Dievo žodis visiems

Spausdinti

Katech. Holger Lahayne

M. Liuterio „Rugsėjo Testamento“ 500-ųjų metinių proga

Lietuvos Biblijos draugijos išleistą Naująjį Testamentą galima nusipirkti už 5-7 eurus. Tai, palyginti, visai nedidelė, beveik dienos pietų kaina. Nors spausdinimo darbų kaštai šiuo metu vėl kyla, dėl technologijų ir ekonomikos pažangos bei globalizacijos (nemažai Biblijų spausdinama tolimojoje Azijoje), istoriškai vertinant, knygos yra labai pigios. Šiandien visi žmonės gali sau leisti įsigyti užrašytąjį Dievo žodį.      

1522 metų rugsėjo 21 dieną viena Vitenbergo spaustuvė pradėjo pardavinėti naują Martyno Liuterio Naujojo Testamento vertimą į vokiečių kalbą. Kaina, spėjama, galėjusi būti tarp pusės ir pusantro guldeno. Palyginkime: tuo metu Vokietijoje du paskersti veršeliai kainavo pusantro guldeno; tokia buvo ir tarnaitės metinė alga, o mokytojo – trys su puse guldeno. Nepaisant įspūdingos kainos, naujo leidinio paklausa vis dėlto buvo didelė – 3000 egzempliorių tiražas jau po trijų mėnesių buvo išparduotas. Po pirmojo, vėliau „Rugsėjo Testamentu“ pavadinto (nes vertėjas M. Liuteris knygoje nebuvo minimas) leidimo, jau gruodžio mėnesį išėjo pataisytas antrasis.

Po pasirodymo prieš imperatorių Karolį V Vormso susirinkime 1521 balandžio mėnesį, reformatorius M. Liuteris buvo išgabentas į Vartburgo pilį ir beveik metus išgyveno ten paslėptas (žr. autoriaus „Svarbiausia Liuterio diena“, reformacija500.lt). Gruodžio pradžioje Liuteris išdrįso slapčia apsilankyti Vitenberge ir susitikti su Reformacijos bendražygiais. Tuo metu Pilypas Melanchtonas paragino jį išversti Naująjį Testamentą. Sugrįžęs teologijos profesorius iš karto ėmėsi darbo ir 1522 kovo pradžioje vertimas iš graikų kalbos buvo baigtas. Pavasarį Liuteris paliko Vartburgą ir su kolegomis ėmėsi išversto teksto redagavimo bei, vėliau, spausdinimo. Po pusmečio M. Lotterio Jaunesniojo spaustuvė užbaigė maždaug A4 formato knygos gamybą. Tekstas buvo iliustruotas medžio raižiniais, o Apreiškimas Jonui – net 21 darbu (atliktu L. Kranacho pagal A. Diurerio originalus).

„Rugsėjo Testamento“ pradžios pratarmėje reformatorius išdėstė „paprastam žmogui“ skirtas leidinio supratimo gaires. Liuterio manymu, skaitytoją reikia išvesti „iš senosios iliuzijos į teisingą kelią“, kad Naujajame Testamente „neieškotų įsakymo ir įstatymo, bet ieškotų Evangelijos ir Dievo pažado“. Juk Evangelija reiškia „geroji naujiena“, kurią skelbiame, apdainuojame ir kuria džiaugiamės. Liuteris įspėja Kristaus nedaryti naujuoju Moze ir aiškiai atskiria Evangeliją nuo Įstatymo. Evangelija reikalauja „tik tikėjimo Kristumi, kad Jis dėl mūsų nugalėjo nuodėmę, mirtį ir pragarą ir taip padarė mus pamaldžius, gyvus ir palaimintus ne mūsų darbais, bet savo darbais, mirtimi ir kančia“. Liuteris atkreipia dėmesį, kad Naujajame Testamente Dievas „neverčia, bet maloniai vilioja ir sako: ‘Palaiminti vargšai’ ir t. t. Apaštalai vartoja žodžius ‘raginu’, ‘maldauju’, ‘prašau’, ‘kviečiu’, kad visur būtų matyti, jog Evangelija yra ne įstatymo kodeksas, o visų pirma skelbimas apie Kristaus geradarystes, kurios mums parodytos ir duotos kaip mūsų nuosavybė, jei tik tikime.“

