Evangelikų Bažnyčios Lietuvoje

Iš mūsų istorinės praeities

Nuo Reformacijos laikų protestantizmui Lietuvoje atstovavo dvi Bažnyčios – evangelikų liuteronų, kurie rėmėsi Martyno Liuterio mokymu, ir evangelikų reformatų, susiejusių save su Jono Kalvino tradicija. Jų aukščiausios valdžios institucijos buvo Sinodas. Sinodą sudarė parapijų kunigai ir išrinkti pasauliečių atstovai. Evangelikų reformatų Bažnyčios pagrindinė struktūra buvo parapijos, kurios jungėsi į distriktus.

XIX a. pirmojoje pusėje buvo šie distriktai: Baltarusijos, Vilniaus, Užnemunės (1825 m. Gardino), Žemaitijos. 1873 m. Baltarusijos ir Gardino distriktai buvo sujungti ir pavadinti Gardino distriktu. 1886 m. šis Gardino distriktas buvo prijungtas prie Vilniaus distrikto. Ir liko tik Vilniaus ir Žemaitijos.

Sinodas, nors XIX a. pradžioje ir vadinosi Vilniaus sinodu, rinkdavosi posėdžiams ir kituose distriktuose: Slucke, Izabeline (buv. Petuchovas, Kristopovas), Biržuose.

Nuo 1829 m., siekiant pritraukti visuomenę prie bendruomenės veiklos, nutarta tokius posėdžius rengti paeiliui kiekvieno distrikto centre. XIX a. antrojoje pusėje sinodai vėl pradėti rengti Vilniuje. Posėdžiai buvo vieši ir slapti (sinedriumai). Pastaruosiuose buvo svarstomi kunigų ordinacijos, paskyrimai ar perkėlimai, nesutarimai tarp dvasininkų, tarp dvasininkų ir pasauliečių bei skyrybų bylos. Nuo XIX a. viešuose posėdžiuose buvo svarstomas stipendijų skyrimas mokiniams ir studentams, beneficijų dalijimas neturtingiesiems, pajamų ir išlaidų reikalai, rengiamos diskusijos sinodo narių iškeltomis temomis.

Ryšius su Rusijos valdžia Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodas palaikė per Vilniaus evangelikų reformatų kolegiją, kuri buvo aukščiausias šios Bažnyčios valdymo organas tarp rengiamų sinodo posėdžių. Ją sudarė prezidentas pasaulietis, viceprezidentas dvasininkas ir 6 nariai: 3 pasauliečiai ir 3 dvasininkai. Jų kadencija buvo 6 metai. Prezidentą ir viceprezidentą išrinkdavo sinodas, tačiau prezidento kandidatūra buvo tvirtinama imperatoriaus įsaku, vidaus reikalų ministrui pristačius. Viceprezidentą tvirtindavo ministras. <...>

