Huldrycho Cvinglio „67 tezės“

Spausdinti
Grossmnster (copyright Matthias Mueller churchphoto.de) - ID 15307

1523 m. sausio 29 d. – prieš 500 metų – Ciuricho valdžios sprendimu buvo sušauktas pirmasis disputas dėl miesto konfesinės ateities. Ta proga katedros kunigas Huldrychas Cvinglis parengė „67 tezes“ – savo mokymo bei pamokslų santrauką. Jau nuo 1519 m. pradžios Cvinglis buvo perėjęs prie evangelinio pamokslavimo, o po disputo ir visas miestas nusprendė imtis pakeitimų Reformacijos dvasia; procesas buvo užbaigtas 1525 m. Taigi, pirmuoju disputu buvo pradėta institucinė Šveicarijos Reformacija, kurios pastangų vaisiai vėliau pasiekė ir Lietuvą.

Šias, toliau išdėstytas nuostatas bei pažiūras, pripažįstu aš, Huldrychas Cvinglis, garbiajame mieste Ciuriche skleidęs ir pamokslavęs, remdamasis Šventuoju Raštu, Dievo įkvėptuoju arba theopneustos vadinamu, ir esu pasirengęs jas ginti bei palaikyti, taip pat priimti pastabas bei pataisymus, jei kur būčiau minėtąjį Raštą neteisingai supratęs, bet būtent tuo pačiu Raštu tai ir parodant.

1 tezė: visi, kurie sako, kad Evangelija nieko verta be Bažnyčios patvirtinimo, klysta ir piktžodžiauja Dievui.

2 tezė: Evangelijos esmę glaustai išreikšti būtų galima sakant, kad mūsų Viešpats Kristus Jėzus, tikrasis Dievo Sūnus, mums savo dangiškojo Tėvo valią apreiškė, būdamas be nuodėmės mus iš mirties išvadavo ir su Dievu sutaikė.

3 tezė: dėl to Kristus yra vienintelis kelias į išganymą visiems, kurie kada nors gyveno, dabar gyvena ir dar gyvens.

4 tezė: kas kito kelio ieško arba nurodo, tas klysta, netgi yra sielų žudikas ir vagis.

5 tezė: todėl klysta visi, kurie kitiems mokymams reikšmės skiria tiek pat ar net daugiau negu Evangelijai; tokie nežino, kas yra Evangelija.

6 tezė: nes Kristus Jėzus yra vedlys ir viršininkas, Dievo visai žmonių giminei pažadėtas ir duotas.

7 tezė: kad taptų visų tikinčiųjų amžinuoju Išganymu ir Galva, o tie butų Jo Kūnas, kuris be Jo paties nei gyventų, nei ką išgalėtų.

8 tezė: iš to išplaukia pirmasis dalykas, bylojantis, kad visi, kurie šiame Kūne gyvena, yra Jo nariai ir Dievo vaikai. O tai sudaro Bažnyčią arba Dievo surinkimą, Kristaus nuotaką – ecclesia catholica [visuotinę Bažnyčią].

9 tezė: antrasis dalykas sako, kad kaip kūno nariai be galvos vadovavimo nieko neišgali, taip ir Kristaus Kūne niekas nieko negali be jo Galvos, Kristaus.

10 tezė: kaip žmogus atrodo pamišęs, jei jo kūno dalys be galvos vadovavimo ką nors daro, nevaldomai judėdamos save žaloja ir sau visaip kenkia, taip ir Kristaus nariai būna pamišę, jei jie ko be Galvos, Kristaus, imasi, save neprotingais įsakymais bausdami ir išvargindami.

11 tezė: todėl matome, kad vadinamųjų dvasininkų nusistatytos tvarkos dėl savo galių, turtų, tarnysčių, titulų ir įstatymų yra viso šio pamišimo priežastis; nes jos prieštarauja Galvai.

12 tezė: tai jie ir elgiasi lyg bepročiai, tačiau ne Galvos naudai – nes tik dabar, Dievo malonės dėka, stengiamasi Ją pagarsinti ir dienos švieson išnešti – o dėl to, kad nenorima leisti jiems toliau šnekėti visų tų nesąmonių ir liepiama vien tik Galvą visur garsinti.

