Algirdas Butkevičius

Knygos

Vaikystėje į mano rankas pateko nedidelė žalsvu viršeliu knygutė vaiko fantaziją ir susidomėjimą skatinančiu pavadinimu „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe“. Knygelę perskaičiau vienu prisėdimu, nesusimąstydamas apie jos autorių A. Šliką. Turėjo prabėgti dešimtmečiai, kol sužinojau, kad biržietis rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas Alfredas Šlikas parašė ne tik šią biografinę apybraižą apie knygnešį Jurgį Bielinį.

A.Svajonės slapyvardžiu 1929 metais Biržuose kaip „Biržų žinių“ leidinys buvo išleistas A. Šliko dviejų veiksmų dramos vaizdelis „Karalius Alkolis“. Jono Šlikaičio slapyvardžiu 1937 metais pasirodė scenos vaizdelis ir monologai „Bobos truputį susipešė“. 1935 metais buvo išspausdinta dviejų veiksmų komedija „Tikrasis aitvaras“, o 1936 metais dienos šviesą išvydo trijų veiksmų drama „Slidžiu keliu“.

1939 metais Biržų spaustuvėje išspausdintą „Mūsų jaunimo vadovą“ (tai buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvių evangelikų reformatų jaunimo „Radvilos“ draugijos leidinys) redagavo A. Šlikas. Šioje knygoje yra jo išsamus, piešiniais iliustruotas straipsnis „Mūsų pramogos ir jų organizavimas“, nepraradęs savo švietėjiškos reikšmės ir šiandien. Čia išspausdintas dar vienas jo straipsnis „Proto darbo abėcėlė“ ir A. Svajonės slapyvardžiu (tai rodo A. Šliko kuklumą) pasirašyta apybraiža „Svečiuose pas veikliausią skyriaus pirmininką“.

Evangelikų reformatų kunigo, Kauno universiteto profesoriaus Povilo Jakubėno paragintas Alfredas Šlikas parašė ir 1932 metais Kauno „Spindulio“ spaustuvėje išspausdino „Šventąją istoriją evangelikų mokslo amžiaus vaikams“. Po metų Drąseikių pradinės mokyklos mokytojas Alfredas Šlikas buvo išrinktas Evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kuratoriumi.

Šiandien nekyla abejonių, kad Alfredas Šlikas yra parašęs ir daugiau. Jo žmona Ona man yra pasakojusi, kad prieš išvežant į Sibirą, vyras rašęs stambų prozos kūrinį, gal romaną, buvo prirašęs keletą šimtų puslapių. Koks šio paskutinio kūrinio likimas – neaišku. O gal jam dar lemta būti atrastam buvusiuose NKVD archyvuose?

Žurnalistas ir publicistas

Alfredas Šlikas buvo žinomas ir kaip žurnalistas bei publicistas. Spaudoje jis pradėjo bendradarbiauti nuo 1923 metų. Nemažai jo straipsnių, feljetonų, scenos vaizdelių (pasirašytų slapyvardžiais A. Svajonė, Svirplys, Ėjokas, Kazys Iksaitis, Rapolas Kelminis, Juozapas Alūnas ir kt.) išspausdinti įvairiuose Lietuvos ir Amerikos lietuvių laikraščiuose.

Pasklaidęs kunigo Povilo Jakubėno redaguojamo žurnalo „Sėjėjas“ 1934–1938 metų komplektus, aptikau šešiolika išsamių, gražia, vaizdžia ir taisyklinga kalba parašytų turiningų straipsnių. Pasirašytų ne tik pavarde, bet ir slapyvardėmis A. Iksaitis, Š. A., Šl. Apie šių publikacijų aktualumą galima spręsti ir iš pavadinimų: „Auklėjimasis laimei“, „Mūsų rykštė“ (apie kovą su girtavimu), „Išnaudokime laiką“, „Mokslas – šviesa ir galybė“, „Ar verta mums skaldytis?“, „Kelias į laimę“, „Gerbk savo tėvą ir motiną“, „Mūsų ateitis“ ir kt.

