Holger Lahayne

Kas iš tiesų yra Didysis?

Šiais, Lietuvai jubiliejiniais, metais pasirodė kelios knygos apie šalies istoriją: naujai išleistas ir gražiai apipavidalintas žymusis A. Šapokos veikalas; istorikų A. Bumblausko, A. Eidinto, A. Kulakausko ir M. Tamšaičio leidinys – Lietuvos istorija kiekvienam; ir į platesnę auditoriją orientuota tėvo ir sūnaus Bumblauskų Lietuvos istorija – Paaugusių žmonių knyga, I dalis.

Alfredo Bumblausko ir Mangirdo Bumblausko knyga yra vadovėlinio tipo, gausiai iliustruota ir įdomiai parašyta. Pristatoma nemažai naujų faktų, kurių nėra įprastuose istorijos vadovėliuose. Pavyzdžiui, autoriai paaiškina Ženevos reformatoriaus J. Kalvino palaidojimo aplinkybes arba iškelia daug gerų klausimų kaip 14 skyriuje: „Kodėl Vytautas vadinamas Didžiuoju?“

Bumblauskai apžvelgia Vytauto gyvenimą, laimėjimus ir XX amžiuje išaugusią pagarbą, o paskui paklausia: „Ar didis valdovas galėjo būti žiaurus?“ Labai geras klausimas, į kurį istorikų atsakymas, deja, nustebina. „Ne tik galėjo, bet ir privalėjo. Mes žiauriai besielgiančius žmones smerkiame, o senovėje toks elgesys buvo įprastas... Vyravo įsitikinimas, kad geras valdovas turi mokėti įvaryti baimės valdiniams.“

Tokiuose sakiniuose, be abejo, yra daug tiesos. Žiaurumo supratimas ir vertinimas istorijos eigoje keitėsi ir vis tebesikeičia. Mes jau esame padarę nemažai pažangos, tad kai kurie anų laikų žiaurumai mums atrodo atgrasūs ir net itin smerktini. Žiaurumų ir kraujo gausa trikdo ir atbaido net tikinčiuosius skaityti Bibliją, ypatingai Senąjį Testamentą. Tačiau nepagalvojame, kad mūsų civilizacija dar labai trapi. Žiaurumas, ypatingai karuose, toks įprastas Viduramžiais, išliko ir XVII amžiuje, galingai pasireiškė net visai neseniai, praeitame šimtmetyje, šių  dienų žiniasklaidoje skaitome ir stebime baisių žiaurumų vaizdus iš ką tik pasibaigusių ar dar tebevykstančių karų. Vos pasitaikius progai, žmogiškas žiaurumas ima ir išlenda į paviršių – visais laikais, visose šalyse, visose kultūrose ir visokiausiuose žmonėse.

Palyginus su Vytauto laikais, šiandien žiaurių veiksmų iš tikrųjų gerokai mažiau, tačiau bendrai nežmoniškumas vis dar niekur nedingo. Bet daug svarbiau yra kitas dalykas: žiaurumų vertinimas. Labai įdomu yra tai, kad smerktinu reiškiniu žiaurumas buvo laikomas ne vien tik mūsų laikais. „Įvaryti baimės“ yra vienas dalykas. Tam tikra prasme tai iki šiol daro kiekviena valdžia (pvz., grasina bausmėmis). Kitas dalykas, ar didieji vadai turėjo elgtis žiauriai, ar tikrai negalėjo pasielgti kitaip? Stebina, kad Bumblauskai ima ir ištrina ribą tarp vadų veiksmų supratimo tais, žiauriaisiais, laikais ir jų pateisinimo mūsų dienomis.

Net daug nesikapstę po senovės istoriją, netruktume pastebėti, kad ne visi valdovai ir ne visada privalėdavo būti žiaurūs. Kitaip tariant, jau senovėje buvo suprasta, kartais net labai aiškiai, kad žiaurumas yra blogas dalykas. Kaip minėjau, Biblija šiandien peikiama ne tik ateistų, bet ir pačių tikinčiųjų dėl perdėto žiaurumo, pamirštant, kad būtent ji bene aiškiausiai ir plačiausiai iš visų jį ir pasmerkia. Senojo Testamento pranašų knygose tokių tekstų rastume net stebėtinai daug. „Vargas tam, kuris statosi miestą praliedamas kraują ir kuria gyvenvietę nusikalsdamas!“, rašoma Habakuko 2, 12. Nahumo knygos net visas 3 skyrius paskirtas kaltinti tuomet ypatingu žiaurumu garsėjusius asirus ir jų sostinę Ninevę, vadintą tiesiog „kruvinuoju miestu“ (1 eil.). Amoso knygos 1 skyriuje (3, 6, 9, 11, 13 eil. ir 2, 1) Izraelio kaimyninės tautos smerkiamos dėl didelio žiaurumo. Karalius Dovydas prašo Dievo: „Išblaškyk tautas, kurios džiaugiasi karais!“ (Ps 68, 31) bet net ir jam pačiam neleidžiama statyti šventyklos dėl neleistino kraujo praliejimo (1 Met 28, 3).