Kaip nurodo istorikė Aldona Prašmantaitė, 1873 m. prezidentu tapo Eduardas Grotkovskis, buvęs valstybės patarėjas. O viceprezidentu – generalinis superintendentas Steponas Lipinskis. Nariais buvo išrinkti dvasininkai: Žemaitijos superintendentas Albertas Konstantinas Močiulskis, Baltarusijos distrikto vicesuperintendentas Aleksandras Kavelmacheris, Gardino distrikto vicesuperintendentas Juozapas Glovackis ir pasauliečiai: grafas Stanislovas Putkameris, Juozapas Palčevskis ir Aleksandras Lipinskis.
Kolegija, kurios nariai buvo valstybės tarnautojai, atliko pasaulietinės ir dvasinės valdžios tarpininko vaidmenį. Reformatų hierarchijos grandinę sudarė generalinis superintendentas, vicesuperintendentas, kunigas, diakonas, lektorius. Parapijos tikinčiųjų bendruomenių pagrindinė organizacinė struktūra pagal turimas teises nebuvo vienalytė.
Vienos funkcionavo kaip savavaldūs vienetai: turėjo visuotinį susirinkimą ir tarybą (kolegiją arba konventą). Kitose parapijose bendruomenėms atstovavo globėjas (patronas) ir žemvaldžiai. Kunigas jiems buvo atskaitingas. Kunigas atliko religines apeigas, rūpinosi bendruomenės jaunimo edukacija, tvarkė metrikų dokumentus ir statistinius duomenis, dalyvavo tvarkant parapijos bažnytinį turtą. Jis naudojosi asmeninėmis bajorų teisėmis ir turėjo tokias pat teises pasaulietiniuose teismuose kaip ir stačiatikių šventikai. Kita vertus, jį prižiūrėjo ir bažnytinis teismas.
Bendruomenių skaičius laikui bėgant keitėsi. 1801 m. Lietuvos (vėliau Vilniaus) sinodui buvo pavaldi 21 evangelikų reformatų bendruomenė, o amžiaus pabaigoje sinodui priklausė 16 bendruomenių (apie 12 000 parapijiečių). Tačiau iš tikrųjų parapijų funkcionavo mažiau. <...> Deltuvos, Naujamiesčio, Ostašino ir Salamiesčio parapijos veikė kaip filijos.

Evangelikų reformatų Bažnyčios savarankiškumas atsiskleidė, kai 1819 m. valdžios koridoriuose iškilo abiejų Bažnyčių unijos idėja. Tais metais pagal specialų caro įsaką įvedus generalinio konsistoriaus pareigybę buvo numatyta, kad jam bus pavaldžios abi protestantų Bažnyčios.

Tačiau 1819 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus sinodo kuratorių kolegija kreipėsi į tuometį švietimo ministrą A. Golicyną su prašymu palikti evangelikų reformatų sinodui aukščiausią Bažnyčios valdžios statusą, motyvuodama, kad Sinodas niekada nebuvo pavaldus jokiai aukštesnei valdžiai. Po derybų su komisija, besirūpinančia įkurti Generalinę konsistoriją, reformatams Lietuvoje buvo palikta autonomija. O kitos Rusijos imperijos evangelikų reformatų ir liuteronų bendruomenės tapo pavaldžios Generalinei konsistorijai. Lietuvos reformatų Sinodas tiktai informuodavo valdžią apie savo priimtus sprendimus ir pertvarkas. Vis dėlto Sinodo siekimas nesusisaistyti unijos ryšiais su Evangelikų liuteronų Bažnyčia nereiškia, kad santykiai tarp šių Bažnyčių buvo priešiški. 1862 m. Evangelikų reformatų Sinodas dar kartą patvirtino, kad su Augsburgo (evangelikais liuteronais) konfesijos išpažinėjais tebegalioja Sandomiero susitarimas dėl išorinių santykių. Istoriografijoje konstatuota, kad šie viso XIX a. santykiai gali būti pakantos ir bendradarbiavimo pavyzdys. Buvo toleruojama, kai vienos Bažnyčios dvasininkas patarnaudavo kitos Bažnyčios tikintiesiems. O tokie katalikų kunigų žingsniai buvo vertinami neigiamai, skaudžiai reaguojama, kai vienos ar kitos bendruomenės nariai pereidavo į katalikybę. Kita vertus, kai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pagausėjo žmonių, keičiančių religiją ne dėl religinių motyvų, buvo sugriežtintos sąlygos pereiti į protestantų tikėjimą. 1911 m. Vilniaus sinodas nusprendė, jog prozelitą priimti į bendruomenę turi ne vienas kunigas, į kurį buvo kreiptasi, bet Kolegija. Apie evangelikų reformatų savarankiškumą – santykius su Rusijos valdžia – gana iškalbingai liudija XIX a. 7-ajame dešimtmetyje valdžios vykdyti nesėkmingi mėginimai įvesti rusų kalbą bažnyčios, kuri buvo prie Slucko gimnazijos, pamaldose. Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas laikėsi nuomonės, kad rusų kalbą galima įvesti tik pritarus Sinodui. Vidaus reikalų ministras Aleksandras Timaševas laikėsi nuomonės, kad reikia ne klausti Sinodo, o jį įpareigoti. Vis dėlto rusų kalba, Sinodui nepritarus šiai priemonei, taip ir nebuvo įvesta reformatų pamaldose.