Vaikystė ir mokslo metai

„Kur bakūžė samanota, kurioj aš gimiau“ – rašytojo žmonos Onos Šlikienės ranka užrašyta kitoje pusėje nuotraukos, kurioje 1931 metais nufotografuota Alfredo Šliko tėviškė Biržų rajono Užušilių kaime. Neištaigingas valstiečio būstas. Šiaudais dengtas pirkios stogas, rąstų sienos. Čia 1902 metų liepos 15 dieną Olgos ir Jono Šlikų šeimoje gimė Alfredas. Mokėsi dviejų klasių liaudies mokykloje, vėliau – aukštesniojoje pradžios mokykloje.

A. Šlikas 1916 m. Petrogrado lietuvių pabėgėlių mokyklos mokinys. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

1914 metais mirė Alfredo tėvas. Motina liko su ketvertu vaikų: vyriausia dukra Olga, sūnumis Jonu ir Alfredu bei jauniausia dukrele Zenia. 1914 metais prasideda Pirmasis pasaulinis karas. 1915 metais, palaidojusi staiga mirusį sūnų Joną, motina su vaikais pasitraukė į Rusijos gilumą. Su kitais lietuviais pabėgėliais atsidūrė Maskvoje. Padedant biržiečiui evangelikų reformatų kunigui Povilui Jakubėnui, Alfredas išvyko mokytis į Petrogradą, lietuvių pabėgėlių mokyklą.

1918 metais kartu su motina, Rusijoje palaidojusia abi dukras, grįžo į Lietuvą. Motina norėjo, kad vienintelis likęs vaikas neatitoltų nuo žemės, būtų ūkio paveldėtojas, tačiau Alfredas svajojo apie galimybę mokytis. Grįžęs į Lietuvą, jis tarnavo valsčiaus savivaldybėje. Vėliau lankė gimnaziją. Keletą metų tarnavo Kaune (paštų, vėliau plentų ir vandens kelių valdyboje) sekretoriumi, kartu mokydamasis suaugusiųjų gimnazijoje. Kaune A. Šlikas atliko karinę tarnybą susikūrusioje nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.

Kėdainių ir Marijampolės mokytojų seminarijose

1924 metų rudenį Alfredas Šlikas jau mokytojavo Šėtos valsčiaus Užkapių kaimo pradžios mokykloje. Tačiau smalsus jaunuolis jautė, kad jam trūksta pedagoginės patirties, žinių. 1926 metais A. Šlikas įstojo į Kėdainių mokytojų seminariją – pažangų to meto Lietuvos mokytojų rengimo židinį. Nuolatinės diskusijos klasėse, atviri įvairių organizacijų (aušrininkų, varpininkų) susirinkimai, viešos paskaitos-disputai, literatūros ir meno vakarai, šapirografuoti varpininkų ir aušrininkų leidiniai, ranka rašyti laikraščiai – tokia buvo Kėdainių mokytojų seminarijos atmosfera, kuriai negalėjo likti abejingas ir Alfredas Šlikas. Čia jis ėmė reikštis kaip literatas, artimai bendravo su būsimu poetu Vytautu Montvila, vėliau – nusipelniusiu mokytoju, elementoriaus „Saulutė“ autoriumi Stasiu Pupeikiu.

Tačiau Kėdainių mokytojų seminarijoje A. Šlikui teko mokytis neilgai. Po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo Kėdainių mokytojų seminarija tapo neparanki krikdemų vyriausybei ir 1927 metais buvo uždaryta. Alfredas Šlikas pedagoginius mokslus tęsė Marijampolės mokytojų seminarijoje. Aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, vaidino seminarijos moksleivių spektakliuose, vis daugiau laiko ir jėgų skyrė literatūrai. Tai patvirtina ir Vytauto Montvilos Alfredui Šlikui padovanota nuotrauka su užrašu „Geriausiam Marijampolės prozininkui nuo geriausio poeto“. Šiuo metu ši nuotrauka yra Biržų „Sėlos“ muziejuje.