Ketvirtame amžiuje imperatoriaus Konstantino dėka krikščionybė tapo legalia religija, į krikščionių gretas įsiliejant ir pačiam imperatoriui. Bet pagonių valdovų įpročių taip lengvai neatsikratysi. Net paties Konstantino valdymas turėjo tamsiąją pusę, o po jo mirties, per 337 m. „žudynių vasarą“, didelė dalis jo šeimos padėjo galvas kovose dėl valdžios.

Kylant Bažnyčiai, ėmė vis garsiau girdėtis ir naujas, nepatogus balsas, primenantis valdantiesiems, kad jie neprivalo ir net negali elgtis žiauriai. Teodosijus I (347–395), Romos imperatorius, taip pat vadinamas Didžiuoju, 390 metais keršto akcijos metu įsako nužudyti tūkstančius Tesalonikos miesto gyventojų. Įprastas, reikalingas žiaurumas vardan tvarkos imperijoje? Milano vyskupas Ambraziejus, tuo metu  rezidavęs tame pačiame mieste kaip ir imperatorius, su įvykiais nesutinka. Jis viešai pasmerkia Teodosijaus įvykdytas žudynes ir neleidžia jam – imperatoriui! – dalyvauti pamaldose, reikalaudamas atgailos prieš Dievą. Tik po kelerių mėnesių Teodosijus pakluso. VI a. ir vyskupas Grigalijus Turietis panašiai pabarė frankų karalius. 

Antikos pabaigoje dėl krikščionybės įtakos pradėjo tvirtintis naujas vadovo idealas. Augustinas jį puikiai aprašė savo Dievo valstybėje (parašytoje 413–426, praėjus vos vienai kartai po Teodosijaus). Itin ilgą pastraipą jis paskiria pavyzdingam „krikščioniškam valdovui“:

„Laimingais vadiname juos, jeigu jie teisingai valdo, jeigu... neišpuiksta ir neužsimiršta, kad tėra tik žmonės, ... jeigu jie Dievo bijosi, jį myli ir garbina, ... jeigu yra lėti bausti, o linkę į atlaidumą, jei baudžia tik tada, kai to reikalauja valstybės valdymas ir saugumas, o ne tenkindami keršto įgeidį, jei mieliau teikia malonę..., jeigu griežtus sprendimus atsveria gailestingu švelnumu ir geranorišku dosnumu, ... jei noriau suvaldo savo netikusias aistras nei svetimas šalis...“ (V,24) Toks valdovas yra Didysis.  

Visais laikais žiauriai besielgiančius žmones dažniausiai smerkdavo, nes retai kada tokiam veiksmui rasdavo pasiteisinimą. Žudynės buvo, yra ir lieka žudynėmis, genocidas – genocidu. Biblijoje išimtimi laikomi vien tik vadinamieji šventieji karai (jų sąvoka Biblijoje neminima), izraelitams užimant Kanaano kraštą. Tai paties „Viešpaties kovos“ (1 Sam 18, 17). Nors istorikas N. M. Naimarkas įtraukia ir juos į savo istorinę apžvalgą Genocide – A World History (2016), šie karai iš esmės buvo kitokie. Juos tiesiogiai įsako ir pateisina pats Dievas. Kadangi Kanaano tautų žmonės buvo perpildyti nuodėmės ir gyveno pasibaisėtiname amoralume (žr. Pr 15, 16; Kun 18, 24–25; 20, 22–24; Įst 9, 5; 12, 29–31), tai Dievas juos sunaikina kartu su nuodėme, kaip beviltiškus, nevertus atleidimo ir pavojingus savo atvedamai tautai. Todėl šiuo atveju negali būti jokios kalbos apie savavališką, neteisėtą, žiaurų žudymą. Kanaano užkariavimas buvo Dievo numatyta ir suplanuota bausmė, kuriai įgyvendinti jis panaudojo Izraelį kaip ginklą. Vėliau izraelitams buvo griežtai uždrausta vesti ekspansinius karus, plečiančius Pažadėtosios žemės ribas. O bendrai Biblijoje yra pateisinami vien tik gynybiniai karai.    

