esu įsitikinęs, jog krikščionybė yra tiesa, arba tiksliau: Jėzaus teiginiai apie save yra tiesa. Jis teigė esąs Dievo Sūnus, kuris kalba žmonėms su dievišku autoritetu. Bet Jėzaus teiginiai susiję ne tik su tuo, kuo jis buvo, bet ir su tuo, ką jis atėjo padaryti šiame pasaulyje; ne tik su jo asmenybe, bet ir jo misija; ne tik su jo gyvenimu, bet ir mirtimi.

Kiekvienas, pirmą kartą susidūręs su krikščionybe, nustemba, kaip Jėzaus sekėjai pabrėžia jo mirtį. Visų kitų didžiųjų religinių lyderių atveju, jų mirtis gedima kaip jų karjeros baigtis. Savaime ji neturi jokios reikšmės; svarbiausiu dalyku laikomas jų gyvenimas – mokymas ir įkvepiantis pavyzdys.

Tačiau su Jėzumi yra priešingai. Žinoma, nors jo mokymas bei pavyzdys yra neprilygstami, nuo pat pradžių sekėjai labiausiai kreipė dėmesį į jo mirtį. Imkime tris pagrindinius apaštalus – Paulių, Petrą ir Joną:

Paulius: „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.“ (1 Korintiečiams 2,2)

Petras: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą“ (1 Petro 3,18)   

Jonas: „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jono 4,10)

Tas pats ir su evangelijomis, kurių rašytojai paskyrė neproporcingai daug vietos paskutiniai Jėzaus gyvenimo savaitei: Luko atveju – ketvirtadalį, Mato ir Morkaus – maždaug trečdalį, o Jono – netgi pusę.

Šis požiūris kilęs ne iš kur kitur, o iš pačios Jėzaus misijos esmės. Tai jį išskiria iš kitų istorijos religinių lyderių. Jie mirė nuo natūralių priežasčių ir sėkmingai atlikę savo misiją. Muchamedas mirė šešiasdešimt dvejų, Konfucijus – septyniasdešimt dvejų, Buda – aštuoniasdešimties, Mozė – sulaukęs net šimto dvidešimties metų. O Jėzus mirė ketvirtame savo gyvenimo dešimtmetyje, siaubingai nukankintas ant kryžiaus ir apleistas savo artimųjų. Mirė, tarsi būtų visiškas nevykėlis, teigdamas įvykdęs savo misiją, tačiau iš tiesų iki pat gyvenimo pabaigos vis tebelaukdamas savo darbų išpildymo.

Jėzaus mirtis buvo esminis dalykas ir jo paties savivokoje. Net tris kartus išskirtinėmis progomis jis kalba apie savo mirtį, sakydamas, jog „reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų ... ir ... būtų nužudytas“ (Morkaus 8,31; 9,31; 10,32-34). Jis savo misiją suvokė kaip besibaigsiančią mirtimi ir dėl to neišvengiamą. Jam mirtis buvo kaip „ta valanda“, dėl kurios jis atėjo į pasaulį. Iš pradžių ši „valanda“ buvo vis pratęsiama, kol galų gale jis ištarė: „atėjo valanda“ (Jono 12,23–24). Ketvirtadienio vakare, vakarieniaudamas su dvylika apaštalų, jis net pats patiekia savo laidotuvių valgį, paskirdamas duoną imti, laužyti ir valgyti, idant joje būtų prisimintas jo kūnas, už juos atiduodamas bei gerti vyną, kaip atminimą jo kraujo, kuris bus už juos išlietas. Iš duonos ir vyno kalba mirtis – ar begali būti dramatiškesnio simbolizmo! Taigi, Jėzus aiškiai nurodė, kaip norėtų būti prisimintas – savo mirtimi.

Tad Bažnyčia teisingai pasielgė savo simboliu pasirinkdama kryžių. Ji, žinoma, galėjo pasirinkti ir bet ką kitą – prakartėlę, kurioje ką tik gimęs Jėzus buvo paguldytas (kaip jo inkarnacijos simbolį), ar dailidės stakles (pabrėždama rankų darbo orumą), arba valtį, iš kurios jis mokydavo žmones, ar drobę, kuria valė nuplautas apaštalų kojas (kaip nuolankios tarnystės simbolius), o gal olą, iš kurios jis prisikėlė, arba sostą, kurį jis dabar užima (jo valdžios ženklą), arba balandį ir ugnį (Šventosios Dvasios simbolius). Bet kurie iš šių dalykų galėjo tapti krikščionybės simboliais. Bet Bažnyčia jų visų atsisakė ir pasirinko kryžių, kuris vaizduoja ir pabrėžia Jėzaus mirties svarbą.

