Holger Lahayne

"Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą." (1 Jn 5, 12) Kaip tą gyvenimą gauti? Kaip įgyti Sūnų ir užmegzti ryšį su Juo? Atsakymai slypi užrašytame Dievo Žodyje. Su juo ir per jį veikia Šventoji Dvasia, panaudojanti Biblijos žodžius, kad įdiegtų juos į žmogaus širdį. Biblija yra paties Dievo duota pagrindinė Jo pažinimo ir išganymo priemonė. Todėl be skaitomos, pamokslaujamos ir aiškinamos Biblijos nėra jokio išgelbstinčio Kristaus pažinimo ir tikėjimo. Užrašytas žodis yra būtinai reikalingas. 

Biblijos žodžius užrašė žmonės. Jų tekstams darė įtaką asmeninės rašytojų savybės ir istorinė situacija. Kartu Biblija yra Dievo Žodis. Visas užrašytas tekstas yra ir Dievo kalbėjimas, nes pats Dievas įkvėpė visus autorius. Ką Biblija sako, sako pats Dievas. Kadangi Dievas neklysta ir nemeluoja, Jo kalba yra visiškai teisi, teisinga ir patikima. Kadangi Dievas yra viso pasaulio Kūrėjas, Jis turi visą teisę Biblijoje autoritetingai kalbėti su žmonėmis, įsakyti ir pareikalauti. 

Greta Biblijos, egzistuoja ir kitų autoritetingų šaltinių, kaip mūsų patirtis, tradicija bei bažnyčių tikėjimo išpažinimai. Bet vien tik užrašytas Dievo žodis yra visai be jokių klaidų. Todėl vien Šventasis Raštas – lot. "sola scriptura" – turi aukščiausią autoritetą. Visi evangelikai tvirtina su liuteronų Santarvės formule (1577), kad Raštas esantis "vienintelė taisyklė ir norma, kuria remiantis visos doktrinos ir mokytojai privalo būti vertinami ir teisiami." 

Trečias Rašto bruožas yra jo pakankamumas. Biblijoje nėra užrašyti visi Dievo žodžiai. Tačiau joje žmonėms duoti visi Dievo žodžiai, šiandien reikalingi amžinam išgelbėjimui ir gyvenimui tikėjimu šioje žemėje. "Viskas, ką mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, žmogaus išgelbėjimą, tikėjimą ir gyvenimą, yra arba aiškiai atskleista Biblijoje, arba gali būti suprasta padarius iš jos būtinas ir deramas išvadas", – rašoma Vestminsterio tikėjimo išpažinime (I, 6). 

Nuo pat pradžių Biblijoje atskleidžiama, kad Dievas yra kalbanti būtybė (Pr 1, 3; 6; 9 ir t. t.). Dievas kalba, ir todėl mes – sukurti panašūs į Dievą – kalbame. Kalba yra Dievo dovana žmonėms. Žodžiai informuoja apie įvykius, išreiškia jausmus, rodo charakterį, aiškina mintis, ketinimus ir įsakymus – be kalbos nėra asmeniško bendravimo. Trejybės Asmenys per amžių amžius tarpusavyje bendrauja mums nežinoma kalba. Kadangi Dievas nori asmeniškai bendrauti ir su žmonėmis, Jis naudoja žodžius ir žmonių kalbą. 

"Tavo žodis – žibintas mano žingsniams." (Ps 119, 105) Dievas yra šviesa, todėl ir Jo žodis apšviečia mūsų gyvenimą. Žmonių kalba savaime niekaip netrukdo Dievui komunikuoti. Jeigu Jo žodžiai būtų neaiškūs, komunikacija būtų neįmanoma ir Dievo kalbėjimas su mumis būtų beprasmis. Bet Dievas nėra klastingas, Jis nemeluoja ir neerzina žmonių – Jo kalba yra aiški, dažniausiai net visai paprasta. Ketvirtas Rašto bruožas yra jo i[]aiškumas. 

