Giesmių šventė – 2018

Spausdinti

Birželio 9 d. Vilkyškiuose vyko Lietuvos evangeliškosios bažnytinės muzikos sandraugos (LEBMS) kasmet rengiama evangelikų liuteronų ir reformatų bažnytinių chorų ir ansamblių Giesmių šventė – 2018. Šiemet ji buvo skirta filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos Vydūno (1868–1953) 150-osioms bei kompozitoriaus, chorvedžio, vargonininko Valterio Kristupo Banaičio (1918 – 1999) 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

‎Minėdami šias sukaktis, liuteronų ir  reformatų bažnyčių chorai į savo pasirodymų programas įtraukė būtent šių kompozitorių – Vydūno bei V. K. Banaičio – harmonizuotas lietuvių liaudies giesmes.

Šventė vyko puikiai sutvarkytoje, galingus vargonus turinčioje Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurioje energingojo kunigo Mindaugo Kairio bei nenurimstančios muzikės Lauros Matuzaitės – Kairienės pastangomis kasmet vasaromis rengiami Vargonų muzika Vilkyškiuose festivaliai. 

‎ Lietuvoje Evangeliškų giesmių švenčių ištakos siekia 1933 metus, kai birželio 25 d., po Sinodo iškilmingų pamaldų, ev. reformatų jaunimo draugija Radvila Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje surengė koncertą – giesmių šventę, kurioje dalyvavo penki chorai: Biržų liuteronų, Biržų reformatų, Nem. Radviliškio, Kelmės ir Papilio reformatų chorai. Apie tai 1933 m. rugpjūčio 6 d. rašė  laikraštis Sėjėjas (Nr.16). Antrą kartą tokia šventė buvo surengta 1938 metais Tauragėje, šventinant naujai pastatytą bažnyčios bokštą – joje jau dalyvavo apie 20 bažnytinių chorų. Tradicija atgaivinta tik 1988 metais, prasidėjus Atgimimui – po penkiasdešimties metų šventė vėl vyko Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Įsikūrus Lietuvos evangeliškosios bažnytinės muzikos sandraugai (LEBMS), nuo 1996 m. Giesmių šventė rengiama kasmet vis kitoje Lietuvos ev. liuteronų ar ev. reformatų parapijoje. Šiemet tai jau 28-oji Giesmių šventė. Vilkyškiuose ji vyko pirmą kartą.

Tradiciškai Šventė prasidėjo chorų eisena. Šventės dalyviai susirinko prie paminko – sulūžusio vežimo – kolonistams zalcburgiečiams, kurie po Lietuvoje ir Prūsijoje siautusio maro ir bado atsikėlė į ištuštėjusias lietuvininkų sodybas. Skambant Vilkyškių bažnyčios varpams, choristų kolona pajudėjo bažnyčios link, vedama Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupo kun. Mindaugo Sabučio, Šilutės M. Liuterio bažnyčios kunigo Remigijaus Šemeklio bei šeimininko – Vilkyškių bažnyčios kunigo Mindaugo Kairio. Jis pirmasis pradėjo ir Šventės liturginę dalį, kreipdamasis į dalyvius, svečius 150–osios psalmės žodžiais. Kunigas R. Šemeklis pasakė maldą, o homiliją pagal Laišką hebrajams sakė vyskupas M. Sabutis, kviesdamas dėkoti Viešpačiui už tikėjimą, kad esame Dievo vaikai. Ką geriausia galime padaryti Jam, tai dėkoti, dėkoti giesmėmis. Vyskupas dėkojo choristams, kad jie skiria daug savo laisvalaikio repeticijoms, vadovams –  aukojantiems laiką ir energiją mokant giedotojus, taip pat visiems dalyviams, suradusiems laiko atvykti į šiuos Vilkyškių maldos namus. Neužmiršo vyskupas padėkoti ir Vilkyškių parapijos kunigui M. Kairiui.

Šventėje dalyvavęs Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis savo sveikinimo kalboje  dėkojo vyskupui M. Sabučiui ir LEBMS pirmininkei Laurai Matuzaitei-Kairienei ir padovanojo  jiems po ką tik išleistą Vaclovo Bagdonavičiaus ir Aušros Martišiūtės-Linartienės 150-osioms Vydūno gimimo metinėms išleistą monografiją Vydūnas.

Pirmoji prieš choristus bendrai giesmei stojo Vilniaus chorų vadovė Janina Pamarnackienė, ir jos rankų mostams paklusę visi dalyviai darniai, iškilmingai pagiedojo visuotinę giesmę Šventas, Šventas, Šventas (muz. Fr. Šuberto, žodž. J. Ph. Neumano, vertimas iš vokiečių Vilhelmo Storostos Vydūno). Jungtiniam chorui akompanavo vargonininkas Aleksandras Isakovas ir trimitininkas Dovas Lietuvninkas.