Tad kryžių regime visur. Daugumoje bažnyčių krikštijamieji pažymimi kryžiaus ženklu, o žmogui mirus, jo šeimos nariai ir artimieji dažniausiai pastato paminklą su kryžiumi. Viduramžiais, didžiosios Europos katedros buvo statomos ant kryžiaus formos pamatų, taip kad nava ir transeptai sudarytų milžinišką kryžių. Ir daug bažnyčios tikinčiųjų linkę išreikšti savo krikščionišką tapatybę nešiodami kryželį, moterys – kaip vėrinį ar pakabuką, o vyrai – įsisegę į atlapą. Kai kam kryžius tampa rimtu patikrinimu ir išbandymu. Būtent šią patirtį aprašo žurnalistas, buvęs agnostikas, vėliau tapęs tikinčiuoju, Malcomas Muggeridge‘as (1903–1990):

„Kai pamatydavau kryžių, nebūtinai su nukryžiuotuoju, kartais pakakdavo dviejų medžio gabalų, šiaip sau prikaltų prie telegrafo stulpo – mano širdis sustodavo. Aš instinktyviai ir intuityviai suprasdavau, kad susiduriu su kažkuo svarbesniu, aukštesniu, galingesniu negu mano geri norai, kad ir kokie kilnūs jie būtų ... Galvodavau, kad man kažkas negerai, kad užėjo kažkokia manija ... kartais net pats kryžiuodavau medžio šakeles arba išpaišydavau kryžių. Šis simbolis, kuris mano namuose buvo niekinamas, pamažu tapo mano nesuvokiamų norų ir vilčių centru. ... Tai prisimindamas, žinau, ko man trūko. Aš privalėjau jį pasikabinti ant savo širdies. Turėjau jį nešioti kaip brangų ženklą, kurio niekas negalėtų atimti. Tai turėjo būti mano kultas, mano uniforma, mano kalba, mano gyvenimas. Aš suvokiau, jog neturėsiu jokio pasiteisinimo; negalėsiu pasakyti, jog nežinojau. Aš tai žinojau nuo pat pradžių, bet nusisukau.“ (Jesus Rediscovered, 1969)

Kryžiaus kaip svarbiausio krikščionybės simbolio pasirinkimas juo labiau stebina žinant, kad graikų-romėnų kultūroje tai buvo gėdos ženklas. Romėnai mirčiai ant kryžiaus pasmerkdavo tik tai žiauriausius nusikaltėlius ir pavojingiausius išdavikus. Joks Romos pilietis nėra buvęs nukryžiuotas. Ciceronas (I a. pr. Kr.) šią bausmę pasmerkė, kaip „žiaurią ir pasibjaurėtiną“. Vienoje iš savo žymiųjų kalbų jisai pareikalauja, kad „paties žodžio kryžius joks romėnas neturėtų nei tarti, nei girdėti.“

Kodėl toks didelis dėmesys kryžiui? Kodėl Kristus numirė? Daugelis atsakytų visiškai paprastai: jis mirė, kadangi buvo maištingo mokymo skleidėjas. Kadangi mąstė revoliucingai, prieštaravo amžininkų susiklosčiusioms nuostatoms, dėl to jį reikėjo pašalinti. Jis mirė kaip siaurų pažiūrų auka, kaip savo paties didybės kankinys.

Tiek, kiek ši (kankinio) teorija pasako, ji yra teisinga. Tačiau ji nepasako visko. Ji praleidžia tai (ką naratyvas aiškiai parodo), jog Jėzus buvo nukryžiuotas savo paties sprendimu. Jis pats sakydavo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę ... Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“ (Jono 10, 11–18)

Kodėl jis tyčia ir savanoriškai leidosi prikalamas prie kryžiaus? Kodėl jis atidavė savo gyvybę mus išgelbėti? Kadangi kryžiaus tema yra per plati, kad ją apibendrinti vienu atsakymu, susiformavo keletas būdų atsakyti į šiuos klausimus. Čia aš renkuosi tris, Biblijos pateikiamus paaiškinimus:

Pirma, Kristus numirė tam, kad atpirktų mus iš nuodėmių.

Antra, Kristus numirė tam, kad apreikštų Dievą ir Jo būdą.

