Reformacijos moterys (II)

Perskaityk šį laišką tris ar keturis kartus, gerai viską apgalvok, melsk Viešpatį, kad atskleistų Tau savo valią, – taip rašoma 1527 m. rugsėjo 30 d. Heinricho Bulingerio į Otenbacho vienuolyną (Kloster Oetenbach) nusiųstame laiške. Šiam laiškui buvo lemta amžiams pakeisti Anos Adlischwyler gyvenimą, ir ne tik todėl, kad jį asmeniškai parašė šveicarų teologas reformatorius Heinrichas Bullingeris, artimiausias Ulricho Zwinglio bendražygis.

Tu man esi vienintelė, aš tiesiog negaliu Tavęs išmesti iš galvos, – laiške jaunai vienuolei rašo Heinrichas Bullingeris. Jo tikslas buvo akivaizdus: susieti savo gyvenimą su Anos gyvenimu, dalintis su ja visais džiaugsmais ir vargais, be kurių neapsieina nė vieno žmogaus gyvenimas. Tu dar tokia jauna, – maldauja žymusis reformatorius, – ar tikrai manai, kad Viešpats tave apdovanojo kūnu tik tam, kad amžinai liktum vienuole, nieko nedarydama, kad apdovanotum pasaulį Jo vaisiais? Po tokio įtaigaus himno santuokai ir šeimai, H. Bullingeris laišką užbaigė tokiais žodžiais: Perskaityk šį laišką tris ar keturis kartus, gerai viską apgalvok, melsk Viešpatį, kad Jis atskleistų Tau savo valią.

Prieš keletą metų tai tiesiog būtų neįsivaizduojama, tačiau, prasidėjus Reformacijai, Ciurichas pasikeitė neatpažįstamai. Pradėjo tuoktis kunigai, vienuolės, pasižadėjusios tarnauti tik Dievui, nelauktai vienuolynų sienas iškeitė į pasaulietinį gyvenimą net pats Martynas Liuteris, didysis vokiečių reformatorius, vedė 16 metų už jį jaunesnę vienuolę.

Heinrichas Bullingeris buvo artimiausias U. Cwinglio draugas ir pasekėjas, į istoriją įėjęs kaip Antrojo šveicariškojo išpažinimo (Confessio Helvetica Posterior) autorius. 1562 metais Heinricho Bullingerio paskelbtas kaip visiškai privatus dokumentas, šis tekstas netrukus tapo pagrindiniu ir vadovaujančiu nuostatų rinkiniu visai šveicariškajai Reformacijai.

Dokumento reikšmė siekė toli už Šveicarijos ribų. Prisiminkime, kad reformatoriai konfederatai palaikė glaudžius ryšius su Europos protestantais, kuriems pavyko paimti valdžią į savo rankas, būtent Nyderlandų Respublikoje, kai kuriose Vakarų Vokietijos kunigaikštystėse, Hanzos mieste Bremene, taip pat Škotijoje. Prancūzų hugenotams, anglų presbiterionams, reformuotoms turkų Vengrijos ir Pjemonto mažumoms Šveicarijos žemės kantonai ir  toliau buvo patikima ideologinė ir finansinė parama, taip pat, jei reikia, ir prieglobstis. Ir visur tikintieji skaitė Antrąjį šveicariškąjį išpažinimą.

Dėl to jie ir visi reformatų kantonai, įskaitant Šveicarijos valdomas kolonijines teritorijas, prisijungė prie Antrojo šveicariškojo išpažinimo šalininkų fronto. Reformatų Konfederacija, o visų pirma politiškai ir kariniai galingas Bernas, buvo gynėjai Ženevos, kuri tapo savotišku tikrojo tikėjimo sklaidos centru.

Kova už vienuolių sielas

Grįžkime prie neįprasto G. Bullingerio laiško Anai Adlischwyler. Pats Cvinglis dar 1522 m. viename iš savo pamokslų įrodinėjo, kad Biblija nieko nesako apie jokius vienuolynus ir apie būtinybę marinti savo kūną, norint laimėti Dievo palankumą. Šveicarijoje vienuolynai sudarė įtakingą politinės ir ekonominės galios ir įtakos centrą.

