Garbės kuratorė Aleksandra Brokertaitė-Balčiauskienė 1921 10 08–2017 03 08

Spausdinti

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela, ir neužmiršk, koks jis geras /Psalmė 103, 2/

Spalio 8 d. sukanka 100 metų, kai gimė Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Garbės kuratorė, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos ir kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos buv. valdybos narė, Vilniaus vaikų sekmadieninės mokyklėlės įkūrėja, kunigo Aleksandro Balčiausko našlė Aleksandra (Alisa) Brokertaitė-Balčiauskienė.

Kuratorė Aleksandra (Alisa) Brokertaitė-Balčiauskienė gimė Vilkaviškyje, liuterono, tarnautojo šeimoje. Vaikystė prabėgo Kybartuose. Ten lankė privačią vokišką mokyklą, po to mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Alisa Brokertaitė dar vaikystėje svajojo būti mokytoja. Baigusi gimnaziją, įstojo ir 1940 metais baigė Tauragės mokytojų seminariją, pradėjo dirbti Karalgirio mokykloje netoli Kauno, kur gyveno su tėvais, lankė ev. liuteronų Šv. Trejybės bažnyčią senamiestyje. Toje bažnyčioje meldėsi liuteronai ir reformatai kartu. 1940 m. pamaldas pradėjo laikyti kun. Aleksandras Balčiauskas iš Biržų, paskirtas karo kapelionu ir atsikėlęs gyventi į Kauną. Mokytoja A. Brokertaitė giedojo bažnyčios chore ir čia susitiko jų gyvenimo keliai: Aleksandra padėjo kunigui leidžiant bendrą Evangelikų Giesmyną, tikrino korektūras.

1942 m. rugsėjo 20 d. kun. Aleksandrą Balčiauską ir Alisą Aleksandrą Brokertaitę sutuokė kun. Povilas Jašinskas. Netrukus jaunavedžiai iš Kauno persikėlė gyventi į Biržus. Kunigas A. Balčiauskas pradėjo tarnystę Biržų reformatų parapijoje, Aleksandra gavo mokytojos darbą Biržų gimnazijoje. 1943 metais jiems gimė sūnus Donatas ir Aleksandrai teko palikti pedagoginį darbą.

Vykstant karo veiksmams, 1944 metų vasarą sudegė klebonija, kurioje gyveno kunigo A. Balčiausko šeima. Apsigyveno kitoje nuo karo nenukentėjusioje klebonijoje, kurioje jau gyveno kun. P. Jašinskas su šeima. Bet po karo ši klebonija buvo nacionalizuota, gyventojai iškraustyti, teko patiems statytis namus. Įsikėlė į dar nepilnai įrengti namą. 1945 metais gimė dukra Virginija. Bet laimingas gyvenimas tęsėsi neilgai: sunkūs pokario metai skaudžiai slėgė jautrų, dorą žmogų – kunigą A. Balčiauską. 1952 m. sausio 24 d., ištiktas širdies infarkto, mirė kun. A. Balčiauskas, išgyvenęs tik 44 metus.

Trisdešimtmetė Aleksandra Balčiauskienė liko našle su dviem mažamečiais vaikais. Grįžo į Lietuvą per karą pasitraukusi į Austriją ir ten palaidojusi vyrą p. Roza Brokertienė, apsigyveno kartu, padėjo auginti vaikus. 

Įsidarbinti A. Balčiauskienei pagal specialybę – mokytoja – kunigo našlei buvo neįmanoma. Teko verstis ūkiškai, dirbti visokius darbus: auginti gyvulius, sodinti daržus, kepti pagal užsakymus namuose tortus, siuvinėti, nuomoti žiemomis būstą mokiniams.

Po Stalino mirties prasidėjus atšilimui, p. A. Balčiauskienė buvo įdarbinta raštvede Biržų miškų pramonės ūkyje ir ten dirbo iki išėjimo į pensiją 1976 metais.

Ir gūdžiais sovietų laikais p. A. Balčiauskienė buvo aktyvi Biržų miesto, Reformatų bažnyčios narė.

Šalyje ėmus steigti Vaikų muzikos mokyklas, p. A. Balčiauskienė stengėsi, kad ir Biržai turėtų kultūros židinį: 1956 metų rudenį Biržuose buvo atidaryta vaikų muzikos mokykla. Visuomeniniais pagrindais padėjo mokyklos vadovybei ruošti šventes, koncertus.