Trečia, Kristus numirė tam, kad nugalėtų blogio jėgas.

Arba, vienu sakiniu: Kristaus mirtis buvo atpirkimas, apreiškimas ir pergalė. Atpirkimas – iš nuodėmių, apreiškimas – Dievo ir pergalė – prieš blogį.

Kristus numirė tam, kad atpirktų mus iš nuodėmių

Tiktai dėl Kristaus kryžiaus Dievas mums atleidžia nuodėmes.

Nekantrus kritikas galėtų nusistebėti, kodėl mūsų atpirkimas priklauso nuo Kristaus mirties? Kodėl jis tiesiog neatleidžia be jokio kryžiaus? XIX a. vokiečių rašytojas Heinrich‘as Heine kartą pasakė: „Gerasis Dievas man atleis, nes tai jo pašaukimas.“ Be to, galėtume tęsti sakydami, kad jeigu nusidedame vienas kitam, tai ir turėtume atleisti vienas kitam. Kodėl Dievas nedaro to, ko moko? Kodėl jis nėra toks dosnus, koks sakosi esąs?

Į šiuos klausimus galima atsakyti dvejopai. Pirmasis atsakas kyla iš Anzelmo, XI amžiaus Kenterberio arkivyskupo. Savo puikiojoje knygoje Kodėl Dievas tapo žmogumi (Cur deus homo), jis rašo: „Jūs dar neapmąstėte nuodėmės rimtumo.“ Antrasis atsakas galėtų būti toks: „Jūs dar neapmąstėte Dievo didybės.“ Lyginti mūsų atlaidumą vienas kitam ir Dievo atlaidumą mums būtų labai paviršutiniška. Mes esame privatūs individai, o ne Dievas, kuris yra žemės ir dangaus kūrėjas bei įstatymų, kuriuos laužome, kūrėjas. Mūsų nuodėmės yra ne paprasti asmeniniai įžeidimai, o tyčinis maištavimas prieš Dievą. Tik tada, kai suvokiame nuodėmės tragiškumą ir Dievo didybę, pasikeičia ir mūsų klausimai. Tada mes klausiame ne kodėl Dievui sunku atleisti mūsų nuodėmes, o kaip jam iš vis įmanoma nuodėmes atleisti. Arba, kaip sako vienas rašytojas: „Atlaidumas yra viena iš paprasčiausių žmogaus pareigų; tačiau Dievui tai yra vienas iš didžiausių iššūkių“ (C. Simpson, The Fact of Christ, 1900).

O kodėl atlaidumas turėtų būti iššūkis Dievui? Todėl, kad jis yra išskirtinis savo esybe. Žinome, kad Dievas yra meilė (1 Jono 4,8.16), tačiau jo meilė yra ne sentimentali, o šventa. Kaip Dievas gali bausti už nuodėmę (ką, pagal savo teisingumą, ir daro) ir tuo pačiu išlikti ištikimas savo meilės principui? Arba, kaip jis gali atleisti už nuodėmę (ko iš meilės ir trokšta) neatmesdamas teisingumo? Kaip, susidūręs su žmogiškąja nuodėme, Dievas gali išlikti ištikimas savo šventosios meilės principui? Kaip tuo pačiu jis gali išsilaikyti šventas ir išreikšti savo meilę?

Šią dieviškąją dilemą Dievas išsprendė kryžiuje. Mirdamas ant kryžiaus, Dievas prisiėmė mūsų pelnytą teismą sau, mainais suteikdamas atleidimą, kurio nenusipelnėme. Tad galutinis atpildas už mūsų nuodėmę gimė ne iš mūsų, o iš Dievo Jėzuje Kristuje. Ant kryžiaus buvo sutaikyta dieviškoji meilė ir teisingumas.

Ši nuostabi tiesa sutrumpintai išreiškiama paprastu pasakymu „Kristus mirė už mūsų nuodėmes“. Nuodėmė ir mirtis Biblijos tekstuose dažnai eina greta. Nuo Pradžios knygos antrojo skyriaus (17-tos eilutės) ligi Apreiškimo knygos dvidešimt pirmojo skyriaus (8-tos eilutės) kartojama ta pati tiesa, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Romiečiams 6,23). Nuodėmė yra tai, kas mus atskiria nuo Dievo. Šiaip mums nusidėjėliams priklausytų mirti. Kadangi nusidedame, turėtume mirti. Bet, kalbėdami apie nukryžiavimą, apaštalai pasako neįtikėtinus žodžius: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes. Nuodėmė buvo mūsų, o mirtis (arba atskirtis nuo Dievo), kuria turėjo būti nubausta nuodėmė, atiteko jam. Būtent tai turima omeny, kai kalbama apie pavaduojamąjį atpirkimą. Kristus atsistojo į mūsų vietą, sau prisiėmė mūsų nuodėmes ir už jas sumokėjo vietoj mūsų numirdamas. Tad jei ką nors domina Jėzaus mirtis, pabandykite įsivaizduoti, ką jis vardan mūsų patyrė per tas tris dienas, kurias, numiręs ir palaidotas, praleido Dievo paliktas pragaro tamsybėse.

