Kas buvo Elizabetė Bucer?

Spausdinti

Reformacijos moterys (V)

1541 m. rudens dieną Martinas Buceris stovėjo šalia savo žmonos lovos. Maras, pražudęs tiek daug Strasbūre, įskaitant tris jų vaikus, dabar pasiima ją. Elizabetė žinojo, kad miršta. Ji labai gerai pažinojo savo vyrą ir suprato, kad jam bus sunku be jos. Todėl ji paprašė Martiną po jos mirties vesti jos draugę Wibrandis Capito, kuri dėl šio maro neteko savo vyro. Buceris nieko nesakė, tik tyliai verkė.

Lapkričio 16 dieną Elžbieta mirė. Buceriai buvo susituokę dvidešimt vienerius metus – ilga santuoka ankstyvojoje moderniojoje eroje. Martinas buvo sugniuždytas. Jis vis dar mylėjo Elizabetę. Jis bandė tvarkytis vienas. Jo dukra mirė gruodį. Jis turėjo daug įsipareigojimų: klebonavimas parapijoje,  Reformacijos plėtra tarptautiniu mastu. Be to, reikėjo užauginti išgyvenusį jų su žmona vienintelį sūnelį – ikimokyklinuką, rūpintis namais, kuriuose gyveno daug priglaustų pabėgėlių, svečių. Tai privertė Bucerį persvarstyti žmonos pasiūlymą.

1542 m. pavasarį jis vedė Wibrandis. Martinas buvo ketvirtas Wibrandis vyras, dabar – patėvis vaikams iš ankstesnių jos santuokų. Nors buvo dėkingas Wibrandis už meilę, rūpestį ir dievobaimingumą, antroji santuoka privertė Bucerį suprasti, ką pirmoje jis laikė savaime suprantamu dalyku. Elizabetė atidavė visas savo jėgas, kad padėtų jam.

Kaip ir Katarina von Bora Liuter, Elizabetė vaikystėje buvo atiduota į vienuolyną. Vėliau ji davė skaistybės, nepritekliaus ir nuolankumo įžadus. Tačiau juos sulaužė 1522 m. ištekėdama už Bucerio. Kai Martinas Buceris išplėšė ją iš vienuolyno, – rašo vienas istorikas, – jis pasirodė esąs gerų moterų teisėju. Du dešimtmečius Elizabetė netiesiogiai rėmė ir skatino Reformaciją. Buceris buvo ordinuotas kunigu, tad Elizabetė  tapo viena pirmųjų dvasininkų žmonų per šimtus metų. Tai buvo drąsus žingsnis, ir prireikė jos tvirtos dvasios. Klerikalinė santuoka pažeidė to meto įstatymą ir, esant tiek mažai precedentų, sukėlė skandalą visoje Europoje. Žmonės buvo įpratę geriau vertinti prostituciją, o ne dvasininkų santuoką. Sprendimas tuoktis supykdė Romą, tačiau Elizabetė to nepaisydama noriai ištekėjo už Bucerio. Jos vyras savo jausmus apibūdino taip: Dievas mus sujungė; Jis mums padėjo.

Būdamas jaunas kunigas, kupinas uolumo ir įsitikinimų, Buceris siekė reformuoti savo antrąją paskyrimo vietą – bažnyčią mažame miestelyje. Galbūt takto ir kantrybės stoka padidino sumaištį, kurią sukėlė jo mokymas. Pilietiniai neramumai augo. Protestantų tikėjimas ir praktika sukėlė tiek daug prieštaravimų, kad Martinas ir nėščia Elizabetė naktį pabėgo iš miesto ir nuvyko į Strasbūrą.

Pora prisiglaudė pas jo tėvus ir be bažnyčios vadovybės leidimo Buceris pradėjo skaityti paskaitas iš namų. Santuoka vis dar buvo problema, ir šiais mėnesiais Roma paragino Bucerį stoti prieš teismą dėl to, kad paėmė Elžbietą už žmoną. Siekdama aiškiai parodyti Bucerių poelgį kaip maišto pavyzdį, Roma suteikė pagrindą biblinei santuokai. Idėja prigijo, ir per kelias savaites aštuoni Strasbūro kunigai vedė žmonas. Bucerio drąsa išplatino biblinį santuokos ir šeimos modelį. Romos katalikai skleidė gandus apie neištikimybę ir prievartą šeimoje. Buceris atkirto: Kaimynai žino, kad tai melas, nes pirmas mano kivirčas su žmona dar bus ateityje. Jis tikėjosi laimingos santuokos tol, kol Viešpats leis, ir nematė savo žmonoje nieko, kas sumenkintų tas viltis.

