Nuo maišto iki melancholijos (I)

Spausdinti

 

 Dainora Pociūtė-Abukevičienė

1543 m. Andrea Vesalijus (1514-1564), Abraomo Kulviečio bendraamžis, publikavo savo revoliucinį medicinos veikalą „Septynios knygos apie žmogaus kūno sandarą“ („De humani corporis fabrica libri septem“),
kuriame žmogaus kūno anatomija pirmą kartą Vakarų medicinos istorijoje buvo analizuojama remiantis tikrais žmogaus kūno pavyzdžiais ir disekcijomis, o ne nuo antikos įprastomis žmogaus ir gyvūnų organizmų analogijomis.

Knygą iliustravo 300 piešinių - juos pagal renesansinius žmogaus kūno grožio kanonus sukūrė Ticiano mokinys Johannas Stephanas von Calcaro bei pats Ticianas. Antikiniai torsai buvo pripildyti A. Vesalijaus tyrinėtu žmogaus vidaus organų turiniu. Pats A. Vesalijus knygos pradžioje paliko savo žymųjį portretą, kuris emblemiškai nusakė visą jo santykį su tradicija: į skaitytoją žvelgiantis autorius demonstruoja žmogaus rankos disekciją. Tai prieštaravo nuo antikos ir viduramžių įsigalėjusioms medicininėms normoms, kurios neleido tyrinėti rankos, prieš tai nedisekcionavus pagrindinių vietų, kuriose glūdi siela. Kai Nyderlandų dailininkai, paveikti šios A. Vesalijaus ikonologijos, ėmė masiškai tapyti anatomijų pamokas, kai kuriuose iš jų paveikslų šalia vaizduojamo profesoriaus anatomo jau būdavo parodomos kitos ikonos: užversta Galeno knyga ir atverstas A. Vesalijaus veikalas.

Šis pavyzdys iliustruoja XVI a. vidurio europietiškosios sąmonės intensyvumą ir revoliucingumą. Tos revoliucijos aušrą matė ir lietuvis Abraomas Kulvietis Ginvilionis, Kulvos bajoras, pirmasis lietuvis, tapęs Naujųjų laikų skelbėju, įgyvendinęs tų laikų intelektualų iškeltą trijų kalbų žmogaus idealą ir pradėjęs lietuvių sąmonės revoliuciją. Atrodo, kad A. Kulvietis pažinojo A. Vesalijų, nors to tiksliau įrodyti negalima. Mat A. Vesalijus iki 1533 m. studijavo Liuvene ir pusę metų kartu su A. Kulviečiu toje pačioje Trijų kalbų mokykloje lankė hebrajų bei graikų kalbų kursus. Kadangi hebrajų kalbos profesorius turėjo tik kelis studentus, tikėtina, kad A. Vesalijus ir A. Kulvietis buvo susitikę...

Filologija davė pamatą daugeliui XVI a. modernizavimo procesų. Net ir medicinos istorikai laikosi nuomonės, jog A. Vesalijus savo atradimus padarė tik todėl, kad įgijo naujus metodologinius filologinės interpretacijos pagrindus. O Erazmas, Liuvene įkūręs Trijų kalbų mokyklą, teigė, kad filologija turi tapti ir krikščionių doktrinos interpretavimo pagrindu. Todėl reformacijos, kurios tikslas buvo ne naujos konfesijos formavimas, bet doktrinos revizija, studijos yra tiesiogiai susijusios su filologija.

Šio teksto autorė ties ankstyvaisiais reformacijos procesais tikslingiau susikoncentravo prieš šešerius metus, pradėjusi tyrimus įvairiose Italijos vietovėse (iki tol labiau domėtasi konfesinės raštijos - giesmynų, katekizmų - raidos problemomis). Taip atsirado protestantizmo problematikos vienijami dvejopos krypties darbai: monografija „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai“ bei straipsniai apie LDK protestantų raštijos iki XVII a. vidurio ypatumus. Pastarieji daugiau skirti lietuviškosios raštijos raidai iki didžiausios lietuviškos reformatų knygos - „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ (vienintelis likęs egzempliorius saugomas Upsaloje) - pasirodymo.

 Poreikio tyrinėti LDK reformaciją Italijoje negaliu paaiškinti, tiesiog jaučiau, kad ten kažkas slypi. Iš pradžių buvau užsimojusi įsigilinti į pačių italų jau gerokai tyrinėtą antitrinitorizmo problematiką. Ši tema bei italų disidentų veikla rytų Europoje aštuntąjį devintąjį XX a. dešimtmetį buvo populiari, tad tokie italų istorikai kaip Domenico Caccamo, Massimo Firpo ir kiti buvo išleidę keletą darbų. Tiesa, dabar ši sritis sulaukia vis mažiau pasišventėlių. Kai prieš metus buvau sutikusi M. Firpo ir paklausiau, ar jis ką nors dar veikia šioje srityje, profesorius ėmė mostaguoti rankomis ir pareiškė, kad daugiau nebeturės reikalų su tokia mazochistinių užmojų reikalaujančia „beveik nedokumentuota istorija“.