Evangelija yra tik viena „taip pat, kaip yra tik viena Naujojo Testamento knyga, tik vienas tikėjimas ir tik vienas Dievas, kuris žada išgelbėjimą“. Viena vertus, Evangelija gali būti tik dėl to viena, kad tik vienas yra Jėzus Kristus. „Juk Evangelija yra ir negali būti niekas kitas, kaip tik Kristaus, Dievo ir Dovydo Sūnaus, tikrojo Dievo ir žmogaus, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo nuodėmę, mirtį ir pragarą dėl mūsų, kurie jį tikime, skelbimas“. Kita vertus, Evangelija gali būti įvairiai formuluojama: „vienas ją apibūdina trumpai, o kitas – ilgai. Vieni išsamiai aprašo daugybę Kristaus darbų ir žodžių, kaip tai daro keturi evangelistai“. Kiti „keliais žodžiais trumpai aprašo, kaip Jis, mirdamas ir prisikeldamas iš numirusių, nugalėjo nuodėmę, mirtį ir pragarą tiems, kurie jį tiki, kaip Petras ir Paulius.“

Taigi Liuteris pratarmėje gerai apibūdina Evangelijos vienovę ir įvairovę. Ar išsamiai, ar trumpai pristatyta ir paskelbta naujiena apie Kristų – visada ji reikalauja tikėjimo. O tikras tikėjimas negali likti nepastebėtas. Jis „išsiveržia“ ir kiekvieno tikrai tikinčiojo išpažįstamas ir mokomas „žmonių akivaizdoje“.

„Vokiečių prozos šedevras“

Gero, suprantamo vertimo į tautinę kalbą svarba tiesiai išplaukia iš Reformacijos principų. Jeigu tikėjimas remiasi Dievo žodžiu, tada kiekvienas žmogus turi turėti galimybę tą Žodį išgirsti. Tam būtina jį išversti į žmonėms suprantamą kalbą. Vėlyvaisiais viduramžiais jau buvo padaryta nemažai vertimų. Bet Liuteris turėjo galimybę naudotis ką tik išleistu Erazmo Roterdamiečio graikų NT leidimu (1516) ir versti vien iš graikų (vėliau ir ST iš hebrajų), nenaudodamas lotyniškos Vulgatos, kaip buvo įprasta iki tol. Be to, Liuterio regiono tarmė (Saksonijos) gerai tiko literatūrinei kalbai, t.y. skambėjo mažiau tarmiškai negu vokiečių kalba kituose regionuose.  

Po Naujojo Testamento, Liuteris su pagalbininkais ėmėsi Senojo Testamento vertimo darbų, kuriuos užbaigė 1534 metais (Vitenbergo teologus aplenkė Ciuricho reformatoriaus H. Cvinglio komanda; jie išleido visos Biblijos vertimą į vokiečių kalbą 1531 m. – iki šiol platinamą vadinamąją „Ciuricho Bibliją“). Liuterio vertimas laikomas vienu svarbiausių jo darbų. Šimtmečiu vėliau šį vertimą pagyrė net ateistas F. Nietzsche‘ė, pabrėždamas ypatingą kalbos kokybę bei bendrąją įtaką tautos kalbai – ir tituluodamas „vokiečių prozos šedevru“! Filosofas G.F.W. Hegelis vertimą pavadino „viena didžiausių revoliucijų“, be kurios Reformacija nebūtų buvusi įmanoma.

Svarbu pastebėti, kad iki gyvenimo pabaigos Liuteris su bendraminčiais savo vertimą nuolat redagavo, vis ieškodamas, ką dar labiau pagerinti. Tam reikalui 1531 m. Vitenberge buvo įsteigta Biblijos vertimo taryba. Kaip rodo rasti tarybos posėdžių protokolai, vienas iš reikšmingiausių įnašų buvęs Liuterio kolegos, graikų ir hebrajų filologijos meistro, Melanchtono. Paskutinis, dar paties Liuterio patvirtintas Biblijos leidimas išėjo 1545 m. Būtent jis vėliau kai kurių liuteronų teologų buvo pradėtas klaidingai ‘dievinti’ bei įtvirtintas pagrindiniu. Bet kad ir kaip, net ir jo kalba nuo XIX a. imta intensyviau redaguoti, kadangi atsirado būtinybė prisitaikyti prie akivaizdžių kalbinių pokyčių (XX a. svarbios Liuterio Biblijos redakcijos įvykdytos 1912 ir 1984 m.).     

