Kunigaikščių Radvilų LDK įsteigtos reformatų bažnyčios

Spausdinti
Kaidanavos evangelikų reformatų bažnyčios piešinys. Napoleonas Orda. 1876 m., V. Levandauskas, R. Vaičekonytė Kepežinskienė, Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai, Vilnius, 2006, il. 240.

Iš reformatų istorijos

XVI-XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė net iki 300 protestantiškų (liuteronų, reformatų, arijonų) bažnyčių ir bendruomenių. 1563 m. Žygimantui Augustui suteikus visoms Lietuvoje esamoms konfesijoms tikėjimo laisvės privilegiją, labai sustiprėjo Reformatų Bažnyčios pozicijos.

Į protestantizmą perėję privačių valdų savininkai nusavindavo katalikų bažnyčių žemes, o pačiose valdose keitė bažnyčių konfesiją. Pagal to meto pasaulietinę teisę žemvaldys pats siūlydavo kunigo kandidatūrą, o bažnyčiai užrašytų žemių nelaikė visai atskirtų nuo savo ir jas pardavęs naujam savininkui sykiu perleisdavo ir teisę skirti kunigą. Tokiu būdu bajorai galėjo įgyvendinti teisę pasirinkti tikėjimą savo valdose, steigė protestantiškas bendruomenes, kvietė kunigus, statė bažnyčias.

Biržų ir Dubingių šakos kunigaikščiai Radvilos, tapę protestantais, XVI a. pab. – XVII a. pr. savo valdose fundavo naujai ar senųjų katalikų bažnyčių vietose įsteigė ne mažiau kaip 25 evangelikų reformatų bažnyčias. Į šį skaičių neįtraukti atskiri vėlesni aprūpinimai jau įsteigtoms bažnyčioms bei pamokslininkams ar fundacijos Vilniaus evangelikų reformatų maldos namams ir jų bendruomenei.

Daugiausiai bažnyčių įsteigė Biržų savininkas Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603). Neskaičiuojant numanomų fundacijų, neabejotinai jam priskiriamos žinomos devynios: Biržų (1584–1589 m.), Nemunėlio Radviliškio (1590 m.), Sialeco (1589 m.), Bielyčios (1591 m.), Papilio (1595 m.), Salamiesčio (1595 m.), Alantos (1598 m.), Kopysiaus (prieš 1603 m.) ir Liubčios (nuo 1592 m.).

Greičiausiai keturias įsteigė jo vaikaitis Trakų kaštelionas Jurgis Radvila III (1578–1613), Mikalojaus Radvilos (1546–1589) sūnus: Šventežerio (1598 m.), Dakūdavos (1600 m.), Lipično (tarp 1597–1613 m.) ir, matyt, Vseliubo (XVII a. pr.).

 Tris bažnyčias fundavo Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584): Dubingių (apie 1564–1566 m.), Kaidanavos (1566 m.) ir Vyžuonų (apie 1566–1570 m.).

Trijų bažnyčių fundatorius buvo Vilniaus vaivada Kristupas Radvila II (1585–1640): Kėdainių (XVII a. pirmoji pusė), Kopyliaus (XVII a. pr.) ir Svėdasų (XVII a. pirmoji pusė).

Mažiausiai, po vieną įsteigė Naugarduko vaivada Mikalojus Radvila (1546–1589), Mikalojaus Radvilos Rudojo vyriausias sūnus – Seirijų (1584 m.) ir Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila (1579–1620), Kristupo Radvilos Perkūno sūnus – Slucko (1617 m.).

Dar penkių įsteigtųjų bažnyčių: Doliatičių, Kurklių, Orlios, Žiupronių ir Iškaldės fundatoriai tiksliai nenustatyti. Jais galėjo būti visi šeši aukščiau paminėti šios – reformatų – šakos kunigaikščiai Radvilos.

