Iš Biržų kilusi Irma Zablackaitė - Vilniaus universiteto (VU) psichologijos magistrantūros studentė. Mergina kalba, kad ji muzikuoja tiek, kiek save atsimena, be choro neįsivaizduotų savo gyvenimo. Šiandien ji dainuoja universiteto merginų chore „Virgo" ir su kolektyvu keliauja ne tik po gimtąjį žemyną.

 Iš vieno choro į kitą

Irma muzika susidomėjo būdama dar visai mažytė. Prie to labiausia prisidėjo jos senelis. „Muzika yra mano kraujyje. Mano senelis buvo visų galų meistras. Mokėjo groti armonika, akordeonu, bandža, smuiku. Visa mano vaikystė prabėgo su muzika. Visų pirmųjų dalykų, susijusių su ja, mane mokė senelis. Prisimenu, pasiimdavo savo armoniką ir sakydavo - na, dainuojam!" - šypsosi 22-ejų mergina.

Irma - vidurinė iš trijų seserų. Merginos augo Jokūbiškių kaimo vienkiemyje. Kadangi aplinkui vaikų nebuvo, mergaitės daugiausia žaisdavo trise. O turėdamos tokį muziką mylintį senelį neretai šokdavo ir žaisdavo ratelius. Nors visos trys baigė muzikos mokyklą, vienintelei Irmai tai - svarbi gyvenimo dalis.

 „Visos trys esam dainingos. Pianinas dar iki šiol stovi mūsų bute, niekaip neleidžiam tėvams parduoti..." - sako Irma.

Pašnekovė lankė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklą, paskui - Biržų evangelikų reformatų parapijos chorą „SD Gloria". Baigusi mokyklą Irma įstojo studijuoti psichologijos į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) Kaune, kur iš karto įsijungė į kamerinį merginų chorą.

„Kauno choras man padėjo pamatyti platesnį pasaulį. Į Ispaniją, Katalonijos regioną, dalyvauti chorų festivalyje „Cantonigros" važiavome autobusu, pakeliui aplankėme daug miestų įvairiose valstybėse", - pasakoja Irma.

Dviejų savaičių trukmės kelionėje choristėms teko patirti ne tik scenos jaudulį, tačiau ir miegoti paplūdimyje, pamatyti prabanga tviskantį Monaką.

Su VDU kameriniu merginų choru Irma aplankė ir Gdanską. Ten 2012 metais tarptautiniame chorų konkurse jų kolektyvas laimėjo sidabrą. Choristės dainas atliko ir dabar jau nebeveikiančioje lietuvių mokykloje, vaikščiojo po senąsias prūsų žemes.

„Choro kolektyvinis gyvenimas yra nuostabus. Daug duoda bendravimas prieš ir po koncertų, išvykos. Gali kartu džiaugtis, kartu liūdėti, siausti. Tai yra vieta, kur atėjęs visiškai gali atsipalaiduot nuo visko, gali save realizuoti", - dalinasi mintimis pašnekovė.

Jos nuomone, choras suteikia daug drąsos, išmoko, kaip save pateikti scenoje žiūrovams, suteikia daug bendravimo patirties.

„Važiuoji į koncertus, festivalius. Bendrauji ne tik su savo, bet ir kitais kolektyvais. Tarkim, kai nuvykome į Niujorką, bendravome su Amerikos lietuviais - visiškai kitokią patirtį turinčiais žmonėmis", - įspūdžius pasakoja mergina.

Praėjusiais metais įstojusi į magistrantūros studijas Vilniuje, Irma nedvejodama užsirašė į Vilniaus universiteto merginų chorą „Virgo".

Nors kartais universiteto chorai susijungia ir konkursuose bei išvykose dalyvauja bendrai, Irmai kiek artimesni merginų chorai.

Šalis, kuriama filmuose

„Su Biržų muzikos mokykla truputėlį naršėme Lietuvą. Universiteto chore atsiveria didesnės galimybės. Nemaniau, jog kitomis aplinkybėmis būdama tokių metų būčiau išvažiavusi į Niujorką. Tai buvo beprotiškai gera galimybė", - kalba ji.

Į Niujorką praėjusį mėnesį „Virgo" kolektyvas skrido koncertuoti Amerikos lietuvių bendruomenei Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios progomis.

„Pasijautė, jog Amerikos lietuviai tikrai nori susibėgt, jų susirinko apie 150, nors buvo laukta mažiau. Vasario 16-ąją žiūrėjome į Laisvės statulą ir giedojome Lietuvos himną", - šypsosi pašnekovė

„Kai mes koncertavom, žmonių akyse tviskėjo ašaros, nes mes lietuviškas dainas dainavom. Jie tikrai ilgisi Lietuvos, kai kurie sako, jog nesitikėjo, kad atvažiavę į Ameriką pajaus pinigų skonį ir į tėvynę nebegrįš. Bendrystės jausmas tikrai yra, lietuviai nenori prarasti ryšio su tėvyne. Buvo ten žmogus, kuris moka kankles daryt, bet nelabai jų ten kam ir reikia", - prisimena mergina.