Drąseikių pradžios mokyklos mokytojas

Pagaliau seminarija baigta. 1928 metais į gimtąjį Biržų kraštą A. Šlikas sugrįžo jau diplomuotas pedagogas. Jo žmona Ona pasakojo, kad dirbti Biržų mieste jam nebuvo leista, nes po mokslų Kėdainiuose ir Marijampolėje jis buvo laikomas politiškai nelabai patikimu, todėl pradėjo mokytojauti Kuokaviečių pradinėje mokykloje. Po metų buvo perkeltas į Drąseikių pradžios mokyklą. Tų metų rudenį mokytojas sukūrė šeimą. 1929 metų spalio 6 dieną pirmajame „Biržų žinių“ puslapyje „Biržų žinių“ redakcija sveikino sukūrus šeimą mūsų bendradarbį Alfredą Šliką su panele Ona Briedyte. Tame pačiame numeryje rašoma apie Biržų spaustuvėje išspausdintą mokytojo knygą: „Neužmirškit įsigyti A. Svajonės 2 – jų veiksmų dramos vaizdelio „Karalius Alkolis“. Tinka vaidinti jaunimui ir mokykloms. Kaina 80 centų. Reikalaukite visuose knygynuose.“

Žmona Ona Šlikienė yra pasakojusi, kad jos vyras labai mylėjo gamtą. Drąseikiai buvo netoli jo gimtinės. Nuvažiavęs pas motiną į Užušilius, ištisas dienas praleisdavo sode skiepydamas medelius, prižiūrėdamas vaiskrūmius, bites, niekada neatsakydavo kaimynams parašyti kokį raštą ar šiaip patarti. Visada mielai vykdavo į mokytojams organizuojamus kursus, grįžęs iš jų skubėdavo savo žiniomis pasidalinti su kitais, pritaikyti jas praktikoje.

Mokytojas Drąseikių pradinėje mokykloje vadovavo Jaunųjų ūkininkų rateliui. Tuo metu prie kiekvienos mokyklos steigiami jaunųjų ūkininkų rateliai turėjo vaikus skatinti pamilti žemės ūkį. Valstybė skatino šiuos ratelius. Jaunieji ūkininkai bendraudavo sportuodami, ruošdami parodėles, pranešimus. Pavyzdingai tvarkomoje Drąseikių mokykloje lankydavosi kitų mokyklų jaunųjų ūkininkų ratelių nariai su savo mokytojais.

Visuomenės veikėjas

1935 metais Alfredas Šlikas pradėjo dirbti Biržų „Aušros“ šešių skyrių pradžios mokykloje. 1936 metais jis tapo „Jaunosios Lietuvos“ dramos konkurso laureatu. Laureato vardas jam buvo suteiktas už trijų veiksmų dramą „Slidžiuoju keliu“. Apie A. Šliko tų metų visuomeninę ir kultūrinę veiklą rašoma 11-ajame 1936 metų „Jaunosios kartos“ žurnalo numeryje. Į surengtus dramos mėgėjų režisierių kursus „Aušros“ mokykloje suvažiavo iš visų 47 skyrių apie 100 žmonių. Žurnale rašoma: „Kursus atidarė rajono kultūros reikalų vadovas mokyt. A. Šlikas, kviesdamas susirinkusius rimtai išklausyti visas paskaitas ir vėliau įgytąsias žinias panaudoti vietose keliant vakarus…(…) Pagaliau kultūros reikalų vadovas mokyt. A. Šlikas plačiai papasakojo apie mimikos ir dikcijos reikšmę vaidinimo metu, patarė, kaip elgtis prieš pat vaidinimą, kas atmintina vaidinant, kaip palaikyti vakaro tvarką, sceną ir šviesą sutvarkyti ir t. t.“