Toliau, kaip ir kitose Giesmių šventėse, pasirodė atskiri chorai. Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje savo solines programas atliko septynių evangelikų – reformatų ir liuteronų – bažnyčių chorai.

Pirmieji, vadovaujami Lauros Matuzaitės-Kairienės, pasirodė jurbarkiečiai. Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios choras giedojo Justo Falcknerio (1672–1724) parašytą, Fridricho Kuršaičio (1806–1884) išverstą, Valterio Kristupo Banaičio (1918–1999) harmonizuotą liaudies melodija giedotą giesmę  Kelkitės, apsišarvuokit ir dar vieną V. H. Banaičio harmonizuotą Adomo Fridricho Šimelpenigio  (1699–1763) žodžiais giesmę – Krikščionis – drūtas karžygys.

Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios choras (vad. Inga Pakalniškienė) giedojo pagal 121 psalmę Kornelijaus Beckerio (1561–1604) parašytą ir V. K. Banačio harmonizuotą  giesmę Akis į kalnus pakeliu bei Stenkis, jeigu Dievas traukia giesmę, kuriai žodžius parašė Johanas Josephas Winkleris, liaudies melodiją užrašė Mikelis Genys (1875-...), harmonizavo V. K. Banaitis.

Pagėgių ir Šilutės Martyno Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčių jungtinis choras (vad. Evelina Norkienė ir Valteris Matulis)  pagiedojo taip pat V. K. Banaičio harmonizuotas liaudies melodijomis sukurtas giesmeles Danguj saulelė mieliausia, Christiano Scriverio žodžiais, užrašytą Pilypo Ruigio (1675–1749), ir Krikščionie, kelkisi kovon! Augusto Hermanno Franckės (1853–1891) žodžiais.

Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčios choras (vad. Tatjana Kalvanienė) atliko irgi pagal liaudies melodiją V. K. Banaičio harmonizuotą giesmę Christiano Friedericho Richterio (1676–1711) žodžiais – Tau žeminasi mano siela, ir rusų kompozitoriaus  Dmitrijaus Bortnianskio (1751–1825) mielai giedamą mūsų bažnyčiose kūrinį – Skelbkit Viešpaties didybę.
Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios choras (vad. Asta Saldukienė) atliko V. K. Banaičio (1918-1999) harmonizuotą lietuvių liaudies giesmę Kaip niekingas, prapuolingas ir Vilhelmo Storostos Vydūno (1868–1953) Kūrėjų ir kūrėjaičių giesmę – maldą.
Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ansamblio Adoremus (vad. Renata Kreimerė) sekstetas išsiskyrė iš kitų kolektyvų, atlikdamas ne bažnyčiose giedamas giesmes, o šiuolaikinių kompozitorių kūrinius: lietuvių Vaclovo Augustino (*1959) Vlado Braziūno (*1952) žodžiais Tėvyne mūsų  ir amerikiečių Cheryl Lynn Helm‘o (*1957) spiričiuelį Down in the river to pray (Eikime prie Gyvojo vandens). Atliekant pastarąjį kūrinį talkino trimitininkas Dovas Lietuvninkas ir pianistas kompozitorius Vitalijus Neugasimovas.

Paskutinis šventėje su atskira programa pasirodęs Vilniaus evangelikų reformatų Giesmė ir Vilniaus raj. Pagirių dainoriai jungtinis choras (vad. Janina Pamarnackiene) pasirinko mielai bažnyčiose giedamą V. K. Banaičio harmonizuotą liaudies giesmę Jėzau, mielas prietėliau ir išeivijos kompozitoriaus – Vlado Jakubėno mokinio – Arūno Kaminsko (*1957) pagal 84 psalmę parašytą giesmę Kokia meilinga man Tava šventovė!.
Tarp chorų pasirodymų vargonininkė Renata Kreimerė ir trimitininkas Laurynas Lapė pagrojo Alano Hovhaneso (1911-2000) maldą Prayer of Saint Gregory (Šv. Gregoro malda).

Šventės finale jungtinis choras atliko visiškai naujai suskambėjusią šiuolaikinio kompozitoriaus Vitalijaus Neugasimovo aranžuotą Vilhelmo Storostos Vydūno užrašytą liaudies giesmę Pranaše didis, kuriai žodžius parašė vokiečių reformatų kunigas, giesmių kūrėjas Joachimas Neanderis (1650–1680). Šią giesmę giedant visai bažnyčiai, pats kompozitorius akompanavo fortepijonu, vargonais pritarė Aleksandras Isakovas, trimitais – Laurynas Lapė ir Dovas Lietuvininkas, dirigavo LEBMS pirmininkė, šventės siela – Laura Matuzaitė-Kairienė.