Dievas Mozei liepė Įstatymą viešai skaityti tautai: "Surink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius (...)" (Įst 31, 12) Visi turėjo išgirsti, išmokti ir laikytis Įstatymo, ir tai reiškia – sugebėti jį pritaikyti. Kad būtų tinkamas skaityti, mokyti ir pritaikyti, Žodis turi būti suprantamas. Panašiai Įst 6, 6–7 sakoma: "Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi." Įsakymas apmąstyti ir suprasti Įstatymą įmanomas tik tada, kai minėtieji žodžiai, Įstatymas, yra aiškūs. 

Jėzus dažnai citavo Senąjį Testamentą, nes "turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane" Raštuose (Lk 24, 44). Kokia citavimo nauda, jeigu tie tekstai neaiškūs? Jis kreipėsi į savo tautiečius: "Ar neskaitėte (...)?" (Mt 12, 3; 19, 4; 22, 31 ir kt.) ir tuo jiems priekaištavo: Senojo Testamento tekstai aiškūs; jūs juos skaitėte ir turėtumėte suprasti. Apaštalai, kaip Paulius, taip pat tikisi, kad skaitytojai supras jų žodžius, nes rašo visiems bendruomenių nariams (1 Kor 1, 2; Fil 1, 1), ne vien tik siaurajam intelektualų elitui. Visas Raštas "naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui", jis ruošia "kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3, 16–17) – to pagrindas ir sąlyga yra jo aiškumas. 

Tačiau nėra taip, kad reikia tik bet kur atsiversti Bibliją ir visi viską iš karto supranta. Joje yra sunkiai perprantamų dalykų (pvz., Petro apie Pauliaus žodžius 2 Pt 3, 16). Tuos ʽtamsesnius’ tekstus reikia interpretuoti pasitelkiant kitas, aiškesnes, Biblijos eilutes. Todėl evangelikai pabrėžia, kad pats Raštas aiškina Raštą. 

Reikia nepamiršti, kad žmonės, jų kultūra, situacija ir gebėjimai skiriasi. Vieni, geriau išmanantys Raštą, gali ir turi atverti jo prasmę tiems, kurie sunkiau jame susigaudo. Geras to pavyzdys yra Pilypas, padedantis eunuchui suprasti vietą Izaijo knygoje (Apd 8, 30). Vestminsterio tikėjimo išpažinimas gerai apibendrina: "Ne viskas, kas parašyta Biblijoje, yra vienodai savaime aišku ir ne viskas visiems vienodai suprantama." (I, 7) 

Bet išpažinimas tęsia ir akcentuoja, kad "viskas, ką mums reikia žinoti, kuo tikėti ir ko laikytis, kad būtume išganyti, yra taip aiškiai atskleista ir išdėstyta įvairiose Rašto vietose, kad tiek mokytas, tiek nemokytas žmogus, naudodamasis įprastomis priemonėmis, gali tai suprasti." Užrašytas žodis žmonėms visų pirma duotas tam, kad jie būtų išganyti. Šią užduotį jis atlieka labai gerai, nes išganymo žinia ir viskas, kas su ja susiję – Dievas, nuodėmė, tikėjimas, malonė – visai aiškiai perteikta. Bet nereikia pamiršti, jog visko iki galo ir neperprasime. Tik pats Dievas viską žino ir supranta visiškai ir tobulai. Mums, žmonėms, duota suvokti dalykus pakankamai aiškiai ir giliai. 

Kita svarbi pastaba: Rašto aiškumas nereiškia, kad viskas visada lengvaisuprantama. M. Liuteris apie savo "bokšto išgyvenimą" rašo, kad jis "dieną ir naktį nepaliaudamas" apie vieną eilutę iš Pauliaus laiško Romiečiams svarstė (Rom 1, 17). Jis net "puolė" Paulių, t. y. grūmėsi su tekstu, siekdamas perprasti apaštalo mintį. Interpretuodami ir aiškindami Bibliją kartais turime įdėti nemažai triūso. Dievas mums nepažadėjo, kad be jokių pastangų Jis mums dovanos įžvalgų ir žinių. Su Jo Žodžiu reikia dirbti. 

