Nugalabykite juos visus!

Spausdinti

Straipsnis publikuotas 1997m. žurnale Prizmė (97/4)

1572 metais Baltramiejaus naktį Prancūzijoje išžudyta tūkstančiai protestantų

Holger Lahayne

Šių metų rugpjūčio mėnesį iš viso pasaulio susirinko 400 tūkstančių jaunų tikinčiųjų į katalikų Bažnyčios pasaulio jaunimo forumą Paryžiuje. Metropolija ant Senos krantų dar kartą pademonstravo savo kaip pasaulinės katalikybės centro vaidmenį. Visa Prancūzija, „Paryžiaus galukiemis“, laikoma katalikišku kraštu, – 70 proc. jos gyventojų priklauso Visuotinei Bažnyčiai.

Šalia netikinčiųjų šiuo metu didžiausią religinę grupę respublikoje sudaro musulmonai. Nors protestantams atstovauja šiandieninis ministras pirmininkas Lionelis Žospenas (Jospin), tačiau tarp 57 mln. prancūzų turėdami 960 tūkst. šalininkų jie tesudaro labai nedidelę grupę.      Visai kitoks vaizdas buvo XVI amžiuje. Per Vokietijos vakarinę sieną į kaimyninę šalį netruko prasiskverbti reformatoriaus Liuterio išverstieji raštai ir rado ten didelį skaitytojų būrį. Jau 1519 metais Prancūzijoje būta pirmųjų liuteronų (Luthériens). Neilgai trukus šie tikintieji privačioms Biblijos studijoms galėjo naudoti humanisto Lefevro d’Estaplio (d’Estaples) Biblijos vertimą. Ilgai nedelsdama, valstybė šį judėjimą ėmė persekioti. Kad ir linkęs į humanistinio renesanso idealus ir būdamas estetas, karalius Pranciškus I (1515–1547) jautėsi, panašiai kaip ir Vokietijos imperatorius, esąs vienintelės, tikrosios katalikiškosios Bažnyčios gynėjas. Jam tvirtai galiojo posakis: „Un roi, une loi, une foi“ (Vienas karalius, vienas įstatymas, vienas tikėjimas). Jau trečiajame dešimtmetyje įvykdytos pirmosios mirties bausmės (1524 metais teismas nurodė sudeginant nubausti „Dievo niekintojus“), o nuo 1533-iųjų iš pradžių dar buvęs atlaidus Pranciškus įsakė persekioti kitaminčius. 1551-aisiais buvo griežtai uždraustas evangelikų tikėjimas, o 1557 m. Prancūzijoje įsigaliojo inkvizicija.   

Tačiau ir Prancūzijoje protestantizmas nesulaikomai plito. Ypač aristokratija, pasibjaurėjusi karaliaus rūmų ir nemažos dalies dvasininkų moralės smukimu, masiškai gręžėsi į šį „naująjį“ tikėjimą. Po Lutherio iniciatyvos ryškėjo protestantizmo ypatumai: tokių prancūzų kaip Kalvino, Farelo ir Bezos raštai ir veikla Prancūzijos reformacijai suteikė specifinių „reformatų“ bruožų. Netrukus evangelikus imta vadinti nebe liuteronais, o hugenotais – šis žodis greičiausiai kilęs iš reikšmės „Šveicarijos konfederacijos pilietis“ (Eidgenossen), mat Kalvinas ir Farelas dirbo ir gyveno Ženevoje, Šveicarijos konfederacijoje. Bendruomenės kūrėsi kalvinistų pavyzdžiu ir 1559 m. susirinko į pirmąjį protestantiškąjį sinodą – taip susikūrė Prancūzijos reformatų Bažnyčia (katalikai vadino ją tik „religion prétenduereformée“ – tariamai reformuota religija). Apie 1560 metus ją išpažino pusė aristokratijos, trečdalis miestiečių, taigi pusė milijono tikinčiųjų, susibūrusių į maždaug 2 tūkst. bendruomenių.