Šventė užbaigta tradicine visuotine reformatų ir liuteronų labai mėgstama giesme – Taigi imk mano ranką, vargonavo Aleksandras Isakovas, trimitais pritarė Laurynas Lapė ir Dovas Lietuvninkas, dirigavo Vilniaus ev. liuteronų bažnyčios vargonininkė Asta Saldukienė.

Renginio pabaigoje nuoširdžius padėkos žodžius, įkvepiančius organizatorius ir suteikiančius jiems jėgų tolimesniems darbams, Jurbarko choristų vardu tarė Vilma Kunstienė ir Andžela Jagminaitė, padovanojusios Vilkyškių bažnyčios kunigo Mindaugo ir vargonininkės Lauros Matuzaitės Kairių šeimai didžiulį krepšį gėlių.

Po sveikinimų ir padėkų dalyviams: chorų vadovams, organizatoriams, vargonininkams, trimitininkams, šeimininkams, priėmusiems chorus, atsisveikinome su viltimi susitikti ir kitąmet Giesmių šventėje, vieni kitiems palinkėjome laimingai grįžti namo airių senovine giesme – jos žodžiais: Palaimos linkėjimas žodžiais ...ir kol vėl pasimatysim, te Dievo palaimos ranka saugo globoja...

 

Vilniečiai  giesmiečiai ir Pagirių dainoriai, pasinaudodami puikiu oru, vairuotojo geranoriškumu, pasuko ne namų – Vilniaus – link, o aplankyti Bitėnų kapinėse palaidotų Mažosios Lietuvos patriarchų – Martyno Jankaus, Vilhelmo Storostos Vydūno, kompozitoriaus Valterio Kristupo Banaičio, žymių mažlietuvių Jono Vanagaičio, Valterio Didžio  kapų, pastovėti prie medinių kenotafų – krikštų spaustuvininkui Enziui Jagomastui, Vydūno žmonai Klarai Fiulhazei-Storostai (*-1937) ir Jo kultūrinės ir kūrybinės veiklos bendražygei, sielos draugei Martai Augustei Raišukytei (1874–1933) bei kenotafo, kuriame įamžintos Tilžės akto (1918.11.30) signatarų pavardės.

Į Bitėnų kapinaites lankytojai patenka pro metalinius Vydūno draugijos pastatytus vartus, virš kurių iškalti Vydūno žodžiai: Spindulys esmi begalinės šviesos. Kapinių gale esanti Vydūno kapavietė apsodinta žemaūgėmis karpomomis eglutėmis, iš kurių suformuotas garsusis Vydūno ženklas,  kuriuo jis norėjo pavaizduoti pasaulio sandarą. Prie Jo kapo vilniečiai pagiedojo giesmę Mes Lietuvos vaikai.., tapusią vydūniečių himnu. Giedančios-dainuojančios Lietuvos didžiausios pagarbos ir padėkos Vydūnas nusipelnė ne tik dėl to, kad sukūrė šią Lietuvių giesmę, konkuravusią su Kudirkos Tautiška giesme dėl lietuvių tautos himno nominacijos, bet ir kad Jo pastangomis ant Rambyno kalno 1895 m. vasario 17 d., minint lietuviškos kultūros draugijos Birutė dešimtmetį, įvyko pirmoji lietuviškų dainų šventė.

Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramigė, kuri buvo kryžiuočių sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti – išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė kalno dalis, paplauta Nemuno, nugriuvo 1835 metais. Kitos griūtys įvyko 1878 m. ir 1926-jų vasarą. Dabartinio Rambyno kalno aukštis yra 45,4 m. virš jūros lygio, galima paskaityti internete.

Ant Rambyno kalno, apipinto legendomis, padavimais, herojinėmis skalvių istorijomis, iki šiol važiuoja žmonės švęsti Joninių, pasisemti dvasios stiprybės.

Vilniečiai, paraginti nepailstančios keliauninkės – giesmininkės Reginos, neatsispyrė galimybei apsilankyti ant legendinio Rambyno kalno. Nuo jo ilgesingai žvelgėme į anapus Nemuno buv. Ragainės (dabar Nemano) kaminus (ten kažkur prie buv. liuteronų bažnyčios ilsisi  M. Mažvydas)  ir šiek tiek tolėliau – į boluojančią Tilžę (Sovetską), kur bemaž 50 metų gyveno, dirbo, kūrė Vydūnas. Rambyno alkakalnį puošia skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras, simbolizuojantis baltų dievus. Prie jo pagiedojome kompozitoriaus Juliaus Štarko pagal seną mažlietuvių tekstą sukurtą giesmę O Rambyne, tu didingas mūs senovės švytury!

Vilkyškių Giesmių šventės dalyvė – D. Gudliauskienė