13 tezė: klausantis vien tik Galvos, aiškiai ir suprantamai pažįstama Dievo valia, o žmogus Dievo Dvasios patraukiamas link Dievo ir Jame perkeičiamas.

14 tezė: todėl krikščionys savo didžiausias pastangas turi nukreipti tam, kad visur tik tai Kristaus Evangelija skelbiama būtų.  

15 tezė: nes jeigu Evangelija tikime, tai esame išganyti, o jei netikime – prakeikti; mat Evangelijoje yra aiškiausiai nurodyta visa tiesa.

16 tezė: iš Evangelijos sužinome, kad nei žmonių mokymai, nei potvarkiai nieko neduoda amžinajai palaimai.

17 tezė: Kristus yra vienintelis, amžinasis ir aukščiausias Kunigas. Iš to matosi, jog tie, kurie aukštaisiais kunigais dedasi, paniekina Kristaus garbę ir visagalybę, netgi ją atmeta.  

18 tezė: Kristus, vieną kartą pasiaukojęs, lieka amžinai veiksminga ir pakankama auka už visų tikinčiųjų nuodėmes. Iš to suprantame, kad mišios yra ne auka, o tos aukos sudabartinimas bei Kristaus pelnyto išganymo patvirtinimas.

19 tezė: Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir mūsų.

20 tezė: Dievas mums viską teikia Kristaus vardu. Iš to išplaukia, kad, pasibaigus šiam gyvenimui, mums nereikės jokio kito tarpininko, kaip tik Kristaus.

21 tezė: kai čia, žemėje, vienas kitam ko nors prašome, galime tai daryti tikėdami, jog vien tik per Kristų bus mums suteikti visi dalykai.

22 tezė: Kristus yra mūsų teisumas. Iš to ir atpažįstame, kad mūsų darbai yra geri, jei jie kyla iš Kristaus, ir negeri, jei kyla iš mūsų pačių.

23 tezė: Kristus atmeta šio pasaulio turtus ir galybę. Iš to sprendžiame, kad tie, kurie Jo vardu turtų prisikaupia, Jam didžią gėdą padaro, nes Jį paverčia priedanga savo klastai ir godumui.

24 tezė: joks krikščionis neįpareigotas daryti darbų, kurių neįsakė Dievas. Krikščionis gali bet kuriuo metu valgyti kokį tik nori maistą. Tai mus pamoko, jog visi tie „sūrio ir sviesto leidimai“ [kalnuose gyvenantiems tikintiesiems pasninko metu buvo leidžiama valgyti sviestą ir kiaušinius] yra Romos [katalikų] išmislas ir apgaulė.

25 tezė: laikas ir vieta yra tikinčiojo valioje, o ne atvirkščiai. Tai mus pamoko, jog tie, kurie laiką ir vietą [dėl šventadienių ir piligrimysčių] riboja, iš krikščionių atima laisvę.

26 tezė: niekas kitas Dievui nėra taip atgrasu, kaip veidmainystė. Tai mus pamoko, kad viskas, kas rodosi žmogui geresnis negu yra iš tikrųjų, tėra tik veidmainystė ir visiška panieka Dievui. Prie tokių priskirtini abitai, religiniai ženklai, tonzūros ir kt.

27 tezė: visi krikščionys yra broliai Kristui ir broliai tarpusavyje. Nieko, kas yra žemėje, jie neturėtų iškelti Tėvu. Čia paminėtini ordinai, sektos, religinės bendrijos. 

28 tezė: viskas, ką Dievas leidžia ar nėra uždraudęs, yra teisėta. Iš to darytina išvada, jog santuoka leidžiama visiems žmonėms.

29 tezė: visi, kuriuos vadina dvasininkais, nusideda, jeigu jie nuodėmės nesisaugo santuoka, po to, kai pastebi, jog Dievas jiems seksualinį susilaikymą yra atėmęs.