Taigi Prancūzija religijos požiūriu susiskaldė, ir paprastos malšinimo priemonės, kokių griebėsi Pranciškus I, jau nebebuvo veiksmingos. 1561 metais Puasi mieste surengta pirmoji religinė diskusija, o kitais metais išleistas net tolerancijos ediktas, kuriuo pirmą kartą protestantams suteikiama pamaldų laisvė. Tačiau šias viltis netrukus sugriovė skerdynės: fanatiškam katalikui hercogui Guise’ui vadovaujant Vasi miestelyje kareiviai nužudė 45 beginklius evangelikus. Tai perpildė protestantų kantrybės taurę ir jie griebėsi ginklų (kaip nedviprasmiškai pamokė Kalvinas: „Pirmasis mūsų žmonių pralietas kraujo lašas pralies kraujo upes, kurios užtvindys visą Europą“). Iki 1598 metų šalį niokojo aštuoni religiniai karai, nusinešę 700 tūkst. gyvybių.

Nepaisydami pilietinių karų protestantai suvokė save kaip karaliui ištikimus kovotojus už Prancūziją. Visų pirma jie kovėsi už savo teises ir prieš katalikiškosios pusės vadovus. Admirolą de Coligny, vieną iš hugenotų vadų, su jaunuoju karaliumi Karoliu IX (1560–1574) netgi siejo glaudūs ryšiai. Šis patyręs karvedys ir valstybės vyras sugebėjo pasiekti, kad dvasiškai nepastovus ir liguistas karalius pritartų jo planui – surengti bendrą katalikų ir protestantų karo žygį prieš ispanus Nyderlanduose. Tačiau tam pasipriešino karaliaus motina Kotryna Mediči, kuri nuo 1559-ųjų, po savo vyro karaliaus Henriko II mirties valdžią laikė savo rankose. Ji bijojo Nyderlanduose patirsianti skaudų pralaimėjimą, galėjusį Prancūzijai pridaryti daug žalos. Be to, ji nebuvo už karą prieš katalikiškąją Ispaniją. Siekdama atgauti įtaką sūnui, Kotryna ėmėsi vykdyti planą: susilpninti protestantus nužudant jų vadovą Coligny. Hercogas Alba šį sumanymą jau anksčiau buvo vaizdžiai nusakęs: „Viena lašiša verta daugiau nei 10 tūkstančių varlių“.

Tokie ekstremistai kaip Alba dėjo viltis į Coligny ir kitų hugenotų nužudymą, nors tuo metu priešiškos stovyklos kaip tik artėjo prie taikos. Nuosaikiųjų katalikų iniciatyva buvo sudaryta 1570 metų taika, gana palanki protestantams. Šią politiką turėjo vainikuoti politinės karalių vestuvės: su Johanna d’Albret iš Navaros (protestantiškos valstybėlės Pirėnų pakraštyje) Kotryna sutarė apvesdinti savo dukterį Margaritą ir Henriką, Navaros karalių. Taip jaunasis Henrikas tapo pretendentu į sostą, mat Prancūzijos karalius ir kiti Margaritos broliai buvo bevaikiai. Jungtuvės įvyko 1572 metų rugpjūčio 18-ąją Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Gražioji Margarita iš pradžių labai nenorėjo tekėti už kaimietiško, česnakais prašvinkusio ir gausybe meilės ryšių pagarsėjusio karaliaus iš provincialiosios Navaros. Netgi pasakojama, kad karalius Karlas, jos brolis, per ceremoniją trinktelėjęs jai per galvą, kad toji linktelėtų, taigi privertęs ją pasakyti „taip“. Buvo surengta daugelį dienų trukusi šventė su karališku pokyliu, muzika, šokiais, medžiokle, kurioje kaip Henriko palydos svečiai dalyvavo koks tūkstantis protestantų aristokratų. Griežtų papročių besilaikantys kalvinistai dalyvavo toli gražu ne kiekvienoje pramogoje.