Užnemunėje padėtis iš esmės skyrėsi. Pirmiausia, čia per visą šimtmetį dominavo evangelikų liuteronų parapijos. Reformatų parapija buvo tiktai Seirijuose. <...>

Seirijų evangelikų reformatų parapija oficialiai priklausė Varšuvoje reziduojančioms centrinėms Evangelikų reformatų Bažnyčios institucijoms, o tradiciškai buvo susijusi su Lietuvos evangelikų reformatų Sinodu, kuris nuolat ja domėjosi.<...>

Evangelikų liuteronų Bažnyčia (kaip ir reformatų) ypač didelius reikalavimus kėlė dvasininkams dėl išsilavinimo. Jie privalėjo būti išklausę visą teologijos kursą ir išlaikę atitinkamus egzaminus kuriame nors Rusijos imperijos universitete. Dauguma abiejų Bažnyčių dvasininkų buvo Dorpato (Tartu) universiteto auklėtiniai. Dorpato (Tartu) universiteto Teologijos skyriaus studentai privalėjo gauti įskaitas iš hebrajų gramatikos, graikų ir lotynų kalbų, įvadų į Senąjį ir Naująjį Testamentą, dogmatikos istorijos ir filosofijos istorijos. Amžiaus pabaigoje šio skyriaus studentai laikė ir rusų kalbos egzaminą. Dėstyta vokiečių kalba. Siekiantieji tapti dvasininkais dar turėjo išlaikyti dviejų pakopų egzaminus Konsistorijoje (reformatai – Kolegijoje).
Pamokslininkai turėjo įvykdyti pirmosios pakopos reikalavimus (pro venia concionandi), o norintieji gauti parapiją ir nuolatinę pamokslininko vietą turėjo peržengti dar vieną egzaminų barjerą – ministerio. Panaši tvarka galiojo ir Užnemunėje, tik čia dar buvo amžiaus cenzas – parapiją galėjo gauti evangelikų liuteronų dvasininkas, sulaukęs 25 metų.
Lietuvos evangelikai reformatai nuo 1823 m. iš tiesų ilgą laiką galėjo mokytis tik Dorpato (Tartu) universitete, Rusijos valdžia šiame universitete buvo paskyrusi 6 stipendijas. 1824–1854 m. Dorpato (Tartu) universitete mokėsi 33 stipendininkai, iš kurių 23 buvo kilę iš Lietuvos. Tik 1862 m. Sinodui buvo grąžintos stipendijos Karaliaučiaus universitete. Šie studentai, išlaikę visus reikiamus egzaminus universitete ir pristatę pažymą, liudijančią jų rezultatus, kaip kandidatai į dvasininkus, dar laikydavo egzaminą Sinode. Būtent Sinodas ordinuodavo dvasininkus nuo žemiausios iki aukščiausios hierarchijos pakopos.

Tautiniu požiūriu abi bendruomenės – Lietuvos evangelikų reformatų ir Lietuvos evangelikų liuteronių – buvo mišrios. Taip pat ir Užnemunėje. Aišku, dominavo lenkų ir lietuvių bendruomenės. Lietuviškos evangelikų reformatų bendruomenės buvo Šiaurės Lietuvoje: Papilyje, Salamiestyje, Biržuose ir Švobiškyje. Nemunėlio Radviliškyje, be lietuvių, buvo ir latvių bendruomenė. Po dvi skirtingas bendruomenes buvo Kelmėje (lenkų ir vokiečių), Izabeline (lenkų ir vokiečių), Biržuose (lietuvių ir lenkų) ir, be abejo, Vilniuje (lenkų ir vokiečių), pastarajame lietuvių bendruomenė susikūrė tik 1918 metais. <...>.

