Vilniuje visuomenei pristatytas atnaujintas paminklas Simonui Konarskiui

Spausdinti

Vilniuje lapkričio 23 d. – Lietuvos kariuomenės dieną visuomenei pristatytas atnaujintas paminklas 1831 metų sukilimo vienam iš vadovų, nepriklausomybės žadintojui – Simonui Konarskiui Jo žūties vietoje.

Paminklinis akmuo su ereliu, dorojančiu auką pagal Universiteto prof. Juliaus Kloso projektą, Reformatų bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu buvo pastatytas 1924 m. S. Konarskio sušaudymo vietoje, minint Jo 85-ąsias mirties metines.

Erelis po Antrojo pasaulinio karo buvo nudaužtas. Akmuo su užrašu lenku kalba Tu stracony bohater narodowy Konarski 27 lutego 1839 r. (Čia nužudytas nacionalinis didvyris Konarskis 1839 m. vasario 27 d.) buvo išlikęs iki šių dienų. Paminklą  konservavo Kęstutis Norkūnas, ant akmens bronzinį erelį atkūrė skulptorius Marius Būda. Darbus didžia dalimi finansavo Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija per fondą Pagalba lenkams Rytuose. Darbų bendra vertė 122 tūkst. zlotų.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, paminklą, jo aplinką prižiūrėjo netoli esančios Simono Konarskio vardu pavadintos gimnazijos bendruomenė. Mokinius – vis kitą klasę – kasmet vasario 27 d. atveda mokytojai – taip ugdydami juose patriotinius jausmus.

Į iškilmingą atnaujinto paminklo šventę rinkosi įvairių lenkų visuomeninių organizacijų vadovai, Vilniaus miesto atsakingi asmenys, vilniečiai reformatai, S. Konarskio gimnazijos mokytojai ir mokiniai.

Renginyje kalbėjusi Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska Lenkijos Respublikos vardu dėkojo visiems, kurie dešimtmečiais rūpinosi šiuo paminklu ir stengėsi jį išsaugoti. Mūsų istorinė atmintis, mūsų patriotizmas yra paremti konkrečių žmonių darbais, žmonių, kuriems ši atmintis rūpi, – sakė Lenkijos ambasadorė.S. Konarskio gimnazijos direktorius Valerijus Jaglinski dėkojo Vilniaus miesto savivaldybei, ypač Senųjų Rasų bendruomenės globos komiteto pirmininkui Darjušui Žybortui, kuris sugebėjo įveikti biurokratines, finansines, politines kliūtis. Po daugiau nei 30 Lietuvos nepriklausomybės metų erelis grįžo į savo vietą, – džiaugėsi direktorius.

Simonas Konarskis gimė Dapkiškių dvare, netoli Miroslavo, reformatų šeimoje. Jurgio Simono ir Paulinos Višnevskos sūnų Seirijų reformatų bažnyčios kunigas Stanislovas Monkevičius pakrikštijo keturiais vardais: Simonas Konstantinas Juzefas Ignacas.

Mokėsi Seirijuose, Seinuose, vėliau – Lomžos karo mokykloje. Nuo 1825 m. tarnavo Lenkijos kariuomenėje (nuo 1831 m. – kapitonas). Prasidėjus 1830–1831 m. sukilimui, su savo daliniu perėjo į sukilėlių pusę, kovėsi gen. D. Chlapovskio pulke, dalyvavo Panerių kautynėse prie Vilniaus, mūšiuose Šiaulių, Panevėžio apylinkėse. Buvo apdovanotas Kryžiumi už narsą.

Po sukilimo sutriuškinimo pasitraukė į Prūsiją, iš jos persikėlė į Prancūziją, kur studijavo politinės minties teorijas. Su bendraminčiais įkūrė Lenkų piliečių sandraugą, kurios tikslas  buvo Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas 1772 m. ribose.

1835 m. bandė organizuoti naują sukilimą buvusiose LDK žemėse, užmezgė ryšius su nelegaliomis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje, slaptomis moksleivių, studentų draugijomis, taip pat su rusų karinėmis įgulomis Vilniuje. 1838 m. buvo Rusijos žandarų suimtas prie Rukainių (Vilniaus r.) ir įkalintas.

1839 m. vasario 27 d. viešai sušaudytas Vilniuje. Kapas sulygintas su žeme. Bendražygės Antaninos Sniadeckos pastangomis, S. Konarskis buvo perlaidotas Vilniaus evangelikų reformatų kapinėse ant Tauro kalno. Jo kapas, tikriausiai, sunaikintas statant 1963 metais Profsąjungų rūmus.

Į mirties bausmės įvykdymo vietą Simoną Konarskį lydėjo Vilniaus reformatų bažnyčios kunigas senjoras Steponas Lipinskis, kuris prieš tai ilgai su juo kalbėjosi, skaitė atgailos psalmes.

Sušaudymo vietoje reformatų Bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu buvo pastatytas paminklinis akmuo, kurį 1924 m. kovo 2 d. pašventino gen. superintendentas kun. Mykolas Jatržembskis (Michał Jastrzębski). Kasmetiniai Vilniaus Sinodai prasidėdavo S. Konarskio sušaudymo vietos aplankymu, prie paminklo buvo dedamos gėlės, kalbamos maldos.

Simboliška, kad paminklo atstatymo šventėje Šv. Rašto žodžius iš Laiško filipiečiams /Fil 1,20-21/ skaitė Lietuvos reformatų Bažnyčios gen. superintendentas kun. R. Stankevičius, kuris džiaugėsi šiuo renginiu ir neeilinio bebaimio reformato žygdarbio įamžinimu. Taip priimti mirtį galėjo tik giliai tikintis Dievo vyras. Caro pakalikai bandė sugėdinti, palaužti, pažeminti, tačiau Simonas Konarskis visgi buvo išaukštintas, nors ir žiauriai nužudytas. Caro budelių planus Viešpats pakeitė į gerą – po Simono Konarskio nužudymo jo idėjomis pasekė daugelis žmonių, – sakė kunigas.

Šventėje keletą patriotinių dainų padainavo S. Konarskio gimnazijos mokiniai. 

 

InfoRef_LT