Tačiau didžiosios susitaikymo vestuvės netrukus virto „kruvinosiomis vestuvėmis“. Pradžią padarė rugpjūčio 22-ąją planuotas pasikėsinimas į Coligny, kuris, savaime suprantama, taip pat buvo tarp svečių. Giliai sukrėstas karalius užjautė savo tėvo draugą. Tuo aiškiau Kotryna matė, jog Coligny būtina pašalinti. Kartu su sūnumi Henriku ji jam įkalba, kad admirolas ir hugenotai rengia išdavystę, tuo sudarydami grėsmę valstybei, – esą svečiai protestantai ketina surengti pasikėsinimą. Viskuo abejojantis Karolis leidžiasi perkalbamas ir įtiki draugo atsimetimu. Bute, kuriame buvo slaugytas, Coligny nuduriamas, išmetamas gatvėn, ten jo lavonas sudarkomas.
     To, kas tuomet prasidėjo, istorikams turbūt niekada nepavyks išaiškinti iki galo. Ar tai buvo vien spontaniška neapykanta hugenotams, prasiveržusi tik paryžiečiams? O gal viskas buvo tiksliai suplanuota ir organizuota? O gal ir tai, ir tai? Koks buvo Kotrynos vaidmuo? Kaip ten bebūtų, bet ekstremistai pajuto, jog išmušė jų valanda. Karalius įsakė užkelti visus miesto vartus ir duoti pavojaus signalą kareiviams. Hercogas Guise’as vėl perėmė iniciatyvą: jam vadovaujant mieste pradedama skersti protestantus. Savo karininkams, kurių skrybėlės kaip katalikų paženklintos baltu kryžiumi, jis šaukia: „Atpildo diena atėjo! Karaliaus įsakymu Dievo niekintojų padermė turi būti išnaikinta. Žvėris įkliuvo į spąstus…Neleiskite jam pasprukti!“

Šv. Baltramiejaus naktį, iš rugpjūčio 24-osios į 25-ąją, miestas panyra į kraujo svaigulį. Nieko neįtariantys protestantai, pasitikį savo lojalumu karaliui ir dažniausiai neginkluoti, be pasigailėjimo žudomi, paskerdžiamas kiekvienas aristokratas, vilkįs juodais hugenotų drabužiais. Visą miestą apėmusi kraujo karštinė, Paryžiaus gyventojai žudo, plėšia, grobia, lavonus mėto į Seną. Net ir pats karalius iš rūmų įsiaudrinęs šaukia miniai: „Galabykite juos! Nugalabykite juos visus!“ Tik po daugelio dienų žudynės, persimetusios ir į provinciją, atslūgsta. Paryžiuje iš viso nužudyta 4 tūkstančiai, o provincijoje – 25 tūkst. žmonių.

Pačią Kotryną nustebino žudynių mastas, bet ji dėl to nė kiek nesigailėjo – juk daug ko pasiekė: hugenotų elitas sunaikintas, o Henrikas, jos įkalintas, žudynių išvengė ir dabar buvo jos įkaitas. Katalikų pusė taip pat triumfavo. Lotaringijos kardinolas šiai pergalei prieš eretikus rugsėjo 8-ąją celebravo padėkos mišias, ką tik popiežiumi išrinktas Grigalius XIII nukaldino atminimo monetą, kurios vienoje pusėje angelas kryžiumi ir kardu naikina hugenotus.

Suprantama, kova tarp reformatų ir katalikų tapo dar aršesnė. Hugenotai sustiprino savo „valstybę valstybėje“ Pietų Prancūzijos citadelėse. Galimas dalykas, kad Prancūzija būtų ilgesniam laikui įsivėlusi į chaosą ir pilietinį karą, jei ne tokia asmenybė kaip Henrikas Navarietis. 1576 metais jis pabėgo iš karaliaus rūmų ir nuo to laiko atkakliai vadovavo protestantams. Tačiau Henrikas nesirengė keršyti katalikams. Visų pirma jis jautėsi esąs prancūzas ir jam rūpėjo visos šalies gerovė. Jau 1576-aisiais, dar būdamas 23 metų, jis sakė: „Mes visi esame prancūzai ir tos pačios tėvynės piliečiai. Todėl privalome savo nesantaiką išspręsti protu, o ne griežtumu ir žiaurumu, kurie tinka tik žmonėms kiršinti.“