30 tezė: tie, kurie duoda susilaikymo įžadą, vaikiškai arba kvailai prisižada per daug. Iš to aišku, kad tie, kurie šitokį įžadą tvirtina, normaliam žmogui tikrą piktadarystę padaro.

31 tezė: atskirti nuo Bažnyčios negali joks pavienis žmogus. Tą daro tik bažnyčios bendruomenė, tai yra, bendrija tų, tarp kurių atskiriamasis gyvena, kurių tarpe yra ir prievaizdas, tai yra, bendruomenės sargas arba klebonas.   

32 tezė: atskyrimu nuo Bažnyčios galima bausti tik tą, kuris viešai kelia papiktinimą.

33 tezė: neteisėtai įgytas turtas turi būti atiduodamas ne bažnyčioms, vienuolynams, vienuoliams, vienuolėms ar kunigams, o vargšams, jeigu jau teisėtam savininkui negali būti sugrąžintas.

34 tezė: vadinamoji dvasinė valdžia negali savo galios pagrįsti Kristaus mokymu.

35 tezė: bet pasaulietinė valdžia randa savo galias ir pateisinimą Kristaus mokyme bei veikime.

36 tezė: visa, ką vadinamasis dvasinis luomas teismų bei teisės gynybos srityje sau prisiskiria, išties priklauso pasaulietinei valdžiai, žinoma, jei ji krikščioniška būti nori.

37 tezė: nes pasaulietinei valdžiai visi tikintieji turi paklusti, nė vieno neišskyrus.

38 tezė: žinoma, jei valdžia neliepia to, kas prieštarauja Dievui.

39 tezė: todėl jų visi įstatymai turi atitikti Dievo valią, kad bėdos prispaustajam teisės apsaugą užtikrintų, net jei jis ir skundo nepateikia.

40 tezė: vien tik pasaulietinė valdžia turi teisę nužudyti, neužsitraukdama sau Dievo rūstybės. Bet mirties bausmę gali paskelbti tik tiems, kurie viešą nepasitenkinimą kursto, nebent Dievas būtų ką kitą paliepęs [pvz., karo atveju].

41 tezė: jeigu pasaulietinė valdžia užtikrina teisės apsaugą, rūpybą bei pagalbą tiems, už kuriuos ji yra atsakinga Dievo akivaizdoje, tai ir šie turi pareigą pasirūpinti jos materialiniu išlaikymu.

42 tezė: bet jeigu pasaulietinės valdžios atstovai savo pareigą užmiršta ir nesielgia pagal Kristaus nurodytas gaires, tai Dievo valia gali būti atstatydinti.

43 tezė: esminius dalykus sutraukus, trumpai pasakyti būtų galima štai ką: valdžia to, kuris valdo vien tik pagal Dievo valią, yra visų geriausia ir solidžiausia; o valdžia to, kuris valdo savo nuožiūra, yra pati blogiausia ir nestabiliausia.

44 tezė: tikri Dievo garbintojai garbina Dievą Dvasioje ir tiesoje, nelaidydami gerklių žmonių akivaizdoje.

45 tezė: veidmainiai taip elgiasi, norėdami būti žmonių pastebėti. Jie savo užmokestį atsiima jau šiame gyvenime.

46 tezė: iš to peršasi neišvengiama išvada, kad giedojimas, tai yra, bažnytinis gerklių laidymas, jeigu vykdomas be Dievo žodžio skelbimo ir tik dėl atlyginimo, siekia arba garbės, arba pelno.

47 tezė: jau verčiau žmogus kūniškąja mirtimi numirtų negu tikintįjį papiktintų ar gėdą jam užtrauktų.

48 tezė: jei kuris iš silpnumo ar nežinojimo be priežasties kuo nors pasipiktina, tokį nereiktų palikti nei jo silpnume, nei nežinojime, o priduoti stiprybės, idant nuodėme nelaikytų to, kas nėra nuodėmė.

49 tezė: didesnio papiktinimo nežinau negu tas, kuriuo kunigams susituokti draudžiama, o už pinigus paleistuvę laikyti leidžiama [už tam tikrą metinį mokestį vyskupui buvo leidžiama turėti sugyventinę].

