-
Created: Thursday, 24 July 2014
Dainora Pociūtė
2014-07-15
Kiekvienas pasiūlymas ir sprendimas turi savo laiką. Aiškindamasi ankstyvosios LDK reformacijos anatomiją tam tikru požiūriu savo žodynui taip pat taikiau moratoriumo sąlygas. Šiuo metodu siekiau ne tiek atriboti, kiek nesupainioti istorinių ir istoriografinių kultūros bei sąmoningumo istorijos kategorijų. Tai sudėtingas kelias, verčiantis sustoti ties įvairiausio pobūdžio detalėmis, bet jis suteikė daug atradimo džiaugsmo.
Todėl kaip Petras Gonezijus ar Giorgio Biandrata, kurių vienas apsiašarojęs ir susijaudinęs, o kitas gudriai simuliuodamas Lietuvos evangelikams aiškino, kad termino Trejybė Rašte nėra (todėl mąstydami apie ją įkūnijančią doktriną turime ieškoti atsakymo istorinėse sąvokose), taip ir šio teksto autorei teko būti atidžiai sąmonę bei konfesijos terminiją iliustruojančioms kategorijoms ir žodynui. Priežastis paprasta: istoriografinėse studijose pernelyg lengvai vartojami LDK, taip pat ir kitų šalių reformacijos konfesinėms realijoms taikomi terminai „liuteronas“, „kalvinistas“, „antitrinitorius“, kurie nieko tikra nepasako (arba jau nebepasako) apie kultūros antropologijos procesus. Tikra yra tai, kad joks vadinamasis liuteronas, kalvinistas ar antitrinitorius reformacijos įkarščiu savęs tokiu nevadino ir šiuos eponiminius darinius jiems pritaikė jų kritikai. XVI a. bažnyčios reformų šalininkai sau taikė tik dvi - „krikščionių“ ir „evangelikų“ - sąvokas, tik jas intensyviai reflektavo ir apmąstė. Todėl A. Kulviečio vadinimas liuteronu ar ankstyvojo LDK reformacijos etapo įvardijimas liuteronizmu yra savotiškas nesusipratimas, nes taip mes tiesiog perimame katalikų Bažnyčios šiems žmonėms taikytas pravardes (Romoje net J. Calvinas būdavo vadinamas liuteronu).
Read more ...