Po paskutiniojo Kotrynos sūnaus mirties 1589 metais karaliaus karūna atiteko jam. Henrikui iškilo dilema: katalikai nebuvo pasirengę pripažinti karaliaus reformato, tačiau jėga jis nebūtų pasiekęs pripažinimo. Liaudis buvo karų išvarginta. Tokioje situacijoje Henrikui buvo aišku, kad jis tik tuomet galės sutaikyti ir vėl suvienyti šalį bei apsaugoti protestantus, jei priims katalikų tikėjimą: 1593 metais jis iškilmingai atsižadėjo reformatų tikėjimo, ir 1594-aisiais pirmasis iš Burbonų buvo pateptas Prancūzijos karaliumi Henriku IV. Sakoma, jog įžengdamas į Paryžių jis ištaręs garsųjį posakį: „Paryžius [t. y. karūna] vertas mišių“. Po paskutinių susidūrimų su Ispanija 1598 metais šalis pagaliau sulaukė taikos.

Henrikas pasirodė esąs sumanus ir išmintingas valdovas, paskelbdamas taikos ir tolerancijos ediktą, turėjusį galutinai įtvirtinti ir užtikrinti šalies vienybę – jo politinę svajonę: 1598 metais jis išleido Nanto ediktą, kuris mėgino patenkinti abi konfesijas. Nors katalikai, skeptiškai nusiteikę, įtarė, kad Henriko atsižadėjimas tėra tik manevras, jis pasirodė esąs katalikų Bažnyčios globėjas ir nelietė valstybinės religijos. Tiesa, protestantai negavo lygių teisių. Juos ir toliau vadinta „tariamai reformuotais“, tačiau tose srityse, kur 1596 metais vyko pamaldos, jie gavo visišką apeigų laisvę ir visišką lygiateisiškumą teismuose bei įstaigose. Hugenotams niekas nebeprikaišiojo, esą jie priklauso eretiškai sektai ir nebepersekiojo jų už tikėjimą.

Henrikas atsisakė „une foi“ („vieno tikėjimo“) siekdamas užtikrinti šalies vienybę. Negana to: tik šio principo įsisąmoninimas Prancūzijoje galėjo vėl sukurti santarvę. Nors ediktą aštriai kritikavo ir katalikai, ir hugenotai (juk juo siekta kompromiso!), nuo tol visi prancūzai laikė jį „savo“ karaliumi. Deja, 1610 metais kaip paskutinė religinių karų auka jis žuvo per pasikėsinimą. Jo sūnus Liudvikas XIII, kurį griežtai katalikiškai išauklėjo antroji Henriko žmona Marija Mediči, be ypatingo įkarščio tęsė tolerancijos politiką, o anūkas Liudvikas XIV, absoliutus monarchas „karalius Saulė“, ir visai nuo jos nusigręžė. Jis įsakė vėl persekioti protestantus, 1685 metais panaikino Nanto ediktą ir privertė hugenotus masiškai bėgti į užsienį. Tokia emigracija Prancūzijai tik pakenkė, o šalims, kurios emigrantus priėmė, pavyzdžiui, Prūsijai, atnešė palaimą. Tolerantiškomis pažiūromis Henrikas pralenkė savo metą. Tik Prancūzijos revoliucijos laikais šios šalies protestantai buvo pripažinti be jokių išlygų. Tik tai įvyko ne tolerantiškos religijos dvasia, o kaip nekrikščionių ar antikrikščioniškai nusiteikusių prancūzų Švietimo mąstytojų veiklos rezultatas.

Laimei, pasikeitė ir katalikų Bažnyčia: ne taip seniai popiežius Jonas Paulius II Pasaulio jaunimo forume Paryžiuje atsiribojo nuo savo pirmtako džiaugsmo dėl eretikų žudynių Baltramiejaus naktį ir kalbėjo apie „skausmingas skerdynes“. Dalyvių iš 160 šalių akivaizdoje jis viešai išpažino savo Bažnyčios kaltę: „Krikščionys padarė dalykų, kuriuos smerkia Evangelija. Jeigu aš iš savo atminties iškeliu praeitį, tai šitai darau dėl to, kad vakarykštės nesėkmės pripažinimas yra nuoširdumo ir drąsos aktas, padedantis stiprinti mūsų tikėjimą, atkreipiantis mūsų dėmesį į šiandienos pagundas ir sunkumus ir paruošiantis mus su jais susitikti“.

Vertė Vilija Gerulaitienė