Bumblauskai knygos pastraipoje „Vytautas tarp kitų didžiųjų“ rašo: „Didžiaisiais istorijoje vadinami valdovai, nukariavę daug žemių ir skatinę visuomenės pažangą.“ Pavyzdžiais minimi Konstantinas ir frankų karalius Karolis, Aleksandras Didysis, Julijus Cezaris, Petras Didysis ir Napoleonas. Kas dėl pažangos, tai, be abejo, su jų valdymu daugiau ar mažiau ji tikrai buvo susijusi. Tačiau, išskyrus Konstantiną, visi minėtieji valdovai buvo didieji užkariautojai, sėkmingai plėtę savo imperijų ribas – ir už tai sumokėję tūkstančių ir milijonų žmonių gyvybėmis! Autoriai iškelia labai gerą klausimą „Kas nusprendžia, kad asmuo iš tiesų yra Didysis?“ vis dėlto čia pat duodami suprasti, kad, tarp kitų kriterijų, žiaurumas tokiam sprendimui nėra kliūtis.

Aukščiausi žmogiškumo, taurumo ir vyriškumo pavyzdžiai?

Kad ir kaip keista, tačiau būtent krikščionybė dažnai kaltinama žmonių naikinimu. Per knygos Filosofijos likimas (su A. Mickūnu) pristatymą 2009 m. Vilniaus knygų mugėje  A. Šliogeris krikščionybę palygino su bolševizmu; esą ji buvusi „ankstyviausia bolševizmo atmaina“. Duodamas interviu portalui lrytas.lt (2009 02 13), krikščionybės nuostatą pristato šitaip: „Tu esi vienintelis Dievo išrinktasis, o visi netikėliai, juos reikia atverst, o jeigu jie to nenori, juos reikia sunaikint. Bolševizmo esmė lygiai tokia pati, tik skiriasi šventieji tekstai ir šventieji asmenys.“

Apie įžymųjį Lietuvos filosofą teksto „Arvydas Šliogeris atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną“ (bernardinai.lt, 2012 09 16) įvade rašoma: Jis „išlieka ir kaip vienas laisviausiai mąstančių Lietuvos žmonių“, „aštriais pasisakymais gąsdinantis minias“, bet ir „mylintis Lietuvos žmones ir jos gamtą“. Belieka tik stebėtis tokia neįprasta meile, kai Šliogeris, kur tik gali, nepraleidžia progos nepasišaipęs („melskime Dievą, kurio nėra...“) ir neįžeidęs daugumos lietuvių religinių jausmų kaip straipsniuose „Dievas – tuštumos vardas“ arba „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“.

Bedieviams, ko gero, taip ir pridera elgtis. Tačiau gimnazistų klausinėjamas jis pasako ir dar daugiau. Klausiamas „Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais?“, jis sutinka: „Mano galva, be autoriteto negali gyventi joks žmogus...“ ir išvardija:

„Tikrasis mano autoritetų panteonas buvo didieji Senovės Graikijos ir Romos vyrai – politikai, karvedžiai arba rašytojai. Tiesą sakant, netgi dabar nelabai kas pasikeitė; mano autoritetai pirmiausia yra Plutarcho herojai –... , Aleksandras Makedonas, Gajus Julijus Cezaris, na ir dar vienas kitas. Jie buvo ir liko man aukščiausiojo žmogiškumo, taurumo, vyriškumo, trumpai tarus, aukšto rango egzistencinės laikysenos pavyzdžiais.“ (Dar pamini rašytoją W. Faulknerį, postmodernųjį filosofą J. Baudrillardą bei Lietuvos neopagonių tuometinį vadovą J. Trinkūną.)

Ir Bumblauskų knygos didvyrių sąraše pateikiami Aleksandro Makedoniečio ir Cezario atvaizdai, Šliogerio pristatomi kaip „aukščiausiojo žmogiškumo, taurumo“ pavyzdžiai. Jis peršoka visas iškilias krikščioniškosios epochos asmenybes ir gimnazistams  paminėti išsirenka būtent šiuodu pasaulio užkariautojus. Matyt, tik dėl to, kad abiejų modernusis įvaizdis jau kadais dengia jų istorinius darbus, leidžia Šliogeriui karvedžius apibūdinti šitaip absurdiškai.

Žinoma, karvedžiai juodu buvo genialūs, puikūs strategai, labai drąsūs ir nebijoję mirties. Cezaris, be to, pasireiškęs dar ir kaip visai neprastas rašytojas. Bet Makedonietis buvo tik viso labo šaltakraujis galios žmogus, dar labai jaunas pradėjęs svajoti apie pasaulio užkariavimą ir pakilimą į dievų aukštumas. Tai svetimos gyvybės nei vertinęs, nei saugojęs valdovas, rankos mostu šimtams lėmęs gyventi ar mirti, būdamas neblaivus, sako, net savo draugą nužudęs. O kiek dar gyvybių paaukota jo garsiuosiuose mūšiuose!  