Turėjo gražų, skambų balsą, mokėjo beveik visas reformatų giesmes, neatsisakydavo palydėti Amžinybėn mirusiųjų reformatų parapijiečių, giedodavo atsisveikinimo pamaldėlėse, jei nebūdavo dvasininko, paskaitydavo Šventąjį Raštą.

Po senjoro kun. P. Jašinsko mirties 1982 m. birželio 6 d. Biržuose susirinkę penkių parapijų atstovai išrinko naują Konsistoriją, jos sekretore – p. A. Balčiauskienę.

Biržų reformatų bažnyčios pastato vidus buvo daug metų neatnaujintas. Parapijos taryba, pirmininkė Olga Dagilienė, ponia A. Balčiauskienė rūpinosi remontu, ieškojo medžiagų ir 1982 m. vasarą buvo padarytas Biržų reformatų bažnyčios vidaus remontas. A. Balčiauskienė prižiūrėjo darbus, pasikeisdama su kitomis moterimis maitino darbininkus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsikūrė Vilniaus reformatų parapija, p. A. Balčiauskienė, dažnai buvodama Viliuje pas sūnų Donatą, rūpinosi vaikų sekmadieninės mokyklėlės įsteigimu, jos įregistravimu miesto savivaldybės Švietimo skyriuje, sudarė mokymo programą. 

Reformacijos paveldo puoselėtojai, tarp kurių buvo ir ponia Aleksandra, 1992 metais įkūrė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugiją. 1993 metais buvo įkurta Vlado Jakubėno draugija, kurios darbe taip pat aktyviai reiškėsi ir p. A. Balčiauskienė.

Mokėdama vokiečių, rusų kalbas, kol jėgos leido, padėdavo Sinodo konsistorijai, Vilniaus reformatams priimti užsienio svečius, rašė atsiminimus ir kelionių įspūdžius iš Vokietijos, Vengrijos, Čekijos, Šveicarijos, Italijos.

2002 m. buvo išrinkta LERB Unitas Lithuaniae kuratore ir, kol pajėgdavo, dalyvaudavo visuose Biržuose vykstančiuose Sinoduose, nestokojo patarimų, dalinosi gyvenimo išmintimi, vėliau Jai suteiktas Garbės kuratorės vardas.

Kurt. A. Balčiauskienė  rūpinosi vyro – kunigo palikimu. Sudarė ir 2007 m. išleido kun. A. Balčiausko pamokslų rinkinį – knygą Tavo Žodis yra Tiesa.

Paskutiniuosius gyvenimo metus kurt. Aleksandra Balčiauskienė leido savo jaukiuose namuose Biržuose, globojama sūnaus Donato, dukros Virginijos, lankoma anūko iš Vokietijos, pasirinkusio kunigo kelią, profesoriaus dr. Kęstučio Daugirdo ir kitų artimųjų. Kuratorė Aleksandra Balčiauskienė mirė 2017 m. kovo 8 d., palaidota Biržų senosiose reformatų kapinėse, šalia vyro.

InfoRef_LT

 *   *   *   *   *

Prisiminimus apie kuratorę Aleksandrą Balčiauskienę parašė kurt. dr. Renata Bareikienė

Kuratorei Aleksandrai Balčiauskienei būtų – 100! 

Kai sėjėjas pasėja sėklą į dirvą, išdygsta daigai. Kai palaimintas sėjėjas pasėja savo delnais ir širdimi sušildytą sėklą į palaimintą dirvą išdygsta vešlūs daigai. (perfrazuojant Mato 13,24 – 30).

2021 m. spalio 8 d. mūsų Reformatų bendruomenės narei, Garbės kuratorei Aleksandrai Balčiauskienei būtų sukakę 100 metų. Deja, jau keturi ir pusę metų Jos nebeturime savo tarpe.

Aš p. A. Balčiauskienę prisimenu nuo vaikystės, kai mano tėveliai mane dar mažą atsivesdavo į Biržų ev. reformatų bažnyčią. Jos vyras Aleksandras Balčiauskas buvo mūsų labai mylimas kunigas. Ateidavo visa Jų šeima, visada visi labai gražiai pasipuošę. Būdavo malonu į juos žiūrėti, jie sėdėdavo presbiterijoje, o aš gėrėjausi jais, norėjau būti panaši į juos.