 Iš tiesų, nors XVI a. Lietuva ir pradeda rašyti, kai kurie jos ankstyvųjų Naujųjų laikų istorijos aspektai yra be galo mažai dokumentuoti. Jau vien faktas, kad neturime išlikusių pagrindinių šaltinių - XVI a. sinodų protokolų, reikalingų LDK reformuotų bažnyčių nuodugniai istorijai atkurti, rodo, kad dabar nebėra kito kelio, išskyrus labai kruopštų detalių iš įvairiausių sričių rankiojimą. Užtat tuo didesnį pasitenkinimą suteikė tyrimų metu kai kurie atrasti dokumentai, leidę rekonstruoti A. Kulviečio biografiją. Ypač du nauji faktai apie A. Kulviečio studijas: Liuvene (Belgijos valstybinis archyvas) atrastas įrašas apie jo studijas Liuveno universitete ir Sienoje (Sienos arkivyskupijos archyvas) atrastas jo abiejų teisių doktorato gynimo protokolas. Abu dokumentai įrodė iki tol tik netiesiogiai spėjamus faktus apie A. Kulviečio studijų vietas ir paskatino smulkiau pasigilinti į to meto Liuveno bei Sienos kultūrinę aplinką. O dviejų puslapių Sienos doktorato protokolas (parašytas sunkiai įskaitomomis specifinėmis XVI a. Sienos universiteto santrumpomis) suteikė ir daugiau detalių žinių, kurių pagrindu plėtojau tyrimą apie A. Kulviečio savimonės ir pažiūrų formavimąsi. Kiek džiaugsmo suteikia vien tas faktas, kad A. Kulviečio gynimo procedūroje dalyvavo Alessandras Sozzinis - bene žymiausios Sienos giminės atstovas. Sozziniai (Lelijus ir Faustas, vėliau ne sykį lankęsi Lietuvoje) yra tapę italų disidentizmo rytų Europoje simboliais, todėl faktas, kad šios istorijos pradžia siekia jau A. Kulviečio studijų metus, atrodė neįtikėtinas dalykas.

Studijoje susitelkiau ties dviem asmenybėmis - Abraomu Kulviečiu ir Mikalojum Radvila Juoduoju, nes kaip tik jie ne tik parašė du pirmuosius LDK reformacijos tekstus, kurie pritraukė mano, kaip literatūros istorikės, dėmesį, bet ir lemtingai darė įtaką XVI a. Lietuvos kultūrai. A. Kulvietis pirmasis pradėjo absoliučiai nelygią kovą su Bažnyčios korupcija, kuri, kaip spėjo jo motina Elžbieta Kulvietienė, jam lėmė staigią mirtį, o Radvila Juodasis pirmasis įkūrė nuo Romos bažnyčios nebepriklausomą Bažnyčią, nes jis nieko nebijojo ir jokios - net pačios Romos Apaštališkojo sosto sutelktos - jėgos jam nebuvo kliūtis.

Šios asmenybės buvo tikri maištininkai - Bažnyčiai pavojingi net ir po mirties. Bažnyčia A. Kulviečio neleido palaidoti kapinėse, o Radvilos Juodojo palaikus istorijai taip pat teko slėpti. Šis Radvila tapo ir pirmuoju lietuviu, uždraustu visuotinai skaityti Europos katalikiškajame pasaulyje ir įtrauktu į garsųjį uždraustųjų knygų sąrašą - „Index librorum prohibitorum“. Manau, kad jis tuo didžiavosi, kaip ir savo išleista pirmąja Lietuvos Biblija. Radvilos Juodojo evangeliškosios veiklos laikotarpis - neilgas ir nepaprastai intensyvus. Revoliucinius pokyčius jis nulėmė per dvylika trylika savo paskutinių gyvenimo metų, kuriais demonstravo esąs evangelikas. Kai 1555 m. Vilniuje apsilankė vienas iš jėzuitų ordino iniciatorių, Ignatiaus Loyolos artimas draugas Alfonsas Salmeronas, jam pasirodė, kad šioje šalyje dėl Radvilos Juodojo veiklos tiek įsigalėjusi erezija, kad įkurti jėzuitų kolegijos nėra jokios vilties.

Tiesa, situacija jau po dešimtmečio, mirus Radvilai Juodajam, ėmė keistis. Ne mažiau nei tėvas stipriu charakteriu pasižymintis jo vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis radikaliai pakeitė tikėjimą ir, grįžęs į Katalikų bažnyčią, daug nusipelnė jos labui bei kontrreformaciniams procesams Lietuvoje.

Rekonstruodama įvairių šių žmonių savimonę, jų religines pažiūras, gilinausi į XVI a. religinės elgsenos ypatumus: konversijos, religinės simuliacijos, nikodemizmo fenomenus. Padariau išvadas, kad LDK konversijos buvo ne staigūs, bet su socializacijos procesais susiję reiškiniai. Nors Lietuvoje, priešingai nei Italijoje, nebuvo įkurta inkvizicija kovai su reformacija, represijų ir draudimų baimė skatino vietinių didikų ir bajorijos simuliacinę sąmonę.

