Panašu, bet ar tolygu? Dėl netiksliai vartojamų sąvokų rašiniuose apie Reformaciją

Spausdinti

 

Prof. Arnoldas Piročkinas

Artėjanti Reformacijos pradžios 500 metų sukaktuvių diena spalio 31-oji ir šiam istoriniam įvykiui pagerbti paskelbti Reformacijos metai paskatino lietuvių spaudą kaip niekad anksčiau savo puslapiuose publikuoti daug straipsnių, kuriuose aptariami prieš penkis amžius kilę religiniai ir kultūriniai judėjimai, jų padariniai ir sąsajos su mūsų laikais. Skaitant tas publikacijas, į akis krinta nevienodas tolimų, bet ir šiandien jaudinančių reiškinių suvokimas.

Būtų naivu tikėtis, kad visi rašantys ir kalbantys apie Reformaciją vienodai vertintų šį sudėtingą reiškinį. Tam tikras subjektyvumas čia neišvengiamas. Tačiau vis dėlto reikėtų siekti, kad būtų bent sutartinai ir kuo tiksliau vartojami pagrindiniai terminai.

Antai deramo pagrindinių reformacijos terminų tikslumo pasigendi net populiariame Valerijos Vaitkevičiūtės „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius: Leidykla „Žodynas“, 2004; jo  IV  leidimas išėjo ir 2007 m.). Pavyzdžiui, jame sąvoka „evangelikai“ apibūdinama taip: „liuteronybės, kalvinizmo ir cvinglizmo išpažinėjai, kitaip – protestantai, kai kuriose šalyse dar vadinami evangelikais liuteronais ir evangelikais reformatais“ (p. 298). Kiek daug šiame apibūdinime netikslumų! Visų pirma gal kuri Europos kalba ir turi žodį cvinglizmas, bet lietuvių kalboje jo nėra. Tiesa, Mikalojus Daukša savo „Postilėje“ yra pavartojęs kelis kartus iš Šveicarijos Reformacijos pradininko pavardės padarytus vedinius Zwinglionai, Zwinglioniszka ir Zwingliuszop (žr. Indeks–Słownik do „Daukšos Postilė“. Opracował Czesław Kudzinowski. T. II (O–Ž). Poznan, 1977. – P. 526). Tačiau lietuvių literatūroje tokie vediniai nepaplito, o cvinglizmas vargu ar buvo kieno pavartotas. Prie to veikiausiai prisidėjo ir tai, kad šio žodžio nepasigedo nė kitos tautos. Daugumas  tenkinosi ir tebesitenkina vediniu kalvinizmas.

Antra. Patys U.Cvinglio ir J.Kalvino pasekėjai lietuviai vargu ar kur vartoja ir žodžius kalvinizmas, kalvinistas ar kalvinas: tokia vartosena lyg ir prieštarautų šios religinės pakraipos dvasiai. Lietuviai „kalvinistai“ save vadina nuo neatmenamų laikų reformatais arba evangelikais reformatais.Šie du variantai struktūra ir reikšmės analogija sutampa su pasakymais Romos katalikas ir katalikas. Šiuo kartu negalėčiau nustatyti, kada tokia vartosena prasidėjo. Tikriausiai kur kas anksčiau, negu evangelikų reformatų kunigo Jono Šepečio knygutė „Reformacijos istorija Lietuvoje. Pirmoji dalis (Ligi jėzuitų atsikraustymui į Vilnių 1569 m.), išleista 1923 m. Vilniuje. Šių abiejų variantų tolygumą patvirtina J. Gylio straipsnis „Kas yra reformatas?“, išspausdintas leidinyje „Lietuvos evangelikų bažnyčios kalendorius. 1987 jubiliejiniai metai. XXV laida. Lietuvos evangelikų liuteronų leidinys“. Šiame straipsnyje sakoma: „O mes esame Reformacijos vaikai. Liuteronai sekė Martyno Liuterio mokslą, o mūsų reformacijos protėvis yra Jonas Kalvinas  ir kartais esame vadinami „kalvinistais“ (p. 81). Taigi vadinami, bet ne vadinamės! Po šiame kalendoriuje išspausdinto rašinio eina anoniminis straipsnis „Evangelikai reformatai Lietuvoje“, kuriame patvirtinamas dviejų variantų tapatumas: „Šveicarijos žymių teologų Ulricho Cvinglio (1484–1531) ir Jono Kalvino (1509–1564) pradėtas bažnyčios atsinaujinimo judėjimas – reformacija per studijuojantį jaumimą pasiekė XVI a. ir Lietuvą. Jos pasekėjai čia buvo vadinami evangelikais-reformatais, trumpai – reformatais“ (p. 84). Tiksliau gal būtų buvę sakyti ne „buvo vadinami“, o „vadinosi“. Šiaip ar taip, Žodyne terminų evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai vartosena apibūdinta atsainokai: svarbu nurodyti ne „kai kuriose šalyse“, o Lietuvoje.

Trečia. Protestantais vadinami ne tik evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai: jų – kelios dešimtys bažnyčių. Be šių dviejų, nemažos yra anglikonų, metodistų ir baptistų bažnyčios. Apie protestantus plačiau žr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 9. Pintuvės – Samneris. – Vilnius,1982.– P. 232 – 234.