Evangelikams Rašto aiškumas nuo pat Reformacijos pradžios buvo kertinis mokymas. "Špejerio protesto" rašte (1529) imperijos evangelikų luomų atstovai pabrėžė, kad Raštas "aiškiai spindi savo paties šviesoje" (žr. Ps 119, 130). Bet tada kyla klausimas: "Kodėl ne visi tą šviesą mato? Kodėl ne kiekvienas, kuris Biblijos žinią girdi, tiki? Juk Raštai aiškūs?!" Pati Biblija mums praneša, kad netikėjimo ir apskritai nesupratimo šaknys slypi pačių žmonių širdyse, o ne Žodyje (pvz., Jn 5, 39–47 ir Lk 24, 25). 

Paaiškinimui reformatoriai atskyrė "išorinį Rašto aiškumą" nuo "vidinio aiškumo". Išorinis aiškumas atspindi išorinę teksto sandarą, žodžių gramatiką ir pan., o vidinis – asmeninį supratimą savo širdyje, kuris gali būti tik Šventosios Dvasios padovanotas. 

Apie tai M. Liuteris rašė veikale Apie nelaisvą valią (1525): "Būna dvejopas Rašto aiškumas, kaip ir dvejopa tamsa: vienas, išorinis, tarnauja žodžiui, o kitą supranta širdis. Kalbant apie vidinį supratimą, joks žmogus nė vienos raidelės nesupras Rašte, nepadedant Dievo Dvasiai (...) O kalbant apie išorinį aiškumą, nebelieka jokio tamsumo ir dviprasmiškumo, nes viską, kas surašyta, Žodis ištraukia į tikrą šviesą ir viešai paskelbia visam pasauliui." 

Abu aiškumai skiriasi, bet jie vis dėlto artimai susiję. Vidinį aiškumą dovanoja Dvasia. Ji turi atverti širdį (Apd 16, 14) ar širdies akį (Ef 1, 18), kad žmogus tikrai pamatytų teksto reikšmę ir suprastų, kad ir jam Dievas kalba. Heidelbergo katekizmas pabrėžia, kad tikėjimas yra "Šventosios Dvasios manyje per Evangeliją žadinamas nuoširdus pasitikėjimas, kad Dievas ne vien tik kitiems, bet taip pat ir man (...) dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą." (21 kl.) Kalbant apie išorinį aiškumą, kiekvienas skaitytojas gali suprasti, kad Dievo apreiškimas ir Evangelija yra tiesa; bet tik Dvasia sukelia individo suvokimą, kad tai liečia jį asmeniškai. 

Vis dėlto jokiu būdu negalime menkinti užrašyto Žodžio. Išspausdinta Biblijos raidė iš tiesų tiesiogiai arba automatiškai širdies nekeičia, bet ji keičia sykiu su Dvasia, nes Dvasia raidę panaudoja. Dvasia naudoja Rašto tyrinėjimą, kad per jįpaveiktų skaitantįjį. Apaštalas pamokslavo Filipuose ir Ji atveria Lidijos širdį "Pauliaus žodžiams" (16, 14). Jos tikėjimas buvo Dievo veikimas, bet jis nekrito tarsi iš dangaus, t. y. Dievas jai nedavė visai naujo, atskiro savo Žodžio – Jis kalbėjo moteriai per užrašytą ir žmogaus pamokslautą Žodį. 