Kristus numirė tam, kad apreikštų Dievą ir jo būdą

Jeigu Kristus numirė už mūsų, atpirktųjų, nuodėmes, tada Jis numirė ir tam, kad apreikštų Dievą bei jo būdą. Kadangi Dievas, taip pat, kaip mes, atsiskleidžia savo veiksmais. Atiduodamas savo sūnų, kad už mus numirtų, Dievas save apreiškė pačiu tobuliausiu būdu.

Paulius savo didžiajame Laiške romiečiams du kartus mini Dievo meilingo ir teisingo būdo įrodymą ir netgi patvirtinimą kryžiuje. Prieš aptariant šias dvi laiško vietas atskirai, būtų naudinga jas sugretinti:

„Dievas ... tai padarė [t. y., paskyrė Kristų kaip permaldavimo auką] norėdamas parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.“  (Rom 3,25-26)

„Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ (Rom 5,8)

Šiuose dvejuose tekstuose Paulius pareiškia, kad Kristaus mirtyje ir per ją, Dievas mums paliko aiškų ir viešą savo meilės bei teisingumo įrodymą.

Pirmiausiai aptarsiu Dievo teisingumą. Moraliai jautrūs žmonės visuomet suglumsta tariamo Dievo apvaizdos neteisingumo. Tai yra viena iš pasikartojančių Biblijos išminties knygų temų, itin išsiplėtojančių Jobo knygoje. Kodėl nedorieji klesti, o nekaltieji kenčia? Čia iškyla „teodicėjos“ reikmė, tai yra, reikalas žmonių akyse apginti Dievo teisingumą ir pateisinti tokį jo būdą.

Šį reikalą Biblija tenkina dvejopai. Pirmiausiai ji nukreipia mus į paskutinio teismo dieną, kai visi nusikaltimai bus panaikinti, bet tuo pačiu ir sugrąžina prie to lemiamo nuosprendžio, kuris buvo įvykdytas ant kryžiaus. Nes ten pats Dievas žmogaus pavidalu prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes. Taigi, buvusysis tariamas Dievo neveiklumas blogio akivaizdoje kilo ne iš jo moralinio abejingumo, o iš jo kantraus pakantumo ligi to meto, kol Kristus ateis ir išspręs tai savo mirtimi. Todėl dabar jau niekas negali apkaltinti Dievo pateisinus blogį ir leidus neteisingumui egzistuoti.

Tada kaip su Dievo meile? Kaip mums tikėti Dievo meile, kai prieš ją tiek daug įrodymų? Omeny turiu žmonių asmenines tragedijas, gamtines katastrofas, pasaulio skurdą, badą, tironiją, kankinimus, ligas ir mirtį. Kaip suderinti žmonijos kančias ir Dievo meilę?

Krikščionybė nesiūlo jokių pigių atsakymų į šiuos skaudžius klausimus. Bet ji duoda Dievo meilės įrodymą, kuris yra tiek pat istoriškas ir objektyvus, kaip ir įrodymai, siekiantys jį paneigti – Kristaus kryžių. Kryžius nepaaiškina negandų, tačiau suteikia geresnį pagrindą jas suvokti ir iškentėti.

Norėdami tai suprasti, turime grįžti prie Laiško Romiečiams 5,8, kur randame Dievo meilės įrodymą: „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Šiose eilutėse įrodoma Dievo meilė. Ji yra unikali, nes kitos tokios meilės nėra. Ji sudaryta iš trijų dalių, kurios kartu sudaro įtikinamą argumentą.