50 tezė: vien Dievas atleidžia nuodėmes per Kristų Jėzų, savo Sūnų, mūsų Viešpatį.

51 tezė: tas, kuris leidžia tai daryti kūriniams, atima iš Dievo garbę ir atiduoda tam, kuris nėra Dievas. Tai yra baisi stabmeldystė.

52 tezė: todėl išpažintis, jeigu ji atliekama kunigui arba artimui, turi būti laikoma ne nuodėmių atleidimu, o patarimo ieškojimu.

53 tezė: užduotieji atgailos darbai nustatomi žmogaus – išskyrus ekskomuniką; jie skiriami ne nuodėmei pašalinti, o tik pagąsdinti.

54 tezė: Kristus sau prisiėmė visas mūsų nuoskaudas bei vargus. Todėl tas, kuris atgailos darbams priskiria tai, ką vien tik Kristus gali atlikti, tas klysta ir piktžodžiauja Dievui.

55 tezė: jeigu kuris atgailaujančiam žmogui kokios nors nuodėmės atleidimą sulaikytų, veiktų ne Dievo ir ne Petro vietoje, o šėtono.

56 tezė: jei kuris tam tikras nuodėmes tik dėl pinigų atleidžia, yra Simono ir Balaamo [pagal Apd 8, 18 ir 2 Pt 2, 15] bendrininkas, bet tikriau paties šėtono pasiuntinys.

57 tezė: tikras Šventasis Raštas nieko nekalba apie pomirtinę skaistyklą.

58 tezė: tik tai Dievas težino teismo nuosprendį mirusiesiems.

59 tezė: kuo mažiau Dievas duoda žinoti apie tai [t. y., pomirtinį gyvenimą], tuo mažiau ir mes turėtume siekti sužinoti.

60 tezė: jeigu žmogus, besisielodamas, šaukiasi Dievo, kad šis mirusiajam būtų maloningas, tai šio dalyko aš neatmetu. Bet jeigu nustatomas tam tikras laikas ir, siekiant pelno, meluojama, tai jau yra ne žmoniška, o velniška [omeny turima atlaidų sistema, susijusi su skaistykla: apsivalymo nuo nuodėmių laikas, gyvųjų darbai bei pastangos, piniginės įmokos siekiant palengvinti mirusiųjų dalią ir kt.].

 61 tezė: apie „neišdildomą žymę“ [lot. charakter indelebilis arba sacramentalis, žr. KBK 1582], kurią kunigai pastaruoju metu atrado, Dievo žodis nieko nekalba.

62 tezė: Šventasis Raštas nežino ir jokių kitų kunigų, kaip tik tuos, kurie skelbia Dievo žodį.

63 tezė: Raštas liepia kunigams rodyti pagarbą, tai reiškia, juos aprūpinti kūniškuoju maistu.

64 tezė: visus, kurie supranta savo klaidą, reikia ne bausti, o leisti ramiai numirti. Likusįjį jų turtą krikščioniškai pasidalinti.

65 tezė: su tais, kurie jokio supratimo nerodo, Dievas pasielgs pagal savo teisingumą. Todėl nėra jokio reikalo prieš juos jėgos naudoti, nebent elgtųsi taip pasibaisėtinai, kad be to neišsiverstum.

66 tezė: visiems dvasiniams vadovams privalu tuojau pat nusižeminti ir kelti Kristaus kryžių, o ne pinigų dėžę; kitaip sužlugs visi kaip vienas. Nes „kirvis jau prie medžio šaknų“ (Mt 3, 10).

67 tezė: jeigu kuris nori su manimi apie palūkanas, dešimtinę, nekrikštytus vaikus ir sutvirtinimą pasikalbėti, tai su tuo esu pasirengęs kalbėtis ir jam atsakyti.

Ir tenebando nė vienas savo filosofavimais ar žmogiškais išmislais ginčytis, o teateina ir tepadaro Dievo žodį teisėju, idant tiesa arba išgirsta būtų, arba liktųsi išlaikyta, jeigu ji, kaip viliuosi, jau yra surasta. Amen. Teteisia Dievas.

Iš vokiečių kalbos vertė Rima Lahayne