Rasa Šernienė

Liepos 1-ą dieną buvau apdovanota didele malone – galėjau atvykti iš Vilniaus ir dalyvauti pamaldose Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje. Pamaldos buvo skirtos Viešpaties garbei bei kunigės Sigitos Veinzierl ordinacijos tarnystei evangelikų reformatų bažnyčioje gražiai  15-kos metų sukakčiai pažymėti. Buvimas šioje bažnytėlėje visada jaudina – vasaros vaikų stovykloje užaugo ir mano dukra, čia patirta daug brangių akimirkų.

Tik įžengus pro duris nuščiuvo mano širdis nuo ...meilės. Po kunigės Sigitos pamokslo galiu tai įvardinti kaip meilę: kuklius ir nepaprastai skoningus papuošimus iš lauko žalumynų ir darželio gėlių, sukurtus parapijietės Dalios Karosienės, padedant vyrui ir dukrai, gėlių puokštes susirinkusiųjų  rankose, šypsenas veiduose. Pamokslo pradžioje kunigė Sigita perskaitė 107-tąją Dovydo psalmę. Nuoširdžiai, lyg artimiems giminaičiams, padėkojo  mums – visiems susirinkusiems, surinktiems iš  Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės, bei jūros pakraščių, kad pagarbintume Viešpatį, kad būtume dėkingi Jam už meilę.  Branginkime mums duotą laiką. Branginkime kiekvieną ir šią akimirką, nes tik ji mums duota, kad galėtumėm parodyti savo atjautą, savo meilę šalia esančiam. Juk taip parodome savo meilę Viešpačiui. Nė vieno iš mūsų kelias nėra paprastas ir visai tiesus, kiekvieno gyvenime buvo momentų, kurių nenorime prisiminti, kur nebenorime pažvelgti net akies krašteliu. Tačiau visada turime galimybę atsitiesti ir vėl eiti su Viešpačiu, būti mylimi ir mylėti patys savo artimą, o per jį ir Viešpatį. Dažnai pagalvoju, ar nebuvo  tokių atvejų mano gyvenime, kai žodžiai išsiveržė ugnikalniu ir išdegino tą vietą, kur galėjo sužydėti gėlės meilės artimam, o per ją ir Viešpačiui - gėlės... Juk meilė yra tai, ko pasauliui labiausiai trūksta, – kalbėjo kunigė Sigita, o mes klausėmės nuščiuvę. Surinkti iš Rytų ir Vakarų – iš Klaipėdos, iš Biržų, iš Vilniaus, iš Pasvalio, iš Nemunėlio Radviliškio, iš Panevėžio, iš Papilio, iš Bliūdžių ir net Italijos. Kad pagarbintumėm Viešpatį ir parodytumėm  Jam, jog mokame mylėti, kaip Jo įsakyta -  šalia esantį.

 Pamaldose vargonavo Vigilija Macienė, šventėme Viešpaties Vakarienę, minėjome mylimus artimus, jau iškeliavusius Viešpaties amžinybėn, klausėmės nuoširdaus ir profesionalaus Papilio kultūros namų vokalinio moterų kvarteto Rovėjūnės, vadovaujamo V. Macienės, giedojimo. Vieni po kitų sveikinome kunigę Sigitą nelengvo jos pašaukimo tarnystei sukakties proga. Biržų rajono savivaldybės vicemerė Irutė Varzienė be kita ko savo sveikinimo kalboje sakė: savo gyvenimu patvirtinate tai, ką skelbiate iš sakyklos. Štai matau pirmoje eilėje susirinkusią jūsų šeimyną. Užauginote du savus vaikus ir vieną globotinę. Dabar auginate dar šešis globotinius. Esu labai jums dėkinga, kad dalinatės su jais savo meile.

Gera buvo matyti sėdinčius pasipuošusius ir papuoštus vaikus ir paauglius, kuriuos mama Sigita ištraukė iš jų tikrųjų gimdytojų nemeilės, kurių dvasines ir fizines žaizdas  ji kantriai  kasdieną gydo  dabar jau bendrame kelyje. O juk tai- dar vienas nebylus kunigės Sigitos pamokslas, ir jam apmąstyti tikrai reikia laiko...

Po pamaldų ėjome Agapės į parapijos namus, o juose taip pat buvo daug meilės – papuošta salė ir staliukai, vaišės, kunigės Sigitos sudėliotas filmukas apie jos nueitą kelią nuo konfirmacijos iki šiandienos tarnystės. Buvo daug nuoširdžių pokalbių, šypsenų, apsikabinimų, mylinčių ir mylimų – žilagalvių, jaunesnių ir visai dar mažų.

Kunigė Sigita per pamokslą kalbėjo, jog mūsų gyvenimo trukmė Dievui yra akimirka, net ir 100 metų Jam tėra akimirka. Ir man tos trys kartu praleistos valandos  truko tik akimirką...  Tokia pati daugiau nepasikartos. Bus kita, su kitais žmonėmis. Man atrodo, tą dieną  tikrai nelikome vienas kitam skolingi meilės. Ir jautėmės mylimi. Norėsiu dar atvykti į Nemunėlio Radviliškio bažnytėlę, pasiklausyti kunigės Sigitos pamokslavimo - guodžiančio, auginančio, vedančio, keičiančio širdį.

Gen. superintendentas kun. Tomas Šernas tądien laikė pamaldas Vilniuje ir negalėjo atvykti į šventę, ta proga pakalbintas sakė: kunigė Sigita rodo kuklią ištikimą tarnystę Dievo Žodžiui ir žmonėms. Manau, tai yra tikra tarnystė tokia, kokia ir reikalinga mūsų bažnyčioje.

Autorės nuotraukos