Daugelis šeimų dar vaikystėje atiduodavo savo dukteris į vienuolynus, manydami, kad jas įtaisius po galingais skliautais ir bokštais, ne tik užtikrins joms patogų gyvenimą, bet ir patys atsikratys nereikalingo balasto. Sunkiam darbui laukuose merginos juk tikrai nebuvo tinkamos. Tad nedaugelis šių valstiečių teigiamai reagavo į Cvinglio antivienuolinius pamokslus, tačiau vienuolės buvo ypač pasipiktinusios kitu gan žinomu Šveicarijos reformacijos veikėju Leo Judu (Leo Jud, g. 1482 m. Elzase, m. 1542 m. Ciuriche), kurį Ciuricho miesto valdžia buvo paskyrusi pagrindiniu jų globėju.

Vis garsiau buvo piktinamasi, kad šis dviveidis pamokslininkas yra paties velnio atsiųstas ir tokie žmonės kaip jis įžeidžia Evangeliją, kurios vardu tariamai kalba. Tarp Šveicarijos katalikų ir protestantų įsiplieskė aršūs ginčai dėl pamaldžiųjų vienuolių sielų, o kai kurie ypač iniciatyvūs keliaujantys katalikai pamokslininkai net bandė lipti per vienuolyno sienas ir pagal įprastą senąją liturgiją laikyti mišias.

Pasilikti ar išeiti

1523 m. vasarą Ciuricho miesto tėvai paskelbė, kad visos vienuolynuose esančios vienuolės gali rinktis: pasaulietinį gyvenimą santuokoje ar vienuolinį gyvenimą celėje. Po dvejų metų Otenbacho vienuolynas (Kloster Oetenbach) buvo oficialiai uždarytas, nes beveik visos moterys, kurių buvo šiek tiek mažiau nei trys dešimtys, nusprendė nutraukti vienuolystę ir pasirinko pasaulietinį gyvenimą. Joms buvo leista pasiimti savo drabužius ir net kai kuriuos rakandus, be to, miestas iš savo biudžeto grąžino joms šių vienuolių šeimų sumokėtas įmokas, kai jos kėlėsi gyventi į vienuolyną. Taip pat joms buvo grąžintos lėšos, kurias vienuolės buvo investavusios į savo gyvenamųjų patalpų renovaciją.

Jų visų likimas – skirtingas. Maždaug pusė jų susirado sau vyrus. O viena iš buvusių vienuolių net ištekėjo už Ciuricho Grosmiunsterio (Grossmünster) bažnyčios klebono, tačiau ši santuoka tapo aršios visuomenės kritikos objektu. Žmonės platino karikatūras ir pyktus eilėraščius, kuriuose išjuokė šią neįprastą sąjungą.

Apie penkiolika moterų nusprendė tęsti savo įžadus, likdamos pasaulietinėmis vienuolėmis. Jos įsipareigojo dėvėti pasaulietinius drabužius, bet tuo pat metu reguliariai klausyti protestantų pamokslų ir užsiimti kokiu nors darbu, kaip ir dera kiekvienam pamaldžiam Dievo tarnui. Viena iš tokių moterų buvo Ana Adlischwyler, kuriai teko nuspręsti: priimti ar atmesti Heinricho Bullingerio pasipiršimą.

Anos mama buvo prieš

1527 m. spalio 29 d. Heinrichas ir Ana susižadėjo Ciuricho Grosmiunsterio bažnyčioje. Linksmas ir patenkintas didysis reformatorius grįžo į savo celę Kapelio vienuolyne (Kloster Kappel), tačiau, kaip dažnai nutinka, pasipriešino uošvė, Anos mama. Jei jai lemta ištekėti, tai ne už kažkokio klebono! Mano dukra nusipelno geresnio, o ne šio nesantuokinio pasileidėlio kunigo sūnaus, – sakė ji. Būdama paklusni dukra, Ana prašė Heinricho atleisti ją nuo santuokos pažado.

Heinrichas Bullingeris buvo kaip ne savas. Laiške jis maldauja Adlischwyler tekėti už jo, prašo jo nepaniekinti. Jis paprašo savo draugo Cvinglio pasikalbėti su Ana ir įtikinti ją. Veltui!