Niujorke choristės apsistojo pačioje Niujorko širdyje - prie „Times" skvero.

„Pirmomis dienomis net juokiausi, kad kaklas įskaudo nuo žiūrėjimo į viršų. Bet paskui nebematai nieko neįprasta ir pradeda atsibosti visi tie dangoraižiai. Kai manęs kas nors paklausia apie kelionę į Niujorką, atsakau, jog labai ten noriu grįžt ir kad ten beprotiškai trūksta vandens. Visas vanduo - chloruotas. Kai kurios merginos netgi grįžo jau turėdamos nemenkų odos problemų", - pasakoja Irma.

Vienas labiausiai Niujorke choristei įsiminusių dalykų buvo Nacionalinis rugsėjo 11-osios memorialas.

„Įėjimas į ten yra labai saugomas. Tave tikrina kaip oro uoste. Taip - beveik visuose muziejuose. Amerika yra viena stipriausių valstybių visame pasaulyje, tačiau teroro įvykiai žmonėms įvarė labai daug baimės. Mačiau ne vieną verkiantį, išeinantį iš memorialo. Vis dėlto šalia kils kitas, keliais aukštais didesnis nei „dvyniai" pastatas. Kad būtent toje vietoje toks pastatas statomas, matyt, norima kažką pasakyti", - samprotauja mergina.

Pasak Irmos, vaikščiodama Niujorko gatvėmis ji jautėsi esanti betono džiunglėse. Vieną didžiausių įspūdžių jai padarė vaizdas nuo Rokfelerio centro stogo.

„Tai buvo beprotiškas vaizdas, nes nematai, kur baigiasi pastatų jūra. Tarkim, Lietuvoje, kai pakyli į televizijos bokštą, matai: ten - žalia, ten - žalia, o Amerikoje - vien pastatų jūra", - sako Irma.

Studentė kalba, jog dažnai nuotraukose ir filmuose vaizduojant Ameriką sukuriama šiokia tokia optinė apgaulė. Pasak jos, realybėje Laisvės statula atrodo mažytė. O ir apskritai tiek daug šį miestą mačius kino juostose vaizdas tampa nebe toks įspūdingas.

„Kai vaikščiojome Nacionaliniame natūraliosios gamtos muziejuje, prisiminėme, kokiuose filmuose kokią muziejaus dalį matėme", - juokiasi pašnekovė.

Kelias dienas pasisvečiavusios Niujorke, choristės nukeliavo į Vašingtoną. Irma dalinasi įspūdžiais, jog Baltieji rūmai taip pat atrodo kur kas mažesni, tačiau didžiulį įspūdį paliko Linkolno statula, kuri ir realybėje gniaužia kvapą.

„Kažkokiame filme mačiau, kad kartais pas Linkolną žmonės ateina pasitarti, pasikalbėti, lyg į kokią bažnyčią", - atsimena Irma.

Keliai į Biržus neveda

Irma su jungtiniu VU choru dalyvavo atrankoje į chorų Euroviziją. Deja, teko pasitenkinti trečiąja vieta. Neseniai mergina keliavo į Liepoją, kur vyko mokytis latvių ir estų dainų vasarą vyksiančiam studentų chorų festivaliui „Gaudeamus".

Irmai studijuoti liko vos metai. Vis dėlto pašnekovė sako kol kas nežinanti, kur ketina traukti baigusi universitetą. Ji neatmeta galimybės gyventi kuriame nors Lietuvos mieste, pavyzdžiui, Klaipėdoje.

„O kodėl gi ne? Žmonės važinėja po pasaulį ir pasakoja, ką matę, o Lietuvoje yra aplankę vos kelias vietas", - dėsto mergina.

Vis dėlto jos keliai į gimtuosius Biržus neveda. Irma kalba, jog gimtinė jai - kiek per mažas miestelis, čia jaunam žmogui trūksta veiklos, ypač ne vienerius metus gyvenus didmiesčiuose.

Tačiau Biržų jaunimui Irma pataria išnaudoti visas įmanomas galimybes - lankyti būrelius, meno, sporto mokyklas, o nerandantiems savęs nenukabinti nosies, bet būti iniciatyviems ir veiklos susigalvoti patiems.

„Darykit garažo grupę kaip amerikietiškuose filmuose ir linksminkitės, būkit sau patys faini", - optimistiškai kalba būsimoji vaikų psichologė.

 Aistė Vitkauskaitė