Gana savita buvo Vilniaus evangelikų reformatų vokiečių bendruomenė – vokiečių brolija. Ji buvo uždara ir beveik nepriklausoma nuo Sinodo, – savotiška vokiečių kultūros sala Vilniuje. Nuo 1823 m. buvo pavaldi ne Sinodui, o bendruomenės kunigui, turėjo savo aukų kasą. Nesutarimų su kitomis tautiškomis (lenkų) bendruomenėmis dėl tautinių dalykų nebūta.<...>

Pažymėtina, kad abi protestantų Bažnyčios tradiciškai dar nuo Reformacijos laikų labai svarbų vaidmenį bendruomenės gyvenime skyrė švietimui. Ir tai rodo ne tik dvasininkų rengimas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama pradžios parapinėms mokykloms. Tose mokyklose buvo mokoma katekizmo, maldų, skaityti ir rašyti, suteikdavo aritmetikos žinių, išmokydavo bažnytinių giesmių. Šių mokyklų padėtis, palyginti su panašiomis mokyklomis prie katalikų bažnyčių, buvo kitokia, nes pastarosiose buvo įvesta rusų kalba, ir jų skaičius mažėjo. Protestantų mokyklos nebuvo naikinamos. Lietuvos švietimo istorijos tyrinėtojos Meilės Lukšienės apskaičiavimu, XIXa. pirmojoje pusėje jų galėjo būti apie 20. Kai kurios buvo įsteigtos XIX a., o kai kurių istorija skaičiavo šimtmečius.<...>

XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas iš savo lėšų išlaikė 6 pradžios mokyklas: Vilniuje, Biržuose, Naujamiestyje, Švobiškyje, Papilyje ir Izabeline. Nemunėlio Radviliškio pradžios mokyklą lankė evangelikai reformatai ir liuteronai. Buvo reikalaujama mokyklose mokyti gimtąja kalba. Tačiau kokia kalba vyko pamokos, priklausė nuo kunigo gebėjimo rasti mokytoją, mokantį vietos kalbą. Mokytojai buvo išlaikomi iš bendruomenės lėšų. Po 1862 m. Kuršo konsistorijai priklausančias prie bažnyčių įkurtas evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų mokyklas imta masiškai uždarinėti. Vietoj jų buvo steigiamos jau ne Bažnyčiai, bet Rusijos švietimo ministerijai pavaldžios mokyklos.<...>

Pradžios mokyklas baigę evangelikų reformatų vaikai XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais toliau mokytis galėjo dviejose Sinodo išlaikomose vidurinėse mokyklose – Kėdainių ir Slucko. Pastaroji nepatyrė Rusijos valdžios represijų ir veikė per visą XIX a., atliko švietimo ir kultūros centro funkciją. Po 1863 m. sukilimo visi dalykai Slucko gimnazijoje pradėti dėstyti rusų kalba, vis dėlto iki pat XX a. pradžios ji buvo pagrindinė mokymo įstaiga, kurioje Sinodo auklėtiniai įgydavo vidurinį išsilavinimą. Kėdainių mokykla buvo apskrities mokykla, bet pagal tradiciją vadinta gimnazija. Nors XIX a. pradžioje ji priklausė Vilniaus universitetui, turėjo didelę autonomiją. 1824m. Rusijos valdžia gimnaziją uždarė, bausdama už tai, kad joje veikė slapta antivalstybinė organizacija. Sinodas šią apskrities mokyklą bandė pakeisti Vilkmergės apskrities mokykla, Kražių gimnazija, kol galiausiai 1858 m. Kėdainių gimnazija buvo atkurta. Tačiau ji veikė tik iki 1864 m., tada vėl buvo uždaryta, nes mokytojai ir mokiniai dalyvavo sukilime. Jos vietoje buvo įkurta dviklasė mokykla. Ir Slucko, ir Kėdainių gimnazija garsėjo aukštu mokymo lygiu, ir kaip protestantizmo židiniai suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos švietimo istorijoje. Evangelikai reformatai daugiausia mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1820 m. pirmose šios gimnazijos klasėse mokėsi 15 evangelikų liuteronų mokinių. 1844 m. buvo įsteigta Vilniaus liuteronų vokiečių mokykla, kuri gavo gimnazijos statusą.<...>.

