Uola. Petro įpėdiniai (I)

Spausdinti

Kun. Tomas Šernas

Romos katalikai mano, kad Petras buvęs pirmuoju Popiežiumi, Romos vyskupas - Popiežius yra apaštalo Petro įpėdinis. Tai suteikia Popiežiui tam tikras ypatingas teises Romos katalikų bažnyčioje. Tos išskirtinės teisės grindžiamos Biblija ir Romos bažnytine tradicija.

Simbolinę Petro vardo prasmę atskleidžia Jėzaus žodžiai, kad Simonas Jonos sūnus būsiantis uola (petrus), ant kurios jis pastatysiąs savo bažnyčią. Romos katalikai tiki, kad šiais žodžiais Jėzus padarė apaštalą Petrą tiek Bažnyčios pamatu, tiek jos galva – pirmuoju popiežiumi.

Ar Bažnyčia pastatyta ant Petro?  Romos katalikai nuo seno cituoja Jėzaus žodžius iš Mato 16,18

Žiūrėkime į  šį skaitinį - Mt 16,13-19:

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“.
Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.  Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu
suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.

Jėzus savo mokiniams ir mums sako, kad išpažinimas ir teisingas tikėjimas kyla iš Dievo Tėvo malonės. Nes žmogaus Simono logika (kūnas ir kraujas) iš savęs negali to suvokti. Tik Dievo malone tai suprantame. Tokiu būdu, Bažnyčios pamatas yra ne  kūnas ir kraujas, bet išpažinimas. Tai išpažinimo žodžiai - “Jėzus yra Kristus (Mesijas)“. Jėzus sako, kad šis tikėjimas yra duotas Dangiškojo Tėvo malone. Kristus, arba žydiškai - Mesijas yra tas asmuo, kuris neša visus Dievo pažadus ir juos išpildo.

Tik paties Dievo veiksmas yra tai, kad Jis duoda Mesiją-Sūnų, ir duoda tikėjimo išpažinimą:“Jėzus yra Kristus,(Mesijas) gyvojo Dievo Sūnus“. Šio tikėjimo žmonės patys iš savęs negalėtų turėti. 

Bažnyčios pagrindas - uola, o ne Simono Petro asmuo. Bažnyčia pastatyta ant išpažinimo, kurį pasakė Petras. Stiprybės įvaizdžio – uolos ir tikro tikėjimo saryšį gali paaiškinti dar vienas pavyzdys iš Evangelijos pagal Matą, septinto skyriaus:

Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos.  Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
 Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“. (Mt 7,24-27)

Petras yra tas, kuriam pirmajam yra duotas šis tikėjimo išpažinimas. Viešpats sako mokiniams jau žinomą pavyzdį. Statyba ant smėlio yra kvailas, lengvabūdiškas poelgis. Uola yra tvirtas pagrindas, kuris išlaiko pastatą. Išpažinimas yra nepajudinama uola, ant kurios yra statoma Bažnyčia. Ne asmuo yra uola, bet tikėjimas. Tokiu būdu Dievo veiksmu yra pagrindžiama Bažnyčia. Pagalvojus - lyg ir paprastai padėtas Bažnyčios pamatas. Tik keli žmogaus Simono ištarti žodeliai sudaro visuotinės Bažnyčios pamatą? Ar to užtenka?

Tai ne Petras, bet Dievas duoda žodžius ir įsteigia Bažnyčią. Juk tai yra svarbiausia. Šis trumpas išpažinimas yra visos Šventos Bažnyčios pamatas, kurią stato Viešpats. Ir šis pamatas, ir ši statyba nėra vien praeityje. Bažnyčia nėra pilnai pastatyta. Ji statoma ir dabar.