Alanta (Ukmergės pav.). Šią valdą 1598 m. įsigijo Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas. Tikriausiai jis valdoje ir įsteigė evangelikų reformatų bažnyčią, kuri jau minima 1613 m., jos tuometinė būklė buvusi prasta. Anot Kristupo II Radvilos tarnautojo Petro Modževskio, ant jos stogo likę nedaug čerpių, visa viena pusė dengta lentelėmis ir šiaudais, o kita pusė labai nukentėjo nuo perkūnijos. 1628 m. Alantos dvaro seniūnas Paulius Ronas žodžiu ir raštu prašė K. II Radvilos atsiųsti žmogų, tinkantį mokyti pavaldinius Dievo žodžio, teigdamas, kad Radvilos pavaldiniai be tokio mokytojo yra kaip avys be piemens, nieko neišmanydami apie Dievą ir Jo gerumą, nesilaikydami Dievo įsakymų. Dvariškis rašė, kad nors vietos mūrinė bažnyčia apgriuvusi, greitai bus pastatyta nauja medinė, o atsiųstasis

mokytojas, mokantis pavaldinius iš knygų <…>, sėdės prie mano stalo ir gyvens su manimi dvare.

Alanta, kaip ir Biržų kunigaikštystė, priklausė Užnerio evangelikų reformatų distriktui. Kristupas Radvila II pasirūpino, kad Vyžuonų kunigas kas trečią sekmadienį lankytųsi Alantoje pamaldoms ir pavaldinių mokymui. Alantos pavaldiniai už šį patarnavimą turėjo jam mokėti 50 auksinų per metus.

Biržai (Upytės pav.). Evangelikų reformatų bažnyčia greičiausiai Kristupo Radvilos Perkūno pastangomis veikė nuo XVI a. 6–7ojo deš., papildomai aprūpinta 1584 ir 1589 metais. Tais metais baigtos statyti bastioninės Biržų pilies rūmų kieme K. Radvila Perkūnas pastatė mūrinę bažnyčią, stovėjusią iki 1625–1627 metų švedmečio.

1589 m. gegužės 1 d. K. Radvila Perkūnas išleido fundacinį raštą Biržų miestui ir evangelikų reformatų bažnyčiai. Biržų bažnyčiai K. Radvila Perkūnas suteikė 2 kaimus bei 200 auks. iš Vilniaus pakviestam kunigui ir jo padėjėjui išlaikyti.

Fundacijoje K. Radvila Perkūnas konstatavo, kad kunigas Stanislovas Sudrovijus, kuris nuo seno, dar mano tėvo (M. Radvilos Rudojo – aut. past.) laikais Dievo žodžiu uoliai darbavosi mūsų valdose, vietos bažnyčios poreikiams gauna du Biržų kunigaikštystės kaimus – Mielūnus ir Šalnėnus. Biržų dvaro administratorius Konradas Patrikoskis turėjo sudaryti bažnyčios valdų inventorių, išmatuoti žemę, suregistruoti pavaldinius ir prižiūrėti, kad miestas remtų bažnyčią grūdais ir pinigais, o kaimas tik grūdais. Bažnyčia pilies teritorijoje stovėjo iki 1625 m., kai švedai ją galutinai sugriovė. 1621 m. Kristupas II Radvila nurodė, kad, atnaujinant Biržų bažnyčios interjerą, senas Viešpaties stalas su baldakimu turi būti atiduotas Papilio arba Naujamiesčio bažnyčioms. Po švedmečio naujas bažnyčios pastatas pastatytas miesto teritorijoje stovėjo vėlgi iki kito švedmečio. 1657 m. atgavus pilį ir miestą, Biržų kunigaikštystės seniūnas konstatavo liūdną vaizdą: <…> bažnyčios grąžintos ne visos, o Biržų sugriauta iki paskutinės plytos taip, kad neliko atsiminimo.

 

Bielyčia (Lydos pav.). Apie fundaciją žinoma iš 1690 metų Liudvikos Karolinos Radvilaitės (1667–1695) aktikacijos LVT Naugarduko sesijoje. Visos ankstesnės privilegijos sudegė. Evangelikų reformatų bažnyčią 1591 m. įsteigė Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas. Jai buvo suteiktas sklypas (pamokslininkui, mokyklai ir špitolei).

Trakų kaštelionas Jurgis Radvila III 1605 m. liepos 2 d. patvirtino suteiktas teises. Bielyčią paveldėjęs Kristupas II Radvila susidūrė su prasta bažnyčios padėtimi. Kaip rodo 1616 m. Jarošo Bžozovskio laiškas didikui, jam buvo pavesta gelbėti bažnyčią – nieko kito nebuvo galima padaryti, kaip tik ją perstatyti, nes pastatyta ant blogų pamatų.