Dėl išskirtinio protestantų Bažnyčių dėmesio švietimui ir mokslui iš jų išpažinėjų išaugo daug veiklių inteligentų, kurie paliko ryškų pėdsaką to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime. Pažymėtina, kad šių inteligentų pastangomis parengti katekizmai, giesmynai ir Biblijos vertimai buvo daug kokybiškesni už katalikiškus. Viena vertus, tai buvo pavienių asmenų nuopelnas, tokių kaip Nemunėlio Radviliškio parapijos klebono Samuelio Nerlicho (apie 1765–apie 1840), kuris iš lenkų kalbos į lietuvių išvertė ir spaudai parengė lietuvišką maldyną (Giesmyną su maldomis).<...>

1832 m., Rusijos Biblijos draugijai pasiūlius, Vilniuje Sinodas įkūrė Lietuvos evangelikų reformatų Biblijos draugijos skyrių, istoriografijoje dažnai vadinamą Draugija.

Protestantiška Biblijos draugija Vilniuje taip pat veikė kaip Sankt Peterburge įkurtos Draugijos skyrius. Tik jos susirašinėjo per Lietuvos evangelikų reformatų Sinodą. Draugijai buvo būdingas tam tikras konfesinis uždarumas, ji rūpinosi Šventojo Rašto leidimu ir jį platino tik tarp savo bendruomenių. 1832–1846 m. Draugijai vadovavo Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės superintendentas Rapolas Daunoras (1771–1854) – vienas labiausiai išsilavinusių protestantų dvasininkų. Taip pat draugijos veikloje aktyviai dalyvavo Žemaičių superintendentas (nuo 1837 m.), evangelikų reformatų knygų cenzorius, lietuviškų knygelių leidėjas kun. Aleksandras Rapolas Močiulskis (1790–1866). Būtent jis pasirūpino, kad 1840 m. būtų išleistas Naujasis Testamentas lietuvių kalba.

Taigi protestantų Bažnyčios turėjo įtakos ne tik Lietuvos švietimui ir kultūrai, bet ir lietuviškos visuomenės raidai. Apskritai Lietuvos protestantų Bažnyčių raida, santykis su visuomene ir valdžia išreiškė to meto protestantiškai Europai būdingas tendencijas: jos buvo labai susiskaidžiusios ir dėl doktrininių skirtumų, ir dėl nevienodos pozicijos visuomenėje, buvo gana artimai suaugusios (pirmiausia, evangelikai liuteronai) su valstybės valdžia, griežtai laikėsi fundamentalizmo nuostatų, akivaizdžiai siekė izoliuotis nuo Katalikų bažnyčios. XIX a. viduryje evangelikų Bažnyčios
teisiškai susilygino su Katalikų bažnyčia, tuo metu netekusia vyraujančios religijos statuso, todėl jų pozicijos ir įtaka Lietuvos visuomenėje sustiprėjo.

Tačiau ši jų įtaka negalėjo prilygti Katalikų bažnyčios įtakai, todėl Rusijos valdžia specialių represijų prieš jas nesiėmė, jas laikė mažiau opozicine Lietuvos visuomenės struktūra.

Iš https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:B.03~2011~1367174767100/B.03~2011~1367174767100.pdf, 48-58 psl.