"Tie, kurie nori išgirsti Dievą kalbant, turi skaityti Šventąjį Raštą", – teigė Liuteris. Panašiai sakė J. Kalvinas: "Privalome Raštą skaityti ir tyrinėti su tikru užsidegimu, jeigu iš Dievo Dvasios norime naudos ir vaisių gauti (...)" (Inst. I, 9, 1). Iki šiol pagrindinė visų vyresniųjų, pastorių ir kunigų užduotis yra užrašyto Žodžio paaiškinimas – Rašto išorinio aiškumo atskleidimas bendruomenių nariams. Savo laiku Dvasia suvereniai naudoja tuos žodžius sukurti vidinį širdies supratimą. 

Romos katalikų bažnyčia kontrareformacijos laiku aršiai kovojo prieš evangelikų mokymą apie Rašto aiškumą. Iki šiol ji tvirtina, kad bažnyčios mokymo institucija, kaip teisingos Biblijos interpretacijos garantas, yra būtina. Įsitikinimas, kad ir nemokyti, t. y. neordinuoti bažnyčios nariai ("pasauliečiai") gali atmesti vieną ar kitą mokymą kaip nebiblišką ir dėl to atsisakyti paklusti vadovybei, yra iš tiesų pavojingas mokymas – bažnyčios hierarchams. 

M. Liuteris jau viename 1523 m. rašte reikalavo ne tik "vyskupams ir mokslo žmonėms bei susirinkimams leisti spręsti dėl mokymo dalykų". Ne kiekvienas geba mokyti, "tačiau avys [bendruomenės nariai] turi spręsti, ar girdi Kristaus balsą, ar svetimo". Todėl, anot Liuterio, pasauliečiai turi dalyvauti pastorių ar kunigų rinkimo procese. Reikia teisėtiems vyresniesiems ir dvasininkams paklusti, bet kartu būtina jų veiklą ir mokymą tvarkingai 'iš apačios’ kontroliuoti (pvz., sinoduose, t. y. bendruomenių atstovų sueiga; žr. Antrojo šveicariškojo išpažinimosk. apie bažnyčią, XVIII, 22). Rašto aiškumas neleidžia įsigalėti dvasininkų luomo Biblijos aiškinimo monopoliui, taigi yra priešnuodis klerikalizmui – dvasininkų vienvaldystei bažnyčioje. 

Šiandien sekuliarioji kultūra meta dar didesnį iššūkį Rašto aiškumui. Postmodernizmas diegia mintį esą visi tiesos patvirtinimai iš tikrųjų yra tik užmaskuoti norai valdyti. Teigiama, kad reikšmė ir tiesa yra vien susitarimo reikalas. Su Biblija tvirtinti, kad vienas kitas mokymas objektyviai teisingas, mūsų laikais beveik neįmanoma. Ypač didelė grėsmė kilo Biblijos autoritetui: Kaip tekstas gali būti autoritetingas, jeigu daugumos jos tekstų reikšmė paslaptinga? 

Todėl nemažai evangelikų krikščionių ieško priebėgos misticizme, apeidami Rašto žodžius bando rasti Dievą savo sielos gelmėse. Jie stengiasi atpažinti širdies virpesius ir juose randa tiesioginį Dievo kalbėjimą. Retas evangelikas supranta, kad jau jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola (1491–1556) tokiomis dvasinėmis pratybomis stengėsi kovoti prieš protestantus ir jų akcentuotą Biblijos aiškumą. 

"Rašte parašyta! Ten aiškiai kalba pats Dievas." Toks evangelikų šūkis. "Tu gali kiekvieną dieną girdėti Dievo balsą savo širdyje – balsą vien tik tau." Tokia buvo jėzuitų pagunda, bandant gudriai, vidiniais potyriais nukenksminti Dvasios kalaviją – Raštą (Ef 6, 17). Kaip ir Reformacijos amžiuje, taip ir šiandien evangelikams būtina apginti mokymą, kuriuo viskas grindžiama. Todėl Rašto aiškumas turbūt yra svarbiausias mūsų mokymas. 

Šaltinis: Žurnalas "Gyvieji šaltiniai" (2017/3)