Mokytojas ne tik skaitė paskaitas ir rašė straipsnius, scenos vaizdelius, linksmus ir kandžius feljetonus. Nuo 1933 metų buvo evangelikų reformatų Sinodo kuratorius, daug laiko ir jėgų skyrė reformatų jaunimo „Radvilos“ draugijos veiklai, kartu su kunigu Aleksandru Balčiausku redagavo, pats rašė straipsnius „Sėjėjo“ žurnalo jaunimo skyreliui, kurio šūkis buvo „Dorinkis ir švieskis!“. Savo straipsniuose jis kvietė pakilti iki aukščiausio krikščioniško tobulumo, mylėti savo gimtąjį kraštą, būti kultūringais visuomenės ir šeimos nariais. Jo sukurtas pjeses ir scenos vaizdelius nuolat vaidino kaimo jaunimas.

Alfredo Šliko šeima 1939 metais. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

O senesni biržiečiai dar prisimena mokytoją kaip vieną iš trijų „Linksmųjų brolių“ (brolanų) ansamblio artistų (kiti buvo F. Jakštas ir J. Kregždė, armonika grojo P. Grynas), kurie garsiojo Pupų Dėdės stiliumi įdomiai apdainuodavo Biržų miesto valdininkus, įvairius atsitikimus.

1939 metų „Sėjėjo“ gegužės 1 dienos numeryje išspausdinta žinutė, kad balandžio 15 dieną A. Šlikas buvo išrinktas į Biržų žemės ūkio draugijos valdybą, kuri iš 1938 metais gauto gryno pelno numatė paskirti 1500 litų Ginklų fondui (kulkosvaidžiui pirkti), 500 litų jaunųjų ūkininkų rateliui, 1500 litų Biržų šaulių namo statybai.

„Aušros“ mokyklos vedėjas

1940 metais Alfredas Šlikas buvo paskirtas Biržų „Aušros“ mokyklos vedėju. Tuometinis A. Šliko bendradarbis, poetas ir Sibiro tremtinys Petras Zablockas gražiai prisimena savo vyresnį kolegą: „Prisimenu jo išvaizdą. Daugiau negu vidutinio ūgio, blondinas, gelsva barzdele, veidas giedras, rodos tuoj šyptels. Laikysena rami, judesiai švelniai lėtoki. Niekur nepasikarščiuos. Su mokiniais bičiuliškai taktiškas. Niekuomet neteko išgirsti rūstesnio žodžio, pakelto tono. Papirkdavo mokinį ar darbo kolegą jo gerumu dvelkiantis ramumas. Suprasdavo mus, jaunesnius ir senesnius bendradarbius, jaunesniems mielai patardavo, su vyresniais rodžiai dalindavosi patirtimi. Ir šiems praversdavo jo pedagoginė erudicija. Buvo visapusiškai išsilavinęs, turėjo nemažą biblioteką, mokėjo jau anuomet rusų kalbą, domėjosi Ušinskio, Komenskio, Pestalocio ir kitų didžiųjų pedagogų darbais. Buvo pažangių pažiūrų, daugiau liaudininkų ir socialdemokratų pakraipos, smerkė bet kokį fanatizmą, ugdydavo mokiniuose pagarbą ir toleranciją. Linkęs padėti žmonėms“.

