REFORMATŲ BAŽNYČIOS POLITIKA SPAUDOS DRAUDIMO METAIS

Spausdinti

Iš  LIETUVOS REFORMATŲ BAŽNYČIOS ISTORIJOS 

Sinodo savivalda, nepaisant bandymų ją pajungti centrinei krašto administracijos kontrolei, net ir įsteigus Generalinę evangelikų konsistoriją Peterburge, liko jos atžvilgiu nepriklausoma ir pavaldi tiesiogiai tai ministerijai, kuri tvarkė konfesinius reikalus.

Sinodą, kuris pagal susiklosčiusią tradiciją rinkdavosi kasmet ir buvo aukščiausias šios Bažnyčios konfesinės savivaldos organas, sudarė dvasininkai ir pasauliečiai. Visi kartu jie buvo vadinami sinodalais, kurių skaičius nebuvo griežtai apibrėžtas. Sinodalus dvasininkus sudarė: Generalinis superintendentas, distriktų superintendentai su vicesuperintendentais ir parapijų klebonai bei pamokslininkai.

Kaip ir kitų religinių mažumų, daugelis reformatų dvasininkų buvo kilę iš šeimų, kurių ne vienos kartos atstovai buvo šios Bažnyčios dvasininkai. Kilę iš bajoriškų ar miestelėnų šeimų, jie dažniausiai buvo lenkų ar vokiečių kilmės.

Pasauliečiai sinodalai, vadinami Sinodo kuratoriais, tradiciškai buvo bajorai, gerai išmanantys Bažnyčios tradiciją, išsilavinę, aktyviai veikiantys jos labui ir turintys krašto visuomenėje svorį.