Pirma, Dievas už mus atidavė savo Sūnų. Žinoma, Laiško romiečiams 5, 8 Paulius paprasčiausiai rašo, kad Kristus numirė už mus. Tačiau eilučių kontekstas paaiškina, kas yra šis Kristus. Pasak dešimtos eilutės, Kristaus mirtis buvo „jo [Dievo] Sūnaus mirtis“. Taigi, siųsdamas Kristų, Dievas siuntė ne bet ką, ne kažkokią sukurtą būtybę, ne trečiosios eilės atstovą. Ne, siųsdamas savo sūnų, jis mirčiai atidavė patį save.

Antra, Dievas atidavė savo Sūnų už mus numirti. Būtų buvę nuostabu net ir tada, jeigu Dievas būtų vien atidavęs savo sūnų, kad jis pataptų žmogumi. Tačiau jis nuėjo dar toliau, „iki kryžiaus mirties“ (Filipiečiams 2, 7–8), iki kankinimų ir egzekucijos, iki nuodėmes naštos nešimo ir atskirties nuo Dievo siaubo. Mums neįmanoma įsivaizduoti, kokį siaubingą skausmą sukelia tokia patirtis.

Trečia, Dievas atidavė savo Sūnų numirti už mus, tai yra, už žmones, kuriuos Paulius įvardija kaip „nusidėjėlius“, „bedievius“, „priešus“, „silpnuosius“ (Rom 5, 6–10). Paulius rašo, kad „Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį“ (kurio teisingumas šaltas, griežtas ir drausmingas), nebent už „geradarį“, (kurio gerumas yra šiltas, draugiškas ir patrauklus). Bet Dievo savotiška meilė buvo pademonstruota tuo, jog jis numirė už nuodėmingus, bedievius, maištingus ir bejėgius žmones kaip mes.

Iš meilės dovanojamos dovanos vertę nusako tai, kiek ji kainuoja dovanotojui ir kuo laikomas dovanos gavėjas. Jaunuolis savo mylimajai teikia dovanas, nes tiki, kad ji jų nusipelno. Bet Dievas, atiduodamas savo sūnų, numirė už savo priešus. Jis atidavė viską tiems, kurie nenusipelnė nieko. Tai yra Dievo meilės mums įrodymas. Taigi, iš nuodėmių naštą prisiimančios Jėzaus Kristaus mirties mes sužinojome ne kančios klausimo išsprendimo būdą, o užtikrintą ir tvirtą Dievo meilės bei teisingumo įrodymą, kurio šviesoje mes galime išmokti gyventi, mylėti, tarnauti, kentėti ir mirti.

Kristus numirė tam, kad nugalėtų blogio jėgas

Jeigu Kristus numirė, kad atpirktų mūsų nuodėmes bei apreikštų Dievą, tai jis numirė ir tam, kad nugalėtų blogio jėgas. Skaitant Naująjį Testamentą, neįmanoma nesistebėti viską apėmusia bei kai kurias dabartines paviršutiniškas krikščionybės formas viršijančia džiugaus užtikrintumo atmosfera. Ankstyvojoje krikščionybėje tikintieji neturėjo jokių abejonių dėl Dievo pergalės. Pavyzdžiui: „Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 57); „Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 37). Pergalė, užkariavimai, triumfas, nugalėjimas – būtent toks buvo ankstyvųjų Jėzaus pasekėjų žodynas. Ir visas pergales jie priskyrė kryžiui.

Tačiau nė vienas to meto liudininkas, matęs Kristaus mirtį, nebūtų patikėjęs, kad Kristus buvo nugalėtojas. Argi jis nebuvo atmestas savo paties tautos, išduotas, apleistas savo mokinių ir nuteistas mirti Romos prokuratoriaus? Tik pažiūrėkite į jį – išskėstomis rankomis prikaltą prie kryžiaus, nebegalintį pajudėti, surakintą vinimis, virvėmis arba net ir abiem dalykais, paliktą bejėgį! Juk tai žymiai panašiau į visišką pralaimėjimą?! Jeigu ir esama čia kokios nors pergalės, tai tik išdidumo, neapykantos, pavydo, pykčio, bailumo ir brutalumo pergalės.

Bet krikščionys įsitikinę, kad veiksmo rezultatas buvo būtent priešingas vaizdui. Kas iš pažiūros atrodė (tam tikra prasme ir buvo) kaip blogio pergalė prieš gėrį, tuo pačiu ir reiškė, – ir daug sykių tvirčiau – gėrio pergalę prieš blogį. Tapęs nugalėtas, Kristus nugalėjo. Sugniuždytas nuožmios Romos galios, jis sutrupino žalčio galvą (kaip išpranašauta Pradžios 3,15). Auka tapo laimėtoju, o kryžius – sostu, iš kurio Kristus valdo pasaulį.