 

Dakūdava (Lydos pav.). Iš 1687 metų Liudvikos Karolinos Radvilaitės (1667–1695) fundacijos patvirtinimo aiškėja, kad evangelikų reformatų bažnyčią čia 1600 m. įsteigė Trakų kaštelionas Jurgis Radvila III. Bažnyčiai suteiktas sklypas ir Krivoje Selo kaimas su valdiniais.

 

Doliatičiai (Naugarduko pav.). Stambią Doliatičių valdą iš Mikalojaus Radvilos Rudojo paveldėjo jo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas. Kadangi išlikęs 1628 m. čia veikusios evangelikų reformatų bažnyčios aprašymas, tikėtina, kad bažnyčia buvo įsteigta XVI a. pab. K. Radvilos Perkūno ar XVII a. pr. valdą paveldėjusio jo sūnaus Kristupo II Radvilos.

 

Iškaldė (Naugarduko pav.). XVI a. pab. – XVII a. pr., kada valda priklausė Radviloms, minima evangelikų reformatų bažnyčia.

 

 

 

Kaidanava (Minsko pav.). Evangelikų reformatų bažnyčią 1566 m. įsteigė Mikalojus Radvila Rudasis. 1588 m. išlikusiame šios valdos inventoriuje nurodytas bažnyčiai atiduotas 24 valakų Kočelnikų kaimas, o pati bažnyčia mieste turėjo 10 rykščių žemės. Stiprią bažnyčios padėtį rodo ir 1585 m. sudarytas Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos Perkūno testamentas. Viena iš 4 Radvilų bažnyčių, kurioje didikas norėjo būti palaidotas, buvo Kaidanavos bažnyčia. Šioje bažnyčioje bent nuo 1595 metų iki mirties – 1609 metų pamokslininku tarnavo Baltarusijos distrikto superintendentas Pilypas Bochvicas Krokuvietis. Išlikusi jo korespondencija Kaidanavos savininkui Vilniaus vaivadai K. Radvilai Perkūnui teikia naujos istoriografijoje dar nepanaudotos medžiagos apie 1595 m. generalinį sinodą Torunėje, su didiku keistasi nuomone religiniais klausimais – P. Bochvicas persiuntė patronui gautą iš jo ir perskaitytą kažkokią knygelę ir paruoštą atsakymą, matyt, vežamą į sinodą. Taip pat aiškėja, kad didikui jo nuomonė buvo svarbi ir kasdieniuose žemiškuose reikaluose. Antai 1595 m. pamokslininkas tarpininkavo dėl Naugarduko vaivados Mikalojaus Radvilos dukros Kotrynos vedybų. <...>

Valdą paveldėjęs LDK pataurininkis Jonušas Radvila (1579–1620) Kaidanavoje pastatė naują mūrinę bažnyčią. 1611 m. gegužės 4 d. Kaidanavoje didikas sudarė sutartį su Elbingo architektu Vilhelmu Polliu dėl naujos skliautuotos bažnyčios ant keturių piliorių sumūrijimo. Buvo sudarytas V. Pollio pasirašytas vienabokštės bažnyčios statinio projektas, pagal kurį priešais dvarą ant kalvos iškilsianti 35 uolekčių ilgio ir 21 uolekties aukščio (bokšto mūrinė dalis – 30 uolekčių aukščio) bažnyčia turėjo būti su aukštu skardiniu stogu, paauksuota vėtrunge ir kryžiumi. Už jos pastatymą architektui sutarta sumokėti 1500 lenkiškų auks. Darbai vyko planuotai.

1614 m. rugsėjo mėn. didiko tarnautojas Stanislovas Kriškovijus Jonušui Radvilai rašė apie pabaigos darbus: … deda pastangas dėl jos greitesnio užbaigimo: dabar kalvą užlygina, pradės daryti tiltą, stogas jau irgi čerpėmis uždengtas, skliautai padaryti, dabar tinkuoja. Lėčiausiai ėjosi staliaus darbai. 1614 m. pab. ar 1615 m. pr. Kaidanavoje pradėjo veikti nauja mūrinė bažnyčia. 1620 m. valdos inventoriuje jau paminėta naujai pastatyta bažnyčia, tokia, kokia ir buvo numatyta projekte. Jai, be to, J. Radvila paskyrė sklypus Kaidanavos miestelyje, Stankovkos gatvėje, ir Černikovščinos palivarką su Černikų kaimu. Prie bažnyčios veikė špitolė ir mokykla. 1628 m. Kaidanavos pamokslininkas Martynas Belianskis bažnyčiai užrašė savo biblioteką. Mūrinę Kaidanavos bažnyčią 1876 m. pavaizdavo Napoleonas Orda.

