Simona Česnakaitė

Na štai ir praėjo aštuntoji Krikščioniška sporto stovykla „Daugiau nei Pergalė“.

Taip pripratom prie stovyklinės rutinos, kad dabar prireiks laiko vėl sugrįžti į realų gyvenimą. Kas rytą atsikėlus norisi eiti į mankštą, po pietų pasimelsti ir į treniruotę, o vakare trūksta Protmūšio, Kazokų ir Plėšikų ar žygio. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais, patyrėme neišmatuojamai daug gerų emocijų!

Kuo ši stovykla nepaprasta? Ir kodėl nesinori išeiti iš to susikurto tobulo burbulo ir grįžti į realybę?

  1. Kiekvienas vaikas ir kiekvienas vadovas yra pastebėtas. Stovykloje nėra daug dalyvių, tad mes galime skirti vienas kitam labai daug dėmesio, susipažinti asmeniškai ir bendrauti ne tik su savo būriu, bet su kiekvienu stovyklautoju.
  2. Turime nepajudinamą stovyklos pagrindą – Bibliją. Dievo žodžio mokymas yra šios stovyklos pagrindas ir stovyklautojai kas dieną nagrinėjo Evangelijos pagal Luką skyrius, eidavo į pamaldas, giedodavo, vaidindavo ištraukas ir meldėsi. Turėjome tris dvasininkus, kurie skelbė Dievo išmintį, padėjo vaikams priartėti prie Dievo ir suprasti Jėzų.
  3. Nepamirškime ir sporto, kuris vaidina labai svarbų vaidmenį. Kiekvieną dieną visi dalyviai turėdavo po 3 valandų futbolo treniruotes, plius 15 km žygis, stovykliada ir laisvu laiku vaikai bėgdavo į salę žaisti krepšinio. Ak, po savaitės intensyvių treniruočių net ir vadovam reikėjo visos dienos atsigauti.

 

Sunku būtų viską papasakoti, kas nuveikta per savaitę, tad kad suprastumėte bent dalelę to, ką mes patyrėme, pasidaliname laikraštuku, kuriame sudėti visi vaikų įspūdžiai ir nuotraukomis. 

Iki kitų metų!

Daugiau skaitykite stovyklos laikraštuke.