Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos 2015m. lapkričio 14 dienos sprendimu kviečiamas Neeilinis Sinodo suvažiavimas Biržuose šių metų gruodžio 19 dieną. Neeiliniai Sinodai renkasi iki eilinio Sinodo suvažiavimo, iškilus būtinybei išspręsti tuos Bažnyčios valdymo reiklus, kurių neturi įgaliojimų spręsti Konsistorija. Per paskutinius šimtą metų įvyko 7 neeiliniai Sinodo suvažiavimai. Savo reikšme, vieni niekuo neišsiskyrė, o kiti buvo ypač reikšmingi tolimesniam Bažnyčios gyvenimui. Be abejonės patys reikšmingiausi neeiliniai suvažiavimai įvyko Vilniuje 1940 m. sausio 6 d. ir 2013  m. kovo 23 dieną. Abu jie panašūs tuo, jog po ilgos pertraukos Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia išsprendė administracinio vientisumo klausimus. Pirmasis buvo iškilęs dėl Lietuvos valstybės sienų pasikeitimų, kurį laiką neleidusių vieningai veikti visai Bažnyčiai. Antrasis iš dalies panašus tuo, jog Bažnyčia negalėjo veikti vieningai dėl neišspręstų jos atstovavimo klausimų santykiuose su valstybe. Abiejuose minimuose neeiliniuose Sinodo suvažiavimuose buvo labai stipriai išreikšta itin gausios dalies tikinčiųjų bei Bažnyčios atstovų valia Bažnyčios administracinei vienybei atstatyti.

Tikėtina dėl to paskutinio, 2013-jų, ypač reikšmingo neeilinio Sinodo suvažiavimo, paskelbus 2015 metų gruodžio 19 dieną kvietimą į neeilinį Sinodo suvažiavimą Biržuose, ne vienam parapijiečiui kilo klausimas: „ o kas dabar nutiko?!" Tarsi visi neeiliniai Sinodo suvažiavimai privalo būtų šaukiami itin svarbiai reikalais. Žinoma, jog kiekvienas Sinodas eilinis ar neeilinis sprendžia svarbiausius Bažnyčiai aktualius klausimus. Visi kiti, žemesnio lygio ar reikšmės sprendimai priimami Konsistorijoje kas mėnesį arba pagal poreikį paties generalinio superintendento kolegialiais sprendimais.

Šį kartą kilo poreikis spręsti klausimus, kurių išspręsti nei generalinis superintendentas, nei Konsistorija neturi įgaliojimų. Dar rugsėjo mėnesį Panevėžyje susirinkę dvasininkai atkreipė Konsistorijos dėmesį į tai, jog jiems tenka dideli krūviai aptarnaujant daugiau nei kelias parapijas. Parapija nėra lygi parapijai. Vienos išlaiko savo dvasininką, kuris ir gyvena tos parapijos ribose, t. y. prie bažnyčios. O kitos – nedidukės, kur tenka privažiuoti keletą kartų ar kartą per mėnesį. Net dar rečiau. Iš tiesų, atsižvelgiant į tokių parapijų stovį, jau seniai akivaizdu, jog jos neatitinka parapijos statuso.

Lietuva išgyvena ypač spartų kaimiškų vietovių ir mažų miestelių gyventojų ištuštėjimą. Todėl ir istorinės, kaimiškosios ar mažų miestelių parapijos sunyko. O joms tebetaikomi tie patys savivaldos principai – delegatų rinkimai, parapijų sesijos, valdybos susirinkimai. Ir dvasininkas privalo juose dalyvauti, juose privalo būti atliekami atitinkami formalumai ir ruošiami dokumentai. Kitaip tariant – savivalda ypač tampa brangi laiko ir finansinių sąnaudų atžvilgiu. Dėl to ypač kenčia bendruomenės, kurioms kaip tik reikalinga daugiau dvasininko laiko, sielovados patarnavimų. Šiandien matome, jog kai kurie mūsų parapijų ganytojai, be pagrindinės parapijos dar turi aptarnauti 2-3 filijos dydžio parapijas. Tad iš dvasininkų kilo pasiūlymas, pasinaudoti galiojančiais bažnytinės teisės aktais ir nustatyti, pagal faktinę būseną veikiančių bendruomenių savivaldos statusą: kuri bendruomenė yra parapija, kuri bendruomenė yra parapija laikinai neturinti dvasininko ir kuri bendruomenė jau nebeįvykdo parapijai skirtų bažnytinės teisės reikalavimų, bet dar atitinka filijos statusą? Ar teisinga vadinti „parapija" surinkimą, kuriame likę vos 20 ar net mažiau nei 10 bendruomenės narių? Šių laikų susisiekimo priemonės leidžia tiek keleivių sutalpinti į vieną ar du automobilius. Juk galima patiems parapijiečiams pasiekti parapijos bažnyčią, kurioje tarnauja dvasininkas kiekvieno sekmadienio pamaldose.

Atkreipsime dėmesį, jog dar prieš II pasaulinį karą istorinei Salamiesčio evangelikų reformatų parapijai jau buvo suteiktas Papilio evangelikų reformatų parapijos filijos statusas. Kunigas ten atvykdavo tik atlikti dvasinius patarnavimus per didžiąsias šventes ar esant reikalui.
Suteikus filijos statusą mažoms bendruomenėms, būtų sutaupomas dvasininkų lakas ir sumažėja darbo bendruomenės valdymo reikalams. Filijai nekeliami reikalavimai dėl seniūnų tarybos ar valdybos susirinkimų bei jų protokolų rašymų, o delegatai renkami kartu su visa bendruomene parapijos sesijoje, kuriai filija priklauso. Viskas išsprendžiama greičiau ir paprasčiau vienos parapijos savivaldos institucijoje. Filijos tikintieji yra pilnateisiai parapijos, kuriai priklauso, savivaldos dalyviai. Tik Sinodas turi teisę pakeisti parapijos statusą ir su ja susijusias dvasininkų misijas. Nėra tikslinga laukti eilinio Sinodo suvažiavimo, nes tuomet dvasininkai bereikalingai dar kartą bus verčiami atlikti darbus, reikalingus parapijos savivaldai vykdyti, pildyti atitinkamą dokumentaciją. Šiandien matoma, jog kelios istorinės – Salamiesčio, Kelmės evangelikų reformatų parapijos atitinka filijų reikalavimus. 2002 metais buvo įsteigtos kelios naujos – Alytaus ir Jonavos evangelikų reformatų parapijos, kurios taip ir neišaugo, dėl ko būtų galima jas administruoti pagal filijų reikalavimus.

Ta pačia proga susirinkęs Sinodas gali patikslinti Bažnyčios centrinių juridinių asmenų duomenis. Yra neatitikimų jų pavadinimuose su galiojančiais bažnytinės teisės aktais. Šiuo metu naudojamas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios –Unitas Lithuaniae- Sinodo pavadinimas yra ilgas, nepraktiškas, verta pasvarstyti apie jo trumpesnį variantą.

Primename, jog kiekvienas pilnateisis parapijietis turi teisę dalyvauti Sinodo atviruose posėdžiuose, juose atitinkama tvarka pasisakyti, išreikšti savo pastebėjimus. Gruodžio 19 dieną, šeštadienį, visi dvasininkai, pasaulietiniai kuratoriai, parapijų delegatai kviečiami susirinkti Biržuose, į parapijos namus Reformatų g. 3a. 10:30 – 11:00 val. vyks dalyvių registracija, po jos pamaldos ir neeilinio Sinodo sesija.

Kun. Rimas Mikalauskas
Lietuvos evangelikų reformatų vicesuperintendentas