Bene daugumas čia svarstomų terminų į lietuvių kalbą bus atkeliavę iš lenkų kalbos. Taip spėti mums leidžia  žinomi ypač glaudūs nuo XIV a. abiejų tautų politiniai ir kultūriniai ryšiai. Tačiau vieno atvejo tuo paaiškinti negalima, nes lietuvių kalboje vartojamo reformatas šia reikšme neturi lenkų kalba. Joje nėra taip pat nė analogiško junginio evangelikas reformatas. Lenkams reformatas reiškia tik XVI – XIX a. egzistavusios pranciškonų vienuolių atšakos narį (žr. Słownik języka polskiego. Tom trzeci. R–Z. Wydanie VIII. – Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN. – P. 33). Toji reikšmė kaip antroji nurodyta šiam žodžiui ir mūsų „Tarptautinių žodžių žodyne“ (p.395). Tad kaip lenkai vadina U. Cvinglio ir J. Kalvino mokymo šalininkus?

Pasižiūrėjus į nurodyto lenkiško žodyno atitinkamą vietą (t. 1, p. 61), galima nuspręsti, kad pagrindinis jų kalboje pavadinimas yra kalwinista (t.y. kalvinistas). Čia pat įrašytas kalwin (kalvinas) turi nuorodą žr. Kalwinista, taigi kalwin nelaikomas norminiu terminu. Tame pačiame tome (p.562), aiškinant būdvardžio ewangelicki vartoseną, pateikiamas ir junginys „Kosciół ewangelicko reformowany“, kuris sutiktų su pažodiniu lietuvišku vertimu „reformuotoji evangelikų bažnyčia“. Lietuvių kalboje čia sakoma evangelikų reformatų bažnyčia.

 Tad iš kur lietuviai paėmė žodį reformatas ir ilgesnį jo atitikmenį – evangelikas reformatas? Šiandien kokio griežtesnio atsakymo  duoti negalima. Dėl visa ko, turint po ranka keturtomį čekų kalbos žodyną – Slovnik spisovneho jazyka českeho. T. I. A–M. 1960; T. II. N–Q. 1964; T. III. R–U. 1968; T. IV. V–Ž. 1971, – kilo pagunda pasižiūrėti, kokie šių tikėjimų ir jų narių pavadinimai čekų kalboje.Pasirodė, kad žodyne įrašytas ir žodis reformat, kuris visiškai sutampa su lietuvišku žodžiu reformatas, tačiau tvirtinti, kad lietuviai šį atitikmenį yra  pasiėmę iš čekų kalbos, būtų per drąsu: žodyne čekiškasis variantas pažymėtas „kryželiu“, taigi čekų kalboje arba pasenęs, arba tik pavartotas XIX a. vieno kito autoriaus ir nėra prigijęs kalboje. Pagrindinis, sakytume, oficialiausias šios religijos atstovo pavadinimas yra kalvinista (mot. g. kalvinistka). Šalia jo rečiau vartojamas ir žodis kalvin (mot. g. kalvinka). Tačiau iš jo vartojami būdvardis kalvinsky (kalviniškas) ir daiktavardis kalvinstvi (kalvinizmas). Čekų kalboje esama dar vieno žodžio kalvinista atitikmens – helvet (mot. g. helvetka). Šis turįs lyg pašiepimo atspalvį. M.Daukšos „Postilėje“ vieną kartą pavartotas žodis helvidiuszas(žr. Indeks – słownik..., t. II, p. 499), kurį galima sieti su lenkų Helwidyusz ir labiau tolimu čekų helvet.

Šiais metais teko pastebėti, kad vienas kitas publicistas  painioja  žodžius  reformatas ir reformatorius: liuteronų veikėjus kartais ima vadinti reformatais. Antai, kalbant apie Mažosios Lietuvos raštiją, kurią kūrė išimtinai evangelikai liuteronai, pasakyta: „Evangelikai reformatai į lietuvių raštiją, kultūrą ir švietimą įnešė didžiulį indėlį“. Evangelikų reformatų šalia evangelikų liuteronų būta ir veikta tik Didžiojoje Lietuvoje, tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje evangelikų reformatų, kurie būtų rūpinęsi lietuvių literatūra, lyg ir neteko   girdėti. Taigi kuriuos nekuriuos mūsų publicistus klaidina žodžių reformatas ir reformatorius  panašumas. Išmanantys jų skirtumą gali parašyti „liuteronai reformatoriai“, bet niekad nesakys – liuteronai reformatai. U. Cvinglio ir J. Kalvino mokymo šalininkai gali būti vadinami ir „evangelikais reformatais“, ir  „reformatais“, ir  „reformatoriais“. Tuo tarpu liuteronai bus tik reformatoriai, t.y. reformuotojai, reformų vykdytojai. Taigi nepasiduokime panašumo įtakai!

O apskritai reikėtų visada laikytis principo vartoti savo kalboje tuos religinius terminus, kuriuos vartoja tąja kalba atitinkamos religijos žmonės. Jeigu lietuviai reformatai vengia žodžių kalvinistas ar kalvinas, tai jų savo rašiniuose nevartokime ir mes, kurie religinėmis pažiūromis skiriamės nuo reformatų, arba evangelikų reformatų. Jeigu nuo M. Mažvydo laikų evangelikai liuteronai lietuvių kalboje vartoja tik žodžius kunigas ir bažnyčia, tai kodėl kai kas atkakliai nori jiems primesti barbarizmus pastorius ir kirchė?