Apaštalas Paulius vaizdingai apibūdina, kaip Jėzus, prikaltas ant kryžiaus, apsupamas blogio jėgų, kaip jas pažemina ir švenčia pergalę (Kol 2, 15). Kaip šis kosminis mūšis įvyksta, nepasakoma, tačiau mes žinome, kad Kristui teko smarkiai priešintis pagundai atsisakyti kryžiaus. Jis priešinosi, nepasidavė ir pakluso; o kai įžeidimais ir kankinimais buvo provokuojamas visko atsisakyti, jisai tylėjo, šitaip blogį nugalėdamas gerumu (Rom 12, 21). Kai prieš jį susivienijo Roma ir Jeruzalė, jis atsisakė pasaulietinių galių paslaugų. Jis išlaikė paklusnumą Dievui, nepersimesdamas į neapykantą savo priešams ir nedemonstruodamas savo galių. Savo klusnumu, meile ir nusižeminimu jis išsikovojo triuškinančią moralinę pergalę prieš tamsos galybę. Jis išliko laisvas, nesuterštas ir nesukompromituotas. Tai buvo jo pergalė. Šėtonas prieš jį buvo bejėgis.

Taigi, neturėtume kryžiaus laikyti pralaimėjimu, o pergale vadinti tik prisikėlimą. Verčiau kryžių laikykime pergale, o prisikėlimą – tos pergalės patvirtinimu, paskelbimu ir įrodymu.

Ši, pergalės per kryžių tema, buvo išaukštinta senųjų graikų ir romėnų tikinčiųjų, kiek primiršta viduramžių teologų, tačiau per Reformaciją atgaivinta Martyno Liuterio. Tai pagrindinė ir švedų teologo Gustavo Auleno tezė jo knygoje Christus Victor (1930). Autorius labai puikiai primena bažnyčiai šį svarbų motyvą. Tačiau neturėtume nuslysti į kraštutinumus, pabrėždami vien pergalės temą, ir šitaip užmiršdami atgailos bei apreiškimo klausimus. Norint susiformuoti subalansuotą Kryžiaus supratimą, turime pripažinti Kristų, kaip mūsų nuodėmių atpirkėją, kaip mokytoją, apreiškiantį Dievą ir kaip nugalėtoją, įveikusį blogio jėgas.

Kodėl aš esu krikščionis? Viena iš priežasčių – dėl Kristaus kryžiaus. Iš tiesų, pats iš savęs niekada negalėčiau tikėti į Dievą, jeigu ne kryžius. Tai Kryžius yra tas dalykas, kuris Dievui suteikia jo patikimumą. Vienintelis Dievas, kurį aš tikiu, yra tas Dievas, kurį Nyčė pašiepė kaip „nukryžiuotą Dievą“. Kaip galima garbinti skausmo nejaučiantį Dievą, skausmo kupiname pasaulyje?

Savo kelionių metu po įvairias Azijos valstybes, aplankiau daugybę budistinių šventyklų. Aš pagarbiai stovėdavau priešais Budos statulas, kuriose jis vaizduojamas sėdintis, sukryžiavęs kojas ir rankas, užmerkęs akis, šiek tiek besišypsantis, tylus ir ramus, veido išraiška bylojantis atsitolinimą nuo šio pasaulio kančių. Ir kiekvieną kartą turėdavau nusisukti ir įsivaizduoti tą vienišą, nukankintą figūrą ant kryžiaus, su vinimis rankose ir kojose, rimbo sukapota nugara, skausmo iškreiptomis galūnėmis, erškėčių sukruvinta kakta, troškulio išdžiovintomis lūpomis, Dievo apleistą ir įmestą į tamsybes.

Nukryžiuotasis – tai mano Dievas! Jis atsisakė savosios nejautros skausmui. Jis apsigyveno mūsų kūniškajame kraujo, ašarų ir mirties pasaulyje. Jis, vardan mūsų, kentėjo ir numirė, idant įgytume atleidimą. Šių dalykų akivaizdoje, tampa pakenčiamesnė ir mūsų pačių kančia. Pasaulio kančios klausimas niekur nedingo, tačiau dabar ant jo mes drąsiai uždedame kryžių, kuris atspindi dieviškąją kančią.

Šaltinis: John Stott, Why I Am A Christian (IVP, 2003)

Vertė Benjamin Lahayne