Iš paties Liuterio raštų šiek tiek sužinome apie Biblijos vertimo principus. Kadangi, dėl Romos katalikų kritikos, vertėjai nuolat turėdavę savo vertimo būdą ginti, tai „kartais siekdavome kuo tiksliau išlaikyti žodžius, kartais pirmiausiai žiūrėdavome prasmės“. „Tenai, kur žodžiai leisdavo pasiekti didesnio suprantamumo, mes nesiduodavome rabinų nustatytos gramatikos [tekste jis kalba apie Psalmyną ir hebrajų k.] priverčiami rinktis prastesnę ar net kitokią prasmę. Darėme taip, kaip kad šulmeisteriai [t.y. viduramžių scholastikai] mokydavę: esą ne reikšmė turinti tarnauti žodžiams, o žodžiai turį tarnauti reikšmei, ir paskui ją visą laiką eiti.“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschen“, 1533).

Traktate „Sendbrief vom Dolmetschen“ (1530) Liuteris rašo, kad versdamas, jis siekęs reikštis „gryna ir aiškia vokiečių kalba“. Kartais tai buvęs labai sunkus darbas. Biblijos vertimo rezultatą jis lygina su nuobliuota lenta ar išvalytu lauku: „Lengva arti, kai žemė išvalyta.“ Lauko paruošimas, dirvos išvalymas – tai būtinas, bet per dažnai nuvertinamas darbas. 

Yra išlikusios ir štai šios, vėliau įžymybe tapusios, Liuterio mintys: „Ne lotyniškojo žodžio reikia klausti, kaip kalbėti vokiškai, o motinos gryčioje, vaikų po kiemą lakstančių, vyro prasčioko turguje stovinčio reikia klausti ir iš jo išgirsti, kaip turim šnekėti ir pagal tai versti; tik iš to jie supras ir pamatys, kad vokiškai su jais kalbama.“ Biblijos vertimas turi kalbėti žmonėms. Bet ir tai dar ne viskas. Kartu būtina išlikti ištikimam originalui: „Bet aš neleidau ir pernelyg laisvai žodžiams lietis, o didžiai rūpestingai, visų savo pagalbininkų padedamas, žiūrėjau, kad ten, kur reikia, aš tuos žodžius palikčiau, todėl lengvai nepuldavau nuo jų nukrypti.“

Biblijos vertimai, tautiškumas ir demokratija

Biblijos ar jos dalių vertimai į tautines kalbas buvo artimai susiję su Reformacija. Anglijoje Džonas Viklifas (Wycliffe, 1320–1384) siekė pagal biblinius principus reformuoti savo krašto bažnyčią. Bažnyčios istorijos eskizuose apie visų didžiausią Viklifo nuveiktą darbą rašoma:

„Jis į anglų kalbą išvertė Bibliją, kad visi skaitantys ar klausantys skaitomo Žodžio galėtų sužinoti Dievo tiesą. Jis nuplėšė sagtis nuo / Užantspaudotos knygos, / Kad tautai nuo akių / Nukristų raištis, ir žmonės / Rastų sau išganymą joje. Romos bažnyčia naudojo tik lotynišką Biblijos vertimą, Vulgatą, ir atsisakė ją versti į tautines kalbas. Viklifas nemokėjo nei hebrajų, nei graikų kalbų, kuriomis buvo parašytas Šventasis Raštas. Jam teko versti iš lotynų kalbos, taigi vertimas nebuvo toks tikslus, kaip jis būtų norėjęs. Tačiau vis tiek tai buvo didelė palaima žmonėms.“

Viklifo idėjoms plačiau įsitvirtinti nebuvo lemta, o jų šalininkai, lolardai, XV amžiuje net buvo persekiojami. „Viklifas kėlė grėsmę visai klerikalų dominavimo teologijos ir bažnytinio gyvenimo klausimuose sąrangai“, komentuoja Oksfordo anglikonų teologas A. McGrathas.

Vėliau Anglijoje Bibliją dar vertė Viljamas Tindeilas (Tyndale, 1492–1536), bet jau iš hebrajų ir graikų kalbų. Jo reikšmė anglų kalbai panaši į M. Liuterio Vokietijoje. Tačiau Tindeilas buvo priverstas iš Anglijos bėgti ir ispanų valdomoje Belgijoje buvo nuteistas mirties bausme. JAV gyvenantis indų publicistas V. Mangalwadis apie jį rašo: „Vyskupai įvertino Tindeilo vertimą kaip grėsmę, nes jis perkelia galią nuo bažnyčios vadovų prie liaudies“ (The Book That Made Your World).