Ir žymusis romėnas nepasižymėjęs skrupulingumu, užvis labiau garbe ir turtais tesirūpinęs. Po dešimtmetį trukusio galų užkariavimo žygio krašte tepalikęs vien mirties ir sunaikinimo tvaiką – sukėlęs Antikoje dar neregėtą genocidą (pražudęs apie milijoną galų). „Didžiausias mirtingasis“ (XIX a. istorikas J. Burckhardtas) iš tiesų buvo didysis griovėjas – ne tik žmonių gyvenimų, bet ir Romos kaip respublikos, kurios griūtis, kaip žinome, negalėjo sulaikyti net „diktatoriaus iki gyvos galvos“ mirties. Tad negali nekelti šypsenos Šliogerio, kuris taip skundžiasi „naikinimu“,  sprendimas šiuos du griovėjus paskelbti savo autoritetais. 

Akivaizdu, kad joks krikščionis Šliogeriui iki autoriteto „netraukia“. O bereik. Štai minėtasis Konstantinas, taip pat toli gražu nebuvęs angelas, pagal taurumo ir vyriškumo kriterijus žymiai labiau į pavyzdžius galintis tikti. Pavyzdžiui, jisai yra išleidęs įstatymų, nurodančių humanišką elgesį su vergais, reglamentavęs jų lengvesnį išlaisvinimą, panaikinęs mirties bausmę nukryžiuojant, deginamąsias veido žymes, gladiatorių kautynes ir paskelbęs sekmadienį diena poilsiui – argi tai ne tikri civilizacijos laimėjimai?!   

Vogimo, plėšikavimo ir nuodijimo istorija

Ginčytis, kuris valstybės vadovas ar karžygys vadintinas taurumo ir drąsos įsikūnijimu ir tinkamas būti šiandienos pavyzdžiu, galima nepaliaujamai. Kiekviena tauta tokius klausimus sprendžia atskirai ir skirtingai. Todėl prie Londono parlamento šiandien stovi Kromvelio, prie Kauno savivaldybės – Vytauto, Berlyno centre – Frydricho Didžiojo (dar vieno žymaus užkariautojo) paminklai.   

Filosofas Karlas R. Popperis (1902–1994) šį siauros perspektyvos žvilgsnį autoritetus vien iš politinės valdžios galingųjų, griežtai supeikia žymiojo veikalo Atviroji visuomenė ir jos priešai (1945, liet. 1998 – versto paties A. Šliogerio!) pabaigoje: „Kalbame apie žmonijos istoriją, tačiau turime galvoje ir mokykloje išmokstame politinės valdžios istorijos. Nesama žmonijos istorijos; esama tik šiek tiek visokiausių žmogaus gyvenimo aspektų istorijų. Ir viena iš jų yra politinės valdžios istorija. Ji tapatinama su pasauline istorija. Tačiau, mano galva, tai kiekvienos padorios žmogaus koncepcijos pažeminimas. Politinės valdžios istoriją tiesiog sutapatinti su žmonijos istorija ne ką geriau kaip su ta istorija sutapatinti vogimo, plėšikavimo ar nuodijimo istoriją. Juk politinės valdžios istorija yra ne kas kita kaip tarptautinių nusikaltimų ir masinių žudynių (teisybė, įskaitant tam tikras pastangas jas nuslopinti) istorija. Šios istorijos mokoma mokyklose, o kai kurie didžiausi nusikaltėliai šlovinami kaip istorijos didvyriai.“ (Kursyvu K. Popperio) Viena priežasčių ta, kad „žmonės linkę sudievinti valdžią. Tačiau neabejotina, kad politinės valdžios dievinimas yra viena bjauriausių ir blogiausių žmogaus stabmeldystės rūšių, urvinio žmogaus ir vergijos epochos liekana.“

Žmonijos istorijoje įprasta, kad kai kurie vyrai valdžios siekė tik tam, kad savo pavaldinius galėtų išnaudoti, apiplėšti ir pavergti. Savo pozicijos patvirtinimui jiems buvo naudingas valdžios sudievinimas. Antikos karaliai, faraonai, imperatoriai, visi despotai ir tironai save laikė dievais, pusdieviais ar dievų sūnumis; jie būdavo aukštinami kaip „Gelbėtojai“, „Viešpačiai“ ir „Dievo apreiškimai“. Religija būdavo tampriai įpinama į valdžią, ir tai buvo būdinga visoms aukštesniosioms civilizacijoms.

Nors Izraelyje buvo įvesta monarchija, karaliaus galios buvo smarkiai apribotos. Jis turėjo ne tik įstatymui paklusti, bet ir savo pavaldinius vadinti „broliais“ (Įst 17, 14–20). Galą valdžios sudievinimui ir šiai stabmeldystei padarė krikščionybė. Buvo aiškiai pasakyta, kad vien tik Kristus yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats (Apr 19, 16); tik Jame susieina dieviškumas ir žmogiškumas; Jis vienintelis yra Dievas-Žmogus, vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių – ir daugiau niekas kitas.

B.d.