Kėdainiai (Kauno pav.). 1600 m. Kėdainių savininkas Vitebsko vaivadaitis Stanislovas Kiška iš katalikų atėmęs bažnyčią ją perdavė reformatams. Prasidėjo byla su katalikais dėl bažnyčios grąžinimo. 1627 m. rugpjūčio 30 d. naujasis Kėdainių savininkas Kristupas II Radvila užbaigė ginčą dėl sukeistosios Kėdainių bažnyčios. Sudarius sutartį su Vilniaus vyskupu, evangelikų reformatų bažnyčia buvo grąžinta katalikams. Nauja reformatų bažnyčia buvo funduota XVII a. 3iojo deš. pab. – 4ojo pr. Pašventinta 1652 m.

Kopylius (Naugarduko pav.). 1629 m. sinodo aktuose pažymėta, kad evangelikų reformatų bažnyčią nemažomis lėšomis įsteigė LDK lauko etmonas Kristupas II Radvila. Bet nuolatinio pamokslininko ji neturėjo.

Kopysius (Ašmenos pav.). Evangelikų reformatų bažnyčią prieš 1603 m. fundavo valdą 1594 m. įgijęs Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas. 1606 m. Kopysio valdą Radvilos pardavė.

Kurkliai (Ukmergės pav.). Apie čia veikiančią evangelikų reformatų bažnyčią paminėta 1613 m. (drzewa zboru kurklewskiego –Kurklių bažnyčios medžiai). Ją XVI a. pab. galėjo įsteigti Kristupas Radvila Perkūnas arba jo sūnus Kristupas II Radvila.

Lipičnas (Lydos pav.). Valda priklausė Miklojui Radvilai Rudajam, kuris ją 1581 m. perdavė sūnui Naugarduko vaivadai Mikalojui Radvilai, o iš jo paveldėjo pastarojo sūnus Trakų kaštelionas Jurgis Radvila. Tarp 1597–1613 m. jis skyrė aprūpinimą Lipično pamokslininkui. 1633 m. vyko Lipično bažnyčios statybų ar remonto darbai.

Liubčia (Naugarduko pav.). 1589 m. bažnyčią (greičiausiai arijonų) tarp pilies ir miestelio įsteigė valdos savininkas Žemaitijos seniūnas Jonas Kiška. Šio didiko iniciatyva Liubčioje įvyko Lietuvos brolių sinodas. 1592 m. Liubčia atiteko Vilniaus vaivadai Kristupui Radvilai Perkūnui. XVII a. pr. Liubčioje veikė protestantų spaustuvė.

Orlia (Lydos pav.). XVII a. pr. ji priklausė Biržų ir Dubingių šakos Radviloms.

Tuo laiku ir buvo įsteigta bažnyčia. Evangelikų reformatų bažnyčios fundaciją 1688 m. atnaujino Liudvika Karolina Radvilaitė.

Papilys (Upytės pav.). Evangelikų reformatų bažnyčią Papilyje iš naujos šaknies pastatė Kristupas Radvila Perkūnas. Archeologiniai duomenys rodo, kad bažnyčia atsirado ne užvaldžius katalikų bažnyčios pastatą, bet naujoje vietoje. Evangelikų reformatų bažnyčią Papilyje Vilniaus vaivada K. Radvila Perkūnas įsteigė 1595 m. Apie Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio ir Salamiesčio fundacijų buvimą žinome iš 1687 m. Liudvikos Karolinos Radvilaitės atnaujinančių fundacijų minėtoms keturioms bendruomenėms, kuriose pateikiama informacija apie pirmųjų bažnyčių atsiradimą tuose miesteliuose. Papilio bažnyčia buvo svarbi. Būtent Papilyje, o ne Biržuose dažniau reziduodavo Radvilos. Ypač Kristupo II Radvilos žmona Ona Kiškaitė, kuri mėgo vietos konfesinį patarnavimą. 1617 m. kliento laiške skaitome: Kunigaikštienė nori rytoj iš Biržų važiuoti komunijos priimti į Papilį. 1613–1625 m. K. II Radvila nuolat rūpinosi Papilio bažnyčios mūro rekonstrukcijos darbais. Didikų instrukcijose dažnai sutinkamas nurodymas rūpintis, kad bažnyčių pastatai nebūtų apleisti. 1616 m. begriūvant medinei Papilio bažnyčiai K. II Radvila pats turėjo suteikti informaciją vietos urėdininkui, kokia turi būti nauja bažnyčia – medinė ar mūrinė.

