Minint Reformacijos 500 metų sukaktį, 2017 m. vasario 9 d. Rygos Šventojo Petro aikštė buvo pervardyta į Reformacijos aikštę.

Šia iškilminga proga prie Šventojo Petro bažnyčios susirinko garbingi svečiai – nemažai buvusių ir šiuo metu aktyviai dirbančių Latvijos politikų, Rygoje veikiančių krikščioniškų konfesijų atstovai, žurnalistai. Sveikinimo žodį taręs Rygos meras Nilas Ušakovas pabrėžė teigiamą Reformacijos ekonominį ir socialinį poveikį Rygos miestui.

Lentelę su naujuoju aikštės pavadinimu bei aiškinamuoju tekstu, kuriame trumpai atskleidžiamas Rygos miesto ir Reformacijos ryšys, iškilmingai atidengė Latvijos Respublikos Prezidentas Raimondas Vėjuonis ir Vokietijos Prezidentas Joachimas Gaukas.

Po iškilmingos atidengimo ceremonijos svečiai dalyvavo pamaldose Šventojo Petro bažnyčioje. Jūsų dėmesiui pateikiame šių pamaldų metu skambėjusį Latvijos evangelikų liuteronų Bažnyčios arkivyskupo Janio Vanago pamokslą:

„Šiandien susirinkome paminėti ir įamžinti atminimą. Įamžinti atminimą, nėra tiesiog prisiminti tam tikrą įvykį. Evangelijoje pagal Luką aprašyta, kaip kartu su Jėzumi nukryžiuotas nusidėjėlis maldavo: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“. Jis neprašė, kad jį paprasčiausiai prisimintų, tačiau tikėjo, kad Jėzui atsiminus, jo likimas pasikeis. Jėzus, matydamas jo tikėjimą, atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Taigi atminimo faktą turi lydėti veiksmai.

Reformacijos aikštė skirta Reformacijos 500 metų sukakčiai paminėti. Reformacija nebuvo vienkartinis reiškinys ar politinis supurtymas. Reformacija – tai mėginimas suprasti žmogaus kelią pas Dievą ir Dievo kelią pas žmogų. Kaip man sutikti gailestingą ir mylintį Dievą? Kaip aš, būdamas nuodėmingas, galiu tapti šventas? Kodėl žinia apie Kristų yra Evangelija, Geroji Naujiena? Reformacija paskatino permąstyti šiuos klausimus tiek jos šalininkus, tiek priešininkus.

Šiuolaikinis žmogus galbūt gali paklausti: „Na ir kas? Tikėjimas yra tik asmeninis dalykas.“ Visgi Reformacija giliai palietė žmonių gyvenimus ir paliko įvairiapusį įspaudą Europos kultūroje. Siekis pakeisti žmogaus požiūrį į Dievą, supurtė ir pakeitė valstybės valdymo modelį, visuomeninį gyvenimą, mokslą, literatūrą, švietimą, žinias, technikos pažangą, jau nekalbant, teologiją ir bažnyčią.

Kaip žmogui ieškoti Kristaus mokymo branduolio, jeigu jis žavisi kultūra, kuri atskirta nuo bažnyčios? Mano nuomone, tai puikiai atskleidžia istorikas, profesorius Harry‘s Tumanas: „Kiekviena kultūra kyla iš tam tikros idėjos ar idealo, kuris yra jos pamatas. Kultūra gyvuoja ir vystosi tol, kol tarnauja savo idealui, o nustojusi tai daryti miršta.“ Taigi kultūra išsisemia ir tampa nebepajėgi kurti. Filosofas Oswaldas Spengleris kultūros raidos etapus vadina civilizacija, bet jeigu joje nėra kūrybinės dvasios, tokią kultūrą valdo technika ir ekonomika. Tai kažkuo primena laiką, kuriame gyvename šiandien.

Rygos miesto tarybos nariai nusprendė Švento Petro bažnyčios aikštę pervardyti į Reformacijos aikštę. Šis pavadinimas labai tinkamas, nes būtent per šią aikštę Rygos dvasininkai ir piliečiai 1522 m. birželio 12 d. rinkosi Šventojo Petro bažnyčią diskutuoti dėl Rygos pamokslininko Andreso Knopkenso 24 tezių (derančių su M. Liuterio tezėmis – vert. past.), kurioms miestas pritarė.

Ryga tapo vienu iš pirmųjų Šiaurės Europos miestų, kuriame įsitvirtino evangeliškas mokymas. Tai turėjo milžiniškos įtakos miesto tolimesniam gyvenimui ir raštijai. Taigi Rygą pagrįstai galime vadinti Reformacijos miestu. Tačiau aš drįstu galvoti, kad suteikiant šį pavadinimą Rygos tarybos nariai siekė daugiau, o ne tik prisiminti tai, kas „buvo kažkada labai seniai“. Tikrasis prisiminimas yra kur kas daugiau – jis įkvepia permainoms ir neša vaisius. Aš tikiu, eidami per Reformacijos aikštę kiekvienas pagalvosime apie savo kelią prie Dievo ir Dievo kelią pas žmones per Jėzų Kristų. Modernus XXI a. idealų ieško gyvenime. Kalbame apie tai, kad reikėtų daugiau šių dienų didvyrių, daugiau ramybės, daugiau kasdienio didvyriškumo. Tačiau, profesoriaus Tumano žodžiais tariant: „Didvyriškumas galimas ten, kur nejudinamos vertybės didesnės už patį gyvenimą“.

Dėkoju Rygos miesto tarybai už šį sprendimą. Ačiū už atminimo plokštę, kuri primena mūsų kultūros klestėjimą. Ypač dėkingas esu, kad šią akimirką galime kartu pažymėti su broliais ir seserimis iš skirtingų konfesijų ir kartu rūpintis tuo, ką Dievas paruošė mūsų laikui. Telaimina Dievas Latviją.“

Iš „Svētdienas rīts“ straipsnio vertė Vida Cupreva