Tindeilas pasižymėjo tuo, kad sąmoningai išvertė graikišką žodį ekklesia ne „bažnyčia“ (church), o „susirinkimas“ (assembly, congregation). Be to, pavadinimą „kunigas“ (priest) jis taikė vien tik Senojo Testamento žydų kunigams; Naujojo Testamento vadovus vadino presbiteriais (presbyters, nuo gr. presbiteroi) – vyresniaisiais, ganytojais, prievaizdais. „Tindeilo Naujojo Testamento demokratinė dvasia kėlė grėsmę ne vien tik Romos katalikų bažnyčiai, bet ir monarchijai“, rašo Mangalwadis,

Kadangi Marijos Tudor valdymo laikotarpiu (1553–1558) Anglijos evangelikai buvo persekiojami, nemažai protestantų lyderių pabėgo į Šveicariją. Ženevoje Tindeilo vertimo pagrindu jie sukūrė pirmąją studijų Bibliją su išnašomis ir komentarais, pavadintą Ženevos Biblija (Geneva Bible). Nors kurį laiką karalienės Elžbietos Anglijoje ir drausta, ji padarė labai didelę įtaką anglakalbėms šalims ir Reformacijos įtvirtinimui jose. Tik XVII a. viduryje pasirodęs naujasis Karaliaus Jokūbo vertimas (King James Bible, 1611) tapo populiaresniu ir ją pralenkė tarp angliškųjų biblijų (ji įgijo panašią reikšmę kaip Liuterio Vokietijoje; kartais net iki šiol teigiama, kad tai esąs beveik tobulas vertimas).    

V. Mangalwadis minėtoje knygoje skiria didelį dėmesį Biblijos vertimų įtakai pasaulio šalių kultūroms (sk. „Revolution: What Made Translators World Changers?“). Jis pabrėžia, kad Biblija prisidėjo prie tautinių valstybių (angl. nation-state) formavimosi. Vertimai į tautines kalbas ‘sudemokratino’ pačią kalbą – visi galėjo skaityti ir suprasti tą patį tekstą. Bažnytiniame gyvenime tai reiškė, jog visi galėjo dalyvauti Biblijos aiškinimo procese („pasauliečiai“ galėjo įvertinti, ar mokymas atitinka Bibliją). Krikščioniškuose kraštuose, krikščioniškoje kultūroje, Biblijos žodžiai įgijo ir platesnę reikšmę – Biblija tapo svarbiausia knyga daugeliui. Visus gyventojus vienijanti Biblijos kalba – t.y. ne elitiškoji lotynų, o tautinė kalba – sukūrė sąlygas kitokiam politiniam valdymui. „Demokratinio valdymo idėja tapo įmanoma tik dėl to, kad gyventojų gimtoji kalba tapo išmokytų ir valdančiųjų kalba. Paprastas žmogus, kuris anksčiau nieko negalėjo sužinoti apie šalies valdymą ir teisę, nuo šiol galėjo dalyvauti debatuose ir sprendimų priėmime“, teigia Mangalwadis.

Autorius kritiškai pasisako ir apie savo tėvynę Indiją: „Vienas būdas išlaikyti valdovų valdymą yra valdyti tokia kalba, kurios pavaldiniai nesupranta.“ Užtat dar XVIII–XIX a. krikščionys pradėjo rūpintis, kad hindustano kalba taptų regiono teismų ir administracijos kalba. Vėliau Biblijos vertėjai ir misionieriai iš esmės sukūrė moderniąsias Pietų Azijos kalbas: urdu (Pakistano) ir hindi (abiejų šaknys hindustano k.). Indijos tautinė tapatybė buvo formuojama krikščionių veiklos (pvz., kalbų žodynų sudarymo) ir jų atliktų Biblijos vertimų. Taip krikščionys prisidėjo prie „atgailaujančio nacionalizmo“ atsiradimo, teigiamo ir kartu savikritiško požiūrio į savo tautą. 

Dievas nori, kad klausytojai ir skaitytojai suprastų Jo užrašytąjį žodį; Jis nori su žmonėmis kalbėtis aiškiai. Kadangi didelė dauguma skaitytojų nemoka nei senosios hebrajų, nei graikų kalbos, svarbiausias įrankis, padedantis skaityti ir studijuoti Bibliją, yra geras vertimas arba keli geri vertimai. Bažnyčios istorijoje M. Liuterio vertimas buvo vienas svarbiausių įvykių, nes priartino Dievo žodį prie visų žmonių. Šiandien visų konfesijų krikščionys ir ekspertai šią tradiciją tęsia ir verčia Biblijos tekstus į šiuolaikines tautines kalbas. Ši užduotis lydės mus, kol Jėzus Kristus vėl ateis  ir pats Žodis apsigyvens tarp mūsų.