Reformacijos diena: kieno ir kam?

Spausdinti

Romelis Kvinteras (Romel Quintero) yra jaunas evangelikas reformatas, teologijos studentas Orjentės katalikų universitete Kolumbijoje. Domisi ankstyvosios Bažnyčios istorija, Bažnyčios Tėvais (ypač Augustinu), liturgija, sistematine reformatų teologija ir įvairiomis kitomis temomis, kuriomis rašo savo įkurtuose puslapiuose Irenismo Reformado ir Augustinismo Protestante. Šis straipsnis parašytas šiandienos - Reformacijos šventės proga.

Reformacijos šventės kilmė nėra labai aiški. Kai kurių istorikų manymu, ją pradėta švęsti ganėtinai vėlai (tik nuo 19 a.), ir turbūt nuo tų laikų ji egzistavo tokia, kokią mes ją dabar turime.

Tačiau mes žinome, kad ši praktika kyla iš senesnių laikų, bent jau iš 17 a., tiksliau 1617 m., kai buvo minėtas jos šimtmetis. Ši citata gerai apibendrina ir išaiškina istoriją:

„Pastebėtina, kad reformatai, o ne liuteronai pirmą kartą 1617 m. pasiūlė Liuterio puolimo prieš atlaidus šimtmečio sukakties minėjimą. Nerimaudami dėl stiprėjančios tridentinės katalikų Bažnyčios, ir neturėdami jokio legalaus statuso Šventojoje Romos imperijoje, reformatų tikėjimą priėmusio Pfalco kunigai ir dvariškiai metų pradžioje paskelbė spalio mėnesį atšvęsiantys jubiliejų, norėdami prisiminti ‘kaip Amžinajam, Visagaliui patiko būti mums palankiau ir išvaduoti mus iš baisių popiežiaus valdžios tamsybių‘. Pfalco kurfiurstas Frydrichas V paragino visus evangelikus (tuo pavadinimu turėjo omenyje liuteronus ir reformatus) palikti nuošalyje savo nesutarimus ir dėkoti Dievui už sugrąžintą ‘spindinčią Evangelijos šviesą‘ tarp spalio 31 d. ir lapkričio 2 d. [1]

Dviguba šios šventės motyvacija — palikti nuošalyje nesutarimus ir dėkoti Dievui —, man atrodo, yra itin taikli. Tai turėtų būti pagrindinis šios reformatų šventės bruožas. Viena vertus, tai yra diena, skirta pabuvimui kartu su kitais tikėjimą išpažįstančiais evangelikais, nepaisant mūsų doktrinų skirtumų. Kita vertus (o tai yra svarbiausia!) tai taip pat labai tinkama diena dėkoti Viešpačiui[2] už jo Bažnyčios pamalonintą Reformaciją, įvykusią per tokius reformatorius, kaip Liuteris, Cvinglis[3] ir kiti. Reformacijos diena nėra tokia pati krikščioniška šventė, kaip Kalėdos ar Velykos, o evangelikų padėkos diena už šį maloningą istorijos puslapį, kuomet prisimename, kaip Dievo Apvaizda ypatingai veikė tuo laiku.

Nuotrauka: Vitenbergo pilies bažnyčios bronzinės durys (detalė),

Iš ispanų kalbos vertė lekt. Artūras Laisis

-   -   -   -   -   -   -   -   - 

 

[1]Thomas Albert Howard, Mark A. Noll, „The Reformation at Five Hundred“, First Things, 2014.

[2]Padėkos dienų institucija yra gerai žinoma reformatų tradicija, kaip matyti, pavyzdžiui, Vestminterio tikėjimo išpažinime (21,5). Žymus teologas, 1643 m. Vestminsterio asamblėjos narys Georges Gillespie (1613–1648) apie jas pasakė, kad „Dievas davė savo Bažnyčiai bendras nuostatas (...) neeilinių šventės dienų tema (...), idant, gavus kokią nors didelę naudą, būtų jam dėkojama visos tautos susirinkime...“ (A Dispute Against the English-Popish Ceremonies, W. Christiaens, 1637 m., sk. VII, pusl. 23).

[3]Savo Bažnyčios istorijoje Philipp Schaff pabrėžia, kad Reformacija nebuvo vienalytis judėjimas, pradėjęs vien tik Liuterio, o jau pačiais 1516 m., tai yra metais iki Liuterio reformacijos pradžios, buvo matyti reformatoriškas judėjimas užsimezgant Šveicarijoje, su Cvingliu priešakyje.