Nemunėlio Radviliškis (Upytės pav.). Evangelikų reformatų bažnyčią 1590 m. įsteigė Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas. Bažnyčios kunigams išsilaikyti XVII a. pirmojoje pusėje buvo skirtas sklypas. 1644 m. kunigas B. Paremijus gavo visą palivarką prie Nemunėlio su 4 valstiečiais ir visomis jų prievolėmis. Palivarkas buvo tokio dydžio, kad Radvila neatleido jo nuo karinės prievolės Biržų kunigaikštystei. Bažnyčia visą laiką buvo medinė. Mėginimas 1653 m. pastatyti mūrinę bažnytėlę nebuvo sėkmingas.

Salamiestis (Ukmergės pav.). Reformatų bažnyčią 1595 m. fundavo Kristupas Radvila Perkūnas. Salamiesčio bažnyčios buvimą šio didiko laikais patvirtina XVII a. pirmosios pusės Kristupo II Radvilos raštas, kur nurodoma, kad Salamiesčio valdą Ukmergės paviete kartu su evangelikų reformatų bažnyčia, kurioje atliekamos pamaldos pagal Sandomyro konfesiją, gavęs iš savo protėvių, kurie pastatė bažnyčios pastatą, o jis tik naujai restauravęs. Fundacijoje pažymėta, jog laisvas evangelikų tikėjimo praktikavimas, vaikų leidimas į mokyklą, patarnavimas krikšto, sutuoktuvių, laidotuvių metu mieste ir valsčiuje leidžiamas bažnyčios asmenims, valdiniams ir visiems svetimiems, kokio luomo jie bebūtų ir į bažnyčią atvažiuotų. Fundacijos tekste buvo iškalbingai teigiama, jog Kristupas II Radvila pats gins laisvą religijos (kalvinizmo – aut. past.) išpažinimą, o bet kokiam palikuonių mėginimui pakeisti vietos visuomenės tikėjimą buvo prognozuojama baisus Dievo teismas ir prakeikimai. 1615 m. Papilio kunigui Jonui Gerdvilai pavesta kas trečią sekmadienį vykti patarnauti į Salamiesčio bažnyčią, neturinčią nuolatinio dvasininko. 1628 m. po švedmečio, kurio metu sudegė klebonija, atstatyta Salamiesčio bažnyčia buvo medinė su šiaudais dengtu stogu. 1640 m. pastatyta nauja Salamiesčio bažnyčia.

Seirijai (Trakų pav.). Evangelikų reformatų bažnyčią 1584 m. įsteigė Naugarduko vaivada Mikalojus Radvila, papildomą aprūpinimą 1590 m. skyrė Trakų kaštelionas Jurgis Radvila.

Sialecas (Lydos pav.). Bažnyčią 1589 m. įsteigė Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas.

Sluckas (Naugarduko pav.). Evangelikų reformatų bažnyčią 1617 m. įkūrė Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila. Funduodamas Slucko bažnyčią, Jonušas Radvila nurodė, jog leido iš artimiausių girių gabenti medieną, tinkamą statybai, kad bažnyčia, mokykla ir klebonija būtų pastatytos kuo greičiau. 1625 m. Slucke ir Kėdainiuose numatyta įkurti gimnaziją, kuri pradėjo veikti apie 1630 m.

Svėdasai. Reformatų bažnyčią 1636 m. fundavo Kristupas II Radvila. 1657 m. po teisminių bylų ji atiteko katalikams.

Šventežeris (Trakų pav.). Trakų kaštelionas Jurgis Radvila 1598 m. įsteigė evangelikų reformatų bažnyčią.