Tarp sinodų Bažnyčiai paritetiniais pagrindais vadovavo Sinode iš dvasininkų ir pasauliečių išrinkta Sinodo kolegija, kurios prezidentą ir viceprezidentą (juo paprastai buvo renkamas tik Generalinis superintendentasA.B. pastaba) ministro teikimu tvirtino imperatorius. Sinodų nutarimų protokolų nuorašai, suskirstyti į kanonus ir memorialus, buvo pristatomi centrinėms valdžios institucijoms. Beje, po sukilimo jie jau buvo privalomai rašomi rusų kalba, tad valdžia galėjo kontroliuoti bažnyčios veiklą, nors nepasitaikė, kad būtų bandžiusi keisti priimtus sprendimus.
Pirmas po sukilimo Sinodas įvyko 1867 metais. Jis iš karto susidūrė su sukilimą numalšinusios rusiškosios administracijos atviromis ir bekompromisėmis rusifikacinėmis priemonėmis, kurios buvo nutaikytos į pamatinius šios Bažnyčios veiklos dėsnius. Įdomu tai, kad, kaip matyti iš Sinodo medžiagos, jos pirmiausia buvo nukreiptos į švietimo ir kalbos vartojimo liturginėje praktikoje sferas Bažnyčiai pavaldžioje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusioje Slucko gimnazijoje. Taigi, jos lyg ir nebuvo tiesiogiai adresuotos visai Bažnyčiai, bet buvo nedviprasmiškai nutaikytos į jautriausią Jos vietą – jaunosios kartos auklėjimo ir dvasininkijos rengimo sferą.
Slucko gimnazijos reformatų religijos mokytojas, distrikto vicesuperintendentas kun. Julijonas Biergielis liepos 12 d. raštu informavo Sinodą, kad aukštesniosios švietimo administracijos potvarkiu pareikalauta, jog reformatams tikyba būtų dėstoma rusų kalba, o kasdienės, vadinamosios privačios, namų pamaldos, skirtos reformatų moksleiviams ir vedamos Slucko mokinių bendrabutyje, taip pat vyktų tik rusų kalba. Pareikalauta tučtuojau ir visiškai iš bendrabučio pašalinti lenkišką Bibliją ir lenkiškas maldaknyges.
Sinodas su tiems laikams visiems prašytojams būdingu nuolankumu konstatavo, kad, kaip matyti iš šių veiksmų, vyriausybė, rūpindamasi dvasiniais savo pavaldinių reikalais ir siekdama galutinio šio krašto susiliejimo su Rusija, stiprindama rusišką tautinį elementą, nedviprasmiškai rodo būtinybę visur įvesti rusų kalbą, taip pat ir pamaldų liturgijoje. Susirinkęs Sinodas konstatavo, kad nors kalba savaime ir nesudaro jokio kliuvinio, tačiau jos įvedimas pamaldose reikalaujant valdžiai susiduria su dideliais sunkumais. Todėl Sinodas nutarė parengti aiškinamąjį raštą, kuriame būtų išdėstytos aplinkybės, dėl kurių toks vyresnybės reikalavimas šiuo metu negali būti įvykdytas. Nutarta šias priežastis įtraukti į Sinodo nutarimų knygą, o jų kopiją pristatyti aukščiausiajai Šiaurės vakarų krašto administracijai.
Paaiškinimas prasidėjo nuolankiais pagraudenimais apie tai, kad Sinodas, nuoširdžiai norėdamas būti ištikimas ir paklusnus vyriausybei, šiuo klausimu susidūrė su nenugalimais sunkumais, kurių esmė yra ne kanoniniai ar nekanoniniai kokios nors kalbos tinkamumo reikalavimai. Čia pat pacituoti Apaštalo Pauliaus žodžiai iš Laiško filipiečiams (1,18), kur sakoma: ...Svarbu tik tai, kad visokiu būdu... Kristus yra skelbiamas... Ir pateikiami konkretūs argumentai.
Pirma priežastis, trukdanti laikytis nurodymo, yra ta, kad visų reformatų parapijų dvasininkai nėra taip gerai įvaldę rusų kalbos, kad ją vartodami galėtų gana laisvai parapijiečiams skelbti  Evangeliją, kuri yra šio tikėjimo pamatas. Reformatų pamaldų esmę sudaro ne apeigos, o skelbimas Dievo Žodžio, kuris į Dievišką gyvenimą pašaukia žmogaus sielą. Dvasininkija yra Dievo pašaukta skelbti Jo šventą valią ir Jo išminties paslaptis, kurios nurodo žmogui kelią į sielos išganymą, tačiau ji to negalės atlikti su švaria sąžine ta kalba, kurios ji pakankamai nemoka. Tokiu atveju dvasiškai nukentėtų ir dvasininkui patikėti tikintieji, o pats dvasininkas savo tarnystėje tikintiesiems negalėtų užtikrinti jų dvasinio gyvenimo kokybės. Dvasinis gyvenimas yra taip glaudžiai susijęs su gebėjimu įvaldyti namuose vartojamą kalbą, kaip tik ji (kalba) gali būti susijusi su pačia siela. Žmogus gali giliai ir aiškiai suvokti religines tiesas tik per suprantamą ir visiškai aiškų jam žodį.
Kaip antrą priežastį Sinodas nurodė tai, kad dauguma lenkų ir žemaičių (lietuvių – A. B.) kilmės reformatų tikinčiųjų, iš kurių pirmieji rusų kalbą supranta tik kaip šnekamąją kalbą, o kiti jos visai nemoka, bažnyčiose negalėtų su nauda savo sielos išganymui klausytis pamokslų, skelbiamų rusų kalba. Religiniai jausmai taip suauga su žodžiais tos kalbos, kuri yra vartojama šeimoje, kad be jos tikėjimas žmogui tampa nesuvokiamas ir negyvas. Esant gi tikėjimo nuopuoliui, vyksta ir moralės nuopuolis, o kur nėra šių viešosios tvarkos pamatų, ten ir pavaldinių ištikimumas nėra tvirtas. Kas neatiduoda to, kas priklauso Dievui, tas neturi ir moralinio pasirengimo atiduoti to, kas priklauso valstybei. Šis religinis principas, kaip teigė Sinodas, visada išlaikydavo reformatų tikėjimo piliečius lojalius sostui ne tik ramybės, bet ir suiručių metu. Dvasininkija, kuri buvo ypač išstatyta paskutinių neramumų (sukilimo – A.B.) išbandymams, pačiame maišto sūkuryje nepaliko savo postų tam, kad save išsaugotų. Sinodas akcentavo, kad Reformatų Bažnyčia pagal savo principus atskiria save nuo bet kokio kišimosi į politiką ir vadovaujasi Laiško romiečiams (13,1) teiginiu:
Kiekvienas asmuo tebūnie pasidavęs valdančioms vyresnybėms, nes nėra vyresnybės, kuri nebūtų iš Dievo, o tos, kurios gyvuoja, yra Dievo įsteigtos.

Taigi šis priimtas Sinodo nutarimas tapo visų be išimties Bažnyčioje vartotų kalbų apologetika. Pasinaudodamas susiklosčiusiomis aplinkybėmis, Sinodas vikriai, neagresyviai, neišskirdamas vienos kurios nors kalbos, sugebėjo aukščiausiai krašto administracijai išdėstyti argumentus, kad jos regioninių pareigūnų sumanyti žingsniai nėra taip lengvai realizuojami ir kad net jei juos pavyktų įgyvendinti, jų rezultatai neduotų norimo efekto, o veikiau priešingai – dar labiau destabilizuotų valdžios ir jos piliečių tarpusavio santykius.
Kaip rodo vėlesnių sinodų šaltiniai, valdžios pareigūnai prie ankstesnių sumanymų jau negrįžo. Neabejotina, kad tokia nuosekli ir tvirta Sinodo pozicija turėjo teigiamų pasekmių sprendžiant kalbų klausimą Reformatų Bažnyčioje.

 Dr. Doc. A.Baublys

REFORMATŲ BAŽNYČIOS SINODO POLITIKA SPAUDOS DRAUDIMO METAIS 

https://www.lituanistika.lt/content/3522