Tremtis

1941 metų birželio 14 dienos rytą Alfredą Šliką suėmė ir kartu su žmona bei sūnumis Jonu ir Rimučiu išvežė į Sibirą. Po daugelio metų jo žmona Ona Šlikienė, prisiminusi tremties metus kaip slogų sapną, rašys: „1941 m. birželio 14-ąją mūsų šeimą ištiko baisi tragedija. Tą dieną, 7 val. ryto, į mūsų butą įsiveržė trys ginkluoti vyrai. Vienas iš jų rusų kalba suriko, kad esame areštuoti, bus daroma krata. Jos metu iš vyro buvo konfiskuotas parašytas ir ruošiamas spaudai knygos rankraštis. Po kratos buvo įsakyta visai šeimai pasiruošti perkėlimui į kitą gyvenamąją vietą. Aprengiau vos spėjusius pabusti mažus sūnelius Jonuką ir Rimutį, pradėjau dėtis daiktus. Buvo pasakyta, kad leidžiama pasiimti iki 50 kg svorio įvairių daiktų. Į Biržų geležinkelio stotį varė pėsčiomis. Pakeliui mano vyras išdrįso papriekaištauti enkavedistui, ar jam ne gėda, kad iš paskos seka du ginkluoti kareiviai, nukreipę šautuvus į beginklius, niekuo neprasikaltusius žmones. Geležinkelio stotyje stovėjo daug tuščių vagonų. Į vieną iš jų buvo įsakyta mums sulipti. Vagonas buvo nešvarus, kampuose bolavo trąšų liekanos, langai užkalti geležinėmis grotomis. Netrukus į tą vagoną buvo suvaryta daugybė žmonių. Į mūsų vagoną pateko ir daugiau mokytojų šeimų. Apie dvi paras prabuvome stotyje. Visas ešelonas buvo prikimštas žmonių. Pažįstami, giminės, kaimynai atnešdavo pasmerktiesiems maisto. Mano vyrui, mokytojui A. Šlikui, maisto atnešė mokytojai. Dar ir dabar prisimenu tą pilną kibirą skanių barščių su mėsos gabaliukais“.

Šiauliuose tremtinius perkraustė į didesnius gyvulinius vagonus. „Atgabeno į Naująją Vilnią. Čia vidurnaktį, raudant suaugusiems ir vaikams, vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvaryti nežinoma kryptimi. Atsisveikinau su vyru, nenujausdama, kad atsisveikinu paskutinį kartą“, – – toliau pasakojo Ona Šlikienė. Tik atsitiktinai, jau būnant ištremtyje, Onai Šlikienei pavyko sužinoti, kur įkalintas jos vyras.

Paskutinieji laiškai

Išliko du A. Šliko laiškai, rašyti artimiesiems iš Krasnojarsko srities Rešiotų lagerio 1943 metų pabaigoje. Vyniojamo popieriaus skiautelėje pieštuku tėvas rašo sūnui: „Mielas mano sūnau Jonai! Lygiai po vieno mėnesio tau sukaks 12 metų. Kai man buvo 12 metų, mirė mano tėvelis, o tavo senelis. Aš likau vyriausias vyras. Lyg ir galva mūsų šeimoje, nes aš kol kas pas jus nuvykti negaliu. Aš prašau tavęs, mano mielas sūneli, padėk mamai kiek galėdamas, globok ir mylėk savo brolelį Rimutį, neleisk, kad kiti skriaustų…“

1989 m. birželio 14 d. atidengtas stogastulpis mokytojams tremtiniams Užušilių kaime. Iškilmėse dalyvavo Ona Šlikienė su sūnumis ir kitais artimaisiais. „Biržiečių žodžio“ archyvo nuotr.

Tėviška meilė ir rūpestis, tikėjimas, o gal sūnaus raminimas, kad greit pasimatys, dvelkia iš kiekvieno šio jaudinančio laiško žodžio.

Kitas laiškas rašytas 1943 metų gruodžio 21 dieną. Iš jo matyti, kad A. Šliko sveikata šiek tiek pagerėjusi, tačiau į darbą dar jo nevaro, per dieną jis gauna 550 gramų duonos, pusantro litro sriubos, kai kada – silkės gabalėlį. Dažnai rašo laiškus, tačiau daugelį grąžina atgal. „Miela Onyte, – rašė Alfredas Šlikas. – Būk tvirta, atmink, kad paskutinę žiemą mes čia vargstame. Ligi kitos žiemos jeigu nebūsim savo mielam kraštely, tai čia gyvensim visi kartu. Čia yra tokių vietų, kur žmonės gyvena kaip rojuj, ir mes pasistengsim į tokį kraštą persikelti. Prašykim Dievo, kad greičiau baigtųsi tos baisios skerdynės ir kad jis užlaikytų mūsų ir mūsų vaikelių sveikatą“.