 

Vseliubas (Naugarduko pav.). Tikėtina, kad XVII a. pr. veikusią evangelikų reformatų bažnyčią fundavo Biržų ir Dubingių šakos Radvilos, kuriems priklausė valda. 1615 ar 1621 metais Kristupas. II Radvila pavedė sutvarkyti kapines, suremontuoti špitolę ir namą pamokslininkui, pastatyti naują varpinę bei prie bažnyčios atidaryti pradinę mokyklą.

 

 

Vyžuonos (Ukmergės pav.). Vyžuonose evangelikų reformatų bažnyčią fundavo Mikalojus Radvila Rudasis. Apie 1620–1623 m. Kristupo II Radvilos kliento Samuelio Klausgailavičiaus laiške paminėta, kad bažnyčia statyta didiko senelio (tai yra Mikalojaus Radvilos Rudojo) laikais. Vyžuonose bažnyčia veikė XVI a. pab. 1585 m. sausio 31 d. sudarytame testamente Vilniaus vaivada K. Radvila Perkūnas kaip vieną iš keturių galimų savo laidojimo vietų nurodė Vyžuonų bažnyčią. Vadinasi, ji buvo įsteigta prieš 1585 m. galbūt buvusios katalikų bažnyčios vietoje. Bent jau 1596 m. pab. – 1597 m. pr. Vyžuonose katalikų bažnyčia neveikė, nes valdoje nemažai laiko praleidusi ketvirtoji Kristupo Radvilos Perkūno žmona katalikė Elžbieta Ostrogiškaitė melstis vykdavo į artimiausią veikiančią katalikų bažnyčią Užpaliuose.

1604 m. Vyžuonų bažnyčios kriptoje buvo palaidotas fundatorius Kristupas Radvila Perkūnas. 1608 m. pavasarį šioje bažnyčioje buvo palaidotas Andrius Naruševičius. Jo brolis, Žemaitijos kaštelionas Mikalojus Naruševičius (mirė 1603 m.), 1597 m. vedė Naugarduko vaivados Mikalojaus Radvilos dukrą Kotryną. Šios bažnyčios rūsyje palaidoti brolį Kristupo II Radvilos prašė LDK medžioklis Jonas Naruševičius ir būsimasis LDK iždininkas Kristupas Naruševičius.

Žiupronys (Ašmenos pav.). Evangelikų reformatų bažnyčia čia veikė 1611 m. Ji minima ir vėlesniuose XVII a. pr. aktuose: 1613 m., 1621–1623 m. Ją galėjo įsteigti Naugarduko vaivada Mikalojus Radvila arba jo sūnus Trakų kaštelionas Jurgis Radvila.

Anksčiausiai reformatų maldos namai Radvilų valdose atsirado Dubingiuose, Kaidanavoje ir Vyžuonose, po to Biržuose bei Nemunėlio Radviliškyje. Kaidanava ir Biržai buvo stambiausios, o Dubingiai ir Vyžuonos vidutinio stambumo valdos. Taigi Dubingių reformatų bažnyčia buvo pirmoji ar tarp trijų pirmųjų Radvilų įsteigtų evangelikų reformatų bažnyčių, o dėl to, jog pati valda gana ilgai buvo Radvilų nuosavybė (goštautinę Kaidanavą Mikalojus Radvila Rudasis gavo tik 1549 m.), matyt, įgijo savotiško pirmavimo teisę. Į ją imta žiūrėti kaip į potencialią Biržų ir Dubingių šakos Radvilų kapavietę ir nuo XVI a. 8ojo deš. čia pradėti laidoti giminės atstovai. Visgi nepavyko Dubingių įtvirtinti kaip giminės mauzoliejaus. Sustiprėjus bažnyčioms kitose Radvilų valdose, o svarbiausia – dėl valstybėje protestantams blogėjančių sąlygų Biržų ir Dubingių šakos didikai XVII a. buvo priversti ieškoti palaidojimams tinkamesnių vietų.

Deimantas Karvelis, Raimonda Ragauskienė

IŠ RADVILŲ GIMINĖS ISTORIJOS: DUBINGIŲ KUNIGAIKŠTYSTĖ

1547–1808 M., Vilnius, 2009

Foto iš:

https://www.radzima.org/eng/popular/