Ne be pagrindo Heinrichas įtaria, kad Anos mama dukrai jau buvo suradusi kitą, turtingesnį jaunikį, todėl nusprendė kreiptis į Ciuricho teismą. Ana teisme prisipažino, kad pasižadėjo Heinrichui ištekėti už jo, bet pridūrė, kad visada pabrėždavo, jog nieko nedarys prieš motinos valią.

Taip ar ne

Ulrichas Cvinglis, pakviestas į teismą kaip liudytojas, padarė viską, kad padėtų savo draugui. Jis patikino teismą, kad pati Ana jam sakė, jog mama ketina mane išleisti už turtingo vyro, bet aš nenoriu sau tokio likimo. 1528 m. vasarą teismas nusprendė, kad sužadėtuvės tebegalioja ir kad Ana negali ištekėti už nieko kito, tik už Heinricho. Tačiau jaunikis turėjo palaukti dar visus metus, kol buvo galima sudaryti santuoką. Galiausiai jie susituokė, praėjus šešioms savaitėms po Adlischwyler motinos mirties. Vestuvių dieną jaunikis jai įteikė savo sukurtą eilėraštį: Jetzt habe ich Ruhe, jetzt ist mir wohl, wenn ich, Herzallerliebste mein, bei dir sein kann (Dabar aš turiu ramybę, dabar jaučiuosi gerai, nes aš, mano brangiausioji, galiu būti su tavimi).

Visais turimais duomenimis, Heinricho ir Anos santuoka buvo sėkminga, jie gyveno puikiai, susilaukė net 11 vaikų. 1531 metais žuvus Cvingliui, Bullingeris vietoj jo tapo Grosmiusterio katedros klebonu; Anos pastangomis Bullingerių namai visada buvo šilti ir svetingi.

Po trisdešimt penkerių metų Ana mirė nuo maro, Heinrichas Bullingeris buvo nepaguodžiamas. Jis laiške draugui rašė: Turbūt jau žinai, kad Viešpats paėmė mano uolą, mano ištikimą išrinktąją, dievobaimingąją žmoną. Bet Viešpats yra maloningas, ir Jo sprendimas teisingas!

Regula Bochsler

Iš www.swissinfo.ch/eng/heinrich-bullinger_the-challenges-of-marrying-a-nun-during-the-reformation/43108946 

Heinrichas Bullingeris

Heinrichas Bullingeris gimė 1504 m. liepos 18 d. Bremgartene, apie 30 km į vakarus nuo Ciuricho, mirė 1575 m. rugsėjo 17 d. Ciuriche.

Tai vienas žymiausių Šveicarijos evangelikų reformatų teologų, Evangelikų Reformatų Bažnyčios kūrėjų.

Heinricho tėvas buvo dekanas Bremgartene, Šveicarijos Argovie kantone, kur Heinrichas gimė 1504 metais. Jam buvo skirta pasišvęsti kunigystei.

1519-1522 metais studijavo Kelno universitete, baigė magistro laipsniu. Po U. Zwinglio mirties, nuo 1531 m. vadovavo Bažnyčiai Ciuriche, vykdė mokyklų, administracijos reformas. Išplėtojo U. Zwinglio teologiją, sudarė vadinamąją Bazelio sandorą (Concensus Tigurinus 1549), kurioje pritarė J. Kalvinui Eucharistijos klausimu. Parašė Antrąjį šveicariškąjį tikėjimo išpažinimą (Confesio helvetica posterior, 1566 m.), kurį pripažino Šveicarijos, Škotijos, Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikai reformatai. Teigė, kad Jėzaus Kristaus įsteigti Sakramentai yra simboliai, liudijantys tikėjimą, pats Jėzus Kristus Eucharistijoje kūniškai nedalyvauja.

Dar parašė knygą Šventinių dienų bažnytiniai pamokslai (Festorum dierum sermones ecclesiastici 1558; dedikuota Mikalojui Radvilai Juodajam), apie 1000 teologinių raštų; yra išlikę laiškų, tarp jų – Mikalojui Radvilai Juodajam, S. Budnui, M. Čechovicui.

kun. dr. Kęstutis Daugirdas

Iš www.vle.lt