Tai buvo paskutinis jo laiškas. Po trijų savaičių, 1944 metų sausio 14 dieną, Alfredas Šlikas mirė. Iki šiol nežinomas jo kapas, mirties aplinkybės. 1966 metais išduotame mirties liudijime rašoma, kad A. Šlikas mirė plaučių tuberkulioze.

Dešimtmečius buvo užmirštas

1958 metais A. Šlikas buvo reabilituotas. Tačiau dar ne vieną dešimtmetį taurią pedagogo, rašytojo, pažangaus visuomenės veikėjo asmenybę gaubė tyla. Pokario metais gimusi ir augusi karta nieko nežinojo apie Biržų krašto rašytoją. Veltui jo pavardės ieškotume pokario enciklopedijose ir žinynuose. Nėra jos ir 1996 metais išleistame antrajame pataisytame ir papildytame Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“, nors į jį įtraukti visi bent kokį pėdsaką mūsų tautos raštijoje ir literatūroje palikę kūrėjai. Nerasime Alfredo Šliko pavardės ir 2001 metais išleistoje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“. Todėl, kad tremtinio, tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokytojo, visuomenininko, pagaliau rašytojo ir dramaturgo vardas buvo sąmoningai ištrintas iš mūsų atminties tarybinės santvarkos dešimtmečiais. Ir gal todėl, kad jo knygos buvo spausdinamos provincijoje, Biržų spaustuvėje, išskyrus nebent knygutę apie didžiojo knygnešio Jurgio Bielinio gyvenimą ir darbus, išspausdintą Kaune. Todėl nedaug jų galėjo pasklisti už buvusios Biržų apskrities ribų.

 Sugrįžimas

Alfredo Šliko grįžimas į biržiečių atmintį prasidėjo 1988-aisiais, kuomet, pasinaudojus tuometinės Biržų Povilo Brazdžiūno (dabar „Aušros“) vidurinės mokyklos „Gabijos“ kraštotyrininkų klubo surinkta medžiaga laikraštyje „Biržiečių žodis“ buvo išspausdinta mano dokumentinė apybraiža „Nepelnytai užmirštas rašytojas,“ o po metų, birželio 14 dieną, Alfredo Šliko tėviškėje atidengtas stogastulpis (sukurtas šio rašinio autoriaus), skirtas Biržų krašto mokytojams, nukankintiems Sibiro tremtyje. Paminklo mokytojams tremtiniams atidaryme dalyvavo A. Šliko žmona Ona Šlikienė, sūnūs Jonas ir Rimas, jų vaikai. Buvę mokytojo mokiniai pasidalijo savo prisiminimais. O 1994-aisiais, minint Alfredo Šliko penkiasdešimtąsias mirties metines, jo mokiniai: Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Kostas Dagys, Biržų kultūros centro etnografinio ansamblio „Biržėnai“ vadovė Adelė Sadauskienė, kiti jį pažinoję ir gerbę žmonės, surengė A. Šlikui skirtą vakarą, kuriame buvo suvaidintos „Sėlos“ muziejaus darbuotojos Snieguolės Kubiliūtės režisuotos pjesės „Karalius Alkolis“ ir „Tikrasis aitvaras,“ prisimintas mokytojo gyvenimo ir veiklos kelias, išklausyti jį pažinojusių tremtinių prisiminimai. Abi A. Šliko pjesės vėliau buvo suvaidintos Medeikiuose, Kirdonyse, Pabiržėje, Likėnų sanatorijoje.

Alfredo Šliko, vienos iš iškiliausių tarpukario metų Biržų asmenybių, ankstyva mirtis buvo skaudi netektis ne tik jo artimiesiems, bet ir Biržų kraštui, jo dvasingumui, kultūrai.

„Biržiečių žodis“