Šiais metais minime 135 – ąsias Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios superintendento, kunigo, poeto, publicisto, vertėjo, poligloto, pedagogo, politiko, visuomenininko Adomo Šerno, visu savo gyvenimu ir darbais liudijusio krikščioniškąją dvasią, gimimo metines.      A. Šernui teko gyventi sudėtingoje epochoje – jis išgyveno du pasaulinius karus, XX a. pradžioje jo akyse (ir jam pačiam dalyvaujant) kūrėsi Lietuvos valstybė, jis matė savo krašto augimą, stiprėjimą ir tuo džiaugėsi, jis buvo ir Lietuvos valstybingumo praradimo, kurį atnešė sovietinė okupacija, liudininkas ir kartu – sovietinio  režimo auka.

1918 m. lapkričio 18 d. įvyko paskutinis bendras senosios Lietuvos-Lenkijos reformatų bažnyčios  Unitas Lithuaniae Sinodas.  Po 1918 metų Unitas Lithuaniae  suskilo į Vilniaus Sinodą ir Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčią. Vilniaus sinodai buvo šaukiami birželio pradžioje, tvirtai nustatyta Lietuvos sinodų pradžia – birželio 24 diena. Vilniaus Sinodui, be Vilniaus krašto, dar priklausė Volynė  (turėjusi 3 kunigus) ir filijos, viena iš jų – Varšuvos II-oji reformatų parapija (2500 žmonių). Lietuvos  Evangelikų Reformatų Bažnyčiai priklausė etninės Lietuvos bažnyčios su centru Biržuose.

Martynas Buceris (1491–1551) gali būti laikomas trečiuoju didžiausiu Vokietijos reformatoriumi greta Liuterio ir Melanchtono. Tačiau nežinia kodėl, bet, palyginus su pastaraisiais, apie Bucerį niekada nebuvo daug kalbama, nors jo įtaka visam protestantizmo judėjimui buvo ir reikšminga, ir nedaug kuo tenusileidžianti Liuterio draugo Melanchtono įtakai.