Likimas taip susiklostė, kad Kunigas anksti mirė, palikdamas savo jauną žmoną našle, o vaikus –našlaičiais. Aš tuomet jau mokiausi Biržuose tada vadinamoje J. Janonio vidurinėje mokykloje. Kadangi gyvenau Klausučių kaime, reikėjo mieste samdyti butą. Mamytė nedvejodama kreipėsi į p. A. Balčiauskienę, ar negalėtų priimti gyventi. Ji mielai sutiko. Mačiau kokius likimo išbandymus  Jai teko patirti norint užauginti savo du vaikus – Donatą ir Virginiją. Ji galėjo dirbti mokytoja, bet tarybiniais laikais nebuvo ir kalbos, kad kunigo žmona galėtų mokytojauti. Teko megzti megztinius, siuvinėti, kepti skanius tortus. Ji rišelje būdu išsiuvinėjo didžiąją staltiesę ant Dievo stalo, kuria iki šiol puošiamas Dievo stalas Biržų ev. reformatų bažnyčioje. Jos meniškai išsiuvinėti darbai net respublikinėje tautodailininkų parodoje 1957 m. buvo eksponuojami Vilniuje. Nors ir labai sunku buvo, Ji nepalūžo. Labai mėgo poeziją, ypač B. Brazdžionį ir muziką, ypač klasikinę: mokėjo daugybę operos arijų atmintinai. Mokė ir mus visus vaikus, tiek savus, tiek laikinai pas ją gyvenančius jos klausytis ir suprasti. Gal todėl Jos dukra Virginija ir įgijo muzikės profesiją, tapo pianiste. Donatas tapo statybų organizavimo ir planavimo specialistu.

Man baigus vidurinę mokyklą ir išvažiavus toliau mokytis į Vilnių, mūsų keliai išsiskyrė. Vėl susitikome, kai atėjus Nepriklausomybei, mes, Vilniaus reformatai, atgavome savo bažnyčią Pylimo gatvėje. Teko rūpintis jos nors daliniu atstatymu: iš dokumentinių filmų kino teatro paversti ją nors trupučiu panašia į bažnyčią, kad žmonės galėtų rinktis į pamaldas. Į šią veiklą aktyviai įsijungė ir p. A. Balčiauskienė, kuri tuo metu dažnai lankydavo anūkus Vilniuje. Kadangi Ji turėjo pedagoginį išsilavinimą, tai mielai ėmėsi kurti ir vadovauti parapijos vaikučių sekmadieninei mokyklėlei. Sudarė mokymo programą ir, didelių jos pastangų dėka, ev. reformatų sekmadieninė mokyklėlė buvo įregistruota Vilniaus savivaldybės Švietimo skyriuje. Ji  buvo išrinkta Lietuvos ev. reformatų bažnyčios (LERB) kuratore, vėliau Jai buvo suteiktas Garbės kuratorės vardas.

<...>

Kurt. Aleksandra Balčiauskienė išauklėjo du puikius vaikus. Virginija  iki išėjimo į užtarnautą poilsį, sėkmingai dirbo fortepijono dėstytoja Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Trejetą metų su vyru Arūnu Daugirdu, taip pat muziku, pedagoginiam darbui buvo komandiruoti į Joensu miesto konservatoriją (Suomija). Ypač nusipelnęs yra sūnus Donatas. Jis labai rūpinasi Lietuvos kultūros paveldu, rūpinasi, kad būtų pastatyti paminklai įžymiems Lietuvos reformatų bendruomenei nusipelniusiems žmonėms, kaip poetui St. Dagiliui ir kitiems. Šiuo metu vadovauja Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijai, rūpinasi paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams sukūrimu ir pastatymu Reformatų sode, Vilniuje. Už nuopelnus Gimtajam kraštui jam suteiktas Biržų savivaldybės Garbės piliečio vardas.

Mes, reformatų bendruomenė, džiaugiamės, kad savo gretose, turėjome tokią išskirtinai iškilią Asmenybę. Ji visada liks mūsų atmintyje kaip gilaus protestantiško mąstymo, elegancijos ir inteligencijos įsikūnijimas. Jos palaimintomis rankomis pasėta palaiminta sėkla dar ilgai vešės Lietuvos ev. reformatų  bendruomenės laukuose ir jos žmonių širdyse. Telaimina Jos šeimą tikrasis mūsų išganytojas Dievas.

Mirė Garbės kuratorė Aleksandra Balčiauskienė 2017 m. kovo 8 d. ir buvo išlydėta iš Biržų reformatų bažnyčios į senąsias  Biržų reformatų kapines prie Širvėnos ežero, palaidota Kunigų kalnelyje prie savo vyro kun. A. Balčiausko.

Dr. Renata Bareikienė
LERB kuratorė