Italų vaidmuo Lietuvos reformacijos procese buvo svarbus, bet labai nevienalytis. A. Kulvietis buvo pirmasis, kuris susidūrė su intensyviais filoprotestantiškais Italijos procesais iki Inkvizicijos atkūrimo. Turtingas ir intelektualus Italijos bažnytinis gyvenimas lėmė ir tai, kad net pačiuose aukščiausiuose bažnytinės hierarchijos sluoksniuose bei aristokratijoje buvo daug reformų šalininkų. Todėl tokia figūra kaip kapucinų ordino galva - sienietis Bernardinas Ochinas, skelbęs „liuteroniška“ vadintą išganymo ne dėl darbų, o iš malonės idėją, tapo populiariausiu XVI a. Italijos pamokslininku, kurį, kaip ir A. Kulvietį, 1542 m. „ištiko“ staigus ir netikėtas Apaštališkojo sosto pasmerkimas bei ekskomunika, privertusi jį emigruoti į kalvinistiškąją Šveicariją. Šios ankstyvosios italų evangelizmo idėjos suformavo Kulviečio laikyseną ir religines pažiūras, deklaruotas jo „Tikėjimo išpažinime“ laiško Bonai Sforzai pavidalu.

Kitas italų ir Lietuvos santykių aspektas jau buvo nulemtas prasidėjusios italų disidentizmo bangos Italijoje atkūrus inkviziciją. italai, emigravę į Šveicariją, tapo ne tik Jeano Calvino ir Heinricho Bullingerio rytų Europoje agentais, bet ir šveicariškosios reformatų ortodoksijos oponentais bei vis intensyvesnių heterodoksinių pažiūrų skatintojais. italų dalis, nebetoleruojama net ir protestantiškoje Šveicarijoje, ne sykį prieglobstį rado Lietuvoje pas Radvilą Juodąjį. Taip žymiausi Italijos evangelizmo atstovai - Bernardinas Ochinas, Lelijus ir Faustas Sozziniai, Giorgio Biandrata, Valentino Gentile ir kiti - lankėsi Lietuvoje ir įsijungė į LDK reformacinės kultūros procesus: Bažnyčios kūrimą, knygų leidybą.

Italas Pieras Paolo Vergerijus, į Vokietiją pabėgęs buvęs Kapodistrijos vyskupas, tapo pagrindiniu liuteronizmo ir Augsburgo konfesijos įtvirtinimo Lietuvoje ir Lenkijoje agentu. Jo plati ir šakota politinė ir kultūrinė veikla Lietuvoje ir Karaliaučiuje davė impulsą išspausdinti Radvilos Juodojo laišką popiežiaus nuncijui Aloizijui Lippomanui. Šis keletą kartų įvairiomis kalbomis išspausdintas manifestas („Due epistolae“) tapo antrąja Lietuvos evangeliškąja konfesija, kuri išgarsino Lietuvą kaip reformuotos Bažnyčios visoje Europoje šalį.

Italų konfliktiškas santykis su šveicarų ortodoksija paskatino Lietuvos Evangelikų bažnyčios schizmą, tačiau nereikėtų šio proceso vertinti vienpusiškai. Tai natūralūs konfesionalizacijos procesai. Schizma buvo ortodoksijos ribas bandžiusių nubrėžti helvetų konfesijos šalininkų ir radikalesnius minties iššūkius skatinusių jėgų susidūrimas. Ji susilpnino LDK Evangelikų bažnyčios vienybę, paskatino kai kuriuos grįžimus į katalikybę. Kita vertus, schizma suformavo unikalų Rytų Europos reiškinį - unitorizmą, kurio įdomiausi fenomenai reiškėsi LDK, Lenkijoje ir Transilvanijoje. Lietuvoje unitorizmas buvo išnaikintas XVII a. viduryje, tačiau Transilvanija tapo vienintele Europoje kunigaikštyste, kur jis buvo paskelbtas viena iš valstybinių religijų, gyvavusių ir per visą XVIII a.

Vienas iš svarbiausių šių įvykių herojų - italas Giorgio Biandrata, ryški ir kontroversiška asmenybė, J. Calvino žodžiais, „gyvatė užantyje“. Jis stipriai veikė LDK, Lenkijos ir Transilvanijos evangelizmo procesus: LDK ir Lenkijos jau skilinėjantiems protestantams įsiūlė kurį laiką galiojusį moratoriumą diskutuoti ir aiškintis religines sąvokas nebibline kalba. Kitaip tariant, jis bandė atriboti filosofinės ir religinės kalbos diskursus. Tai davė rezultatų vystant kritinės biblijotyros mintį Lietuvoje.

Bus daugiau
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)
www.tekstai.lt