Šiais metais sukanka 150 metų, kai Medeikiuose, Biržų r., gimė (1872-10-14) Nepriklausomos Lietuvos Panevėžio miesto ir apskrities policijos viršininkas, ištikimas lietuvių tautos sūnus, reformatas, Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios kuratorius Martynas Kregždė. Mirė 1928 m. kovo 13 d. Panevėžyje.

Būsimasis Panevėžio apskrities policijos vadas (viršininkas) Kregždė Martynas, Petro sūnus, gimė 1872 m. spalio 14 d. Biržų apskrities Medeikių kaime reformatų ūkininkų šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, 1899 metais išvyko į Panevėžio miestą. Ten pradėjo tarnauti rusų carinės valdžios Panevėžio apskrities ispravniko – policijos viršininko įstaigoje. Iš pradžių žemesnėse pareigose. Kai ten dirbdamas išlaikė IV klasės baigimo egzaminus Ukmergės gimnazijoje, buvo paskirtas raštinės vedėju. Šiose pareigose Jis išdirbo iki 1915 metų. Už pavyzdingą tarnybą caro valdžios buvo  apdovanotas  Stanislovo  III-ojo laipsnio ordinu. Būdamas tikras lietuvis, Jis kiek galėjo padėjo tautiečiams. Nekrologe superintendentas kun. Povilas Jakubėnas rašė, kad Jis mokėjo ne tik tinkamai tarnauti savo viršininkams – rusų carinės valdžios atstovams, bet ir neapleisdavo savų brolių lietuvių: nė vieno neatstumdavo, kiekvienam patarnaudavo patarimu ir darbu, kuo mokėjo ir galėjo.  

1915 metais M. Kregždė buvo evakuotas į Rusijos gilumą – Kostromos miestą, ir ten buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę. Iki 1918 metų tarnavo rusų armijoje. Po sovietų perversmo, buvo priverstas tarnauti sovietų valdžios įstaigose. Bolševikų valdžia Jo neskriaudė, vertino M. Kregždės sąžiningumą, darbštumą, siūlė pasilikti. Tačiau Kregždė, kai tik atsirado galimybė, 1921 metais grįžo į Tėvynę, vėl apsigyveno Panevėžyje. Tų pačių metų gruodžio mėn. įstojo tarnauti Panevėžio apskrities intendantūroje. Ten pradirbo iki 1923 metų gegužės mėn. – kol buvo pakviestas apskrities viršininko įstaigon naujokų ėmimo komisijos raštvedžiu. Po vienuolikos mėn. - 1924 m. balandžio 15 d. - buvo paskirtas Panevėžio miesto ir apskrities policijos vadu (viršininku) ir juo išbuvo iki mirties. Nesukūręs šeimos, pilnai atsidavė darbui. Jo uolumas, begalinis darbštumas buvo labai vertinamas visų darbdavių. Ateidavo į darbą pirma visų, išeidavo – paskutinis, dažnai pasilikdavo padirbėti vakarais. Ypač teko stengtis gerai atlikti pareigas carinės Rusijos laikais, nes lietuviui išsilaikyti tokiose aukštose pareigose buvo nelengva. 

Būdamas evangeliku reformatu, dalyvaudavo kasmetiniuose LERB Sinoduose, 1925 metais buvo išrinktas kuratoriumi. Kun. P. Jakubėnas Nekrologe rašė: Lietuvos ev. Reformatų Sinodas neteko velionio asmenyje vieno veikliausių kuratorių; Jis buvo vienas tų, kurs su didele ištikimybe ir pasišventimu tarnavo Sinodui ir rūpinosi jo reikalais Panevėžio apylinkėje; jautria širdimi atsiliepdavo į visus savo Bažnyčios reikalus ir gausiai aukojo jos palaikymui. Apie Jį spietėsi visi Panevėžio reformatai. Prieš įvykstant pamaldoms Panevėžyje, stengėsi visiems pranešti, o jei kas neatvykdavo – nuliūsdavo. Velionis niekur ir niekuomet nesislėpė esąs protestantas, bet aukštai iškėlęs nešė Evangelijos vėliavą.<...> Tegul Velionio kilnus, gražus ir šviesus paveikslas šviečia mums kaip skaistus pavyzdys, sekime Jį!     

Mirė Martynas Kregždė 1928 m. kovo 13 d. Panevėžyje, darbo vietoje, nuo širdies infarkto. Tądien iš ryto Jis lankėsi pas gydytoją, kuris liepė eiti namo ilsėtis, bet Velionis, būdamas skrupulingai pareigingas, atėjo dar į darbą pasirašyti neatidėliotinų dokumentų. Šiuos dokumentus po Jo mirties gavę pavaldiniai vos pažino pasikeitusį Jo parašą.

Panevėžiečiai, pagerbdami savo Policijos viršininką, kovo 15 d. gausiai susirinko Jo palydėti iš Liuteronų bažnyčios Biržų link. Laidotuvių eiseną per Panevėžio miestą vedė reformatų bažnyčios superintendentas kun. Povilas Jakubėnas, grojo karinis pulko orkestras. Prie miesto ribos buvo sakomos gedulingos atsisveikinimo kalbos. Martynas Kregždė buvo palaidotas gimtinėje – Biržų r. Pelaniškių reformatų kapinėse.

Nekrologe superintendentas kun. Povilas Jakubėnas rašė, jog laidotuvės sutraukė visus Panevėžio gyventojų sluoksnius, neišskiriant ir aukštųjų valdininkų, kurie išlydėjo velionį iš Panevėžio. Tai buvo padėkos ir pagarbos išraiška, kurią Jis buvo įgijęs per ilgus darbavimosi metus Panevėžio mieste<...> Beširdė giltinė nuskynė šio gyvenimo gėlę, kuomet ji buvo jau visai išsivysčiusi ir kuomet tas gyvenimas galėjo būti dar taip naudingas valstybės ir visuomenės darbui.