 Tiesiai sakant, Bažnyčia tiek anksčiau, tiek ir dabar statoma ne ant Petro, bet tik ant Jėzaus Kristaus. Apie tai primenama pirmame apaštalo Pauliaus laiške Korintiečiams:

 Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato.
 Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau  padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. (1 Kor 3,10-11)

Kuo Petras svarbus mums, krikščionims? Turime šventojo figūrą, bet yra ir kitų šventųjų. Jis apaštalas, bet turime ir kitų apaštalų. Kankinys? Bet visi apaštalai jais buvo. Stebukladarys? Bet ir kiti...

Apaštalas Simonas Petras yra pirmasis. Pirmas tarp pirmųjų. Mes, vėliau gyvenantys krikščionys, nesame Petro pasekėjai, bet jo įpėdiniai. Kodėl? Nes pasekėjams būdinga garbinti ir mėgdžioti pirmtaką ar kokį išskirtinį asmenį, jo darbus ar  jo sukurtą personažą. Sekėjui norisi kažką gerinti, dailinti, kažką savo pridėti. Tačiau ištartas išpažinimas to visiškai neleidžia. Nes tai, ką Jonos sūnus Simonas (pramintas Petru) pasakė, nei mėgdžiosi, nei ką pridėsi, nei atimsi, nei pagerinsi.  

 Krikščionys, kurie tiki –Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“- yra kaip Petras. Jų tikėjimas yra kaip Petro. Kitaip sakant, krikščionys (tuo tikintys)  šio išpažinimo klausimu dabar yra “Petro pozicijoje”, užima jo vietą. Tai reiškia - krikščionys (tuo išpažinimu tikintys) esti Petro įpėdiniais. Tačiau ši įpėdinystė ne automatiškai paveldima. Juk tampama ir būnama Petro įpėdiniais ne taip, lyg tai būtų garantuota paveldėjimo teisėje. Ši įpėdinystė ne teisinė, ne paveldima, ne formali. Tai yra dvasinė įpėdinystė. Jos esmę sudaro tikėjimas, jog Jėzus yra Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus. Reikia tuo išpažinimu tikėti ir savo tikėjimą išpažinti.

Kyla nuojauta, kad dalis krikščionių esti panašūs į Petro sekėjus, o ne į įpėdinius. Jiems taip paprasčiau – garbinti savo didvyrius. Tačiau reikia tikėti ne Petro asmeniu ir jį garbinti, kaip kai kurie tiki ir jį garbina.Tai yra Šv.Rašto iškraipymas. Galima tik labai apytikriai numanyti, kodėl tas nuokrypis atsirado. Gal dėl išplitusio kankinių kulto, gal dėl žlungančios Romos imperijos galios centro ir vertybių stygiaus? Bet kokiu atveju, Bažnyčios istorija ėmė klostytis nauja linkme. Iš katakombų išėjusi persekiota Bažnyčia pasuko “galios kaupimo” kryptimi. Romą de facto ėmė valdyti įtakingi vyskupai, kurie ėmė tapatintis su žinomu pirmtaku – Šv. Petru.

Reikia tikėti tuo išpažinimu, kurį Petras pirmasis ištarė. Būtent todėl krikščionis (tuo tikintis) pats yra lyg papildoma uola šalia Petro  - “gyvasis akmuo”. Apie tai rašo pats Petras:

 Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus,
 ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.
Todėl Rašte pasakyta: „Štai dedu Sione kertinį akmenį, rinktinį, brangų; ir kas tiki Jį, nebus sugėdintas“.
Tad jums, kurie tikite, Jis yra brangus, o nepaklūstantiems „tas statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola“. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti.
(1 Pt 2, 4-8)

Taigi, jeigu su Petru išpažįstame, kad “Jėzus yra Kristus (Mesijas)“, mes turime būti ir esame lyg „atspirties taškai“, lyg uolos, ant kurių Viešpats ir dabar stato savo Bažnyčią. Būtent tokiais būdami, mes esame Jam reikalingi.

Skaitykite tęsinį

Raktai. Petro įpėdiniai. (II)