Buceris plačiai rašė apie santuoką – XVI a. trečią dešimtmetį tai buvo karšta socialinė tema, kurią gvildeno teologai, laikęsi šiuo klausimų priešingų nuostatų. Jo mintys, kurioms kartais poveikio turėjo politika, buvo išsamios, neabejotinai suformuotos jo asmeninės patirties. Tačiau akivaizdu, kad Elizabetė jį praturtino ne vien patirtimi. Po Elizabetės mirties Buceris rašė: [Wibrandis] nėra tokia laisva kritikuoti, kaip mano pirmoji žmona, ir dabar suprantu, kad tokia laisvė yra ne tik sveikintina, bet ir būtina.

Kaip geležis galandama į geležį, taip Elizabetės kritika formavo jo veiklą ir tarnystę. Tai turėjo būti padaryta su meile ir Buceriui, ir Bažnyčiai, nes atrodo, kad tai buvo santuokos metmenys ir ataudai.

Buceris buvo žinomas kaip sugebantis pripažinti savo klaidas  ir jų atsižadėti – tai tikrai palengvino šį duoti ir imti. Galbūt Elizabetės reikiama kritika padėjo subalansuoti vėlesnę jo tarnybą, ko trūko ankstesniais, audringais jo gyvenimo metais. Tokia sveikintina laisvė buvo geras paklusnumo su stuburu pavyzdys.

Kasdienis Elizabetės gyvenimas buvo palaimingas, ir paneigė Romos kaltinimus ištvirkimu ir apsileidimu. Buceris rašė draugui, kad Elizabetė žino, kaip gyventi . . . gyvenimą, kuriuo ji galėtų pasitarnauti daugelio žmonių gyvenimo pažangai ir nieko neįžeisti. 1524 m. vasarą jis tapo pamokslininku vietinėje bendruomenėje.  Be abejo, kaip klebono žmona, Elizabetė susidūrė su klausimais apie liturgiją ir bendruomeninio gyvenimo pokyčius. Be neramumų, bažnytinės įtampos ir pareigos priimti daugybę svečių jų namuose, Elžbieta ištvėrė maždaug tuziną nėštumų ir gimdymų. Pora palaidojo beveik visus savo vaikus; tik sūnus, turintis fizinių ir psichinių specialiųjų poreikių, išgyveno, netekęs savo seserų ir brolių bei motinos. Didelis to meto kūdikių mirtingumas nenumalšino šių netekčių skausmo, todėl Buceris rašė draugams, prašydamas melstis už vaikų sveikatą ir gyvybę. Ankstyvosios modernios eros ankstyvos mirtys buvo gyvenimo kasdienybė, ir beveik kiekviena šeima buvo palaidojusi sūnų ar dukrą. Tačiau sielvartas, kurį Elizbetė išgyveno būdama motina, buvo neįprastas savo apimtimi.

Daugiau nei dvidešimt metų Elizabetė lengvino [Martino] būtį. . . pilnai rūpinosi visais buitiniais reikalais ir vaikų priežiūra. Atrodo, kad Buceris iki jos mirties taip ir nesuprato iki galo žmonos darbų apimties. Tai paaiškėjo, kai jos neliko. Aš tiktai tikiuosi, kad būsiu toks pat malonus savo naujajai žmonai, kaip ji man. Bet, o kančia,  dėl tos, kurią praradau! Elžbieta santuokai atidavė geriausius savo gyvenimo metus ir sveikatą. Tačiau kadangi santuokos pabaiga nebuvo viso ko pabaiga, kai Dievas ją paėmė, jos sumąstyta idėja (dėl Martino ir Vibrandis vedybų) ir toliau padėjo plėsti Evangelijos sklaidą per Bucerio darbą. Tas darbas, kuris truko dar dešimtmetį, buvo formuojanti jėga ankstyvajame Protestantizme, ir netgi iki šių dienų.

Rebeka van Dudevard (Rebeka van  Doodewaard), daugelio istorinių knygų autorė. Labiausiai ją išgarsino Reformacijos moterys: Šešioliktojo amžiaus asmenybės, kurios formavo krikščionybės atgimimą.

https://tabletalkmagazine.com/posts/reformation-women-who-was-elizabeth-bucer-2020-11/